Naujausios
Tarp Lietuvos ir Vengrijos
P. Normantas mokėsi Viekšnių vidurinėje mokykloje. Nuo 1965 m. studijavo Kauno politechnikos institute, 1971–1974 m. studijavo ir baigė mokslus Vilniaus universiteto Prekybos ekonomikos fakultete. 1983 m. lapkričio mėn. išvyko gyventi į Vengriją. Vedė Vengrijos pilietę. Su kuria susilaukė dukters ir sūnaus. Gyveno Nyredhazos mieste. Turėjo Lietuvos ir Vengrijos pilietybę. Niekada nenutraukė ryšių su Lietuva, dažnai čia lankydavosi, trumpiau ar ilgiau gyveno pas giminaičius ir draugus Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Dalyvavo penkiolikoje ekspedicinio pobūdžio kelionių po Tibetą, Himalajus, Indiją, Nepalą, Tailandą, Mianmarą, Butaną, Pietų Korėją, Kiniją, Rusiją ir kitas valstybes. Daugelio fotoalbumų, kalendorių autorius, rašė haiku, išleido poezijos knygą “Baltas” ir kt.
P. Normantas Lietuvoje nuolat negyveno nuo 1983 m. Į Lietuvą atvažiuodavo kartkartėmis, sugrįžęs iš kelionių ir ekspedicijų. Nors Lietuvoje nesijausdavo esąs svečias, čia atvykęs glausdavosi pas draugus. Jo namai – dviejų kambarių butelis buvo Nyredhazos mieste. Žiemą fotomenininkas važiuodavo dirbti į Rytus, čia praleisdavo didesnę metų.
Nyredhazoje daug kas primena Paulių Normantą. Į ča jis, jei nevažiuodavo į Lietuvą, sugrįždavo iš ekspedicijų pailsėti, sukaupti jėgas kitoms kelionėms čia jis dirbo kūrybinį darbą, spausdino fotografijas, tvarkė negatyvus, archyvą, rengė parodas, ruošė spaudai fotografijų albumus, katalogus. Nyredhazos miesto muziejuje saugomi Pauliaus Normanto sukaupti negatyvai, fotografijos. Vengrai labai vertiną P. Normantą už tai, kad jis pratęsė jų šaknų paieškas: surengė aštuonias ekspedicijas į senąsias ugrų-finų gyvenimo vietas
P. Normantas nuo 1983 m. buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos, nuo 1986 m. Vengrijos fotografų sąjungos ir Vengrijos kūrėjų asociacijos, nuo 1995 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos ir tarptautinės žurnalistų sąjungos narys. Buvo Vengrijos lietuvių bendruomenės pirmininku. 1999 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2006 m. Vengrijos Respublikos Riterio kryžiumi, 2009 m. “Žemaičių šlovės žvaigžde”, taip pat įvairiomis Lietuvos ir Vengrijos šalių kultūros ir meno premijos ir prizais.
P. Normanto gyvenimo būdas buvo nuolatiniai išvykimai ir sugrįžimai. Jo poetinis pseudonimas buvo Lai Vėjus – Laisvas Vėjas. Jo kelionių pėdsakai buvo ne tik fotografijos, bet ir santykiai su žmonėmis, realios ir įsivaizduojamos istorijos, paliktos žmonių atmintyje.
Pauliui Nyredhazos savivaldybė suteikė butą ir jis jame, kai nebūdavo išvykęs į ekspedicijas po Rytus ir Himalajus, gyveno iki pat mirties. Nyredhazos mero pavaduotojo dr. Ulrich Attilo, kuris gerai pažinojo Paulių Normantą, pastangomis, savivaldybės lėšomis Paulius Normantas buvo palaidotas miesto kapinėse. 2017 m. vasario 27 d. viena urna su dalimi kremuotų P. Normanto palaikų iškilmingai palaidota Vengrijoje, Nyredhazos miesto kapinėse, o kovo 14 d. antra urna palaidota Žemaitijoje, Papilės kapinėse.
Lietuvos žurnalistų sąjunga, pagerbdama mūsų žemiečio, keliautojo ir fotografo Pauliaus Normanto atminimą, 2021 m. liepos 16 – liepos 30 dienomis surengė ekspediciją “Lai Vėjus’2021 Pauliui Normantui atminti” ir keliauvo maršrutu Lietuvoje: Vilnius – Šiauliai – Papilė, Kalniškės; Vengrijoje: Nyredhaza-Tokajus-Egeris-Budapeštas ir po kitus šios šalies miestus, aplankė Papilės Lietuvoje ir Nyredhazos miesto Vengrijoje, kapinės, kur buvo simboliškai išbertos iš abiejų kapaviečių paimtos žemės smiltys.
2021 m. liepos 18 d. Vengrijoje, Nyredhazoje, prie miesto galerijos pastato išorinio fasado, buvo atidengta atminimo lenta, kurioje lietuvių ir vengrų kalbomis yra šis tekstas:
“Paulius Normantas-Lai Vėjus (1948-2017)
Keliautojas, fotomenininkas, žurnalistas, vizualinis antropologas, poetas, mistikas, Himalajus įsimylėjęs bastūnas gimė Lietuvoje, o su šiuo pasauliu atsisveikino Nyredhazoje, Vengrijoje.
Ši atminimo lenta – tarsi tiltas tarp abiejų šalių, kuriose gyva laisva Pauliaus Normanto dvasia.
Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių žurnalistų klubas
Nyredhazos miesto savivaldybė”.
Kelionės tikrovėje ir laike
P. Normantas į pirmąją didelę kelionę išvyko 1975 m. rudenį, o į Lietuvą grįžo 1980 m. Pradėjo nuo Abchazijos, o baigė Kurilų salomis. Nuo to laiko buvo amžinai kely, visuose namuose – tik pakeleivis. Pradžioje dirbo įvairius darbus – ir žvejo, ir kroviko, ir inžinieriaus, ir medžio drožėjo, net krepšinio trenerio. O grįžęs į Lietuvą tapo fotografu. Apsigyveno Nidoje, išmoko fotografuoti, surengė parodą, po metų tapo Fotomenininkų sąjungos nariu. Paskui prasidėjo kelionės į Rytus – į Himalajus, Nepalą, Tibetą, Indiją, Pakistaną ir kitas šalis. Surengė daug kelionių ir įvairių ekspedicijų.
„Lietuviai visuomet jautė Rytų trauką – prisiminkime Vydūną, Krėvę, Antaną Pošką, Matą Šalčių, – pasakoja Paulius. – Aš nežinau, kodėl lietuviai jaučia simpatiją Rytams, nes aš iš dalies esu jau rytietis. Kai išeisiu į pensiją, norėčiau gyventi Nepale, Himalajuose. Ir kad kuo daugiau žmonių galėtų atvykti į svečius. Rytai mane traukia savo šventyklomis, vienuolynais, dvasiniu švarumu, ramybe“ (Iš autoriaus pasikalbėjimo su Pauliu Normantu. Rankraštis saugomas autoriaus archyve).
Paulius Normantas prisistatydavo kaip Lai Vėjus – Laisvas Vėjas, pabrėždamas savo prieraišumą Rytams. Jis sakė, kad jam neišdildomą įspūdį paliko susitikimas su XIV Dalai Lama; jis įvyko Dharamsaloje 1991 m., praėjus keletui mėnesių po šio dvasininko vizito į Lietuvą. „Jeigu taip galima pasakyti, tai aš žmogiškesnio žmogaus nesu matęs, – pasakojo P. Normantas. – Kai susitikom, jis mane apkabino ir tas 20 minučių, kurios buvo man skirtos, taip ir nepaleido. Nuo tos energijos aš dar keletą savaičių jaučiausi apsvaigęs (Iš autoriaus pasikalbėjimo su Pauliu Normantu.)
Ypatingą poveikį Paulius patirdavo ir Kryžių kalne. Dar sovietmečiu jis keletą metų fotografavo šioje šventoje vietoje ir pajuto šio kalno galią. „Vieną sunkią 1989 metų kelionės po Tibetą akimirką pasižadėjau Kryžių kalne pastatyti kryžių, – pasakojo Paulius. – Šiai kelionei atminti 1991 metais pastačiau ąžuolinį kryžių, ant kurio užrašyta: „Dievas yra vienas“. Ir galiu pasakyti, kad jeigu nebūčiau padaręs Kryžių kalno fotografijų ciklo, nebūčiau taip pamatęs, taip nufotografavęs ir Tibeto (Iš autoriaus pasikalbėjimo su Pauliu Normantu.)
P. Normantas keliaudamas labiausiai pasiilgdavo gimtųjų vietų ir kalbos. Jam labai trūko Žemaitijos, jo stiprybė slypėjo protėvių žemėje. Visa tai padėjo atskleisti ir Pauliaus užrašai po nuotraukomis – poetiški, labai jautrūs ir atviri: „Moteris be galo ilgai stovėjo prie artimųjų kapų Viekšnių kapinėse ./ Fotografavau taip, kad jos nesutrikdyčiau; Tą pavasarį žmogus baltai dažė tvorelę Papilės kapinėse. / Nesusipažinau su juo: kažkaip įtariai mane nužvelgė; Žvarbią žiemos popietę žemaičiai / lydėjo mirusįjį į Papilės kapines./ Buvau atėjęs aplankyti tėvo, senelio,/ prosenelių ir Simono Daukanto. Ir dar: Ant Papilės piliakalnio, kur guli mirę žemaičiai,/ prieš vestuves susitikinėdavo mano mama Bronė / ir tėvas Valerijus. Neseniai buvo pasibaigęs /Antrasis pasaulinis karas (Normantas P. Neringos kopos..., p. 40, 43, 25, 37).
P. Normantas visada pabrėždavo, kad ir kur būdamas nuolat jautė stiprų ryšį su gimtosiomis vietomis. Vykdamas iš Šiaulių link Papilės, patirdavo absoliučiai kitą lietuvišką energetiką, išskirtinį Žemaitijos, kaip savitos etnokultūros krašto, veikimą.
„Jaučiu, kad Lietuva ir Žemaitija yra ne tas pat. Kai pasuku nuo Šiaulių link Kuršėnų, prasideda nuostabūs dalykai…“, – tvirtino Paulius.
Čia jį gaivinančiai veikė gimtinės laukas arba, kitaip sakant, žemaitiškas agregoras, kuris yra visiškai kitoks negu aukštaičio, dzūko ir visos Lietuvos. Ir labai greitai atsigaudavo po sunkių kelionių. Paulius pabrėždavo, esąs laimingas gimęs būtent žemaičių žemėje. Lietuva ir Žemaitija jam nėra ir niekada nebuvo tas pats kraštas.
Iš susitikimų su Pauliu Normantu Šiauliuose
1996 m. gegužės mėnesį P. Normantas lankėsi Šiaulių „LIONS“ („Liūtų“) klube, kur papasakojo apie savo gyvenimą, kūrybą, pasidalijo savo ateities planais, apibūdino naujų kelionių į Baltistaną, ir Himalajus. Jis pasakojo, jog siekia ne tik pažinti pasaulį, bet ir ieškoti mūsų tautos šaknų, surasti istorinius ryšius su kitose pasaulio šalyse išbarstytomis tautomis ir tautelėmis, rūpintis jų kalba, papročiais ir tradicijomis. Yra surengęs keliones į Indiją, Tibetą, Pakistaną, Kiniją, lankėsi Baltistane, kur norėjo patikrinti žinomo keliautojo Antano Poškos versiją apie šios mažos valstybės sąsajas su baltais, Lietuva.
1997 m. birželio 6 dieną fotografas ir keliautojas Paulius Normantas vėl lankėsi Šiauliuose. Dailės galerijoje įvyko susitikimas su kūrybos gerbėjais ir jo fotografijų parodos apie Himalajų tautas ir pietines Kurilų salas atidarymas. P. Normantas pasidalijo savo įspūdžiais ir mintimis iš ekspedicijų, papasakojo apie savo sumanymus ir planus.
1997 m. gegužės pabaigoje – birželio pradžioje Šiaulių kavinės „Vilas“ galerijoje veikė Pauliaus Normanto fotografijų paroda „Šiaurinės japonų teritorijos“ (pietinės Kurilų salos). Šioje parodoje buvo eksponuojama 10 spalvotų fotografijų iš 1992 metais vykusios ekspedicijos, kurios metu P. Normantas užfiksavo fotojuostoje šio regiono vietovaizdį ir gamtą.
2000 m. sausio mėnesio pradžioje Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje buvo pristatytas „Vagos“ leidykloje išleistas P. Normanto fotografijų albumas „Budos vaikai“.
2000 m. rugsėjo mėnesio pradžioje Šiauliuose viešintis keliautojas ir fotografas Paulius Normantas susitiko su miesto fotografais, menininkais, lankėsi Šiaulių dailės galerijoje. Keliautojas pasidalijo savo kelionių įspūdžiais, leidybiniais planais, kalbėjo apie parodas ir ekspedicijų maršrutus. Jo klausėsi šiauliečiai, besidomintys Tibetu, Nepalu, Mustangu ir Indija. Paulius papasakojo tų kraštų istoriją, apie kultūros ir religijos paminklus, papročius ir tradicijas, suteikė vertingų žinių bei patarimų šiauliečiams, besirengiantiems keliauti į Rytus.
2003 m. gruodžio mėnesio pabaigoje P. Normantas, grįžęs iš dešimtosios ekspedicijos po Himalajus ir Rytų Azijos šalis, vėl dvi dienas viešėjo Šiauliuose. Susitikęs su šiauliečiais jis pasidalijo įspūdžiais iš bemaž pusmetį trukusios kelionės po Rytų šalis.
2005 m. gruodžio 19 dieną Šiaulių universiteto Kultūrinės antropologijos centro iniciatyva apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įvyko Pauliaus Lai Vėjaus Normanto fotografijų, haiku ir eilių knygos „Baltas“ pristatymas. Šiame renginyje dalyvavo knygos autorius P. Normantas, leidyklos-spaustuvės „Petro ofsetas“ ir Šiaulių universiteto atstovai.
2006 m. kovo mėnesį Šiaulių fotografijos muziejuje veikė P. Normanto fotografijų paroda „Karai ir taika. In memoriam Robert Capa“. Parodą atidarė Vengrijos Respublikos konsulas Laszlo Mathe. Ji buvo skirta iš garsaus vengrų karo fotografo Robert Capa (1913–1954) atminimui.
P. Normantas paskutinį kartą su savo personaline nuotraukų paroda gimtinėje lankėsi 2015 m. rugpjūčio mėnesį. Akmenės krašto muziejuje veikė jo nuotraukų paroda iš 1984-1988 m. fotografijų ciklo „Kryžių kalnas“. Dalis jo nuotraukų buvo iš Lietuvos paviljono pasaulinėje parodoje „Expo“, kuri 2012 m. vyko Pietų Korėjoje.
