Naujausios
VYTAUTAS TRIBANDIS (1942.07.10 – 2009.11.03)
DALIA TRIBANDIENĖ (1943.03. 05 – 2009.05.10)
Nuoseklia gyvenimo ir kūrybos linija paženklintas visas Vytauto Tribandžio gyvenimas. Jis gimė 1942 m. Dzūkijoje, Varėnos rajone, Pavarėnio apylinkėje, Pamusių kaime. Jau vaikystėje pajautė meno grožį, augo tiesioginiame sąlytyje su liaudies menu. Tėvas Gabrielius buvo visų rankų meistras, kalvis, stalius, račius. Dirbdamas sau ir kaimynams namų apyvokos daiktus, neretai pasimėgaudavo ir kokia dekoratyvine detale, ornamentu. Mama taip pat buvo ir verpėja, ir audėja.
Vytautas mokslo kelią pradėjo Genionių pradinėje mokykloje. Pirmosios klasės – pirmieji dailės bandymai. Ypač mėgo piešti, net lenktyniaudavo su broliu Jonu, kuriam gražiau išeis. Ir dažnai šiose lenktynėse Jonas būdavo pirmas.
Pavarėnio septynmetėje mokykloje Vytautas nupiešė nupjautą medį. Piešinys pasisekė, jis atsidūrė rajoninėje moksleivių kūrybos parodoje Dauguose, apie jį parašė rajono laikraštis. Tai buvo didelis paskatinimas dirbti toliau, mokytojai patarė mokytis dailės, tie patarimai prisidėjo prie savo kelio pasirinkimo.
1961 m. V. Tribandis baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą ( joje dėstė monumentalistas B. Klova, akvarelistas A. Lukštas). Diplominiame darbe „Lentpjūvėje“ jaunasis menininkas pirmą kartą sprendė sudėtingus figūrinės kompozicijos uždavinius. Tais pat metais įstojo į Valstybinį dailės institutą Vilniuje, į tuo metu naujai įsteigtą pedagogikos fakulteto tapybos skyrių (dabar – Dailės akademija). Čia jo mokytojai buvo žinomi dailininkai Jonas Švažas, Algirdas Petrulis, Silvestras Džiaukštas, Vladas Karatajus, pastarasis vadovavo jo diplominiam darbui “Vilniaus mūrai”. Jis tampa aktyvus studentų kūrybos parodų dalyvis ir organizatorius.
1967 m. jauna dailininkų pora – V. Tribandis su Dalia atvyksta į Šiaulius, pradėjo dirbti pedagoginiame institute dėstytoju, tapo docentu. Jis buvo reiklus dėstytojas, turėjęs aiškius reikalavimus ir vertinimo kriterijus.
Piešimas, tapyba, kompozicija, diplominiai darbai, vasaros praktika – į kiekvieną iš šios veiklos sričių jis žiūrėjo labai rimtai, sugebėjo atsakingą požiūrį į darbą perteikti ir auklėtiniams. Jis buvo Dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas, nuolat dalyvavo įvairių kultūros komisijų, parodų žiuri darbe. Pedagoginis ir organizacinis darbas tapo neatsiejama kūrybinės veiklos dalimi.
Svarbiausias dailininko žanras – peizažas. Neapsiriksime pasakę, kad V. Tribandis yra lietuviškojo gamtovaizdžio poetas, nuėjęs ilgą bandymų, ieškojimų kelią nuo pavasariškai žaismingų tonų, nuo vasaros ir ankstyvo rudens spalvų įtampos iki monochrominio prieblandų ir rūko dvelksmo, nuo konkretumo, išorinio vietovės ar motyvo atpažįstamumo iki apibendrinto gamtos būsenos pajautimo.
Tapytojo drobės tartum kviečia žiūrovą „įeiti“ į tą paprastą, bet drauge ir paslaptingą žemės, smėlio, krūmų, medžių, miško, upelių, ežerų, Baltijos erdvių pasaulį, pasijusti to pasaulio dalimi.
Gamtovaizdžiuose ypatingą vietą užima medžiai. Pro išsikerojusių kamienų, šakų lapijos ažūrą atsiveria tolesnės erdvės, horizontas su sodybomis, kalvomis, šlaitais.
Medžiai pripildo paveikslą gyvybės. Vienur jie stovi ramūs, kitur – draskomi vėjo, bet visur jie traktuojami kaip svarbiausia gyvybės dominantė, kaip savotiški gyvybės sargai: ar galulaukėje, ar prie kelio, ar sodyboje, ar prie miesto aklasienės. Ir nejučiomis kyla mintys apie ekologinę gamtos būklę, apie drevėtų senolių ir lieknų medelių artumą, giminystę žmogui. Jau minėtas pirmasis mokyklinis piešinys nupjauto medžio tema pasirodė besąs lemtingas. Ir šiandien drįstu teigti, kad jo dėmesio nebūtų išvengęs šiaulietės, prisirišusios prie centre nupjauti pasmerkto medžio, meninės interpretacijos.
Dailininkas yra sakęs, kad „turiu poreikį gamtai, nes velniškai gražioje vietoje užaugau – Dzūkijoje. Tą gamtą net sapnuodavau, todėl ir važiuodavau su studentais į Druskininkus. Daug mano darbų yra padaryta tiesiog gamtoje. Aš tai vadinu tiesiog medžiagos rinkimu – darai etiudą, kurį dirbtuvėje galėtum kažkiek apibendrinti, perdaryti, bet pirminė medžiaga – etiudas – išlieka kaip užbaigtas paveikslas. Turėjau tokį mažą „etiudininką“ pasidaręs kaip fotoaparatą, todėl net Palangos kūrybos namuose žiemą galėjau aliejiniais dažais tapyti. Tokių darbų pas mane yra susikaupę gal pusantro šimto, gal du šimtai. Praktiškai jie yra užbaigti darbai – nedideli kūrinėliai tiesiai iš natūros. Juose jaučiamas tiesioginis kontaktas su gamta, nuotaika. Aš labai mėgstu pagauti nuotaiką, fiksuoti ją. Vėliau su etiudais žaidžiu kaip su kortomis: pasidedu juos ir žiūriu, žiūriu, kol ir užkliūvu – tas man dabar tinka, tą dabar galiu daryti“ (Urbonavičiūtė R., Medis kaip simbolis // Šiaulių naujienos, 2007.10.18, p.9).
Gamta buvo V. Tribandžio įkvėpėja ir inspiratorė, joje ir su ja buvo tobulinama tapybos technika, leidžianti „sugauti“ ir atskleisti jos grožį ir gyvybingumą. Tas tylus, nerėksmingas tapybos vyksmas slepia savyje dideles raiškos galimybes, platų spalvų, nuotaikų diapazoną, galų gale, tas tapybos vyksmas gimdo trapų ir drauge stiprų paveikslų pasaulį.
Dailininko dėmesį traukė ir miestų, miestelių vaizdai. Tai dažniausiai uždaros erdvės, nedidelių medinių ir mūrinių namų namelių sankaupa, kiemai ir, žinoma, juose besiglaudžianti augalija. Jo miestas – ne architektūros paminklų ekspozicija, o naujoji gyvenamoji aplinka, naujai kuriama kamerinė žmonių būtis.
V. Tribandis yra nutapęs nemažai dekoratyvinės-monumentaliosios dailės kūrinių. Jo sieninė tapyba puošia Bridų aštuonmetės mokyklos, televizorių gamyklos „Tauras“ sienas. Iš to pobūdžio darbų išsiskiria didžiulė freska buvusioje „Tauro“ sporto salėje, kurioje antikiniai sportiniai motyvai susišaukia su šiandienos olimpiadų dvasia.
Deja, ne visi tokie sieninės tapybos kūriniai išliko, keičiantis pastatų funkcijoms, grąžinant juos buvusiems savininkams sunyko nemažai įdomių kūrinių. Toks likimas ištiko ir V. Tribandžio freską buvusioje Šiaulių vaikų bibliotekoje.
V Tribandis buvo ir masinių renginių, tokių kaip miesto dainų šventės, pučiamųjų orkestrų sąskrydžiai ir kt., dailininkas. Tai daug energijos ir išradingumo reikalaujantys darbai: dekoracijos, transparantai, plakatai, kvietimai, programos, ženkliukai ir kita šventinė atributika, labai daug lemianti šventės sėkmei.
Dar kūrybinio darbo pradžioje V. Tribandis yra sakęs, kad kiekvienas dailininkas stengiasi surasti savo kelią, stengiasi atvaizduoti daiktus ar reiškinius savo stiliumi, savo žodžiais, savo kalba. Tai pasiekiama tik begalinio darbo ir užsispyrimo dėka.
Dailininkui, gyvenančiam už sostinės ribų, iškyla papildomų slenksčių ir sunkumų įsijungiant į bendrąją Lietuvos dailės panoramą. Antra vertus, atsiranda ir naujų galimybių – tai nedidelės parodos mokyklose, įstaigose, artimas bendravimas su vietos visuomene, “įaugimas” į vietos dirvą, dažnas pristatymas vietos spaudoje. Toks vietinių, periferinių dailės centrų formavimasis tampa itin svarbiu valstybės kultūros lygio fenomenu – Šiauliai tą patyrė ir įgyvendino. V. Tribandis prie to vyksmo prisidėjo svarbiu kūrybiniu, pedagoginiu ir organizaciniu įnašu.
Naujas puslapis V. Tribandžio kūryboje buvo susidomėjimas fotografija, filmavimu, kompiuteriais. Tos technikos pagalba sukurtus darbus jis įvardijo „fotografikos“ terminu. Fotoaparato ir kompiuterio pagalba gamtos motyvai komponuojami į išraiškingus vaizdus, realūs elementai tartum susipina į dekoratyvinius, fantastinius derinius. Autorius laikė šiuos darbus eksperimentinio pobūdžio, jais norėta parodyti kompiuterinės technikos galimybes. Dabartinėje krypčių bei tendencijų įvairovėje naujai suvokiamas kūrybinis nuoseklumas ne išorine, o vidine meninio vaizdo kaita įsitvirtina kaip viena svarbiausiųjų šiuolaikinio meno atšakų ir sudėtinių dalių.
––
Dar studijų metais V. Tribandis suartėjo su bendrakurse Dalia Chomičiūte, gimusią Šilutėje, sukūrė studentišką jaunųjų dailininkų šeimą. Kartu pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginiame institute, Dalia specializavosi dailės pedagogikoje, didesniąją laiko dalį pašventė piešimo mokymui vidurinėse mokyklose. Buvo įstojusi į aspirantūrą Maskvos pedagogikos institute, parašė disertaciją dailės pedagogikos tema, tačiau dėl nesutarimų su disertacijos vadove darbas nebuvo apgintas. Drauge neužleido ir kūrybinio darbo: su sodriomis akvarelėmis ir tekstilės kūriniais dalyvavo dailės parodose. Visų V. Tribandžio kūrinių pirmoji reikli kritikė ir buvo Dalia.
Dailininkų butas ir dirbtuvė miesto centre buvo tapę savitu punktu, kuriame dažnai rinkdavosi dailininkai, svečiai iš Klaipėdos, Vilniaus ir kitur, taip pat ir kūrybinį kelią pradedą buvę studentai.
Dar kūrybinio darbo pradžioje V. Tribandis yra sakęs, kad kiekvienas dailininkas stengiasi surasti savo kelią, stengiasi pavaizduoti daiktus ir reiškinius savo stiliumi, savo žodžiais, savo kalba. Šios nuostatos visiškai pasitvirtino ilgamete abiejų dailininkų gyvenimiška ir kūrybine veikla. V. Tribandžio kūrinių yra šalies muziejuose, visuomeniniuose interjeruose, privačiuose kolekcijose.
Nujausdama artėjančią mirtį, Dalia pageidavo grįžti į vaikystės miestą Šilutę prie Kuršių marių. Jos noras buvo įvykdytas – kremuoti palaikai išbarstyti marių vandenyse. Ją pasekė ir Vytautas, savo pelenais prisijungęs prie Dalios. Sustiprėjo Kuršių marių lietuviškumo dvasia.
