Naujausios
Kaip daugelis pokario mergaičių, ji anksti buvo mokoma visų „moteriškų“ darbų. Pirmi jos prisiminimai apie gimtąjį kaimą – neaprėpiamos laukų platybės, kvepiantys miškai, čiurlenantys upeliai. Daug juoko ir vaikų šėlionių. Namų aplinka ir tėvų rūpestis paauglę skatino pažinti daug įvairiausių amatų, rankdarbių paslapčių.
Šis pažinimas formavo jos charakterį, būdo bruožus ir norą atkakliai siekti užsibrėžtų tikslų. Namų verpimo siūlai, rankų darbo audiniai, jų dažymas supažindino Renę su tekstilės technikomis. Tad baigusi mokyklą Vaškuose, šviesiaplaukė šiaurės Lietuvos mergaitė Renė išvyko į Kauną, į meno technikumą ruoštis tekstilės dailininkės profesijai. Tačiau Renė buvo perkalbėta ir sugundyta stoti į odos meninio apdirbimo kursą.
Ji niekada nesigailėjo tekstilę iškeitusi į odą. Pažintos odos meninio apdirbimo technologijos leido jai pritaikyti vaikystėje išmoktas tekstilės įvairias technikas – pokario vaikams būdingas vaikystėje įsisavintų amatų taikymas profesinėje veikloje. Tai galima pastebėti ir Renės kurso draugo Stasio Eidrigevičiaus kūryboje – iliustracijose, plakatuose, grafikos kompozicijose nuolatos įpinami dekoratyvios tekstilės technologiniai elementai.
1968 metais Renė Banaitienė, atvykusi Į Šiaulius, įsitraukė į kūrybinę veiklą ir kaip dailininkė „Ventos“ baldų fabrike, ir kaip Kauno dailės kombinato odos dekoratyvių dirbinių kūrėja bei gamintoja, ir kaip savarankiška odininkė dailininkė. Renė siekė išlaikyti dirbinių funkcionalumą, panaudojant įvairias raiškos priemones per formas, reljefus, faktūras, spalvas, linijas ir plokštumines dėmes toniniuose ieškojimuose.
Renė savo žiniomis ir atradimais geranoriškai dalinosi ir su studentais Šiaulių universiteto Menų fakultete. Jos studentas, analizavęs odos paslaptis, vėliau paniręs į fotografiją, Alvydas Šalkauskas buvo dėkingas Renei už jos atviravimus, susipažįstant su odos apdirbimo technologijomis, siūlytinu technikų taikymu ir jų naudojimu išpildant įvairios apimties gaminius. Dar moksleive Aušrinė Marcinkevičiūtė taip susižavėjo Renės odos gaminiais, kad jos paskatinta išvyko studijuoti odos dizainą Talino dailės institute.
Kartą Šiaulių mokymo centre pas Renę atėjo Rūta, jauna architektė, susižavėjusi dailininkės odininkės kūriniais. „Esu labai laiminga, kad savo ilgamete patirtimi ji su manimi. Kartu gamindamos užrašų knygelę, albumą ar dėžutę atrasdavome artimų sąsajų su projektavimu ir architektūra. Mane Renė mokėjo, įdėjus truputį širdies, iš paprasto padaryti nepaprasta. Ir kaskart vis kitaip. Ji spinduliavo meile darbui. Ir tai jau buvo nebe darbas, o gyvenimo būdas. Amžina atilsį Renei, tačiau ir toliau kasdien ji vis dar yra su mumis – mūsų rankų laikomoje rankinėje ar kuprinėje, dėžutėje, albume, užrašų knygutėje, kosmetinėje ir net servetėlėje po kasdieniu kavos puodeliu. Branginu viską ką turiu pagaminto Renes rankų šiluma.“ (Rūtos Garbaliauskaitės Aleknienės prisiminimai apie Renę.)
Renės palikimas – gausybė sukurtų odos dirbinių, pasklidusių po visa pasaulį, personalinės ir grupinės parodos Lietuvoje, Latvijoje, Olandijoje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje. Išleisti katalogai byloja apie nepailstamus ieškojimus.
„Odininkės kūryba – netradicinė. Gana novatoriška. Išsaugomos odos dirbiniams taikomos funkcijos. Jos sukurtos dėžutės, aplankalai, svečių knygos įgyja savarankiško meno kūrinio vertę. Juose autorė įkūnija savo mintis, idėjas, persunktas poetinės filosofijos. Meistrė naudoja įvairias meninės raiškos formas, naujas konstrukcijas, skirtingas medžiagas, spalvas. Beje, dailininkės kūryboje spalva atlieka ypatingą vaidmenį. Odos dirbiniai dekoruojami tapybinėmis priemonėmis. Vienur autorė drąsi dekoratyviniais spalvų santykiais. Kitur švelniu unisonu suskamba emocijomis perpinti, abstrahuoti, konkretūs Lietuvos gamtos motyvai: jūros ošimas, smėlio pūgos ar tiesiog poetizuotos nuotaikos.
Renė kūrė mažas dėžutes ir dideles, daugiau nei vieno metro dėžučių grupines kompozicijas, kurias vienija bendra idėja. Originalios, netikėtos šių ansamblių kompozicijos teikia interjerui įdomų šiltą meninį akcentą, sukuria visos interjerinės erdvės harmoniją. Gamtos ir žmogaus vienove dvelkia ir dekoratyvinių lėkščių pano, atlikta tapyba ant odos.
Renės Banaitienės meniniai odos dirbiniai, nepriklausomai nuo to, ar jie maži, ar dideli, yra funkcionalūs, modernūs ir įtaigaus savito meninio stiliaus. Renės kūryba yra išskirtinė Lietuvos dailėje“ (Iš parodos katalogo “Renės Banaitienės odos plastika“ 2010 m. – menotyrininkė Michalina Adomavičienė). Jos tiražuojami odos meninių dirbinių užsakymai iš užsienio bei Lietuvos verslo įmonių, pagarbos dovanos įvertintiems asmenims ir organizacijų svečiams – ilgalaikė Renės veikla išėjus į užtarnautą poilsį.
Gaila, kad neišliko R. Banaitienės didelių gabaritų (per 20 kv.m) odinis pano VENTOS baldų fabrike – santvarkų kaitos rezultatas Lietuvoje. Šeimos archyvas saugo šio pano projektą. Kaip saugoma dalis jos darbų nuotraukų, pasklidusių po pasaulį. Išliko režisierės Ingridos Daraškevičiūtės sukurtas filmas “Nežinomi žmonės”, kuriame Renė dalinasi mintimis apie savo kūrybą 2021 metais: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000205161/nezinomi-zmones-odininke-rene-banaitiene-ir-leliu-bei-aksesuaru-kureja-rasa-norvaisaite
Nuo pirmų Nepriklausomybės metų iškeitusi miesto gatves į Kadugių kaimo erdves prie sraunios Švendrelio upės Renė sukūrė ir paliko nuostabų sodą-parką, kurį puoselėdama ji ieškojo ne tik spalvų gamtoje, bet ir tapyboje ant odos. Ji kaip Klodas Mane (Claude Manet) Prancūzijoje kūrė menus suformuotame asmeninėmis pastangomis savo sode-parke.
Dailininkės kūryboje per laiko tėkmę atsirado nuosekli įvairovė tiek meniniuose odos dirbiniuose, tiek jos sukurtame gamtos kampelyje. Tarp jos žiemgališkų savybių; dosnaus ir rūpestingo būdo bei kūrybinės raiškos užteko vietos ir labdaringai veiklai – tai byloja oda įrištos knygos, jos paskutinė dovana Jėzuitų ordinui.
–
Šiauliai buvo odininkų miestas
Šiek tiek prabėgo laiko, kai Renės Banaitienės nebėra tarp mūsų. Jos savastis – tarp jos vaikų ir vaikaičių. Joje išsiskleidusios žmogiškos savybės, būdingos šiaurės Lietuvos gyventojams, tepalieka kitoms kartoms pavyzdžiu!
Istorikai teigia, jog ketvirtis amžiaus – tai lašas istoriniame laike.
Renė Banaitienė, Šiauliuose gyvenusi-kūrusi daugiau nei pusę amžiaus, paliko ir savo apmąstymus apie išaugusį savitą miestą Lietuvos valstybėje. Ji visą laiką teigė, jog Šiauliai – tai odininkų miestas. Rašytiniuose šaltiniuose aptinkama, jog valdovas Livonijos karo laikais pareikalavo iš miestelėnų “išrengti” į pagalbą kariuomenei miesto amatininkus, tarp kurių turėjo būti kailiadirbių, siuvėjų, odminių, šikšnių, balnių, batsiuvių.
Nuo XVI amžiaus vidurio Šiauliai tapo lokaliniu prekybos ir amatų centru. 1589 metų kvite pažymėta, jog Šiauliuose gyveno 40 amatininkų. Ypač suaktyvėjo amatų plėtra, kai 1765 metais Lenkijos ir Lietuvos karalius Stanislovas Augustas perdavė Šiaulių ekonomiją valdyti LDK iždininkui ir ekonomijų administratoriui Antanui Tyzenhauzui, kurio viena iš veiklų buvo steigti amatininkų manufaktūras, sudarant palankias prekybos sąlygas vietoje. Tuo pagrindu buvo kviečiami amatininkai iš užsienio, kurie gyventų, dirbtų mieste ir mokytų amatininkiškų verslų vietos miestelėnus.
A. Tyzenhauzas rūpinosi ir vietos gaminių realizacija – Šiauliuose įsteigė Gardino prekybos kontoros filialą. Tyzenhauzo žmonėms, rengiantiems miestų bei miestelių perstatymo planus, buvo nurodyta atsižvelgti į amatininkų gyvenimo ir darbo vietas. Atsižvelgiant į vietos žaliavinius išteklius plėtėsi odminių, kailiadirbių, balnių, šikšnių, batsiuvių, aulininkų, pirštininkų, kepurninkų gretos Lietuvą prijungus prie carinės Rusijos ir nutiesus susisiekimo kelius į Europos mietus vakaruose ir carinės imperijos miestus šiaurėje.
Išaugus gyvulinių žaliavų apdorojimo pramonei, XX amžiaus pradžioje ši šaka davė apie 85 procentų visos pagamintos produkcijos mieste. Apdorojant odas, Šiauliai užėmė pirmą vietą. XIX a, pabaigoje įsikūrusios CH. Frenkelio, brolių Rogalinų, brolių Nurokų fabrikinio tipo įmonės nuolat augo, didindamos dirbančiųjų skaičių. Jos gamino padų, vidpadžių, juchto, Hamburgo odas. Šalia didžiųjų odos perdirbimo įmonių sėkmingai veikė ir smulkios odos apdorojimo įmonės: brolių Germanų, M. Iserlio, Z. Gordono ir kitos. Jų produkcija turėjo ne tik plačią vietinę rinką, bet sėkmingai konkuravo Peterburge, Maskvoje, Kijeve, Kurliandijoje, Estliandijoje, Lifliandijoje ir kitose gubernijose. CH. Frenkelis kai kurias žaliavas ir apdirbimo medžiagas importuodavo iš Pietų Amerikos, Indijos. Jis sėkmingai odos gaminius importavo į Prancūziją.
Rinkos ekonomika, išaugusi ir susiformavusi Nepriklausomos Lietuvos laikais, palaipsniui smuko planinės ekonomikos plėtojimosi laikotarpiu, Lietuvą okupavus sovietams. Nevykusiems administratoriams komunizmo statybų laikotarpiu tik organizuojant gamybą, bet nevystant prekybinių santykių su užsieniu, vyko visos odos pramonės smukimas ir visuotinis sunykimas. Iš amatininkų manufaktūrų gausos, garsiųjų raudonpadžių fabrikų liko tik istorijos puslapiai ir garsas – Šiauliai – odininkų miestas.
Šiandieninis Lietuvos pilietis, paklaustas, kas yra šikšnius, balnius ir pan., atsakys – tai lietuvių pavardės – Šikšnius, Šikšnys, Balnius, Balnys … Sunyko pramonė, išnyko amatai dingo ir profesijos, kurios buvo puoselėjamos nuo seno ir kūrė pragyvenimo sąlygas tiek Šiauliuose, tiek nutolusiuose miesteliuose.
Natūralios odos dirbiniai visame pasaulyje yra vertinami. Jų stengiasi įsigyti išlavinto skonio vartotojai. Tai – kokybės ženklas. Tai šiandieninių meno-mokslo dizaino kūrėjų sritis, tai spalvotyros paieškų erdvė cheminėse laboratorijose, tai technologinių procesų analizė odos pramonės vystyme.
Šiauliuose šis kelias baigėsi. Priėjome akligatvį.
Linkuvos „Garbarnė“
Tarpukario Lietuvos visuomenininkės, teisininkės Onos Gaigalaitės-Beleckienės pasakojimas apie Linkuvos pakraštyje stovėjusią “GARBARNIĄ”.
Netoli gimnazijos rūmo, prie kelio į Žeimelį tarp trumpos gatvelės stovėjo juodas, tamsus su vilko akele – mažu langeliu, šiaudiniu kiauru stogu, su suklypusiomis aprūkusiomis durimis, be kamino ir prieangio, į žemę besulendąs statinys, vadinamas “Garbarnia”. Vasarą šio statinio durys buvo kryžmai užkaltos. Laukdavo žiemos, kada jos bus atkaltos. “Garbarnios” vardu buvo gąsdinami neklaužados vaikai, buvo gėdijami nestropūs mokiniai.
Kas gi iš tikrųjų buvo toji “Garbarnia”?
Tai bjaurios išvaizdos lūšna, pajuodusi, apkerpėjusi, išdaužtu langeliu ir šlykščiai smirdanti iš tolo. Vietiniai gyventojai neatsiminė, kada ir kieno ji buvo statyta, kam ji priklausė, kas buvo jos savininkai. Tik kasmet žiemos pradžioje iš Baltarusijos nuo Minsko atvykdavo du ar trys barzdoti gudai, joje įsikurdavo ir pradėdavo savo amatą varyti – išdirbti įvairias odas. Viduje stovėjo keli kubilai. Ten pat buvo sukalti gultai, sumūryta krosnis be kamino. Toje lūšnoje vyko jųjų darbas ir gyvenimas.
Linkuviečiai, pašvitiniečiai, joniškėliečiai, pakruojiečiai, žeimeliečiai, vaškaliečiai veždavo, nešdavo gyvulių, žvėrių odas, kad gudai išdirbtų. Karvių ir arklių odas skyrė naginėms bei pakinktams. O ožkų, avių, šunų – kailiniams. Odas išdirbti jie puikiai sugebėjo – avikailiai išdirbti buvo minkšti kaip žomša. Garsas apie jų gerą darbą sklido toli po apylinkes, net nuo Panevėžio, Šiaulių atvykdavo ūkininkai su kailiais ir odomis. Žmonės kalbėjo, kad gudai atvyksta per vasarą nususę, o per žiemą tiek nusipeni kaip peniukšliai. Maitinosi bulvėmis, kopūstais ir riebia kiauliena. Jie buvo tiek pripratę prie kailiadirbio kvapo, kad jiems niekis buvo toje raugalų atmosferoje gyventi ir maitintis.
Pašaliečiams, einant pro “Garbarnią”, reikėdavo užsiimti nosį ir skubiai pabėgti kuo toliausiai nuo jos. Pavasarį gudai savo raugalų kubilus išversdavo į ten pat esamus griovius, o per pavasarinius potvynius tuos griovius išplaudavo tirpstantis pakilęs vanduo. Pavasarį, baigę savo darbus, mašnas prikimšę uždarbio, išvykdavo į savo namus padėti lauko darbus dirbti.
Po Pirmo pasaulinio karo, kada Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, gudai išnyko iš mūsų padangės. Nežinau, kokiais metais Linkuvos valsčiaus savivaldybė nutarė “Garbarnios” laužą parduoti malkoms ir nugriovimui, o tą sklypą žemės priskirti Rakauskų sodybai, prie kurios ji priėjo. “Garbarnią” nugriovė, bet jos vardas dar ilgai buvo minimas pašaipos prasme. Netvarkingi namai buvo pravardžiuojami – kaip “garbarnia”; nevalyvi žmonės buvo siunčiami į “garbarnią”, nors ir tuščiais pasakymais – tokiems tik vieta “garbarnioje”. Kartą nepagalvojęs lietuvių kalbos mokytojas pasiuntė vieną mokinį į “garbarnią”. Jo pasiuntimas atsigręžė į jį patį. Mokiniai, pamatę ateinant tą mokytoją, šaukdavo: “Ateina garbarnia!”
Už parduotą „Garbarnią“ menka suma buvo įnešta į gimnazijos kasą jos reikalams.
(Kalba netaisyta)
