Naujausios
Gegužės naktis prieš 50 metų
Vėlų 1973 metų gegužės 19 dienos vakarą devyniolika maldininkų, vadovaujami šviesaus atminimo Mečislovo Jurevičiaus (1927–1999), buvusio politinio kalinio, disidento, Helsinkio grupės nario, vieno „Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintojų, nešė kryžių į sovietinio saugumo „nušienautą“ Kryžių kalną. Saugumas juos vėliau tardė, ne vieno gyvenimą sugriovė.
Apie šį žygį plačiau yra rašyta minint šio žygio 40-metį laikraštyje „Šiaulių kraštas“ („Nuo Kryžių kalno iki Gvadelupės“, 2013 m. gegužės 18 d., Rita Žadeikytė), taip pat, remiant Šiaulių rajono savivaldybei, 2019 m. išleista Birutės Žymantienės knyga „Kryžių sodininkas“ (leidykla „Liucilijus“), kurioje išsamiai pasakojama apie šį įvykį ir Mečislovo Jurevičiaus gyvenimą.
Išlikusioje medžiagoje rašoma, kad prieš 40 metų kryžių į Kryžių kalną nešė 19 žmonių, Eucharistijos bičiulių draugijos narių: Mečislovas Jurevičius, Stasys Čilinskis, vienuolė kaunietė Gema Stanelytė, šiaulietė vienuolė Ieva Lideikytė, Genė Bružaitė, Juozas Šileikis, Virginija Šileikytė, Gailutė Alijošiūtė, Kristina Milaknytė, vėliau kunigu tapęs Ričardas Repšys, Donatas Samėnas, Ignas Budraitis, Zenonas Mištautas, Virginijus Ivanovas, Bronislovas Žalpys, Janina ir Vytautas Žibėnai ir dar du žmonės – fotografas iš Kuršėnų ir tada jaunas miškininkas Povilas, kurio pavardės ir tikslios gyvenamosios vietos tada bendražygiai nežinojo, bet jis galėjo būti iš Panevėžio, Pasvalio, o gal Pakruojo.
Birutė Žymantienė savo knygoje rašo, kad Šiaulių aklųjų ir silpnaregių mokymo kombinate kartu su Mečislovu Jurevičiumi dirbo Stasys Čilinskis. Abiejų vyrų politinės, pilietinės ir religinės pažiūros, požiūris į kovos su sovietizmu būdą sutapo.
Vyrai ėmėsi ir naują didelį kryžių daryti, dalimis sunešė į Mečislovo trijų kambarių butą Spindulio gatvės daugiabučio penktame aukšte. Čia dalis sujungė į kryžių – didelį, ilgąja dalimi nutįsusį per du kambarius. Moterys pynė vainiką, kuriuo ketino papuošti kryžių ir įrėminti krucifiksą.
Paskutinės vakarienės kambarėlis ir sunkūs išbandymai
Prieš 10 metų sesuo Ieva Lideikytė SJE savo vieno kambario bute Šiauliuose, Dvaro gatvėje, žurnalistei pasakojo to meto įvykius. Tas Ievos Lideikytės butelis bendražygių visada ir buvo vadinamas paskutinės vakarienės kambariu, o ji pati ilgai buvo vadinama Morta.
I. Lideikytė priminė Naujojo Testamento istoriją, kai Viešpats pasakęs, kad Morta rūpinasi ir nerimauja dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno – jos tarnystės Jėzui, o gūdžiu sovietmečiu kryžių nešantiems bendražygiams reikėjo Ievos tarnystės. Ji tą 1973 metų gegužės 19-osios vakarą savo kambarėlyje po šv. Mišių Šiaulių Petro ir Povilo bažnyčioje, rengiantis nešti kryžių Kryžių kalną, surengė vakarienę.
„Vakarieniavome dvidešimt trys žmonės, – „Šiaulių kraštui“ yra pasakojusi Ieva Lideikytė. – Vos sutilpome – kas stačiomis, kas kur rado atsisėsti. Gavau porą kilogramų mėsos, kažkas atnešė iš kaimo didelį kumpio gabalą. Pasistiprinome ir išėjome paimti kryžiaus, kuris buvo M. Jurevičiaus bute, Spindulio gatvėje“.
Į vakarienę neatėjo tik Virginijus Ivanovas. Visi sunerimo. Virginijus, tada šešiolikmetis, pasisakė tėvui, kad vakare eisiąs į Kryžių kalną. „Tėvas apie kryžiaus nešimą pranešė saugumui. Virginijus sėdėjo namie ir negalėjo iki pat vakaro perspėti, kad jau saugumas žino“, – prieš 10 metų žurnalistei yra pasakojusi I. Lideikytė. O Virginijus, sulaukęs, kol namuose nurims, tekinas ir verkdamas atbėgo perspėti bendražygių prie M. Jurevičiaus namų.
„Prieš pusę dvyliktos nakties nueiname pas M. Jurevičių, žiūrim, mūsų Virginijus nusiverkęs vaitoja: „Išdaviau! Nebeikit! Saugumas jau žino, kokiu laiku ir iš kur išeinam!“ Suskubome išeiti anksčiau“, – pasako I. Lideikytė. Virginijus norėjo grįžti atgal į namus, bet Gema Staniulytė pasakiusi: „Jeigu grįši namo, važiuosi mūsų su saugumiečiais suiminėti. Einam į Kryžių kalną, tegul su mumis tave sugauna.“
Žygeiviai skubėjo. Iš pradžių buvo nutarta kryžių leisti iš penktojo aukšto virvėmis, bet svarstė, gal laiptine nunešti bus greičiau, nors ir pavojingiau.
Žygeiviai su 50 kilogramų sveriančiu 4 metrų kryžiumi ėjo pievomis iki Pasvalio gatvelės. Ja – iki Pakruojo gatvės. Šileikis saugojo kelią. Pamatė, kaip saugumiečių „Volga“ jau nuvažiavo Kryžių kalno link. Žygeiviai laukė, kol sugrįš saugumiečių mašina atgal į miestą. Sulaukę skubiai kirto plentą ir pievomis pasileido Kryžių kalno link.
Šaknys, išauginančios kryžius ir stiprinančios tautą, valstybę
Ievos Lideikytės pasakojo: nunešę kryžių, kas kasė duobę jam pastatyti, kas akmenėlius rinko, kad kryžius tvirčiau stovėtų. Moterys apsodino kryžių našlaitėmis, pamerkė narcizų, kurių I. Lideikytė buvo priskynusi, uždegė žvakę, giedojo.
„Nueinant nuo Kryžių kalno, mūsų žvakelė švietė kaip mažas dangaus šviesulėlis. Taip gera buvo jį matyti ramioje naktyje be vėjo. Tokia palaima tada švietė, toks vilties spindulėlis ir dėl Lietuvos, ir dėl jos žmonių. Saugumiečiai buvo visus kryžius nušlavę nuo kalno. Mūsų stovėjo vienas pats“, – prisiminimais prieš 10 metų su „Šiaulių krašto“ žurnaliste dalijosi žygyje dalyvavusi šiaulietė Janina Žibėnienė.
Kryžius buvęs ornamentuotas, išskaptuota širdis su dviem pervertomis ietimis ir žodžiais: „Kristau Karaliau, teateinie tavo karalystė į mūsų šalį“.
Kryžius testovėjęs tik tris valandas. Saugumiečiai, radę jį paryčiais, skubiai nuvertė. Kol kiti statė ir puošė kryžių, miškininkas Povilas, įlipęs į eglę, kuri ir šiandien dar stovi ant Kryžių kalno su dviem viršūnėmis, joje iškabino kelis kryželius. Kryželius saugumiečiai eglutėje paliko, gal nepamatė. Dar neseniai buvo matyti keli apdūliję kryželiai toje eglėje, bet ar tie patys?
„Nors kryžius kartais stovi tik kelias valandas, bet, jį išrovus lieka jo šaknys, iš kurių atauga nauji kryžiai, o Kryžių kalną garsina ne tiek tikintieji, kiek saugumiečiai savo persekiojimais“ yra sakęs Dievo tarnas Mečislovas Jurevičius.
Netrukus po žygio šešiolikmečius Z. Mištautą ir V. Ivanovą suėmė ir išvežė į tardymą. Uždarė į atskiras kameras, liepė rašyti pasiaiškinimus ir išduoti, kas nešė kryžių. Nors atskirai uždaryti, vaikinai surašę vienodus paaiškinimus. Vienuolė Gema jiems buvo sakiusi: „Nebijokit tardomi, kai bus reikalas, Dievas jums įdės žodžius į lūpas“, – yra pasakojusi I. Lideikytė.
Paaiškinimuose šešiolikmečiai rašė, kad nešė keturiese: M. Jurevičius, jiedu ir dar vienas nežinomas žmogus. Saugumiečiai vaikinams rodę ir kryždirbio S. Čilinskio nuotrauką ir kitų, bet tie neprisipažinę, kad atpažino kryžiaus nešėjus.
Saugumas suėmė M. Jurevičių. Jis viską sau prisiėmė, nes jau apie 1950-uosius buvo išbandęs saugumo kamerą. Po kurio laiko M. Jurevičių paleido. Jam teko palikti darbą Aklųjų ir silpnaregių kombinate. Po kelerių metų už „nusikaltimus“ režimui vis tiek buvo suimtas ir įkalintas.
Z. Mištautui neleido laikyti egzaminų Politechnikume – paėmė į kariuomenę. Virginijui Ivanovui nebeleido baigti muzikos mokyklos.
„Matot, kiek kryžių šiandien Kryžių kalne! Juk tai atžalos iš šaknų tų kryžių, kurie buvo statomi sovietmečiu ir bjauriai raunami saugumiečių. Kryžius turi ir šaknis, ir atžalas. Jis kaip amžinas medis – visada gyvas“, – po karštos maldos prie popiežiaus Jono Pauliaus II kryžiaus žurnalistei prieš 10 metų liudijo 1973 metų žygio į Kryžių kalną dalyvės Janina Žibėnienė ir Ieva Lideikytė.
Pradėta Dievo tarno Mečislovo Jurevičiaus beatifikacijos byla – siekiama, kad būtų paskelbtas palaimintuoju
Atžalos iš šaknų tų kryžių, kurie buvo statomi sovietmečiu dygsta ne tik Kryžių kalne, bet ir jį saugojusių, gaivinusių ir kryžius sodinusių žmonių likimuose.
Kryžių sodininkas
2021 metų spalio 29 dieną Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje į Dievo tarno Mečislovo Jurevičiaus beatifikacijos atidarymo posėdį susirinko daugybė svečių: Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, kunigai, tribunolo nariai, sesės vienuolės, parapijiečiai. Parapijos internetiniame puslapyje skelbiama žinia, kad tai buvo labai šviesi ir brangi diena visai parapijai ir vyskupijai, bet labiausiai to laiko bažnyčios klebonui kunigui Sauliui Paliūnui (1964–2022). Mečislovo Jurevičiaus dvasinis pavyzdys ir gyvenimas kunigui Sauliui Paliūnui buvo įkvėpimas atrasti savo pašaukimą tapti kunigu.
Parapijos tinklapyje pasakojama, kad būtent kunigas Saulius Paliūnas kreipėsi į vyskupą E. Bartulį, kad būtų pradėta Dievo tarno krikščionio pasauliečio, šeimos tėvo Mečislovo Jurevičiaus byla, kad būtų suteikti ir kompetentingai įvertinti visi jo gyvenimo faktai, liudijantys jo šventumą, rūpinimąsi parapijiečių išganymu, ištikimybe Dievui, Tėvynei ir žmonėms. Parapijos bendruomenė šį savo norą buvo patvirtinusi 1720 parašų.
Visas Mečislovo Jurevičiaus gyvenimas liudija jo nepaprasta tąrnystę Dievui ir tikėjimui. Mečislovas Jurevičius gimė 1927 m. spalio 29 d. Šiaulių apskrities Mimaičių kaime ūkininkų šeimoje. 1944 metais įstojo į Lietuvos partizanus – priklausė Kęstučio partizano apygardai. 1945 metais legalizavosi, o 1948 metais buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę. Nebaigus tarnybos, 1950 metais gegužės mėnesį buvo suimtas, apkaltintas antisovietine propaganda ir nuteistas 25 metams lagerio. Tačiau po Stalino mirties bausmė sumažinta.
Į Lietuvą Mečislovas grįžo 1958 metais, dirbo „Elnio” kombinate, Šiaulių statybose, o 1965 metais įsidarbino dažytoju Lietuvos aklųjų draugijos Šiaulių gamybinio mokymo kombinate. Į diecezinę veiklą Jurevičius įsitraukė 1972 metais, pradėdamas platinti „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“, priklausė Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui, studijavo religinę literatūrą ir ją platino, meldėsi, domėjosi krašto istorija, tautinių tradicijų išlaikymu.
1973 m. gegužės 19 d. naktį su kitais bendraminčiais nunešė 50 kg svorio pašventintą kryžių į tuomet visiškai tuščią Kryžių kalną. 1975 metais M. Jurevičius buvo atleistas iš valdiško darbo, nes atsisakė dirbti katalikams privalomų religinių švenčių dienomis. Dirbo ir Žarėnų – Latvelių bažnyčioje zakristijonu. M. Jurevičius kartui su Eucharistijos bičiuliais dalyvavo dieceziniuose teismuose, pasirašė daugybę dokumentų dėl tikinčiųjų teisių pažeidinėjimų – 1977 metais Mečislovas Jurevičius tapo Lietuvos Helsinkio grupės nariu – ši grupė kėlė į viešumą ne tik į žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, bet ir į patį Lietuvos okupacijos faktą. Dėl savo veiklos ne kartą buvo tardomas, jo bute atliekamos kratos.
Lageris, kalinimai palaužė M. Jurevičiaus sveikatą ir jis mirė 1999 m. lapkričio 13d., sulaukęs 72 metų. Palaidotas Šiaulių Ginkūnų tremtinių kapinėse. M. Jurevičius su žmona Emilija užaugino dukrą Angelę ir sūnų Joną. Žmona ir sūnus jau mirę, dukra Angelė gyvena Vilniuje.
Žinant Kryžių sodininko Mečislovo Jurevičiaus biografiją neabejojama, kad Dievo Tarno, krikščionio pasauliečio, šeimos tėvo Mečislovo Jurevičiaus gyvenimas yra akivaizdus krikščioniško tikėjimo, Tėvynės meilės ir pašventinimo vardan kitų gerovės pavyzdys.
Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, gavęs tikinčiųjų prašymą pradėti beatifikacijos bylą Dievo tarnui Mečislovui Jurevičiui, kreipėsi į Vatikano šventųjų bylų skelbimo kongregaciją, atsiklausdamas, ar nėra kliūčių pradėti tokią bylą. Iš Vatikano gautas atsakymas, kad iš Šventojo Sosto pusės nėra kliūčių minėto Dievo tarno krikščionio pasauliečio, šeimos tėvo M. Jurevičiaus, mirusio 1999 m., beatifikacijos ir kanonizacijos bylai svarstyti, laikantis vyskupų atliekamų tyrimų šventųjų skelbimo bylose normų.Šiaulių vyskupas parašė dekretą pradėti Šiaulių vyskupijoje Dievo tarno Mečislovo Jurevičiaus beatifikacijos ir kanonizacijos bylą ir yra siekiama, kad Mečislovas Jurevičius būtų paskelbtas palaimintuoju.
