Naujausios
„Naujos pažintys su senais pažįstamais“: apie naktines fotografijas ir padėką žmonai
Pirmi kadrai brokuoti
Fotografija rimčiau susidomėjo dar trečioje klasėje. Artimų draugų vyresni broliai fotografuodavo, namuose ryškindavo nuotraukas. Giedriaus tėvai namuose turėjo fotoaparatą. Kartą išėjęs pasivaikščioti po dirvonus, pamatė būrį zuikių. Parėjęs namo įsidėjo juostelę ir išbėgo fotografuoti.
„Šešiolika kadrų padariau, visi buvo sujudinti. Žinojau teoriškai, kad negalima judinti fotoaparato fotografuojant, bet zuikiai šokinėja, negali susilaikyti nejudėjęs. Zuikiai pilki, dirvonas pilkas, nieko gero.“
Pamačiusi sūnaus bandymus, mama pažadėjo, kad jeigu penkias klases baigs aukščiausiais pažymiais, nupirks geresnį fotoaparatą. Giedrius savo susitarimo dalį įvykdė, todėl 1972 metais mama nupirko „SMENA 8 M“.
„Tada ir prasidėjo atrakcijos. Lipom stogais, į medžius ir šokinėjom iš jų, fotografavom. Tada jau kažkas pavyko.“
Nors sovietų okupacija buvo uždariusi prieigą prie laisvo pasaulio, vis tiek buvo vyresnių, kurie iš Vakarų gaudavo žurnalų apie fotografiją, į kurią jaunimas žiūrėdami galvojo – o, kad taip pas mus.
Sūnaus pasirinkimas sukrėtė
Baigęs aštuonias klases Giedrius pareiškė, kad stos į Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą. Net klasės auklėtoja atėjo į namus aiškintis, kodėl pirmūnas priėmė tokį sprendimą – juk po aštuonių klasių tik blogai besimokantys vaikai iš vidurinės mokyklos buvo siunčiami į profesines.
„Aš žinojau, kad norint įstoti į Dailės institutą, kuriame norėjau studijuoti, reikia turėti praktinių įgūdžių. Technikume norėjau įgyti praktinių žinių, be kurių įstoti į institutą nebuvo galimybių.“
Būdamas pirmūnu, Giedrius nusprendė, kad Kaune stos į geriausią specialybę, o tokia buvo meninė fotografija (tiksliau – meninis apipavidalinimas su meninės fotografijos specializacija). Tai dviguba studijų programa, bet dėl to laikmečio politinių realijų, meninė fotografija įvardinta kaip specializacija.
„Tuo metu tai buvo vienintelė tokia studijų programa visoje Sovietų sąjungoje, todėl siekiant nepritraukti per daug dėmesio, buvo įtraukta specializacija. Priešingu atveju būtų reikėję priimti studentus iš visos sąjungos, o specializacija toks dalykas, kuris gali būti, gali ir nebūti.“
Stojamuosius egzaminus laikė trisdešimt šeši, o atrinko tik šešis. Dar keturi, baigę vidurinę mokyklą, buvo priimti atskiru konkursu. Iš viso kurse buvo penki vaikinai ir penkios merginos.
Studijose teko garbė mokytis pas vieną žymiausių meninės fotografijos kūrėjų – Povilą Karpavičių, kuris laikomas keletos fotochnologinių procesų išradėju bei taikomosios fotografijos Lietuvoje pradininku.
„Labai ryškiai iki šiol prisimenu pirmą paskaitą, Karpavičiaus dėstomas kursas. Jo pirmas klausimas: kokius fotoaparatus turite? Karpavičius buvo rimtas žmogus, bet kartais mokėdavo subtiliai pajuokauti.“
Kauno senamiesčio fotografijos
Giedrius daug fotografavo Kauno senamiestyje, tačiau ne visas fotografijas išsaugojo.
„Tuo laiku fotografijos mokymo metodika buvo labai dogmatiška ir griežta. Buvo labai griežtai klasifikuojama į dokumentinę, reportažinę ir meninę. O dokumentiniais reportažais atsiskaityti nebuvo galima.“
Meninė fotografija tuo laiku buvo geidžiama, dažniau perkama. Dokumentinė ir reportažinė tarnavo pagal savo paskirtį.
„Menine fotografija didžiąja dalimi buvo laikoma ir fotografika, kuri dažnai rėmėsi Karpavičiaus alchemija. Tai fotomenininkams žinomos technikos: izohelija, pseudosoliarizacija, heliobromas, alkanasis ryškinimas ir kt. Todėl to laikotarpio reportažų ir neišsaugojau, o dabar gailiuosi, nes ten daug tą laikmetį atspindinčios istorinės, antropologinės medžiagos, kuri man dabar atrodo reikšmingesnė.“
Laisvės dvasia ir inteligentija
Studijų metai Kaune įsiminė kaip vienas įdomiausių laikotarpių. Sovietinė sistema nepajėgė užgniaužti laisvės idėjos ir inteligentijos, kurią kauniečiai dar prisiminė iš smetoninės Lietuvos.
„Kauną prisiminus, man ant dūšios pasidaro šilta ir saldu. Ten buvo klimatas, kurio nė viename mieste nepajutau. Kuo labiau saugumas mus slėgė, tuo didesnis impulsas buvo ieškoti išsilaisvinimo per fotografiją, spektaklius, per ezopinę kalbą.“
Lietuvos fotomeno draugijos Kauno skyriuje, tuo laikotarpiu būrėsi gausi fotografų bendruomenė, reguliariai vyko susitikimai, kuriuose fotografai nebijodavo išsakyti ir laisvesnes mintis, nevaržomas okupacinės santvarkos.
„Niekada niekur, jokioje konferencijoje, jokiame susirinkime nesu girdėjęs tokių laisvų ir įdomių minčių, kaip tuose susirinkimuose. Kartais nuskambėdavo tokių minčių, kad mes net susigūždavome.“
Jaunimo balso niekas nevertino
Tuose susirinkimuose lankydavo daug autoritetų – fotomeno korifėjai. Giedrius prisimena, kad to laikmečio visuomenėje daug kur buvo paplitusi sovietinės armijos sukurta dedovščinos kultūra, kurioje jauni ir nepatyrę dažnai buvo žeminami.
„Tu gali gražius darbus daryti, bet jeigu tu jaunas esi, vien dėl šios priežasties į tave rimtai nežiūrės. Susirinkime kažkas bandė iš jaunųjų kalbėti ir tokia frazė tada nuskambėjo: „Kodėl jūs leidžiat piemenims šnekėt?“
Paskaitose – šimtai studentų
Baigęs dizaino studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute gavo paskyrimą į Šiaulių pedagoginį institutą. Čia išdirbo apie keturis dešimtmečius. Daug studentų rinkdavosi laisvai pasirenkamą fotografijos dalyką.
„Kartą fotografiją pasirinko šimtas septyniasdešimt penki studentai. Bet stengiausi nepiršti savo nuomonės, nors studentams gal kitaip atrodė. Manau, kad kiekvienas turi savo kūrybines temas vystyti. Pradžioje galbūt visi sekame autoritetais, bet tik pradžioje.“
Giedrius sako, kad jam pačiam daug įtakos padarė dėstytojas Povilas Karpavičius, taip pat vienu iš autoritetų peizažų fotografijoje iki šiol laiko Joną Kalvelį.
Įspūdingi analoginiai fotoplakatai
Vienas iš svarbių Giedriaus kūrybos etapų buvo analoginio fotoplakato kūrimas. Reklaminiai ir teminiai plakatai buvo neatsiejama dizainerio darbo dalis, tačiau Giedriaus pasirinkta technologija buvo be galo sudėtinga ir labai brangi.
„Kai dabar pagalvoju, jeigu reikėtų to imtis dabar, tai turbūt mažai kas imtųsi. Kiek ten darbo reikia įdėti, kiek chemikalų, o kelis plakatus padaryti užtrukdavo ir apie mėnesį. Priemonių gauti nebuvo kur, ruloninį fotopopierių, chemikalus tekdavo graibstyti juodojoje rinkoje.“
Dalis per gyvenimą sukurtų plakatų buvo teminiai – eksponuoti parodose, kai kurie pateko į tarptautinius katalogus, fotoalbumus, apdovanoti premijomis. Giedrius sako, kad reklaminius – komercinius plakatus teko kurti dėl pinigų, kad galėtų imtis kūrybinių darbų.
„Laisvė“ kalendoriuje
Giedrius su kolegomis yra išleidęs 1989-ųjų metų kalendorių, kurio viršelį papuošė Juozo Zikaro „Laisvės“ skulptūros, paslapčia eksponuotos 1988-aisiais Kauno sobore, nuotrauka. Sovietmečiu vien už tokį eskizą buvo galima užsidirbti baudžiamąją bylą.
„Apie tą skulptūrą man kolega doc. Kęstutis Ališauskas užsiminė kažkada 1988-aisiais. Nuvažiuoju pažiūrėti ir tikrai – sobore, pačiame gale, tokioje silpnai apšviestoje nišoje stovi. Kaunas jau tais metais turėjo drąsos eksponuoti. Pasiėmiau techniką, sutariau su budėtoja, kad kai žmonės išeis, ramiai nufotografuosiu.“
Kažkokiu būdu pavyko išspausdinti tokį, dabar paprastą, bet tais laikais – provokuojantį kalendorių. Per atsitiktinumą nesulaukėm nemalonumų.
„Ir išleistame kalendoriuje, apačioje dar buvo parašyta „Laisvė“. Galvojau, kad neišspausdins, bet ne, į glavlitą nesikreipė, išspausdino. Po to, teko girdėti, kad atitinkami organai buvo susidomėję.“
Spalvotos fotografijos meistrą pažinsi iš nosies
Dvidešimt penkerius metus Giedrius dirbo su analogine fotografija. Jos būdu sukurta daug gamtos peizažų. Daug fotografuota užsienio šalyse su kvapą gniaužiančiais kraštovaizdžiais, bet lietuviški gamtos motyvai, griūvančios tvoros, išsikeroję medžiai iki šiol artimesni.
Į spalvotą analoginę fotografiją Giedrius taip ir nepasuko. Kūrė spalvotus didelio formato plakatus iš juodai-balto ruloninio fotopopieriaus, panaudodamas ilgus metus kurtą autorinę spalvinimo technologiją. Sako, spalvotai analoginei fotografiją reikėjo labai kenksmingų chemikalų, kurie paveikdavo kraujagysles. O spalvota emulsija po kiek laiko vis tiek išblukdavo.
„Sakydavo, kad spalvotos fotografijos meistrą iš nosies pažinsi. Po visų chemikalų nosis paraudonuodavo kaip pas pijoką.“
Naktiniai pasivaikščiojimai po miestą
Dabartinėse fotografijose daug naktinio miesto vaizdų. Giedrius dažnai išeina pasivaikščioti po vidurnakčio, vaikšto iki trečios valandos nakties.
„Naktį mėgstu rūką fotografuoti, dažnai vaikštau nuo pirmos iki trečios, man labai patinka rūkas naktį.“
Virsmas į skaitmeninę
Analoginę fotografiją pamažu pakeitė skaitmeninė. Iš pradžių skaitmeniniai fotoaparatai fiksavo prasčiau nei analoginiai. O dabar kokybiškas nuotraukas pavyksta užfiksuoti ir su geru išmaniuoju telefonu.
Skaitmeninės galimybės atvėrė kelią parodyti savo fotografijas platesniam gerbėjų ratui. Iš pradžių Giedrius buvo skeptiškai nusiteikęs socialinių tinklų atžvilgiu. Bet kai kovido pandemija visus uždarė namuose, teko ieškoti naujų saviraiškos galimybių.
„Karantinas, visi sėdi prie kompiuterio ekrano, taip ir pradėjau kelti fotografijas į feisbuką. Su visu pasauliu bendrauji, visi gali įvertinti vienas kito darbus, matyti tendencijas.“
Iš pradžių draugai socialiniame tinkle buvo vien lietuviai. Vėliau draugų geografija išsiplėtė.
„Mano rate daug profesionalių fotografų tiek iš Lietuvos, tiek iš Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Lenkijos, Japonijos. Įdomu, nors anksčiau taip nemaniau, kad lietuvių ir vakariečių skonis gerokai skiriasi.“
Dirbtinis intelektas fotografijoje
Vis labiau įsigalint dirbtiniam intelektui, Giedrius sako, kad tai trečias fotografijos evoliucijos laiptelis. Tik klausimas – ar DI naudojamas fotoaparato algoritmams tobulinti, ar kažkam, ko jau nepavadinsi fotografija, kurti.
„Efekto galbūt daugiau skaitmeninėje fotografijoje, bet daugiau ir falšo, imitacijos. Dirbtinio intelekto įsigalėjimas įneša dar daugiau painiavos. Mano nuomone, tikrovės ir realizmo daugiausia visgi buvo analoginėje fotografijoje.“
Didžiausia atrama – žmona
Tiek laiko praleidęs kūrybiniuose ieškojimuose, kelionėse, kuriose fiksuoja, miestų gatves, peizažus, gamtos motyvus, Giedrius sako, kad labai dėkingas savo žmonai Virginijai Šiukščienei.
„Labai ačiū mano žmonai, nes tada, kai aš fotografuodavau, naktimis laboratorijoje ar prie kompiuterio dirbdavau, kažkas buitį tvarkė, viską prižiūrėjo. Be žmonos man būtų sunkiau, Virginija man visuomet buvo ir yra didelė atrama.“
