Naujausios
Procesas
Vladas VERTELIS
Procesas – skamba labai valdiškai, bet tiksliai. Tai – apie Šiaulių kultūros vyksmą, kurio yra daug ir įvairaus. Ir šios „Atolankos“ susijusios su prieš pusantros savaitės P. Višinskio bibliotekoje vykusiais Knygų mugės renginiais, jų dalyviais, pasiimta informacija.
Epizodiškų dviejų valandų įspūdžių nepakanka išsamesnei apžvalgai ir vertinimui, bet detalės iš nedidelio skruzdėlyno – įsimintinos. Tad nuo čia – ir šio mini kultūrinio turo pradžia.
Susipažinau su rašytoju, keliautoju, gamtininku Vytautu Almaniu. Platus žmogus. Perskaitęs mugėje įsigytą jo prieš kelis dešimtmečius parašytą, bet ką tik išleistą kelionių po paslaptingąjį Altajų knygą „Už ribos“, nepamirštu dedikacijos: „Iki susitikimo mano ąžuolyne ir sode.“
Iki pavasario – kai sužaliuos rašytojo pasodintas ąžuolynas, kuriame, rašo V. Almanis, kelioms minutėms jau galima ir paklysti; kai palatvyje sužydės jo užveistas sodas, kur peržiemojusios ruošis auginti vaisius senųjų, smetoniškųjų veislių obelys.
Ant stalo – taip pat iš knygos šventės parsineštas šiaulietės, plataus pasaulio žmogaus, Sandros Bernotaitės romanas „Dionizo barzda“, su kuriuo dar laukia pažintis, o „Atolankų“ skaitytojų – su autore.
Šiaulių takais nuo bibliotekos iki Dailės galerijos – keli šimtai metrų. Įžiebus šviesas – visose salėse atgyja dvidešimt antrus metus rengiamo modernaus meno festivalio „Virus“ parodos.
„Oho“ – kelis kartus perėjus vilniečio menininko Vido Pociaus iš tapybos ir piešinių darbų darbelių sudėliotą pasakojimą, kuriam ir viso antrojo aukšto plačiųjų sienų yra maža.
Nevaizduosiu menotyrininko ar esteto dailės žinovo, bet jaučiu, kad ši paroda – įvykis, kurio reikšmė nesumažėja, jeigu jį kartais fiksuoja ir vienintelis parodos lankytojas. Pamaniau, reikės vėl paimti šio menininko parašytą knygą „Nedingęs Vilnius“ ir perskaityti tai, ko neįveikiau iki šiol.
Salėse užgesinamos šviesos, o mieste – vakaras. Apie apmirusias gatves, girdėjau, Šiaulių poetai jau rašo eiles. Turėtų skambėti dramatiškai..., o gal ir komunistiškai – „pasaulį seną išardysim“.
Ant Radijo ir televizijos muziejaus sienos – Sigito Prancuičio asambliažai – iš tai, kas po ranka. Pamačius pirmąkart – mažytis atradimas. Solidu. Nesuniokota, tikėtina, taip ir liks – kaip kultūros proceso poveikio iliustracija.
Gražu, kai užlipi ant Fotografijos muziejaus stogo įrengtos apžvalgos aikštelės. Gėda prisipažinti – pirmąkart. Dega Šiauliai, net kelios Kairių švieselės matyti. Iki darbo pabaigos – 15 minučių, todėl pakanka laiko pastovėti prie Ričardo Dailidės – praėjusių „Atolankų“ apybraižos herojaus – parodos.
Skaitykloje galima įsigyti šio autoriaus prieš septynerius metus išleistą albumą. Atsivertęs fotoknygą suradau labiausiai man įstrigusią nuotrauką. „Garbės ratas“ – vyrai, galbūt po gero šimtgramio, dviračiais suka beprasmius ratus aplink Leniną. Kažkodėl atsirado asociacijų su Frederiko Felinio genialaus filmo „Amarcord“ scena, kai iš tvyrančio rūko išnyręs motociklininkas raižo miestelio aikštėje.
Kelionę Vilniaus gatve dar galima tęsti, kad ir iki Frenkelio vilos, kur dar tęsėsi vakaras su aktore Olita Dautartaite... ar prisėsti „Šokaladinėje“, bet ten reikėtų ir pašnekovo.
V.Almanis apie kelionę į Baltųjų Vandenų Šalį:
„Gali pasninkauti – valgyti nors šieną ir užsigerti grynu vandeniu, daugybę kartų kartoti maldos žodžius ar užkeikimus – viskas veltui. Dar nesi reikalingas. Jei reikės – pašauks.“
Ričardas Dailidė. „Garbės ratas“. 1969 m.
