Naujausios
Kino entuziastai
V. Gundajevas palydi į Šiaulių kino muziejaus patalpas, įsikūrusias Aušros alėjos 15 pastate.
Namo istorija irgi verta dėmesio: pastatas Aušros alėjos ir Dvaro gatvės kampe tarpukariu pastatytas kaip Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai. Inžinieriaus Vlado Bitės suprojektuotas statinys išsiskyrė ne tik modernia architektūra, bet ir interjeru.
Po Antrojo pasaulinio karo, sovietinės okupacijos metais, pastate dirbo LKP Šiaulių miesto komitetas. Atkūrus nepriklausomybę, name įsikūrė Šiaulių miesto kultūros skyrius, Šiaulių filharmonija, Šiaulių pramonininkų asociacija ir kitos organizacijos. Čia yra veikusi ir „Šiaulių krašto“ redakcija.
Nusileidžiame laiptais žemyn, į rūsį. V. Gundajevas sako dažnai iš lankytojų išgirstąs, kas šiose patalpose yra darbavęsis, kokia veikla vykdyta.
Šiemet Šiaulių kino muziejus buvo tapęs ir Valstybinio Šiaulių dramos teatro organizuoto festivalio „Teatrodromas“ erdve – čia užsuko spektaklis su gidu „Didieji Šiauliai“.
Pasak V. Gundajevo, Šiaulių kino muziejus įkurtas 1999 metais tuometinio Kino mėgėjų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininko Algirdo Kulikausko iniciatyva, talkinant ir kitiems kino mėgėjams. Vėliau V. Gundajevas su kolega Ramūnu Snarskiu muziejų pertvarkė ir atnaujino.
Pirmosios muziejaus patalpos buvo Vytauto gatvėje, dešimtmetį muziejus veikė „Polifonijos“ rūsyje, o 2021 metų lapkritį persikraustė į patalpas Aušros alėjoje 15. Prieš tai čia buvo įsikūrę sporto mokyklos „Dubysa“ šachmatininkai ir šaškininkai.
V. Gundajevas – tikras kino entuziastas, apie eksponatus, istoriją kalba išsamiai. Mielai priima ekskursijas, tik reikia susitarti iš anksto – muziejus visuomeninis, etatinių darbuotojų nėra. Dažniausiai ateina moksleivių ekskursijos, bet gali lankytis ir pavieniai žmonės – V. Gundajevas visiems papasakos apie kiną. Savo bakalauro darbui pasirinkęs Šiaulių kino temą, V. Gundajevas dabar pagalvoja ir apie monografiją – istorija to verta.
„Tai, kas vyko Šiauliuose ar Šiaulių regione, stengiamės atspindėti muziejuje. Projektorių, kamerų prigaminta pasaulyje daugybė, įvairūs prekiniai brendai, bet čia matome tai, kas daugiausia buvo naudojama Šiauliuose“, – sako kino entuziastas.
Pomėgis – nuo mažens
V. Gundajevas kinu susidomėjo dar vaikystėje – namuose buvo kino projektorius, tėtis ant sienos rodydavo filmukus.
„Paskui paaiškėjo, kad tėtis turi ir kamerą – mėgėjišką, siaurajuostę. Prašiau jo, kad išryškintų nufilmuotas juostas. Procesas būdavo sudėtingas. Kai išryškindavo, jau būdavo galima ant sienos pažiūrėti, kas buvo nufilmuota. Pradėjau galvoti, kaip galima kažką sukarpyti, suklijuoti, sumontuoti, po truputį domėjausi toliau.“
Rimtesnė veikla prasidėjo 1999 metais, kai Viktorui buvo devyniolika ir tėvai nupirko vaizdo kamerą.
„Su videokamera jau visai kitos galimybės. Tapau rimtesnis mėgėjas, nes su kino kamera galima nufilmuoti tik kelias minutes, ir juosta brangi, ir sudėtinga ryškinti, o ir juostų paskui nebebuvo pirkti.“
2002 metais Viktoras įsigijo personalinį kompiuterį ir pasinėrė į animacijos kūrybą. „Pradėjau dalyvauti filmų festivaliuose, darbus nusiųsdavau į televizijos konkursus, animacija buvo vertinama, laimėdavau prizinių vietų. Animaciniai filmai mane „iškėlė“, – šypsosi V. Gundajevas, prizų pelnęs ne tik respublikiniuose mėgėjiškų filmų festivaliuose Lietuvoje, bet ir sulaukęs įvertinimo užsienyje.
2003 metais V. Gundajevas pradėjo bendrauti su Lietuvos kino mėgėjų sąjunga Vilniuje, jos pirmininku Vidmantu Gaigalu, sulaukė daug patarimų, pagalbos, paskatinimo.
„Ten praėjau mokyklą, vilniečiai mane vertino, animacinis filmas tapo geriausiu Baltijos šalių festivalyje, respublikiniame festivalyje kelerius metus irgi buvo prizinių vietų. Ir šiauliečiai į mane pradėjo rimtai žiūrėti“, – šypsosi V. Gundajevas.
Mėgėjiško kino kūrėjas Šiauliuose pradėjo daugiau bendrauti su Algirdu Kulikausku, važiuodavo į festivalius, dalydavosi idėjomis, kol sulaukė pasiūlymo tapti Lietuvos kino mėgėjų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininku. Buvo 2006 metų pabaiga.
„Atgaivinome ir Šiaulių kino klubą, kaip juridinį vienetą. Šis klubas buvo įsteigtas 1987 metais, tuo metu kūrė daug užsakomųjų filmų, kino mėgėjai buvo užsukę didelę industriją – Zigmas ir Zenonas Ripinskiai, Rimantas Rokas Jonaitis, A. Kulikauskas. Pagrindiniai kino mėgėjai leido „Šiaulių kroniką“, ji buvo rodoma kino teatruose prieš kino seansus. Nepriklausomybės pradžioje branduolys išsivaikščiojo, pradėjo kurti Šiaulių televiziją. Kino klubas taip ir liko gulėti. R. Jonaitis jį vėl užregistravo 2000 metais. O kai tapau skyriaus pirmininku, jis man pasiūlė užsiimti ir kino klubu – klubas mums leido būti savarankiškiems.“
V. Gundajevas vardija aktyvistus: gegužę anapilin išėjęs R. Jonaitis, A. Kulikauskas, Laimutis Gudinavičius, Česlovas Žalys, Antanas Kučinskas – yra nemažas ratas narių, kurie viena ar kita proga susirenka. Kartu mini jubiliejus, rengia jubiliejinius kino vakarus. Kino muziejuje buvo suorganizuotas ir sovietmečiu veikusio vaikų kino mėgėjų klubo-studijos „Kibirkštis“ susitikimas, jo nariai buvo Tomas Andrijauskas, Rolandas Šležas, vadovai – Sigitas Teišerskis, Zenonas Ripinskis.
Daug metų su bendraminčiais V. Gundajevas kūrė televizijos laidas, nuo 2008 metų eteryje sukdavosi „Senasis Šiaulių kinas“, nepavaldus laikui.
Dabartinis V. Gundajevo darbas Šiaulių „Aušros“ muziejuje susijęs su istorijos įamžinimu – filmuoja interviu su įvairiais įžymiais šiauliečiais: „Tęsiu muziejininko Jono Tamulio darbą, tik J. Tamulis įrašinėdavo garso juostą ir fotografuodavo, o aš iškart ir vaizdą, ir garsą įrašinėju. Be to, skaitmeninu ir J. Tamulio garso juostas, – sako V. Gundajevas. – Dabar šiek tiek pafilmuoju, bet tai nėra kino formatas, tai mažesnės formos – vaizdo klipas, renginio anonsas ar nufilmuotas renginys.“
Šiemet, minint Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrimo 100-metį, muziejininkui, audiovizualinio paveldo entuziastui V. Gundajevui buvo įteikta Pelikso Bugailiškio premija už Lietuvos dokumentinio kino populiarinimą, kino paveldo aktualizavimą ir išsaugojimą.
Istorijos paieškos
V. Gundajevas pasakojimu nukelia į kino Šiauliuose ištakas – 1928 metais į miestą greičiausiai iš Latvijos atvažiavo operatoriai ir filmavo Šiaulius. Išlikusią kino kroniką galima rasti internete, anksčiau „Aušros“ muziejus šiuos vaizdus rodydavo kino salėje „Kapitol“.
O kada patys šiauliečiai pradėjo filmuoti? V. Gundajevas išskiria vokiečių okupacijos metais „Aušros“ muziejaus fiksuotus etnografinius momentus – vokiečių per Zoknių aerodromą atgabenta kino kamera muziejininkai Stasys Ivanauskas ir Stasys Vaitkus filmavo žvejybos būdus Dubysoje, Bijotės ežere. Vaizde matyti ir patys vokiečiai.
Kino entuziastų padaugėjo, kai 1957 metais Tarybų Sąjungoje į apyvartą buvo išleista kino kamera.
„1958 metais Šiaulių pedagoginiame institute fizikos-matematikos studentai išleidžia žurnalą „Studentiškos įvairenybės“. Yra išlikę 1958, 1959, 1960 metų filmavimai. Šį paveldą išsaugojo A. Musneckis – kai Fizikos katedroje vyko remontas ir daug kas buvo metama lauk, A. Musneckis surinko ir taip išgelbėjo. Bet daug kas buvo ir išmesta, skaitant to meto spaudą yra daug straipsnių apie filmavimą, bet tų filmų nėra išlikusių. Ieškojau žmonių, kurie buvo susiję su ankstesniais filmavimais, pavyko rasti kelias merginas, bet archyvų rasti nepavyko. J. Katėnas, 8-osios vidurinės mokyklos direktorius, buvo vienas iš pagrindinių filmuotojų, bet jau irgi daug metų miręs.“
Iš nespalvotų nuotraukų nuo sienos žvelgia su kinu Šiauliuose susiję veidai: Vigintas Aputis, Rimas Rokas Jonaitis, Laimutis Gudinavičius, Rimas Vipas, Rimantas Vencevičius, Algirdas Kulikauskas, Antanas Kučinskas, pirmasis Kino mėgėjų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas Algimantas Bielskus ir jo žmona Interna Bielskuvienė, Valdis Šapoka, Petras Motiekaitis, Jonas Danilaitis ir kiti.
Muziejuje sukaupti eksponatai pasakoja apie filmų kūrimo procesą, priemones, apie miesto kino istoriją, vykusius renginius, filmų autorius.
Salėje išdėlioti eksponatai – įvairios kino kameros, kino projektoriai, filmų ryškinimo priemonės, kino juostos, televizoriai, dokumentai, afišos, apdovanojimai. Dauguma eksponatų yra iš 1945–1990 metų laikotarpio.
Projekcinė įranga, atkreipia dėmesį V. Gundajevas, yra žymiai plačiau naudojama negu kino gamybos procesas.
„Dar anksčiau nei filmavimo kameros Šiaulių pedagoginiame institute atsirado Kino technikos būrelis, ten rinkosi entuziastai, jie rodė filmus. Siaurajuostis formatas jau buvo naudojamas edukaciniame procese. Mokytojai mokydavosi rodyti filmus – Pedagoginiame institute buvo tam skirta klasė, išsilaikydavo kino mechaniko teises.“
Pasak V. Gundajevo, iš tų laikų mokyklose dar galima rasti kino juostų. Tai – ne kino mėgėjų filmuoti filmai, o edukaciniai filmai apie gamtą ar, pavyzdžiui, fiziką, propagandiniai filmai. Mokomieji filmai buvo gaminami ir Lietuvoje, Lietuvos kino mėgėjų draugijos dirbtuvėse Vilniuje.
V. Gundajevas ir dabar rašo mokykloms užklausimus: gal dar rūsiuose turite neišmetę kino juostų? „Jos masiškai išmestos, bet dar vienur kitur užsilieka. Džiaugiuosi, kad atsiliepė Šiaulių universiteto gimnazija ir atidavė juostų, dabar bendraujame su Šiaulių technologijų mokymo centru.“
Nespalvoti įrašai, sako V. Gundajevas, išsilaikę puikiai. Tik kartais spalvoti būna nuo laikymo sąlygų išblukę. Kuo naujesnis medijų formatas, sako Viktoras, tuo jį lengviau sunaikinti. Videokasetę sugadinti jau žymiai lengviau nei kino juostą. Dar lengviau numarinti DVD diską, USB laikmeną. Naujausias žingsnis – debesys, bet jei sutrinka internetas ar įsilaužia į serverį hakeriai, nelieka nieko.
Pasaulyje jau ne vienerius metus yra populiari senoji fotografija – taip pat grįžtama ir prie senųjų kino kūrimo būdų, vėl filmuojama senomis kameromis. V. Gundajevas pateikia pavyzdį: šiaulietis Paulius Jasiūnas įsigijo seną kamerą, kino juostą „Kodak“ parsisiuntė iš suomių internetinės parduotuvės ir nufilmavo kelis klipus.
„Senosios technikos populiarumas jau ne vienerius metus yra ant bangos, veikia klubai“, – sako V. Gundajevas.
Į ekspoziciją patenka ir išmestų daiktų
Į muziejų daiktai atkeliauja ne tik iš asmeninių kolekcijų, bet ir gana netikėtos vietos – Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro įsteigtų dalijimosi daiktais stotelių tinklo „Daiktų kiemas“.
Naujausi eksponatai – ypatingas laidinis telefono aparatas ir kelios dešimtys vinilinių plokštelių – muziejų pasiekė iš Naujosios Akmenės „Daiktų kiemo“.
„Kai atsidarė „Daiktų kiemas“, susisiekiau ir paaiškinau, kas domina. Labai nesinorėtų, kad kažkas išmestų kino juostas, skaidres, diafilmus, kino techniką. Viską išvardijau, 2019 metais pasirašėme bendradarbiavimo sutartį, tad jei kažkas randama, vis mums paskambina. Jei daiktai būna susiję su radiju, orgtechnika, perduodame Šiaulių „Aušros“ muziejui.“
Telefonas, sako V. Gundajevas, iš pirmo žvilgsnio gal nesusijęs tiesiogiai su kinu, bet yra to laikmečio elementas.
„Pavyzdžiui, sudedu į krūvą telefoną, laikrodį, radiją, projektorių, kamerą, fotoaparatą, ar paklausiu: „Vaikai, kaip tie daiktai tarpusavyje susiję?“ Jie pradeda spėlioti, tada ištraukiu išmanųjį telefoną ir parodau: „Dabar viskas yra vienoje vietoje.“ Daug ką galima į krūvą sudėti – ir stalelius, skirtus montažui, ir daug kitų dalykų, ir viskas dabar telpa į telefoną.“
Ekspozicijoje savo vietą rado ir spausdinimo mašinėlė. Ji susijusi su kinu, nes taip buvo rašomi scenarijai. Vaikams labai įdomu paspausdinti – po ekskursijos V. Gundajevas visuomet randa netuščią lapą.
Muziejuje galima pamatyti ir pirmąjį Šiaulių kompiuterį „Šaulys“, pagamintą „Nuklono“ gamykloje. Dabar be išsamaus paaiškinimo sunku suprasti, kaip jis veikia.
V. Gundajevas parodo iš „Daiktų kiemo“ atkeliavusias vinilines plokšteles – muziejuje yra veikiantis patefonas. Įdomu, kad populiarus ne tik vinilo entuziastų judėjimas, bet į madą sugrįžta ir juostinis formatas.
„Fotografijos muziejuje veikė paroda „Muzikinės scenos maištininkai“. Rengdami šią parodą daug bendravome su muzikantais. Kilo mintis, kad gal jau laikas rinkti šiauliečių autorių, muzikantų, kompozitorių rinkinį? Muzikiniai įrašai, susiję su Šiauliais, yra vertingi dėl vienų dalykų, bet reikia atkreipti dėmesį ir į Lietuvos atlikėjus, nes gali būti, kad įrašai išleisti mažu tiražu, grupės jau nebėra. Atsitiktinai įrašuose galima rasti unikalių dalykų. Pavyzdžiui, grupė, kuri gal gyvavo labai trumpai, išleido įrašus vadinamajame „samizdate“. Arba žymi grupė, bet pirmieji įrašai išleisti tokiu formatu, davė draugams, prapuolė, o po 50 metų išlenda archyve unikalūs įrašai.“
Turintieji įrašų visada laukiami muziejuje. Taip pat muziejuje yra perrašoma, skaitmeninama, įrašus galima peržiūrėti per projektorių.
Muziejaus išskirtinumas
Pasak kino entuziasto, Šiaulių kino muziejuje saugomi daiktai nėra ypač vertingi, naudotų kamerų kainos nėra didelės, siekia 20–100 eurų, jų prigaminta daug. Kas kita – daiktai, turintys memorialinę vertę, jie muziejuje saugomi po stiklu. V. Gundajevas parodo ilgamečio Kino mėgėjų Šiaulių sąjungos pirmininko (nuo 1972 iki 1992 metų) Rimanto Vencevičiaus, Rimo Vipo kameras.
Kitomis muziejuje eksponuojamomis kameromis lankytojai gali pabandyti filmuoti. Galima nesibaiminant įjungti projektorių, nes jų muziejuje sukaupta daug.
„Muziejaus išskirtinumas – kad ne viskas sudėta po stiklu. Lankytojas gali liesti, išbandyti. Galime įjungti projektorių ir rodyti filmą. Tai – masinės gamybos produktai, projektorių milijonai, juostų irgi buvo prigaminti didžiausi tiražai. Žinoma, saugome kino mėgėjų filmuotus filmus, perduodame Fotografijos muziejui, kuriame yra specialios saugyklos negatyvams laikyti.“
Šiaulių kino muziejuje įrengta ir kino salė, čia galima peržiūrėti filmus. Dabar į šią salę, sako V. Gundajevas, susirenkama progomis, neseniai vyko Sąjūdžio sukakties minėjimas. Filmai būtinai parodomi atvykusioms ekskursijoms – kaip kuriamas kinas arba senas filmas apie Šiaulius.
Šiaulių kino muziejus noriai dalyvauja ir renginiuose – demonstruoja kino projektorių. Minint Mindaugines Šiauliuose, Saulės Laikrodžio aikštėje, įsikūrusiame tarpukario miestelyje veikė ir kino teatras. Rugpjūčio 12 dieną kino entuziastai dalyvavo Šv. Lauryno šventėje Kuršėnuose, rugsėjo 1 dieną laukia Šeduvos šviesų festivalis.
Tikisi solidaus muziejaus
Per atostogas V. Gundajevas aplankė Kino muziejų Lodzėje, čia ekspozicija pristatoma trijuose aukštuose, plačiai atspindima Lenkijos kino istorija.
„Tikiuosi, kad ir Lietuvoje atsiras muziejus, solidžiai atspindintis profesionaliojo kino istoriją, į jį galėtų persikelti ir mėgėjiško, provincijos kino atspindys. Provincijos kinas – tik dalis bendrojo istorijos pasakojimo“, – sako V. Gundajevas.
Visos Lietuvos mėgėjišką kiną tyrinėjantis V. Gundajevas mano, kad Šiauliai nebuvo tarp lyderių, stiprus kino judėjimas buvo Panevėžyje, Kėdainiuose, taip pat Kaune, Vilniuje.
Bet kino palikimas saugomas būtent Šiauliuose? „Šiaulių išskirtinumas – bendruomenė, tvirta ir susibūrusi. Jei visur Lietuvoje 1994–1995 metais buvo panaikinti Lietuvos kino mėgėjų sąjungos skyriai, Šiauliuose išliko iki šiol“, – sako V. Gundajevas.
Lietuvos kino mėgėjų Šiaulių skyrius šiemet minės 55-erių metų sukaktį – buvo įkurtas 1968 metų spalio 10 dieną. Vienas iš muziejaus eksponatų – išlikę skyriaus steigimo protokolai.
