Naujausios
J. Jovaišaitė gimė 1929 metais gegužės 12 dieną Šiauliuose geležinkelininko šeimoje. Lankė pradinę mokyklą Kužių gatvėje (dabar Šv. Jurgio parapijos namai). Apsirgus teko savarankiškai mokytis namuose – taip prabėgo 12 metų. Vėliau įstojo į Vilniaus prekybos mokyklą, knygų komplektavimo specialybę. Pasirinko pagal pomėgį, kaip pati pasakojo.
Pirmą eilėraštį Janina parašė berniukui ketvirtoje klasėje. Pradėjo skaityti rimtas knygas ir taupiai rašė į stalčių... Karas paliko neišdildomą pėdsaką, nes bomba pataikė į jų namą. Slapstėsi už Šiaulių, kaime, laukdami, kol frontas nudundės į Vakarus. Grįžti nebuvo kur. Kaime dar galėjai gauti kriaukšlę duonos.
„Po karo tėvas grįžo dirbti į geležinkelį... Dirbo sunkiai, kad vėl pastatytų namą, tekdavo ne tik dienomis, bet ir naktimis padirbėti. Mama nedirbo, prižiūrėjo mane – namų šeimininkė, o tėvą mažai matydavau. Tėvą suėmė ir išvežė į Šiaurę, Vorkutą, kasti anglį. Taip mes su mama ir nežinojome, už ką išvežė. Grįžęs iš lagerio tėvas nieko nepasakojo...“ – prisiminė Janina.
Eilėraščius J. Jovaišaitė pradėjo spausdinti „Raudonojoje vėliavojeֹֹֹֹ“, „Tarybiniame mokytojuje“, „Tarybinėje moteryje“. Į Šiaulius užklysdavo literatų ir iš kitų miestų: Kauno, Vilniaus, Panevėžio. Vieno tokio susitikimo metu Kauno poetas Donaldas Kajokas pagyrė Janiną už gerus eilėraščius, sakydamas, kad ji yra Šiaurės Lietuvos poezijos karalienė! „Oi, kaip daug kam „užkliuvo“ šis pagyrimas.“ Tik pati poetė nesididžiavo šiuo titulu, bet, stodama į Lietuvos rašytojų sąjungą (LRS), prisiminė.
–-
Prasidėjus Lietuvos Atgimimo Sąjūdžiui ištraukė iš stalčių užsigulėjusius eilėraščius ir sudėjo į pirmąją poezijos knygą „Saulės laikrodis“ (1989 m.) – primindama, kad ji yra iš Šiaulių, kad čia jos šaknys.
Kartą jos paklausiau „Kas jai poezija?“, o atsakymą gavau eiliuotą: „Tapau poezija, /mėlynu vakaru, šieno kvapu. /Žiogų orkestras griežia /ten, kur stovėjome abu“. Žodžius naudoja taupiai, santūriai, lyg ravėtų lysvę ir visos piktžolės išraunamos, kad pati lysvė švytėtų...
Ji nepamiršta paminėti ir istorinius įvykius, vykusius Lietuvoje, Šiaulių žemėje, kaip „1863 metų kelias“: /Akmenys verkia. /Akmenys šoka.
Eilėraščiai papildyti metaforomis: mekena balta obelėlė ant aukuro; ar – arkly, arkly, /tu iš mano vaikystės atbėgi ir šviečia žvaigždutė kaktoje /kaip žydinti obelis tėvų sode.
Vaikystės atsiminimai sugulė: Tėvo akys – per visą gyvenimą – / lyg medžio šaknys per žemę / bet neįmanoma, neįmanoma įeiti į sudegusį namą.
Apie likimą: skirta pradžia ir pabaiga, /bet sielą aš pati nukalsiu.
Yra sakoma, kad Lietuva – poetų kraštas ar žemė, o eilėraštis yra pasakomas arba užrašomas, būtent kalba ir yra ta tikroji poezijos žemė, savotiškas juodžemis, išauginantis poezijos augalus? Bet būna ir akmeninga, žvirgždo, kuriame varganas augalėlis skursta, nepajėgdamas stiebtis aukštyn, nei sukrauti kad ir kuklaus žiedo. Poezija pajėgia atgaivinti tai, kas jau praėję... Kitaip sakant, poezijoje gali atgyti tai, kas niekaip nebegali būti pakartota gyvenime – tai lyg ir istorinė atmintis.
Poetė Janina Jovaišaitė kruopščiai, skalsiai vartoja žodžius, neperkrauna eilėraščio, skaitydamas skanauji, žaviesi žodžių įvairumu – viskas, ko nereikia – išravėta... Ji negali be istorinės tematikos, kuri ją veikia ir nuolat grįžta prie jos, tarsi „dar ne viską pasakiau?“.
Kartais tėvas po šaulių susirinkimo vesdavosi pas vaistininką Volfą pirkti ledų (dabar „Valerijono“ vaistinė).
Janinai dirbant Šiaulių „Aušros“ fotografijos muziejuje kartais užklysdavo dailininkas Gerardas Bagdonavičius ir abu meiliai šnekučiuodavosi. Ji buvo įdėmi klausytoja, pašnekovė. Kai kurie užklysdavo pasiguosti, išsipasakoti, o viena mokytoja būtinai ir pamokyti, kaip reikia rašyti. Artėjant poetės „saulėlydžiui“ buvo ir tokių, kurie pasiskolindavo pinigų, bet pamiršdavo grąžinti, teko jai ir ne vieną išvyti...
Kartu su studentu Justinu Jurkaičiu 2001 metais išleidžia poezijos knygą „Jonvabalių jungas“, skaitant kurią net nejauti autorių amžiaus skirtumo. 2006 metais su humoristu Eugenijumi Puzanausku išleidžia bendrą poezijos ir prozos knygą „Krikštatėvių krykštavimai“, su Jauniumi Kulniu – poezijos knygą „Liepsnojantys sodai“ (2016 ). Nepamiršta ir vaikų (savų Dievas nedavė) – „Katinėli, labas rytas“. Meilės tema: „Meilės potvynis“ (2009), „Sonata baltajai akacijai“ (2010). Įkuria literatūrinį sambūrį „Žalčio karūna“.
Žurnalistas, rašytojas, literatūros kritikas Ramūnas Čičelis knygoje „Alternatyva“ pažymėjo, kad, skaitydamas šiaulietės Janinos Jovaišaitės poezijos knygą „Kuparas raižytas gėlėmis“, negali net suvokti, kokio amžiaus žmogus rašė. Tai įtaigi ir stipri pamoka savimyloms Vilniaus poetams, kurie dažnai kūryboje perspaudžia savo jausmus, pavargdami sukurti nors vieną metaforą. Poetė suteikia progą svarstyti, kas yra ilgaamžių žmonių kūryba.
–
Paklausta, kaip gyveni? Atsako: Už vieno lango – viena liepa – /už kito lango – kita liepa – /taip ir gyvenu – /vien ir ne viena/. Iš poezijos knygos „Poetinis albumas“ (2008).
Šiandien jau nėra seno namo, sodo, liepų... Bet liko senose fotografijose, kurių vaizdai apsigyveno mumyse ir mūsų atminty.