PUŠINAVOS KAIMO ISTORIJOS

PU­ŠI­NA­VOS KAI­MO IS­TO­RI­JOS

Vir­gi­ni­ja Ga­li­naus­kai­tė-Ma­čiu­lie­nė

Ba­jo­rų Bag­do­na­vi­čių tė­vo­ni­jos pa­pė­dė­je

Gi­miau ir au­gau ma­ža­me Pu­ši­na­vos kai­me­ly­je, tiks­liau – vien­kie­my­je, Di­džių­jų Ty­ru­lių pel­kių pa­kraš­ty­je. Tė­vo Sta­nis­lo­vo Ga­li­naus­ko so­dy­ba bu­vo nau­ja, vos ke­le­ri me­tai per­kel­ta iš ba­jo­rų Bag­do­na­vi­čių gi­mi­nei pri­klau­siu­sios dvar­vie­tės.

Siau­ras ke­liu­kas iš so­dy­bos ve­dė į aukš­to­ką kal­vą, ant ku­rios kaž­ka­da sto­vė­jo Pu­ši­na­vos dva­ras. Tuo ke­liu­ku ke­lis­kart per die­ną bėg­da­vom pa­žais­ti šil­to­je smė­lio ato­dan­go­je, pa­si­mau­dy­ti tven­ki­niuo­se, žie­mą leis­tis ro­gu­tė­mis nuo py­li­mų. Tą vie­tą va­di­no­me Py­liu­mi.

Se­na­sis dva­ro bra­vo­ras

Aky­se te­bes­to­vi se­nie­ji ąžuo­lai kal­vos vir­šu­je, neap­ka­bi­na­mos lie­pos, erš­kėt­ro­žių, aly­vų, apy­nių ir ki­to­kių au­ga­lų brūz­gy­nai bu­vu­sio rū­mo vie­to­je. Įs­pū­din­gai at­ro­dė iš ak­me­nų, su­riš­tų kal­kių skie­di­niu, pa­sta­ty­tas va­di­na­ma­sis bra­vo­ras. Is­to­ri­kų nuo­mo­ne, jis ga­lė­jo bū­ti pa­sta­ty­tas 18 am­žiaus pra­džio­je.

Va­ka­rų pu­sė­je bu­vo su­pil­ti aukš­to­ki že­mės py­li­mai, ap­juo­sę du ga­na di­de­lius ir gi­lius tven­ki­nius. Vie­na­me py­li­mo šlai­te dar bu­vo žy­mus iš ak­me­nų ir ply­tų iš­mū­ry­tas įė­ji­mas į rū­sius. Čia, pa­sak le­gen­dų, slaps­tė­si su­žeis­tas Po­vi­las Bag­do­na­vi­čius ir ki­ti su­ki­lė­liai, ku­riuos už pa­ža­dė­tą už­mo­kes­tį iš­da­vu­si dva­ro mer­ga. Už iš­da­vys­tę ji bu­vu­si pa­kar­ta čia pat, ant sto­ros lie­pos.

Py­li­mus sky­rė ne­ma­ža aikš­te­lė. Čia vyk­da­vo kai­mo va­ka­ruš­kos, ge­gu­ži­nės. Su­de­gu­sio rū­mo vie­to­je ūki­nin­kas Zab­loc­kis jau bu­vo pa­si­sta­tęs na­mą, at­nau­ji­nęs mo­li­nį tvar­tą, di­džiu­lę dar­ži­nę.

Kad Pu­ši­na­va bu­vu­si se­na gy­ven­vie­tė ro­do ra­di­niai: tė­vo ras­tas ak­mens kir­vu­kas, žal­va­ri­nė apy­ran­kė. Bū­ta ir sen­ka­pių, nes žais­da­mi ras­da­vom kau­lų lie­ka­nų. Ta­čiau jo­kių vė­les­nių pa­lai­do­ji­mų, ra­šė Šiau­lių spau­da, ne­bu­vo ir ne­ga­lė­jo bū­ti, nes ša­lia nuo­lat gy­ve­no žmo­nės, žai­dė vai­kai.

Iš kai­mo is­to­ri­jos

Pu­ši­na­va, se­nuo­siuo­se do­ku­men­tuo­se va­di­na­ma Pu­ši­no­vo ar­ba Pu­šy­nės dva­ru, yra glau­džiai su­si­ju­si su vie­nu iš 1863 m. su­ki­li­mo va­dų Po­vi­lo (Pau­liaus) Bag­do­na­vi­čiaus gi­mi­ne. En­cik­lo­pe­di­niuo­se lei­di­niuo­se nu­ro­dy­ta, kad Po­vi­las Bag­do­na­vi­čius (sla­py­var­dė Nie­čiu­jus) yra gi­męs 1841 m. Šiau­lių ap­skr. Pu­šy­nės dva­re. Bai­gęs Sankt Pe­ter­bur­go ar­ti­le­ri­jos mo­kyk­lą, 1863 m. jis įsto­jo į B. Duls­kio su­ki­lė­lių bū­rį. Vė­liau pa­ts ta­po su­ki­lė­lių bū­rių va­du Šiau­lių ir Tel­šių ap­skri­ty­se. Jo bū­riai ko­vė­si Ra­sei­nių, Pak­ruo­jo, Ty­tu­vė­nų ir kt. vals­čiuo­se. Su­ki­li­mui pra­lai­mint, ruo­šė­si pa­si­trauk­ti į Pran­cū­zi­ją, bet bu­vo iš­duo­tas. 1863 m. gruo­džio 28 d. su­šau­dy­tas Šiau­liuo­se. Pa­lai­do­tas Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je.

Iš pra­džių dva­ras ir vi­sos jo val­dos pe­rė­jo Po­vi­lo bro­liui Ni­ko­la­jui Bag­do­na­vi­čiui. Gan­kių pa­li­var­kas ati­te­ko se­se­riai. Lie­tu­vos Vals­ty­bės is­to­ri­jos ar­chy­ve (LVIA, f. 526, ap. 7) sau­go­ma 1865 m Po­vi­lo Bag­do­na­vi­čiaus bro­liui ir se­se­riai pri­klau­siu­sių že­mės val­dų pla­nas. Čia nu­ro­do­ma, kad dva­rui pri­klau­so 128536 de­šim­ti­nės dir­ba­mos že­mės ir apie 325 de­šim­ti­nės pel­kių.

1888 m. sau­sio 26 d. iš Ni­ko­la­jaus Bag­do­na­vi­čiaus ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas, su­si­de­dan­tis iš Pu­ši­na­vos dva­ro ir Gan­kos (Gan­kių) pa­li­var­ko, bu­vo per­duo­tas Sankt Pe­ter­bur­go-Tu­los Že­mės ban­kui su iš­per­ka­mą­ja 12900 rub­lių sko­la (žr. Lie­tu­vos Cent­ri­nis vals­ty­bės ar­chy­vas, f. 1520, Nr. 7754, Že­mės tvar­ky­mo de­par­ta­men­to by­la Nr.1515 „Apie iš­par­ce­lia­vi­mą Pu­ši­na­vos dva­ro“).

Vyk­dant P. Sto­ly­pi­no ag­ra­ri­nę re­for­mą, 1906–1910 m. Pu­ši­na­vos dva­ro že­mės per Že­mės ban­ką bu­vo iš­par­ce­liuo­tos. Že­mės skly­pus su iš­per­ka­muo­ju mo­kes­čiu čia įsi­gi­jo ke­le­tas šei­mų iš Rė­ky­vos, Ver­du­lių, Pa­ba­lių. Ke­tu­rios šei­mos at­si­kraus­tė net iš Ry­tų Lie­tu­vos, nuo Tau­rag­nų. 1913 m. Pu­ši­na­vo­je gy­ve­no 13 ūki­nin­kų šei­mų.

Pu­ši­na­vos kai­mas kū­rė­si se­no­jo­je dvar­vie­tė­je gat­vi­nio iš­si­dės­ty­mo prin­ci­pu. Abe­jo­se ke­lio pu­sė­se sto­vė­jo gy­ve­na­mie­ji na­mai ir ūki­niai pa­sta­tai. Že­mę pa­gal įsi­gy­tą plo­tą da­li­no­si ir dir­bo rė­žiais. Pel­kės, apie 280 de­šim­ti­nių, ne­bu­vo įskai­ty­tos į dir­ba­mų že­mių plo­tą. Jo­mis kai­mas nau­do­jos bend­rai.

1923 m. pir­mo­jo vi­suo­ti­nio Lie­tu­vos gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, Pu­ši­na­vos kai­me bu­vo 15 ūki­nin­kų kie­mų, 85 gy­ven­to­jai.

1933 m. pra­dė­ta Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos že­mės re­for­ma. Pu­ši­na­vos kai­mas iš­si­skirs­tė į vien­kie­mius. Trys ūki­nin­kai li­ko se­no­jo­je kai­ma­vie­tė­je. Ta­da bu­vo iš­da­lin­ti ir ne­ma­ži pel­kių plo­tai.

Vos spė­jus įsi­kur­ti nau­jo­se so­dy­bo­se, už­klu­po ka­ras. Ge­ne­ro­lui P. Ple­cha­vi­čiui pri­klau­siu­sia­me Čiu­te­lių dva­re įsi­kū­rė ka­ri­nis da­li­nys, ku­rio ka­rei­viai siau­bė ap­lin­ki­nius kai­mus. Po­ka­rio ne­gan­dos neap­len­kė nuo­ša­liau­sių kam­pe­lių.

Duk­to miš­ke ir Šil­ga­ly­je lai­kė­si Pri­si­kė­li­mo bū­rio par­ti­za­nai, A. Pum­pu­čio-Ga­li­jo­to, P. Bart­kaus-Dar­gio bū­riai. Vy­ko ar­šios ko­vos su NKVD bū­riais ir va­di­na­mai­siais stri­bais. Gink­luo­tos gau­jos daž­nai šu­kuo­da­vo miš­kus, krė­tė gy­ven­to­jus.

Pra­si­dė­jo iš­buo­ži­ni­mai, suė­mi­mai. Ka­dan­gi dau­gu­ma pa­pel­kių gy­ven­to­jų rė­mė par­ti­za­nus, bu­vo jų ry­ši­nin­kai, ke­le­tas jau­nuo­lių at­si­dū­rė la­ge­riuo­se. 1948 m. ge­gu­žės 22 die­ną 5 pu­ši­na­viš­kių šei­mos bu­vo iš­trem­tos ir tik po 7–10 me­tų grį­žo į gim­tą­sias vie­tas.

Se­no­sios Bag­do­na­vi­čių tė­vo­ni­jos kaip ir ne­bė­ra, nes apie 1975–1980 me­tus Po­le­kė­lės ta­ry­bi­nio ūkio van­da­lai iš­ka­sė kal­no smė­lį, li­ko di­džiu­lė krū­mų pri­žė­lu­si duo­bė. Čia su­vir­to šim­ta­me­čiai ąžuo­lai, kal­vės, se­nų­jų pa­lai­do­ji­mų lie­ka­nos bei dva­ro rū­mo pa­ma­tai. Iš­ve­žio­ti uni­ka­laus dva­ro bra­vo­ro ak­me­nys. Sun­ku beat­sek­ti ir bu­vu­sių tven­ki­nių bei py­li­mų vie­tą.

Am­žiams pra­ras­ta tai, ką pri­va­lė­jom iš­sau­go­ti atei­nan­čioms kar­toms, nes tai ne tik ma­žo nuo­ša­laus kai­me­lio, bet ir vi­sos Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­lis.

Gy­ve­ni­mas prie pel­kių

Po Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos Že­mės re­for­mos 1933 m. dau­gu­mos Pu­ši­na­vos kai­mo ūki­nin­kų dir­ba­mos že­mės skly­pai rė­mė­si į klam­pią pie­vą, pe­rė­jo į pa­miš­kės aukš­tu­mė­les, ir tę­sė­si neap­rė­pia­muo­se pel­kių plo­tuo­se iki pat Šim­šės upe­lio ir Pa­ka­pės.

Vaiz­duo­tė­je ir sap­nuo­se daž­nai at­gy­ja pel­kių vaiz­di­niai. Iš tė­vų so­dy­bos ke­liu­kas ve­dė į pa­miš­kę ir pel­kes. Pir­miau­sia tek­da­vo per­bris­ti Va­ro­ną, klam­pią pel­ki­nę pie­vą, ku­rio­je šie­nau­da­vo ir valk­čiais vilk­da­vo į pa­kraš­tį šiurkš­tų vikš­rį pa­ša­rui.

Mus vi­lio­jo ge­guž­rai­bių ir pup­laiš­kių žie­dai, bal­ti švy­lių ka­čiu­kai ir po­van­de­ni­nių au­ga­lų ka­ra­li­ja. Gy­vu­lius gin­da­vo ža­bais iš­klo­ta bras­ta, sau­go­da­mi, kad iš jos neiš­suk­tų ir neįk­limp­tų pel­kė­je. Pa­li­kę gy­vu­lius ga­ny­tis pa­miš­kės pie­vo­se ir alks­ny­nuo­se, mes su bro­liu pa­trauk­da­vom prie dur­pi­nių. Va­sa­rą čia vy­rai spe­cia­lio­mis ša­kė­mis kas­da­vo dur­pes, klo­da­vo jas įsau­ly­je, o ru­de­niop vež­da­vo na­mo ku­rui. Ru­de­nį ir žie­mą iš vi­sų kai­mo ka­mi­nų rū­ko kva­pus dur­pių dū­mas.

Iš­ka­sus dur­pes, lik­da­vo gan gi­lios duo­bės, ku­rios pri­si­pil­dy­da­vo van­dens. Bū­da­vo, kad ten įkri­tu­sį gy­vu­lį, o kar­tais ir brie­dį, tek­da­vo trauk­ti vir­vė­mis. Tam­sus ir vė­sus dur­pi­nių van­duo karš­tą die­ną vi­lio­jo mau­dy­tis. Čia ir iš­mo­kom plauk­ti ant su­riš­tų mel­dų kū­lių.

Ge­rai pa­ži­no­jom gy­vū­ni­jos pa­sau­lį. Ne­liesk drie­žiu­kų, nes nu­trauk­si uo­de­gą, ru­da gy­va­čiu­kė – gluo­de­na, ji ne­kan­da. O štai tos rai­no­sios, pik­tai šnypš­čian­čios – nuo­din­gos, sau­go­ki­tės. Tai iš­min­tin­gi tė­vo pa­mo­ky­mai.

O tų pik­tų­jų bu­vo daug. Prask­lei­dęs uo­gie­no­jus, iš­vys­da­vai ant kel­mo su­si­ran­giu­sią ir be­si­tai­kan­čią kirs­ti gy­va­tę, ku­ri vik­riai nu­vin­giuo­da­vo iš po ba­sų ko­jų per ta­ke­lį. Pa­va­sa­rį, su­si­vi­ję į di­džiu­lius ka­muo­lius, jos lauk­da­vo ši­lu­mos. Kar­tais gy­va­tė įkirs­da­vo šu­niui ar gy­vu­liui, o žmo­nės bu­vo su­si­gy­ve­nę su vi­sais gam­tos pa­da­rais ir mo­kė­da­vo jų sau­go­tis.

Mes, vai­kai, pa­si­pai­nio­ju­sią gy­va­tę už­muš­da­vom ir įsprau­dę į pa­ga­lį ne­šda­vom na­mo. Mo­ti­na jas su­šer­da­vo kiau­lėms, o šiau­liš­kė te­ta už­pil­da­vo deg­ti­ne vais­tams.

Pa­miš­kė­se ir pel­kė­se bu­vo ap­stu žvė­rių ir paukš­čių. Ry­to rū­ke įspū­din­gai at­ro­dė pa­pel­kiais trau­kian­čių di­džiu­lių brie­džių vo­ros. Miš­ko kal­ne­ly­je ur­vuo­se slė­pė­si bar­su­kai ir la­pės. Bul­vių ir pa­sė­lių plo­te­lius suar­da­vo šer­nai. Po­ka­rio me­tais la­bai pa­gau­sė­jo vil­kų. Šal­tą žie­mą jie atei­da­vo prie pat so­dy­bos ir ty­ko­da­vo nu­si­neš­ti šu­nis. Kar­tą net vy­rus, išė­ju­sius gel­bė­ti šu­nų, vil­kai už­vi­jo ant mal­ki­nės sto­go.

Ru­de­nį ir pa­va­sa­rį pa­pel­ky rink­da­vos pil­kų­jų ger­vių pul­kai. Iš to­lo at­ro­dė, kad pie­vo­je ga­no­si avių ban­da. Priei­da­vom vi­sai ar­ti, ta­čiau jos ne­drau­giš­kai šnypš­da­vo, o bro­liui vie­ną kar­tą net skau­džiai kap­te­lė­jo į kup­rą. Liū­nuo­se krykš­tė an­tys, dū­da­vo per­kū­no ože­liai. Per tuok­tu­ves bur­bu­liuo­jan­tys te­ter­vi­nai tap­da­vo leng­vu me­džio­to­jų gro­biu.

Pel­kės vie­ti­niams bu­vo dos­nios uo­gų. Jau pa­va­sa­rį pa­miš­kių kal­ne­liai pa­kvip­da­vo že­muo­gėm. Rink­da­vom jas į aukš­lius, ku­riuos pa­tys pa­si­da­ry­da­vo­me iš nu­lup­tos alks­nio žie­vės. Pu­šy­nė­liuo­se sir­po mė­ly­nės, tarp gai­lių ir vir­žių mė­ly­na­vo aukš­to­ki vai­vo­rų, va­di­na­mų gir­tuok­lė­mis, krū­mai. Il­gai ne­truk­da­mas, jų ga­lė­jai pri­si­rink­ti di­džiau­sius krep­šius.

Pel­kių ply­nė­je ieš­ko­da­vom ant vie­no ko­te­lio styp­san­čių va­di­na­mų kre­nių (tek­šių). Ru­de­nį balkš­vi sa­ma­nų pa­ta­lai nu­bir­da­vo span­guo­lių ka­ro­liais. Mo­te­rys span­guo­lių pri­rink­da­vo di­džiau­sius mai­šus, iš­vilk­da­vo į pa­kraš­tį ir ark­liais vež­da­vo na­mo. Su­pil­tos ant aukš­to span­guo­lės lauk­da­vo šal­čių ir Ka­lė­dų, kai jos bū­da­vo ypač pa­klau­sios Šiau­lių tur­gu­je. Gau­tie­ji už uo­gas pi­ni­gai bū­da­vo mo­te­rų, skir­ti pa­švi­tams ir ki­toms smulk­me­noms.

Pel­kės for­ma­vo ir sa­vo­tiš­ką prie jų gy­ve­nu­sių žmo­nių bū­dą. Se­ne­lis ir tė­vas, ku­rie il­gą lai­ką bu­vo gy­ve­nę prie pel­kė­to Rė­ky­vos eže­ro, la­bai my­lė­jo ir sa­vą­sias pel­kes. O jų pri­klau­sė per 40 ha. Tė­vas puo­se­lė­jo už­so­din­tą jau­ną pu­šy­nė­lį, kir­to krū­mus ir va­lė alks­ny­nus. Sau­go­jo kiek­vie­ną iš­la­kes­nį ber­žą ar eg­lai­tę. Sva­jo­jo iš­kas­ti ka­na­lą ir nu­sau­sin­ti Va­ro­nos pel­kę. Pui­kiai pa­ži­no­jo gy­vū­ni­jos ir aug­me­ni­jos pa­sau­lį ir to mo­kė mus, vai­kus.

Su­dė­tin­gas gy­ve­ni­mas ta­po pa­miš­kių gy­ven­to­jams po­ka­rio me­tais. Duk­to ir Šil­ga­lio miš­kuo­se įsi­ren­gę bun­ke­rius slaps­tė­si ir ko­vė­si su NKVD ir stri­bų bū­riais Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos par­ti­za­nai. Dau­ge­lis iš jų bu­vo pa­žįs­ta­mi, bu­vę drau­gai ir kai­my­nai. Tai­gi juos pa­mai­tin­ti ar ki­taip pa­rem­ti žmo­nės lai­kė sa­vo pa­rei­ga.

Su­si­šau­dy­mai, su­sprog­din­ti par­ti­za­nų bun­ke­riai, kra­tos ir stri­bų siau­tė­ji­mai ta­po kai­mo kas­die­ny­be. 1948 m. trem­tis pa­lie­tė be­veik pu­sę Pu­ši­na­vos kai­mo gy­ven­to­jų.

Žmo­gaus ir gam­tos dar­ną ga­lu­ti­nai suar­dė ag­re­sy­vus ir trum­pa­re­giš­kas po­žiū­ris į gam­tos tur­tus. 1953-1955 m. pa­sta­ty­tas Ty­ru­lių mies­te­lis – dur­py­no dar­bi­nin­kų, švie­ti­mo, me­di­ci­nos, kul­tū­ros ir ki­tų įstai­gų dar­buo­to­jų gy­ven­vie­tė. Kar­tu su se­zo­ni­niais dar­bi­nin­kais čia bū­da­vo per 1000 gy­ven­to­jų.

In­ten­sy­viai eksp­loa­tuo­ja­mos Di­džių­jų Ty­ru­lių pel­kės iš es­mės pa­si­kei­tė. Iš­kas­tų dur­pių kar­je­rų vie­to­je ty­vu­liuo­ja van­duo. Su­nio­ko­tas pa­kraš­čių miš­kas ir se­no­sios dur­pi­nės. Vi­siš­kai ne­be­li­ko re­lik­ti­nių pel­kių su jų uni­ka­lia aug­me­ni­ja ir gy­vū­ni­ja. Da­bar di­džią­ją pel­kių da­lį uži­ma Ty­ru­lių bo­ta­ni­nis geo­lo­gi­nis draus­ti­nis. Be­lie­ka vil­tis, kad po ku­rio lai­ko gam­ta su­ge­bės už­gy­dy­ti pa­da­ry­tas žaiz­das ir pel­kės at­gaus sa­vo gro­žį.

Ke­lio­nė į Pa­ka­pę

Da­li­jan­tis į vien­kie­mius, tė­vui te­ko di­džiu­lis pel­kių plo­tas, nuo ry­ti­nio pa­kraš­čio iki Šim­šės, t.y. be­veik sie­kė Pa­ka­pę. Įs­pū­din­ga bū­da­vo ke­lio­nė į Pa­ka­pę per Žo­li­nės at­lai­dus. Ry­tą, su­si­sky­nę puokš­te­les, vė­liau jas pa­pil­dy­da­vom lau­ko ir miš­ko au­ga­lais, pa­siė­mę val­gio ir ba­tus, leis­da­vo­mės į ke­lio­nę.

Perb­ri­dus Va­ro­ną, pe­rė­jus pa­miš­kę, prieš akis at­si­ver­da­vo, ro­dės, be­ga­li­niai pel­kių plo­tai. Be­veik pu­siau­ke­lė­je sto­vė­jo me­di­nis kry­že­lis. Tė­vas pa­sa­ko­da­vo, kad kaž­ka­da čia bu­vo ras­ti žmo­gaus pa­lai­kai. Gal koks pa­kly­dęs ke­lei­vis, o gal vil­kų su­dras­ky­tas žmo­gus. Kau­le­lius pa­lai­do­ję čia pat, o to­je vie­to­je pa­sta­tę kry­žių. Vi­si per­si­žeg­no­da­vo­me ir tru­pu­tį nu­ščiu­vę ke­liau­da­vom to­liau.

Net­ru­kus pra­si­dė­da­vo liū­nai. Pel­kė lin­ga­vo su kiek­vie­nu žings­niu, gra­sin­da­ma trūk­ti ir įtrauk­ti žmo­gų ar gy­vu­lį. Tė­vas, pa­siė­męs il­gą kar­tį ir ja at­sar­giai ty­ri­nė­da­mas ke­lią, ei­da­vo pir­mas. Pas­kui vo­re­le su tam tik­rais tar­pais ei­da­vo vi­si ki­ti. Pro­tar­piais bliz­gė­jo aki­va­rai, o juo­se plū­du­ria­vo bal­to­sios ir gel­to­no­sios van­dens le­li­jos. Tė­vas kar­ti­mi pa­siek­da­vo mums le­li­jų, bet jų vaš­ki­niai žie­dai grei­tai pa­juos­da­vo ir nu­vys­da­vo.

Perb­ri­dę klam­piuo­sius Pa­šim­šius, iš­lip­da­vo­me jau ki­ta­me pel­kių pa­kraš­ty­je. Su­sit­var­kę ir ap­sia­vę ko­jas, kop­da­vom į Pa­ka­pės baž­ny­čios kal­ne­lį.

Ma­ma pa­sa­ko­da­vo ir links­mes­nių nu­ti­ki­mų. Kar­tą sam­di­nė mer­ga į Žo­li­nės at­lai­dus iš­si­pus­tė nau­ju si­jo­nu su kvar­bat­ko­mis, bal­ta bliu­ze ir pa­reiš­kė ei­nan­ti ne mels­tis, o „ant smot­ro“, su­prask – pa­si­ro­dy­ti ir pa­si­žval­gy­ti. Tik bren­dant per pel­kes, ve­lė­na trū­ko, ir pa­na iki pa­žas­tų murk­te­lė­jo į dur­pių pliur­zę. Te­ko pa­šven­to­ry džio­vin­tis si­jo­nus, ir „smot­ras“ bu­vo ne koks.

Ge­rą pa­mo­ką ga­vo ir ma­mos pusb­ro­lis A.K. Bai­giant iš­bris­ti iš klam­pių­jų Pa­šim­šių, jis lyg nu­si­vy­lęs tars­te­lė­jo, kad pel­kė ne to­kia bai­si, kaip žmo­nės sa­ko. Su­lig tais žo­džiais vai­ki­nas murk­te­lė­jo į at­si­vė­ru­sį liū­ną, ir pel­kės kri­ti­ką kar­ti­mi te­ko trauk­ti iš klas­tin­gos klam­py­nės.

Tai­gi ne vel­tui Di­die­ji Ty­ru­liai is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­mi kaip nu­sken­du­sių pel­kė­se kry­žiuo­čių ir net ta­ria­ma Sau­lės mū­šio vie­ta. O tarp žmo­nių skli­do le­gen­dos apie Duk­to miš­ke pa­slėp­tą su­ki­lė­lių auk­są, apie be­si­vai­de­nan­čią pik­to­sios Jo­nai­tiš­kio dva­ro po­nios vė­lę, pa­kar­tą 1863 m. su­ki­lė­lių iš­da­vi­kę mer­gą ir t.t.

Vai­kų vaiz­duo­tę kai­ti­no se­ne­lio ir tė­vo pa­sa­ko­ji­mai apie už­keik­tus pi­ni­gus, ka­pi­nių vai­duok­lius, Pikt­miš­kių plė­ši­kus. Miš­ke bi­jo­da­vom su­si­tik­ti pel­kių po­nai­tį su skry­bė­liu­ku ir ka­no­pė­lėm, ku­ris kvies­da­vęs mai­ny­tis ta­bo­ki­nėm ir vie­toj pi­ni­gų įkiš­da­vęs la­pų ar ark­lia­mėš­lių.

––– ––

Šian­dien Pu­ši­na­vos kai­mas pri­klau­so Ty­ru­lių se­niū­ni­jai. Pa­žy­mė­ta, kad čia gy­ve­na 3 šei­mos, 19 žmo­nių. So­viet­me­čiu bea­to­dai­riš­kai eksp­loa­tuo­tos pel­kės vi­siš­kai pa­si­kei­tė. Nu­ka­sus ki­tą apy­lin­kės puoš­me­ną – Šioš­kal­nį, jo smė­liu bu­vo iš­pil­tas per pel­kes nu­ties­tas siau­ra­sis ge­le­žin­ke­lis. Da­bar čia ei­na pla­tus žvyr­ke­lis iš Ty­ru­lių per Rė­ky­vą, Ba­čiū­nus į Šiau­lius. Iš­kas­tų dur­pių kar­je­rų vie­to­je telk­šo van­duo. Di­džią­ją pel­kių da­lį uži­ma Ty­ru­lių bo­ta­ni­nis zoo­lo­gi­nis draus­ti­nis.

Papelkių panorama.

Durpyno karjere pokario metais.

Senasis dvaro bravoras.

Vir­gi­ni­ja Ga­li­naus­kai­tė-Ma­čiu­lie­nė gi­mė 1939 me­tų rugp­jū­ty Pu­ši­na­vos kai­me. Bai­gu­si Ty­ru­lių vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, įsto­jo į Vil­niaus pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą. Stu­di­ja­vo lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą. Vė­liau dir­bo pe­da­go­gi­nį ir lei­dy­bi­nį dar­bą. Yra iš­lei­du­si pri­si­mi­ni­mų kny­gą „Po gi­mi­nės me­džiu“ (2009), at­spaus­di­nu­si ke­le­tą ra­ši­nių „Gim­ti­nės“ ir „Šei­mi­nin­kės“ sa­vait­raš­čiuo­se. Gy­ve­na Vil­niu­je.