Puodžių patriarcho šimtmetis

Puo­džių pa­triar­cho šimt­me­tis

Šie­met su­kan­ka 100 me­tų, kai Kur­šė­nuo­se gi­mė vie­nas gar­siau­sių Kur­šė­nų ir vi­sos Lie­tu­vos puo­džių Bro­nius Ra­dec­kas (1918 – 2014). At­min­tį apie Kur­šė­nų puo­džių pa­triar­chą sau­go jo su­kur­tas mu­zie­jus, jo įsteig­tos dirb­tu­vės ir at­ras­ta, užau­gin­ta ir iš­puo­se­lė­ta ypa­tin­ga ke­ra­mi­kos sti­lis­ti­ka, už­ko­duo­ta ir mo­li­nė­se py­nė­se, ir met­ro aukš­čio va­zo­se, nu­sags­ty­to­se mo­lio spyg­liu­kais.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Dvi­gu­ba šven­tė

Į sa­vo na­mus Kur­šė­nuo­se, kur daug tė­vo at­mi­ni­mo ženk­lų – le­gen­di­nių mo­lio kū­ri­nių, nuo­trau­kų, dė­žių dė­žės gar­bės ir pa­dė­kos raš­tų, pa­kvie­tė Bro­niaus Ra­dec­ko duk­ra ir žen­tas – Da­nu­tė ir Jo­nas Al­gir­das Mic­kai.

„Tė­vu­ko šimt­me­tis...“ – kuk­liai už­si­mi­nė Da­nu­tė.

„... 100, kaip ir Lie­tu­vos vals­ty­bei“, – žmo­nos min­tį pra­tę­sė žen­tas Jo­nas, pir­mo­sios ka­den­ci­jos Šiau­lių ra­jo­no ta­ry­bos na­rys.

Bro­nius Ra­dec­kas – tau­to­dai­li­nin­kas, tre­čia­sis ša­lies puo­džių ka­ra­lius, pir­mo­jo Lie­tu­vo­je Ke­ra­mi­kos mu­zie­jaus įkū­rė­jas, Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­tis.

Į pa­sau­lį jis atė­jo 1918 me­tais, tuoj po Jo­ni­nių – bir­že­lio 20-ąją, o iš­ke­lia­vo ant­rą­ją Ka­lė­dų die­ną, su­lau­kęs 96-erių.

Ar­ti­mie­ji ži­no, jei­gu ir bū­tų su­lau­kęs 100-me­čio, bū­tų bu­vu­si lai­mė. Bet švęs­da­vo jis tik var­di­nes. Per Bro­nis­lo­vus, rug­sė­jo 3-iąją, Ra­dec­kų na­muo­se Alė­jos gat­vė­je bū­da­vo ren­gia­mos di­de­lės šven­tės, sta­lai lūž­da­vo nuo vai­šių, vi­sa­da bū­da­vo pil­na sve­čių, nes na­muo­se – net trys var­du­vi­nin­kai. Pats meist­ras – Bro­nius, žmo­na Bro­nė, jau­ny­lis sū­nus ir­gi Bro­nius.

„Tė­vas bu­vo toks vai­šin­gas! Ar ba­lius, ar ei­li­nė die­na, jis ne­pa­vai­ši­nęs žmo­gaus ne­pa­leis! Užė­jo kas į kie­mą, tė­vas tuoj va­di­na prie sta­lo. La­bai bran­gin­da­vo sve­čius!“ – pri­si­mi­nė Da­nu­tė.

Ka­ra­liai bu­vo du

Da­nu­tės ir Jo­no na­mus ir da­bar puo­šia di­džiu­lės va­zos, ku­rias Lie­tu­vo­je da­ry­da­vo tik Ra­dec­kas. Kur­šė­nai nuo se­no bu­vo puo­džių kraš­tas – ant mo­lio sto­vin­tis, iš mo­lio gy­ve­nan­tis, tad ir puo­dy­nės, ir va­zo­nai, ir ąso­čiai – įpras­tas daik­tas. O de­ko­ra­ty­vi­nės aukš­tos va­zos bu­vo Bro­niaus Ra­dec­ko iš­ra­di­mas.

Daug kas krai­py­da­vo gal­vas, kaip nu­žies­ti met­ro aukš­čio va­zas, juk ran­ka dug­no neį­ma­no­ma pa­siek­ti? O kai to­kio dy­džio ga­mi­nys sto­vi ant žie­di­mo stak­lių, tai ne­gi Ra­dec­kas ant kė­dės pa­si­li­pęs žie­džia?

Da­nu­tė pa­sa­ko­jo, kad tė­vas aukš­tą­sias va­zas žies­da­vo sa­vaip – nu­žies­da­vo vir­šu­ti­nę ir apa­ti­nę da­lis, o ta­da įgu­du­siais pirš­tais abi da­lis su­ge­bė­da­vo su­jung­ti taip, kad – nė žy­mės.

Meist­ras nu­žie­džia ga­mi­nį, ta­da – de­ko­ra­to­riaus ei­lė. B. Ra­dec­ko va­zų de­ko­ras bu­vo iš­skir­ti­nis – rel­je­fiš­kas, mo­ty­vais, ku­rie anuo­met ke­ra­mi­ko­je ne­bū­da­vo nau­do­ja­mi: įvai­rūs spyg­liu­kai, ože­liai, iš­rai­ty­ti or­na­men­tai.

B. Ra­dec­ko kū­ri­nių de­ko­ras tuo­met bu­vo ori­gi­na­lus ir jo ga­mi­nius vi­si at­pa­žin­da­vo ne tik iš for­mų, bet ir iš de­ko­ro. Neį­ti­kė­ti­ną tuo me­tu de­ko­rą kū­rė sa­va­moks­lė de­ko­ra­to­rė žmo­na Bro­nė Ra­dec­kie­nė (1926 – 2003).

„Ma­mos įran­kiai bu­vo siū­liu­kas, vir­vu­tė, pa­ga­liu­kas... Ro­dos, tik pa­dė­lio­ja sū­liu­ką, vie­naip, ki­taip, pa­ba­do su pa­ga­liu­ku ir aky­se gims­ta ly­gus, gra­žus or­na­men­tas. Nors bu­vo sa­va­moks­lė, jo­kių dai­lės moks­lų ne­bai­gu­si“, – pri­si­mi­nė Da­nu­tė.

Puo­džių ka­ra­liaus ti­tu­las B. Ra­dec­kui su­teik­tas 1979 me­tais. Ši ka­ra­liaus ka­rū­na tu­ri pri­klau­sy­ti abiems, nes kū­ri­nio ne­bū­tų be vie­no iš Ra­dec­kų. Be Bro­niaus ne­bū­tų iš­skir­ti­nės for­mos kū­ri­nių, o be Bro­nės – iš­skir­ti­nio de­ko­ro.

„Jie abu bu­vo kaip vie­nas“, – tė­vų gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją api­bū­di­na Da­nu­tė.

Bro­niaus tė­viš­kės na­mai – ne­to­li Kur­šė­nų au­to­bu­sų sto­ties, Bro­nė – iš gre­ti­mo kai­mo. Su­si­pa­ži­no kai­mo nib­rė­je (šo­kiuo­se) ap­si­ve­dė ir ro­dos, kad pa­ts Die­vas no­rė­jo, jog jie bū­tų po­ra, kad at­si­ras­tų nau­ja Lie­tu­vos ke­ra­mi­ko­s kryp­tis.

Kaž­ko­kią tik jied­viems ži­no­mą pa­slap­tį tu­rė­jo Ra­dec­kai, kad net ir pra­dė­ję nuo įpras­tų ke­ra­mi­kos dir­bi­nių ir nu­ve­žę juos į tur­gų, kaž­ko­dėl su­lauk­da­vo dau­giau dė­me­sio nei ki­tų ąso­čiai ir puo­dy­nės.

Kai var­das ta­pa­ti­na­mas su mies­tu

B. Ra­dec­kas ta­po tre­čiuo­ju Lie­tu­vos puo­džių ka­ra­liu­mi.

Pir­muo­ju puo­džių ka­ra­liu­mi 1971 me­tais bu­vo pa­skelb­tas jo mo­ky­to­jas ir bi­čiu­lis Jo­nas Pau­laus­kas (1902-1974).

Ta­da, gū­džiu so­viet­me­čiu – 1971 me­tų bir­že­lio 19 die­ną Šiau­liuo­se vy­ko pir­mo­ji Lie­tu­vo­je Ama­tų die­na, ku­rio­je bu­vo su­reng­ta ke­ra­mi­kos dir­bi­nių mu­gė, bu­vo de­monst­ruo­ja­ma, kaip lip­dy­ti, žies­ti, mar­gin­ti mo­lį, o kul­mi­na­ci­ja bu­vo puo­džių puo­džiaus – puo­džių ka­ra­liaus rin­ki­mai.

Bū­tent J. Pau­laus­kas B. Ra­dec­ką iš­sa­miau su­pa­žin­di­no su ke­ra­mi­kos tech­no­lo­gi­jo­mis. Ant­ruo­ju puo­džių ka­ra­liu­mi 1974 me­tais ta­po pra­mo­ni­nės ke­ra­mi­kos pra­di­nin­kas Kur­šė­nuo­se Vla­das Dam­kus.

Nors vis dau­giau Kur­šė­nuo­se ra­do­si kū­ry­bin­gų ir darbš­čių puo­džių, ne­šan­čių ži­nią apie ke­ra­mi­ką ir sa­vo dir­bi­niais, ir jų sti­lis­ti­ka, ta­čiau dar­bin­giau­siu ir kū­ry­bin­giau­siu B. Ra­dec­ko gy­ve­ni­mo tarps­niu jo var­das jau ne­re­tai tap­da­vo ir Kur­šė­nų mies­to vi­zi­ti­ne kor­te­le.

Iš­po­pu­lia­ri­nęs ke­ra­mi­kos var­dą po Lie­tu­vą B. Ra­dec­kas ta­po ne tik mies­to am­ba­sa­do­riu­mi, bet ir ke­ra­mi­kos pa­triar­chu. Tai lė­mė daug veiks­nių.

1966 me­tais B. Ra­dec­kas bu­vo priim­tas į Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gą. Sa­vo kū­ri­nius jis yra eks­po­na­vęs dau­giau nei pus­šim­ty­je tau­to­dai­lės pa­ro­dų.

2002 me­tais B. Ra­dec­kui su­teik­tas Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­čio var­das.

Jis įkū­rė pir­mą­jį ša­ly­je Ke­ra­mi­kos mu­zie­jų, apie pri­va­čius mu­zie­jus so­viet­me­čiu ne­ga­lė­jo bū­ti nė kal­bos. Mu­zie­ju­je su­kaup­ta per 550 eks­po­na­tų, jis yra per­duo­tas Šiau­lių ra­jo­no et­ni­nės kul­tū­ros ir tra­di­ci­nių ama­tų cent­rui. Eks­po­na­tai, su­pa­kuo­ti dė­žė­se, lau­kia Kur­šė­nų dva­ro pa­sta­to re­konst­ruk­ci­jos.

B. Ra­dec­kui pa­vy­ko pa­siek­ti, kad sa­vo na­muo­se jis ga­lė­tų so­viet­me­čiu įsi­reng­ti ke­ra­mi­kos ce­chą su de­gi­mo kros­ni­mi – tai iš es­mės bu­vo nuo­sa­vas vers­las, ku­ris taip pat so­viet­me­čiu bu­vo sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mas.

„Vai­kai – de­be­sė­lis!“

Da­nu­tė me­na, kaip ji ly­dė­da­vo tė­vą į Vil­nių, kai jis vež­da­vo sa­vo iš­skir­ti­nius ga­mi­nius į Vil­niaus dai­lės par­duo­tu­vę.

Žmo­nės lauk­da­vo Ra­dec­ko ma­ši­nos nuo iš­nak­tų. Išs­kir­ti­nio dy­džio ir de­ko­ro va­zų tuo­met rei­kė­jo vi­siems: do­va­noms – na­mams ir įstai­goms, ir net aukš­tos pra­bos ky­šiams – bū­da­vo ir taip, kad ge­riau­sias ky­šis į mi­nis­te­ri­ją bū­da­vo bū­tent B. Ra­dec­ko va­zos.

Da­nu­tė me­na, kaip žmo­nės pra­šy­da­vo tė­vo ga­mi­nių, pyk­da­vo­si, kad ne vi­siems už­tek­da­vo, o at­ve­žus į Vil­niaus dai­lės par­duo­tu­vę dar­bus dar tu­rė­da­vo ap­žiū­rė­ti me­no ta­ry­ba, kai pir­kė­jai jau „lau­žia“ par­duo­tu­vės du­ris.

„Ne­bu­vo leng­va mū­sų vai­kys­tė, ne­ma­ny­kit“, – šyp­so­si Da­nu­tė.

Tė­vas žie­džia, ma­ma de­ko­ruo­ja, o ga­mi­nius džio­vi­na sau­lė. Tik pa­si­sle­pia sau­lė ir ma­ma jau šau­kia: „Vai­kai, de­be­sė­lis!“. Jei­gu ant ne­deg­tų ga­mi­nių už­lis lie­tus – triū­sas per­niek. Vai­kai vis­ką tu­ri su­neš­ti į pa­sto­gę.

Bet ne iš kiek­vie­no de­be­sė­lio bū­ti­nai bū­da­vo lie­tus, to­dėl Da­nu­tė at­si­me­na, kad jai, vai­kui, jau ge­ro­kai bu­vo pa­bo­du­si fra­zė „Vai­kai, de­be­sė­lis!“.

Vy­riau­sia­s Ra­dec­kų sū­nus Bro­nius bu­vo ruo­šia­mas tap­ti ke­ra­mi­ku, bet dėl silp­nos svei­ka­tos taip neat­si­ti­ko ir mi­rė jis anks­ti. Da­nu­tė ir Ed­var­das pa­si­rin­ko ki­tas pro­fe­si­jas.

Ko­dėl ne ke­ra­mi­ką?

„Tai la­bai fi­ziš­kai sun­kus dar­bas... Ne kiek­vie­nam“, – sa­ko Da­nu­tė.

Ji pa­sa­ko­ja, kad ne taip ir se­niai at­si­ra­do mo­lio pus­fab­ri­ka­čiai, vi­siš­kai pa­ruoš­ti ke­ra­mi­kai. Da­nu­tė pui­kiai me­na, kaip tė­vas va­žiuo­da­vo mo­lio. Rei­kė­da­vo ark­lio, me­di­nių stry­pų ir daug žmo­giš­kos fi­zi­nės jė­gos. Iš­kas­tas mo­lis dar ne­bū­da­vo tin­ka­mas ke­ra­mi­kai. Jį rei­kė­da­vo iš­čiu­pi­nė­ti, iš­min­ky­ti, iš­ke­den­ti, iš­ran­kio­ti žo­les, net ir ma­žiau­sius ak­me­nu­kus, įvai­rias prie­mai­šas, kad jis tap­tų švel­nus ir vien­ti­sas.

Karš­tis, mo­li­nė ra­ke­ta ir bend­raau­to­rė

Da­nu­tė su Jo­nu me­na, kad tė­vas bu­vo ypa­č darbš­tus, kū­rė daug, su at­si­da­vi­mu, iš­mo­ne. Ne tik Bro­niaus ir Bro­nės de­ko­ra­ty­vios in­ter­je­ro va­zos, sie­kian­čios vos ne met­rą aukš­čio, bu­vo įdo­mios ir ste­bi­nan­čios.

Jie kū­rė ir ser­vi­zus, va­ze­les gė­lėms, nie­kur ta­da dar ne­ma­ty­tus ažū­ri­nius krep­še­lius, su­ve­ny­ri­nius in­dus su kau­kių mo­ty­vais, re­čiau – tra­di­ci­nius ąso­čius, lėkš­tes. Ra­dec­kai kū­rė „bren­di­nius“ in­dus anuo­met gar­siam Vel­nių ma­lū­no res­to­ra­nui Še­du­vo­je – nuo ma­žiau­sios lėkš­te­lės iki ąso­čių – vis­kas bu­vo Ra­dec­kų.

B. Ra­dec­kas yra kū­ręs ir mo­li­nių kau­kių, ir vel­niu­kų. O kai J. Ga­ga­ri­nas pir­mą kar­tą pa­ki­lo į kos­mo­są, jis nu­lip­dė iš mo­lio ir ra­ke­tą, ku­ri dar iš­li­ko ir bus eks­po­nuo­ja­ma jo var­do Ke­ra­mi­kos mu­zie­ju­je.

Bro­nius Ra­dec­kas, kai jau lei­do val­džia sa­vo na­mų kie­me pa­si­sta­tė di­džiu­lę kros­nį. Kros­nis tal­pin­da­vo vi­są mė­ne­sį kur­tus kū­ri­nius.

Apie 1000 laips­nių karš­tis už­grū­din­da­vo ir iš­gry­nin­da­vo Ra­dec­kų kū­ry­bą: jei kas ne taip – iš­si­trau­ki šu­kių kal­ną ir iš­ve­ži į są­var­ty­ną. Yra bu­vę ir taip. O kad taip neat­si­tik­tų, B. Ra­dec­kas prie kros­nies ir karš­čio, prie mal­kų ir ga­mi­nių iš­dės­ty­mo ne­pri­leis­da­vo nie­ko.

Da­nu­tė su Jo­nu me­na, kaip se­na­sis, ap­si­vil­kęs sto­rą va­ti­nu­ką, ap­si­mo­vęs sto­ras va­ti­nes pirš­ti­nes lįs­da­vo į kros­nį: ne­bū­da­vo lai­ko lauk­ti, ka­da kros­nis vi­sai at­šals. At­vės­ta iki ne­be­pa­vo­jin­gos dir­bi­niams ri­bos ir len­da meist­ras į karš­tį, nes ga­mi­nių lau­kia pir­kė­jai, nes neap­sa­ko­mai smal­su, ką su meist­ro kū­ry­ba pa­da­rė ug­nis, ku­ri – vi­sa­da ir vi­sų ke­ra­mi­kų bend­raau­to­rė.

***

Ste­bi­mės, ko­dėl da­bar ke­ra­mi­kai ne­su­ku­ria to­kių stam­bių de­ko­ra­ty­vi­nių in­ter­je­ro puoš­me­nų – va­zų. Gal ne­be­ma­din­ga? Jo­nas, ir pa­ts ban­dęs su uoš­viu kur­ti mo­li­nes kau­kes, skės­te­li ran­ko­mis – da­bar ke­ra­mi­kai ne­be­tu­ri ga­li­my­bių sta­ty­tis di­de­lių kros­nių kū­ri­niams iš­deg­ti. O ma­žo­se kros­ny­se tel­pa tik smul­kūs.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO, re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Šie­met Bro­niui Ra­dec­kui, Puo­džių ka­ra­liui, Kur­šė­nų gar­bės pi­lie­čiui bū­tų su­ka­kę 100 me­tų.

Da­nu­tės Mic­ku­vie­nės ran­ko­se – tė­vo Bro­niaus Ra­dec­ko po­rtre­tas, ku­rį su­kū­rė ži­no­mas fo­to­me­ni­nin­kas An­ta­nas Sut­kus.

Da­nu­tė ir Jo­nas Al­gir­das Mic­kai sau­go pri­si­mi­ni­mus apie ke­ra­mi­kos pa­triar­chą Bro­nių Ra­dec­ką.

Bro­niaus Ra­dec­ko pa­li­ki­mas – be­veik met­ro aukš­čio mo­li­nės va­zos, de­ko­ruo­tos jo žmo­nos Bro­nės ran­ko­mis, bū­da­vo dau­ge­lio ing­ter­je­rų puoš­me­na.

Ra­dec­kų va­zos bū­da­vo la­bai ver­ti­na­mos dėl ypa­tin­go de­ko­ro, ku­rį su „siū­liu­ku, vir­vu­te, pa­ga­liu­ku ir pirš­tais" kur­da­vo ke­ra­mi­ko žmo­na Bro­nė.

Bro­nė ir Bro­nius Ra­dec­kai, kol dar kū­rė, kol dar šven­tė, kol dar dir­bo.

Bro­nius Ra­dec­kas sa­vo dirb­tu­vė­je prieš ke­lis de­šimt­me­čius.

Lei­di­mus sta­ty­tis ce­chą ar steig­ti mu­zie­jų rei­kaė­da­vo gau­ti iš val­džios.