Naujausios
Sugrąžintos šventvietės
– Esate gimęs ir užaugęs Kaune. Kas sudomino istorija ir paskatino rinktis istorijos su archeologijos specializacija studijas Vilniaus universitete?
– Atėjo į mokyklą dabar gerai žinomas istorikas Vytenis Almonaitis, jis rinko moksleivius į keliautojų būrelį. Taip viskas ir prasidėjo.
Tuomet man buvo 12 metų. Pirmasis žygis buvo visai prie Kauno, prie Jiesios.
Viskas vyko labai prasmingai, giliai, pats Vytenis buvo veikiamas žygeivystės. Buvau suskaičiavęs, kad Vytenis yra antros kartos žygeivis, aš jau būčiau trečios. Žygeivystė Lietuvoje skaičiuojama nuo 1966 metų, nuo Punios sutarties, kurios iki šiol žygeiviai laikosi, duodami priesaiką, įžadus.
Žygiai buvo kupini Lietuvos istorijos, kultūros, vietovardžių, padavimų, talkų, švenčių.
Kai pradėjau studijuoti, kelionės labiau pavirto ekspedicijomis, tyrimais, žvalgymais.
– Dar prisimenate žygeivių priesaikos tekstą?
– Pirmą punktą visada prisimenu: nė vieno žygio be tikslo.
Kai mano priesaikai buvo bemaž 30 metų, kaip tik pro tą vietą keliavome – Raseinių rajoną, Molavėnus. Tada susiradau jos tekstą ir dar kartą atidžiau perskaičiau.
– Jūsų disertacijos tema – „Senosios Lietuvos šventvietės (sisteminis aspektas)“, kiek Lietuvoje ji buvo nagrinėta? Kas jums, kaip mokslininkui, buvo svarbiausia atliekant šį tyrimą?
– Tema buvo podukros vietoje: net ne podukros, dar žemiau. Per visą sovietinę okupaciją lydėjo ateistinis, laisvamaniškas požiūris. Buvo blyksnis – Vytautas Urbanavičius, mano darbo vadovas. Po jo dar domėjosi Vytautas Musteikis, turėjo sumanymų, noro, bet rimtesnio mokslinių tyrimų tęsinio nebuvo.
Man sekėsi: 1990 metų vasarą, per ekspediciją Alytaus krašte, Pocelonių kaime pasisekė surasti Šventkalniu vadinamą alkakalnį. Paskui daug kartų teko tai daryti, bet tuo metu tikrai buvo didelis įvykis, ačiū Vyteniui, kad įvertino, palaikė, džiaugėsi. Dar po metų jau sąmoningai siūlė: jeigu renkiesi archeologiją, kreipk žvilgsnį ten, kur labai trūksta, kur tuščia...
Didžioji bėda – kai nėra radinių, ką saugoti, ką tyrinėti? Pradėjau nuo padavimų, tikėjimų, etnologinių dalykų.
Beveik tuo pačiu metu ir pasaulyje vyko metodologiniai pokyčiai, apie juos gal dar ir visai nežinojau, tik disertaciją rašydamas suvokiau, kad tikrai taip yra, kad galima, kad yra ieškoma ir taikoma daug kitų metodų tirti, suprasti šventvietes. Tada svarbiau dar buvo įrodyti, kad šventvietės yra vertingos, nežiūrint to, kad nėra radinių, kultūrinio sluoksnio. Buvo ir piktumų, ginčų ir pats ne kartą buvau įskaudintas.
Aplinkybės susiklostė, kad studijuodamas ruošiau knygą – Žemaitijos šventviečių sąvadą, jis tapo mano bakalauro darbo pagrindu.
Kai išėjo knyga (dabar kritiškai į ją žiūriu), bet tada buvo proveržis, kaip perkūnas ne iš giedro dangaus, bet iš susitelkusių debesų: kad iš tikrųjų šventvietės yra, kad jų labai daug, kad jos labai įvairios – kalnai, akmenys, medžiai.
Patys žemaičiai buvo tuo metu labai aktyvūs, Žemaičių kultūros draugija, profesorius Adomas Butrimas, Povilas Šverebas, profesorė Viktorija Daujotytė. Jie labai palaikė, domėjosi, kvietė skaityti pranešimus, paskaitas. Vėrėsi, vėrėsi ir atsivėrė keliai.
Nauja paminklų apsaugos įstatymo redakcija – 1995 metais šventvietės, jų mitologinė vertė jau buvo įrašytos. 2005 metais – dar viena redakcija. Dabar jau primiršta, bet teko tiesiogiai dalyvauti ir siekti, sugrąžinti mūsų paveldo pražiopsotą, prarastą dalį atgal į akiratį, sąmonę.
Tas grįžimas dar nesibaigęs, yra daug nematymo, norisi, kad būtų daugiau pastabumo – kelio nuorodos, bendras pristatymas. Bet dabar upės bėgimo jau nesustabdysi.
– 2011 metais Jono Basanavičiaus premija jums skirta už kompleksinius Lietuvos ir lietuvių etninių žemių tyrinėjimus, paveldo vertybių paiešką ir kovą už jų išsaugojimą – kokios daugiausiai kyla problemos dėl šventviečių saugojimo?
– Fizinis naikinimas, ardymas, neįsisąmoninimas, nesupratimas. Daugelis pavojų panašūs, kaip ir visam paveldui, kuris nėra statinys, nėra malūnas, dvaras, bažnyčia.
Pradžioje biurokratai kėlė klausimą: o ką čia saugoti? Dabar neretai iš kitų žmonių – savininkų, valdytojų – šis klausimas kyla.
Daug ir kitokio nesupratimo, su tuo kovojame, kaip ugnis, deginama ant akmenų – mūsų šventi akmenys nukenčia. Sudėtingiausia, kai yra neigiamas požiūris – žeminantis, niekinantis, ideologinis, inkvizicinis.
Naikinti, pamiršti, ignoruoti – skamba labai liūdnai, deja, pasitaiko to – ir daug.
– Dėl nesupratimo, žinių trūkumo?
– Tokia asmeninė laikysena. Kaip sako katalikiška doktrina, neturėk kitų dievų. Toks požiūris dažnai žalingas, kenksmingas. Neretai tenka kovoti už šventvietes, už jų išsaugojimą, lygybės požiūrį. Bet dėl tų vietų visada vyko kova, didesnė, mažesnė, kalaviju ar žodžiu, kalbu apie krikščionybės platinimą, bažnyčių statymą šventvietėse. Tai nėra pasibaigę ir tęsiasi iki šiol.
Tarkime, neišspręstas klausimas iš kitos Lietuvos dalies – Druskininkų, Švendubrės. Unikalus akmuo, turi ypatingas duobutes, paviršiuje jos išgludintos, iškaltos prieš ne mažiau kaip 3 000 metų, yra daug padavimų.
Ta vieta – Švendubrė, Druskininkai – buvo lenkų okupuota, 1934 metais atvyko vyskupai, pašventino minėtą akmenį ir įkirto kalvio darbo kryželį. Atėjo sovietinė okupacija, nulaužė kryželį, prasidėjo Atgimimo metai, kryželis buvo atkurtas, vėl nulaužtas. Prieš porą metų atsirado žmogus: ima plaktuką, kaltą ir kryžių stato ne į buvusią duobutę, bet kala naują. Atvažiuoju ir matau, ties ta vieta, kur naujas įkalimas, per akmenį – trūkimas. Tai yra tikrų tikriausias žalojimas, nusikaltimas, prieš kurį užmerkiamos akys. Nesu koks liguistas skundų rašytojas, bet lygybė turi būti. Jei kryžius tikrai būtinas, galima parinkti nedidelį atminimo akmenį, pastatyti šalia, įkalti kryžių, nedarant žalos paminkliniam.
Mano patirty tokių atvejų – ne vienas.
Prigimtinė kultūra yra taki
– Dalyvavote daugybėje archeologinių ekspedicijų, esate įvertintas ne viena premija, tarp jų – Lietuvos archeologijos draugijos apdovanojimu „Metų archeologas“. Kiek yra tekę dirbti Šiaulių krašte, kurias ekspedicijas galėtumėte išskirti?
– Šiaulių krašte labai gražūs darbai buvo prasidėję 2013–2015 metais – buvo sumanymas pažinti Naisių kraštą. Siekta, kad Naisiuose atsirastų muziejinė ekspozicija. Tai buvo visiškai balta dėmė. Turėjau būrelį šaunių, ištikimų pagalbininkų archeologų, istorikų, tokio gražaus jaunimo, prasidėjo tyrimai, žvalgymai, viskas gerai sekėsi. Pradėjome Daugėlaičių senovės gyvenvietės tyrimus, maždaug VI–VII amžiaus.
Sumanymų buvo, bet pasikeitė aplinkybės, tyrimus teko nutraukti. Medžiaga sutvarkyta, kas norėtų, galėtų tęsti.
Galvojau ir Šiaulių rajono šventviečių leidinį atnaujinti, daug naujos medžiagos buvo iš Meškuičių, Kairių, Kurtuvėnų pusės, bet liko ir liko.
– Esate išleidęs knygas apie Joniškio, Pakruojo rajonų šventvietes. Kuo įdomūs šie rajonai?
– Kai dirbome Daugėlaičiuose, atvažiavo Joniškio muziejininkai, pradėjome kalbėtis, užsimezgė draugystė.
Pakruojo knyga – tęsinys. Man buvo labai įdomu suprasti Juozą Šliavą, jo pagrindinė palikimo dalis ir buvo apie Pakruojį.
Abiejuose rajonuose vyrauja akmenys. Darbo labai daug, viskas keičiasi, akmenys perkami, parduodami, vagiami, vėl atrandami, tai priimu kaip neišvengiamą apskaitos dalį.
Slapta tikėjausi, kad pavyks atrasti kažką tokio, kas padėtų akmenų su smailiadugniais dubenimis paslaptį įminti. Kalbu apie tuos, kuriuos žmonės dažnai vadina senovės girnomis. Jų daug, bet tai nereiškia, kad jie nevertingi. Tai, kad jie iki šiol yra šventi, patenka į dvasinį žmonių lauką, be galo įkvepia. Kad šiandien šventvietės, šventi akmenys gali būti žmonių gyvenime svarbūs, teikti laimę, sveikatą, džiaugsmą – neįkainojami liudijimai.
Joniškio, Pakruojo rajonai be galo derlingi, seniai ūkininkaujama, bet išankstinė nuostata, kad ten nieko nelikę, viskas suarta, nebuvo teisinga.
Gilų įspūdį paliko ąžuolų, ąžuolų giraičių tyrimai. Ąžuolynė – būdingas to krašto šventvietės pavadinimas.
– Minėjote gyvus pasakojimus – žodinė tradicija dar gyva, objektai tebeatlieka funkciją?
– Ji daugiau patyriminė, kartais per sapnus, asmeninius išgyvenimus, kartais ir per sąmoningą pasirinkimą, kad tos vietos svarbios, reikšmingos. Senųjų padavimų, kuriuos dar tekdavo užrašinėti prieš 25 metus, kaip ir nebėra, tik nuotrupos, kartais pagal žinias iš knygų ar interneto.
Bet patirtis – ne mažiau įdomi. Bendraujant su žmonėmis, tenka užtikti, kaip jie išgyvena šventvietes, kaip jaučia, ką akmenys reiškia, kodėl atsiveža pas save, saugo, neparduoda, su kuo tai susiję.
Yra vienas kitas, kuris dar saugo senąjį pasakojimą ir gali perteikti, pasidalinti, parodyti. Savo gimtinės, kaimyninių kaimų žinovai yra tiesiog aukso vertės.
Žemaitijoje labai savitos apžadų vietos, jos iš dalies senovinės, iš dalies katalikiškos, bet pačios šventvietės gyvuoja.
– Viename iš straipsnių rašėte, jog praėjus ir 600 metų po krikščionybės įvedimo, Lietuvoje iki šiol veikia apie dvi dešimtis senųjų šventviečių. Ar skaičius kinta?
– Dabar gal kitaip rašyčiau, tuomet buvo svarbu parodyti, kad yra tąsa, kad šventvietės, nors ir pasikeitusia forma, tebėra. Galbūt dabar atkreipčiau dėmesį į kitas vietas ir tą skaičių sakyčiau didesnį.
Pavyzdžiui, Šiaulių krašte, Jusaičių kaime, esantis Alkos kalnelis – tikra šventvietė, kartą per metus renkasi senlietuviai (tai istorinis senųjų, ikikrikščioniškų papročių besilaikančių LDK gyventojų pavadinimas) į šventę, prižiūri. Nėra ten jokio kryžiaus, koplytėlės ar nuorodos. Kas žino kelią, kam vieta brangi, lanko, prižiūri. Aš manau, kad tokia šventvietė irgi skaičiuotina ir nėra abejonės, kad ji gyvuoja. Tokių vietų yra daug Lietuvoje, toli gražu ne visas žinome, iki galo suprantame. Kitų istorija ant senų pamatų yra tiesiog kuriama, kaip kad Lopaičiuose prie Tverų.
Aš labiau pabrėžčiau, kad mums nebūtina atrasti šimtametį senuką, turime pripažinti, kad patys esame tradicijos nešėjai, jai priklausome. Mes – tie, kurie pripažįstame prigimtines vertybes, neneigiame, nekovojame prieš jas, leidžiame joms tekėti, būti. Ką daro mūsų rankos, kaip krypsta mintys, tai ir tampa vertybe.
– Telkiate dėmesį į lietuvių prigimtinės kultūros reiškinius. Kokius svarbiausius išskirtumėte?
– Viena iš pagrindinių sąlygų – vietiškumas, kalbame apie tai, kad patys įsivietiname arba ieškome vietos. Kam sekasi gimti ir gyventi toje pačioje vietoje, nuostabiausia, kas gali būti.
Marcelijus Martinaitis savo Paserbenčio namą (tėvo statytą) pervežė sunkvežimiu į Vilnių ir pastatė jį kolektyviniuose soduose. Perkeltos vietos pavyzdys – toliau gyventa ir nugyventas visas amžius. Būdamas vietiniu, esi tos žemės, kraštovaizdžio, visatos dalis.
Kita labai svarbi sąlyga, kalbant apie prigimtinę kultūrą, ir kuo šis reiškinys skiriasi nuo etninės kultūros arba tradicinės lietuvių kultūros, – prigimtinė kultūra yra taki, ji teka, keičiasi su kiekviena karta, kiekvienoje kartoje patiria ne vieną pokytį ir tai pripažįstama ne kaip restauravimas ar atsinaujinimo galimybė, bet kaip tekėjimas, kaip gyvybinė būtina sąlyga, kad tik besikeičianti mūsų prigimtinė kultūra apskritai išlieka, nėra padedama į vitriną ar muziejaus fonduose saugoma su signalizacija. Tai pagrindinis skirtumas. Neužkonservuojame, o leidžiame kvėpuoti ir patys tame dalyvaujame – kaip mokslininkai, tautodailininkai ar dar šimto kitų profesijų žmonių.
Laimę teikia nuostaba
– Šiauliuose pradėjo veikti baltų kultūros ir turizmo populiarinimo centras „Baltų kelias“, koks jūsų indėlis į šį projektą?
– Tiesiogiai neprisidėjau, bet kultūros kelią „Baltų kelias“ teko aprašinėti, tam tikra dalimi – kurti.
„Baltų kelias“ šiandien jau turi aiškesnį, ryškesnį pavidalą, tai labai svarbu. Jis ir patį mane pastūmėjo į žygius, keliones, ekskursijas, skirtas plačiajai visuomenei.
– Turite galvoje „Vykinto kelius“? Esate kelionių po Lietuvą vadovas, ar turite mėgiamiausią maršrutą?
– Įdomu tai, kas nauja, kur gali atrasti, nauja pasakoti. Zulinti vieną maršrutą – tikrai ne. Daugiausiai kartų surengta ekskursija – pasivaikščiojimas po Vilniaus Kreivąją pilį, ji man labai patinka.
Didelį įspūdį daro tai, kas vyksta Šatrijoje, kad nepertraukiamai yra kūrenama šventoji ugnis.
– Kalbėdamas apie keliones, esate minėjęs apie nepaprastą laimės jausmą, apsilankius šventvietėse. Kas jį suteikia?
– Daug kas. Pastaruoju metu, per karantiną, dažniausiai patirtas, išgyventas jausmas – nuostaba pamačius, atradus galbūt ir pirmą kartą apsilankius prie mūsų ąžuolų senolių. Nesu labai originalus, bet galiu patvirtinti – tikrai yra ištirta – mus, žmones, kai išgyvename nuostabą, ištinka laimė. Tas jausmas be galo įspūdingas ir pripildantis.
Kita situacija, kai tas jausmas išgyvenamas – bendrystė. Akivaizdžiausia – kai kartu dainuojame.
Nepadaryti namų darbai
– Dar viena jūsų tyrimų tema – Lietuvos partizanų istorija, esate projekto „Partizanų Lietuva“ idėjos autorius. Kas paskatino iš senųjų laikų persikelti į naujausius?
– Aplinkybės buvo labai konkrečios – 2010 metų Vasario 16-osios renginys Balandiškyje (Radviliškio rajone esanti Sajų sodyba, kurioje buvo apsistoję 1949 metų Deklaracijos signatarai – red.).
Renginyje bičiuliai supažindino su Romu Kauniečiu, Panevėžyje gyvenančiu partizanų metraštininku, prisiminimų knygų autoriumi, sudarytoju, milžiniško archyvo, fototekos savininku.
Romas išsakė rūpestį: turiu gal 300 garso įrašų kasečių su partizanų, ryšininkų prisiminimais, kurie tapo knygų pagrindu, bet neturiu vietos mažame bute, ieškau kam perduoti.
Unikalus dalykas, reikia gelbėti, skaitmeninti. Pasakiau, kad maloniai priimsime į Lietuvių tautosakos rankraštyną, fonoteką.
Gal po mėnesio važiavome trise – su Aiste Petrauskiene ir Justinu Lingiu paimti kasečių. J. Lingys ta proga filmavo, džiaugiuosi, kad sukūrė dokumentinį filmuką „Metraštininkas“.
Tada viskas ir prasidėjo, kaip siūlo galą patraukus. Tai atvedė į pilietinę iniciatyvą – Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdį, sutelkėme daug žmonių Lietuvoje.
Prasidėjo tyrimai. Dabar, po paskutinės knygos (2019 metais su dr. Aiste Petrauskiene išleista knyga „Lietuvos partizanų valstybė“ – red.), dar parengiau didelį šaltinių rinkinį su komentarais ir įvadu. Dabar sąmoningai traukiuosi, užleisdamas vietą jaunimui, likdamas daugiau žinovo ar patarėjo vaidmenyje. Turiu tirti šventvietes. Ši tema nebuvo užleista, bet dėmesio galėjo būti ir daugiau.
– Esate minėjęs, kad istorikų darbai partizanų tema parašyti tuomet, kai rasti partizanų archyvai ir dokumentai nebuvo restauruoti ir prieinami. Kaip tie dokumentai pakeitė vaizdą?
– Pakeitė iš esmės – tų, kurie ryžosi ir ryžtasi tuos dokumentus nagrinėti ir skaityti. Deja, deja, tenka pripažinti, kad ir tie, kurie sako, jog remiasi ir naudojasi tais dokumentais, taip ir nepriėjo prie gelmės.
Iš savo patirties žinau: kad nors vieną dokumentą iš archyvo „įkąstumei“, reikia įdėti daug pastangų. Dokumentuose niekas atviru tekstu nerašo, viskas šifruojama, gal išskyrus datą, viskas pateikiama trumpiniais. Kad suprastumei, kaip viskas vyksta, reikia padaryti didelį darbą ir ne visada iki galo pasiseka.
Daugiausia esu dirbęs su dviem archyvais, abu milžiniški. Vienas sudėtinis, kuris yra Adolfo Ramanausko-Vanago byloje, gal 11 tomų, jis pateiktas kaip įkaltis. Viena dalis – Dainavos apygardos, kita dalis – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyriausiosios vadovybės.
Kitas archyvas buvo rastas Kėdainių rajone, Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės – be galo išsamus, taip pat labai didelis, gal 10 tūkstančių lapų ir geros būklės.
Du archyvai iš trijų didelių dalių iš esmės pakeitė mano supratimą. Archyvai susiję su kitais, leidžia susidaryti įspūdį ir apie Tauro, Vytauto, Algimanto, Vyčio apygardas. Kęstučio apygarda labai stokoja archyvo, jis, žinoma, yra, bet dar neatrastas.
Kad dokumentai keistų vaizdą, reikia daug darbo. Su Aiste parengta knyga iš esmės paremta partizanų archyvais, tekstais, prisiminimais, liudijimais. Knyga rodo perspektyvą, kad būtų galima tyrimus tęsti, bet ar tai įvyks, nesu tikras. Dabar tyrimai nuo istorinės linijos, iš dalies chronologinės, organizacinės kaip ir tolsta, bendrai gal išeina iš mados, nes visi nori matyti žmogų istorijoje, jo pasirinkimus, motyvacijas, pasakojimus, atmintį.
Prieš 10 metų atrodė, kad turėtų būti parašyti devyni darbai, devynios disertacijos, skirtos kiekvienai iš apygardų, iš tų darbų būtų galima susidaryti pilną vaizdą. Bet dabar jau nesu tikras, ar jie kada nors bus parašyti.
– Ką turėjote galvoje, kad dokumentai iš esmės pakeitė jūsų supratimą?
– Partizanus įsivaizduodavome iš prisiminimų arba iš saugumo dokumentų. Kai surandi tų pačių kautynių aprašymą, kurį paliko dalyvis, partizanas, matai, kad viskas yra kitaip. Sutinku, partizanai irgi ne viską galėjo matyti. Tyrinėdami Užpelkių kautynių istoriją (jose žuvo penki partizanai, iš jų du 1949 m. Deklaracijos signatarai – red.), pamatėme, kad siekiamybė yra visų šaltinių sugretinimas, jų lyginimas, archeologijos panaudojimas. Bet jei lieki prie saugumo dokumentų, taip atsiranda, kaip kad matome Kryžkalnio memoriale – kaip įamžinimas sumanytas ir kaip atliktas. Juk paaiškėjo, kad trūksta 10 tūkstančių partizanų duomenų. Atminimo sienelėje beliko rašyti „Nežinomas partizanas“.
Per trisdešimt nepriklausomos Lietuvos metų dar neturime partizanų vardyno, neturime duomenų bazės. Kažin, kada ji atsiras. Partizanų archyvų dar turėtų būti ne mažiau kaip 60 likusių žemėje, visoje Lietuvoje, dar turėtume jų ieškoti. Bet net ir be jų, kiek jau surasta, mano skaičiavimais, gal 24 archyvai, vien tik juos „įkandus“, vaizdas tikrai būtų kitoks ir nereikėtų 10 tūkstančių kartų kartoti „Nežinomas partizanas“. Tiesiog gėda ir taškas, nepadaryti namų darbai.
– Ar suderinami dalykai – kritiškai žvelgti į praeitį ir ja didžiuotis?
– Žinoma, suderinama, pasimokome iš klaidų ir toliau ieškome įkvėpimo šaltinių.
