„Prie namų dabar glaudžiasi žemė“

„Prie na­mų da­bar glau­džia­si že­mė“

Žiups­nis min­čių apie poe­tę Jad­vy­gą Gab­riū­nai­tę jos aš­tuo­nias­de­šim­to­jo gim­ta­die­nio die­ną

Vy­tau­tas KIR­KU­TIS

Šie­met, rug­sė­jo 10 die­ną, per pa­tį bul­via­ka­sį, Jad­vy­gai Gab­riū­nai­tei (1936-1990) bū­tų su­ka­kę 80 me­tų. De­ja, jos gy­ve­ni­mas nu­trū­ko tik įpu­sė­jus šeš­tą­jį de­šimt­me­tį. Bul­via­ka­sį ne šiaip sau mi­niu, nes Ku­piš­kio ra­jo­no Lauk­mi­niš­kių kai­mo mu­zie­jus ir Vir­ba­liš­kių mo­kyk­la 80-me­čio ju­bi­lie­jui skir­tą ren­gi­nį pa­va­di­no taip: „Per pa­tį bul­via­ka­sį... ir rei­kė­jo gi ši­taip at­si­tik­ti...“

O kas gi at­si­ti­ko per tą bul­via­ka­sį, sa­vo au­to­biog­ra­fi­nia­me die­no­raš­ty­je yra paaiš­ki­nu­si pa­ti Jad­vy­ga Gab­riū­nai­tė: „1936 me­tais, sa­ko, už­de­rė­jo ge­ras bul­vių der­lius. O jas su­kas­ti ne­la­bai be­bu­vo kam. Per pa­tį bul­via­ka­sį, ir rei­kė­jo gi ši­taip at­si­tik­ti, bo­bu­tė (Jad­vy­gos tė­vo ma­ma bu­vo anū­kės pri­bu­vė­ja – R. Ž.), mū­sų pa­čių bo­bu­tė ir mū­sų pa­čių Nars­tu­pė­ly­je (upe­lis, te­kan­tis ša­lia Gab­riū­nų tro­bos – R. Ž.) su­ga­vo ma­ne ir par­ne­šė į na­mus per pa­tį bul­via­ka­sį, rug­sė­jo 10 die­ną. Ir rei­kė­jo ši­taip at­si­tik­ti!“ (Jad­vy­ga Gab­riū­nai­tė. Pri­si­lie­tus prie praei­ties. Au­to­biog­ra­fi­nis die­no­raš­tis. Išt­rau­kas 2011 m. spa­lio 28 d. spaus­din­ti „Ato­lan­ko­se“ pa­ren­gė žur­na­lis­tė Ri­ta Ža­dei­ky­tė).

Poe­zi­jos mo­kyk­la ins­ti­tu­te

Jad­vy­ga Gab­riū­nai­tė su­si­ju­si ne tik su gim­tai­siais Lauk­mi­niš­kiais, bet ir su Šiau­liais. Dir­bo bib­lio­te­ko­je Šiau­liuo­se, po­rą me­tų – Ža­džiū­nų pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, nuo 1972-ųjų – Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te Fi­lo­so­fi­jos ir po­li­to­lo­gi­jos ka­ted­ros ka­bi­ne­to ve­dė­ja. Pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te dės­tė XIX am­žiaus už­sie­nio li­te­ra­tū­ros kur­są, glo­bo­jo li­te­ra­tų bū­re­lį.

Taip li­ki­mas su­klos­tė, kad 1974-1978 me­tais stu­di­ja­vau ins­ti­tu­te lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą, bu­vau ins­ti­tu­to li­te­ra­tų bū­re­lio pir­mi­nin­kas – vi­sus tuos me­tus bend­ra­vau ir su Jad­vy­ga Gab­riū­nai­te. Kar­tu ren­gė­me su­si­ti­ki­mus su ra­šy­to­jais, kū­ry­bos ap­ta­ri­mus, li­te­ra­tū­ri­nes iš­vy­kas, pra­de­dan­čių­jų poe­tų pub­li­ka­ci­jas spau­do­je.

Jad­vy­ga bu­vo va­do­vė, pa­ta­rė­ja, kon­sul­tan­tė, da­ly­vau­da­vo li­te­ra­tų klu­bo dis­ku­si­jo­se, bet nie­ka­da ne­pri­mes­da­vo sa­vo nuo­mo­nės, ver­ti­ni­mo, nors jos kū­ry­bos pa­tir­tis ir bu­vo žy­miai so­li­des­nė nei mū­sų. Daž­nai ji ieš­ko­da­vo komp­ro­mi­so tarp kraš­tu­ti­nių nuo­mo­nių, steng­da­vo­si neį­žeis­ti, pa­sa­ky­ti švel­niau. Mo­kė, kad kiek­vie­nas ei­lė­raš­čio žo­dis tu­ri ne tik sa­vo pra­smės krū­vį, bet ir mu­zi­ki­nį skam­be­sį, ry­šį su vi­su ei­lė­raš­čiu ir poe­zi­jos tra­di­ci­ja. Ypač ver­ti­no ori­gi­na­lu­mą, nau­ju­mą, pa­sta­bu­mą, bet įvai­rūs eks­pe­ri­men­ti­niai poe­ti­niai ka­zu­sai jos ne­ža­vė­jo.

Tuo me­tu mes, stu­den­tai li­te­ra­tai, ne tik bai­gė­me Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, bet ir Jad­vy­gos Gab­riū­nai­tės poe­zi­jos mo­kyk­lą.

„Da­bar man rei­kia daug skai­ty­ti“

Šiau­liuo­se gy­ven­da­ma Jad­vy­ga Gab­riū­nai­tė iš­lei­do ir vie­nin­te­lę sa­vo poe­zi­jos kny­gą – ei­lė­raš­čių rin­ki­nį „Var­dy­nos“ ("Va­gos“ lei­dyk­la, su pir­mo­sios kny­gos ženk­lu).

At­si­me­nu 1978-uo­sius. Su­tin­ku Jad­vy­gą Gab­riū­nai­tę prie Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to cent­ri­nių rū­mų Vy­tau­to gat­vė­je (da­bar – Šiau­lių uni­ver­si­te­tas, ir rū­mai – ne­be cent­ri­niai). Ne­ša­si di­džiu­lę krū­vą kny­gų. Vis poe­zi­ja, įvai­rių au­to­rių. Gal ko­kiam li­te­ra­tū­ros va­ka­rui ruo­šia­si? Pa­si­ro­do, ne. Pa­ti skai­tys. Sa­ko: rei­kia ži­no­ti, ką ki­ti ra­šo. Rei­kia mo­ky­tis iš kitų... No­rint su­ras­ti sa­vo sti­lių ir sa­vo bal­są, tu­ri ži­no­ti, ką ir kaip ki­ti at­ra­do. „Da­bar man rei­kia daug skai­ty­ti“, – sa­kė tuo­met Jad­vy­ga. Ir skai­tė. Ir mo­kė­si. Ir ieš­ko­jo sa­vi­to žo­džio.

Su­ti­kau Jad­vy­gą Gab­riū­nai­tę, ne­ši­ną pluoš­tu poe­zi­jos kny­gų tuo­met, kai ji jau bu­vo iš­lei­du­si pir­mą­ją sa­vo kny­gą „Var­dy­nos“. Ei­lė­raš­čių rin­ki­nį su­pra­to tik kaip į li­te­ra­tū­rą pra­ver­tas du­ris, o to­li­mes­nis ke­lias – sun­kus, su gau­sy­be ieš­ko­ji­mų, pra­ra­di­mų, vin­gių. Ji jau­tė, kad to­ji pir­mo­ji kny­ga – dar ne at­ra­di­mas, o im­pul­sas dirb­ti. Tik var­dy­nos, ku­rios lei­džia va­din­tis poe­te, bet tap­ti poe­te – dar il­gas ke­lias.

Iš­leis­ti pir­mą­ją kny­gą Jad­vy­ga bran­di­no min­tį se­no­kai. Daug ra­šė, įvai­riuo­se Šiau­lių mies­to ir Vil­niaus lei­di­niuo­se spaus­di­no kū­ry­bą. To­dėl nie­kam net abe­jo­nių ne­ki­lo, kad jos kny­ga tu­ri pa­si­ro­dy­ti. Tu­ri, bet kaip?

Čia no­riu mi­nė­ti poe­to Eu­ge­ni­jaus Ma­tu­ze­vi­čiaus pavardę... Vi­sų jau­nų­jų li­te­ra­tų glo­bė­jas ir pa­gal­bi­nin­kas, tu­rė­jęs tvir­tą žo­dį, au­to­ri­te­tą ir ga­lė­jęs pa­dė­ti pir­ma­jai kny­gai pra­si­brau­ti pro įvai­rias už­tva­ras. Vi­si tuo­met ži­no­jo­me: jei­gu im­sis pa­dė­ti Eu­ge­ni­jus Ma­tu­ze­vi­čius, yra ga­li­my­bė iš­leis­ti pir­mą­ją kny­gą. Taip jau bu­vo, kad žiū­rė­ta ne tik į kū­ry­bą, bet ir į jau­no­jo poe­to už­nu­ga­rį – kas sto­vi už jo ir kas bent tru­pu­tį stum­te­li jau­ną žmo­gų.

Eu­ge­ni­jaus Ma­tu­ze­vi­čiaus pa­ly­dė­ta, į li­te­ra­tū­rą at­ke­lia­vo šiau­lie­tė poe­tė Auk­sė Va­sai­ty­tė, 1980 me­tais iš­lei­du­si pir­mą­ją poe­zi­jos kny­gą „Lau­ki­mo puokš­tė“. Vy­res­nio ko­le­gos vaid­muo įva­rdy­tas taip: „Šią kny­gą ren­giant, au­to­rę kon­sul­ta­vo poe­tas Eu­ge­ni­jus Ma­tu­ze­vi­čius“.

Eu­ge­ni­jus Ma­tu­ze­vi­čius daug pa­dė­jo Jad­vy­gai Gab­riū­nai­tei. Ta­čiau jos pir­mo­jo­je kny­go­je įra­šy­ta ki­to poe­to pa­var­dė: „Ren­giant spau­dai šią kny­gą, au­to­rę kon­sul­ta­vo poe­tas An­ta­nas Dri­lin­ga“. Jad­vy­ga no­rė­jo iš­leis­ti poe­zi­jos kny­gą, la­bai daug dir­bo, tai­sė sa­vo ei­lė­raš­čius, ieš­ko­jo sa­vi­tų iš­raiš­kos prie­mo­nių, sa­vi­to žo­džio, skam­bė­ji­mo, kon­sul­ta­vo­si su ra­šy­to­jais An­ta­nu Dri­lin­ga, Eu­ge­ni­ju­mi Ma­tu­ze­vi­čiu­mi, ku­rie ne kar­tą lan­kė­si jos ir jos vy­ro Ti­to bu­te Šiau­liuo­se. Poe­tė Ja­ni­na Jo­vai­šai­tė pri­si­me­na, kad tuo­met Jad­vy­gai pa­dė­jo poe­tai An­ta­nas Dri­lin­ga ir Eu­ge­ni­jus Ma­tu­ze­vi­čius. „Kai šven­tėm Jad­vy­gos kny­gos iš­lei­di­mą, vi­si drau­giš­kai juo­ka­vom, kad kny­ga yra Dri­lin­gos ir Gab­riū­nai­tės vai­kas“, – pri­si­me­na Ja­ni­na Jo­vai­šai­tė.

Išė­jo „Var­dy­nos“. Džiaugs­mas au­to­rei. Vi­so­kių nuo­mo­nių pa­si­py­lė: nuo pa­si­džiau­gi­mo, kad lei­dy­bos du­rys pra­ver­tos, iki slap­to pa­vy­do ir pa­niurz­gė­ji­mo, jog bu­vo vertesnių... Vie­ni ban­dė pri­si­min­ti, ka­da šiau­lie­tis poe­tas prieš tai bu­vo iš­lei­dęs poe­zi­jos kny­gą ir nu­kly­do net iki Jo­no Krikš­čiū­no-Jo­va­ro, o ki­ti...

Re­cen­zen­tai (Gra­ži­na Ra­moš­kai­tė „Ne­mu­ne") at­krei­pė dė­me­sį, kad Jad­vy­gos Gab­riū­nai­tės ra­šy­mo ma­nie­rą bū­tų ga­li­ma api­bū­din­ti „kaip iš­gy­ven­to aki­mirks­nio, fak­to fik­sa­ci­ją. Ta fik­sa­ci­ja gra­ži ir žais­min­ga, kai su­tam­pa su pa­čios au­to­rės fan­ta­zi­ja“.

Et, vis­kas, kas žmo­giš­ka, poe­tams ne tik ne­sve­ti­ma, bet kar­tais ne­tgi la­bai ar­ti­ma...

Tai­gi, 1978 me­tais „Va­gos“ lei­dyk­la iš­lei­džia pir­mą­jį Jad­vy­gos Gab­riū­nai­tės poe­zi­jos rin­ki­nį „Var­dy­nos“. Ji de­biu­ta­vo kar­tu su Val­de­ma­ru Ku­ku­lu (rin­ki­nys „Au­gi­mo ne­ri­mas"), Ri­man­tu Va­na­gu ("Au­to­biog­ra­fi­jos pra­džia"), Bro­ne Li­niaus­kie­ne ("Pa­lei žy­din­tį lau­ką").

Pir­mo­ji iš šiau­lie­čių li­te­ra­tų tuo­met, so­viet­me­tį, iš­lei­do kny­gą! Pir­mo­ji iš šiau­lie­čių li­te­ra­tų, su­ge­bė­ju­si iš­griau­ti ty­los sie­ną. Taip, sie­ną, nes pir­mo­sios poe­zi­jos ir pro­zos kny­gos bu­vo lei­džia­mos griež­tai pa­gal li­mi­tą – trys, ke­tu­rios per me­tus. O pre­ten­den­tų – ne ką ma­žiau (o gal ir dau­giau) ne­gu šian­dien ra­šan­čių. Pir­miau­sia – sos­ti­nės kū­rė­jai, pa­skui – šiek tiek Kau­no, o Šiauliai... Rei­kė­jo įta­kin­gų pa­ta­rė­jų ir už­ta­rė­jų. Nuo kny­gos pa­ren­gi­mo iki iš­lei­di­mo – ket­ve­ri, pen­ke­ri me­tai. Bar­je­rų bar­je­rai, svars­ty­mų svars­ty­mai, įta­kos, sim­pa­ti­jos, pa­žin­tys, vi­di­nės re­cen­zi­jos, derinimai... Pats vaikš­čio­jau tais ke­liais, pui­kiai ži­nau...

Tuo­met, apie 1978-uo­sius, pa­gal kū­ry­bos bran­dą pir­mą­sias kny­gas ga­lė­jo pa­reng­ti Ja­ni­na Jo­vai­šai­tė (iš­lei­do 1989 me­tais), Auk­sė Va­sai­ty­tė (1980 me­tais), Juo­zas Sa­ba­liaus­kas (1997 me­tais), Sta­sys Bulz­gis (1994 me­tais), Juo­zas Ja­ras (1995 me­tais), Bo­ri­sas Pu­zi­nas (1997 me­tais), Juo­zas Ruz­gis (1995, po mir­ties).

Jad­vy­gos li­te­ra­tū­ri­nis sa­lo­nas

Jad­vy­gos bu­to du­rys bu­vo at­vi­ros kū­rė­jams. Pas ją vi­si jau­tė­mės pa­pras­tai ir kas­die­niš­kai. Net­gi vy­res­nių ko­le­gų iš­di­du­mas tar­si iš­tirp­da­vo, tau­rė vy­no vi­sus su­ly­gin­da­vo, at­ver­da­vo kal­bos du­re­les. Bu­vo ge­ra kal­bė­ti ir iš­si­kal­bė­ti. Bu­vo ge­ra klau­sy­tis, kaip ki­ti dis­ku­tuo­da­vo ir tar­šy­da­vo vie­nas ki­tą. Pap­ras­čiau­sia, ga­lė­jai sė­dė­ti su vy­no tau­re ir klau­sy­tis ki­tų skai­to­mos poe­zi­jos. Ga­lė­jai ir pa­ts skai­ty­ti.

1974-1978 me­tais Šiau­liuo­se vei­kė Jad­vy­gos Gab­riū­nai­tės li­te­ra­tū­ri­nis sa­lo­nas. Gal pa­ti šei­mi­nin­kė li­te­ra­tų ir ra­šy­to­jų su­si­ti­ki­mų pas ją bu­te ir ne­bū­tų taip pa­va­di­nu­si, bet man žo­dis sa­lo­nas at­ro­do la­biau­siai tin­ka­mas.

Tuo me­tu Šiau­liuo­se vy­ko in­ten­sy­vus li­te­ra­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas, jis bu­vo žy­miai spal­vin­ges­nis ir in­ten­sy­ves­nis ne­gu da­bar. Li­te­ra­tū­ri­ne pra­sme, kad ir kaip bū­tų grau­du pri­pa­žin­ti, da­bar­ti­niai Šiau­liai – be­veik mi­ręs mies­tas. Ta­čiau grįž­ki­me į praei­tį.

1974-1978 me­tais vy­kę li­te­ra­tū­ri­niai ren­gi­niai, su­si­ti­ki­mai su žy­miais Lie­tu­vos ra­šy­to­jais daž­niau­siai bū­da­vo tris­luoks­niai: vie­na jų da­lis – ofi­cia­lus ren­gi­nys Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, Šiau­lių bib­lio­te­ko­se, mies­to laik­raš­čio re­dak­ci­jo­je ar kur nors ki­tur. Ant­ro­ji da­lis – su­si­ti­ki­mas ir po­kal­biai kur nors res­to­ra­ne, ka­vi­nė­je, nuo­ša­les­nia­me ka­bi­ne­te pas ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rius. Tre­čio­ji – gru­pe­lė li­te­ra­tų kar­tu su sve­čiais ei­da­vo pas Jad­vy­gą Gab­riū­nai­tę į na­mus.

Tie­sa, kar­tais ant­ros da­lies ne­be­bū­da­vo. Iš kar­to po ren­gi­nio – pas Jad­vy­gą. Ei­nan­čių­jų bū­re­lis bu­vo ne­di­de­lis ir be­veik vi­sa­da – tas pa­ts. Pas Jad­vy­gą atei­da­vo Juo­zas Sa­ba­liaus­kas, Juo­zas Ja­ras, Sta­sys Bulz­gis, Al­ber­tas Vai­di­la, Bo­ri­sas Pu­zi­nas, tek­da­vo lai­mė ten pa­bū­ti ir man su žmo­na Vio­le­ta. Rink­da­vo­si Šiau­lių li­te­ra­tū­ri­nis eli­tas, ta­čiau ko­dėl jie mus su Vio­le­ta, stu­den­tus, kvies­da­vo­si ir įsileisdavo... Juk čia net kai ku­rie žy­miai gar­bin­ges­ni to me­to Šiau­lių li­te­ra­tai ne­bū­da­vo kvie­čia­mi. Ma­nau, kad ne­pa­lik­ti mus nuo­ša­lė­je bu­vo Jad­vy­gos ini­cia­ty­va. Man te­ko va­do­vau­ti Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to li­te­ra­tams, o Jad­vy­ga bu­vo pa­skir­ta mus glo­bo­ti. Ko­kia ten globa... Tu­rė­jo­me poe­tę, ku­riai bū­da­vo įdo­mus kiek­vie­nas mū­sų kū­ry­bi­nis ban­dy­mas, ku­ri rū­pi­no­si mū­sų ei­lė­raš­čių pub­li­ka­ci­jo­mis, steng­da­vo­si, kad ku­rian­tys stu­den­tai ne­lik­tų nuo­ša­lė­je nuo li­te­ra­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo.

Tuo me­tu Šiau­lių kla­si­kai, į ku­riuos mes, stu­den­tai, žiū­rė­jom su pa­gar­ba, bu­vo Jad­vy­ga Gab­riū­nai­tė, Ja­ni­na Jo­vai­šai­tė, Auk­sė Va­sai­ty­tė, Juo­zas Sa­ba­liaus­kas, Sta­sys Bulz­gis, Juo­zas Jaras... Jų kū­ry­bą spaus­di­no tuo­me­ti­nė Šiau­lių spau­da ir ki­ti laik­raš­čiai bei žur­na­lai. Jie da­ly­vau­da­vo dau­ge­ly­je ren­gi­nių mies­te, juos kvies­da­vo­si į su­si­ti­ki­mus, po­kal­bius, įvai­rių kon­kur­sų ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jas. Juos vi­sa­da ma­ty­da­vai su­si­ti­ki­muo­se su ra­šy­to­jais, at­vy­ku­siais iš Vil­niaus. Su dau­ge­liu vil­niš­kių jie bu­vo ge­rai pa­žįs­ta­mi, drau­gai, bi­čiu­liai.

Kas vyk­da­vo pas Jad­vy­gą? Po­kal­biai, be ga­lo daug pokalbių... Ir prie sta­lo, ir sa­kant tos­tus, ir su vy­no tau­re vaikš­tant po kam­ba­rius. Po­kal­biai apie li­te­ra­tū­rą ir kū­ry­bą, apie vie­nas ki­to poe­zi­ją (nes dau­giau­siai rink­da­vo­si poe­tai), apie li­te­ra­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo už­ku­li­sius. Sve­čiai iš sos­ti­nės bu­vo klau­si­nė­ja­mi, kaip ten yra su vie­nu ar ki­tu ra­šy­to­ju. Ne­gi pa­skai­ty­si to me­to spau­do­je...

Ypač daž­na po­kal­bių te­ma bū­da­vo apie kny­gų lei­dy­bą. Li­te­ra­tams la­bai įdo­mu, kaip ga­li­ma iš­leis­ti sa­vo kū­ry­bos kny­gą. Prie vy­no tau­rės ir sve­čiams at­si­riš­da­vo lie­žu­vis. Jie at­skleis­da­vo vi­są lei­dy­bos ab­sur­dą. Bu­vo aiš­ku: jei no­ri iš­leis­ti pir­mą­ją kny­gą (ku­rių Lie­tu­vo­je per me­tus išei­da­vo vos dvi, trys), tu­ri už pe­čių tu­rė­ti tvir­tą už­nu­ga­rį. O ypač jo rei­kė­jo ne Vil­niu­je, o to­liau nuo sos­ti­nės (Šiau­liuo­se) gy­ve­nan­tiems kū­rė­jams.

Kup­re­liš­kio eže­ro laiš­kai

Iki šiol gir­džiu Jad­vy­gos bal­są: jo temb­rą, tem­pą, in­to­na­ci­jas, kai ji skai­to gal­būt vie­ną iš mėgs­ta­miau­sių sa­vo ei­lė­raš­čių:

Ko­dėl man ra­šai tuos mė­ly­nus laiš­kus

Kup­re­liš­kio eže­ro nend­rė­mis,

Kup­re­liš­kio eže­ro van­de­niu,

Ant švy­tin­čio sau­lė­je smė­lio?..

Jad­vy­ga skai­to sva­jin­gai, vis pa­kel­da­ma akis aukš­tyn, pa­žvelg­da­ma kaž­kur į pa­lu­bę ir vėl nu­leis­da­ma akis į po­pie­riaus la­pą. Skai­to taip – tar­si bū­tų įsi­gal­vo­ju­si gi­liai gi­liai. Prieš akis – vai­kys­tė, nuo­sta­bus na­mų pa­veiks­las. Ir pa­sku­ti­nės ei­lė­raš­čio ei­lu­tės:

Ir nie­kas nie­kas ma­nęs ne­nu­veš

Į ma­no vai­kys­tės šven­tę

Prie Kup­re­liš­kio eže­ro –

Mė­ly­niau­sio pa­sau­ly­je eže­ro.

Bal­se – nos­tal­giš­kas grau­du­lys. Liūd­nas žvilgs­nis kaž­kur pro žmo­nes – to­lyn į ne­be­sa­mo lai­ko pla­tu­mas. Ne bė­da, kad nie­ka­da ne­si ma­tęs Kup­re­liš­kio eže­ro, ta­čiau liūd­na, la­bai liūd­na, jei ne­tu­ri sa­vo „mė­ly­niau­sio pa­sau­ly­je eže­ro“. Va­di­na­si, tau kaž­ko li­ki­mas pa­gai­lė­jo...

Ge­ra Jad­vy­gos Gab­riū­nai­tės drau­gė Ta­ma­ra Ni­ki­ti­na iš Le­ning­ra­do (Sankt Pe­ter­bur­go) 1977 me­tais iš­lei­džia ei­lė­raš­čių rin­ki­nį „Pe­rek­riost­ki“ ("Sank­ry­žos"). Vie­nas sky­rius pa­skir­tas Lie­tu­vai – „Rū­tos gė­lė“. Čia spaus­di­na­mas ir ei­lė­raš­tis „Drau­gys­tės so­ne­tas“, ku­ria­me mi­ni­mi Lauk­mi­niš­kiai. Jad­vy­gos Lauk­mi­niš­kiai.

Kaž­ko­kie keis­ti su­si­klos­ty­mai lė­mė, kad pa­sku­ti­nio­ji šio gy­ve­ni­mo aki­mir­ka Jad­vy­gą su­ra­do jos gim­tuo­siuo­se Lauk­mi­niš­kiuo­se. Grį­žo į gim­ti­nę na­mo ma­mos ap­lan­ky­ti, išė­jo pa­melž­ti kar­vės, ku­ri ga­nė­si ne­to­li na­mų... Išė­jo ir ne­beg­rį­žo. Tai bu­vo 1990-ųjų me­tų bir­že­lio 13-oji, kai ją, ato­sto­gau­jan­čią sa­vo tė­viš­kė­je, su­ra­do mir­tis. Su­ra­do stai­ga – ir iš­si­ve­dė.

Ta­ma­ra Ni­ki­ti­na net sirg­da­ma iš tuo­me­ti­nio Le­ning­ra­do at­va­žia­vo į Jad­vy­gos lai­do­tu­ves. At­va­žia­vo į Lauk­mi­niš­kius, ku­rie am­ži­nam poil­siui pri­glau­dė jos drau­gę Jad­vy­gą Gab­riū­nai­tę. Poe­tę, ku­ri ne­spė­jo at­si­skleis­ti ir ki­tiems at­skleis­ti sa­vo dva­sios tur­tų. Sa­vo poe­zi­jos tur­tų.

Jad­vy­gos mir­ties vie­to­je au­ga ąžuo­liu­kas, ku­rį pa­so­di­no jos vy­ras Ti­tas.

Ar išauš ra­so­ti ryt­me­čiai?

Jad­vy­ga Gab­riū­nai­tė bu­vo pa­ren­gu­si ant­rą­ją poe­zi­jos kny­gą „Ra­so­ti ryt­me­čiai“, bet stai­gi mir­tis su­truk­dė ją iš­leis­ti. Ar neiš­si­bars­tė tie ei­lė­raš­čiai, ar neiš­si­vaikš­čio­jo į laik­raš­čius, žur­na­lus, al­ma­na­chus, mu­zie­jus? Aiš­ku, ge­riau­sia vie­ta jiems bū­tų kny­go­je. O gal Ku­piš­kio kraš­to li­te­ra­tai, lei­dė­jai, li­tua­nis­tai pa­rengs ir pa­do­va­nos skai­ty­to­jams ant­rą­jį Jad­vy­gos Gab­riū­nai­tės ei­lė­raš­čių rin­ki­nį? Gal iš­si­pil­dys poe­tės su­ma­ny­mas ir vil­tys?

Šio­mis die­no­mis dar kar­tą per­skai­čiau prieš be­veik ke­tu­ris de­šimt­me­čius iš­leis­tą Jad­vy­gos kny­gą „Var­dy­nos“, ki­tus jos ei­lė­raš­čius. Ne­ma­žai jų skelb­ta spau­do­je. Ta­čiau da­bar ty­li ra­miau­siai komp­lek­tų rin­ki­niuo­se ir ma­žai be­skai­to­mo­se kny­go­se.

Pro Jad­vy­gos poe­zi­jos žo­džius švie­čia nos­tal­giš­kai ra­mi, ly­ri­nė poe­tės, ku­ri yra ar­ti gam­tos, ar­ti že­mės, gim­tų­jų vie­tų, bū­se­na. Taip pa­pras­ta ir mie­la, jau­ku ir ro­man­tiš­ka – tar­si prie na­mų be­si­glau­džian­ti že­mė ar­ba „ty­lus rū­kas virš pie­vos“, „švie­si iš­si­sky­ri­mo šven­tė“... Ei­lė­raš­čiai, ku­riuo­se daug švie­sos ir daug tik­ro jaus­mo. Ei­lė­raš­čiai iš to lai­ko, kai poe­tas dar su­ge­bė­da­vo jaus­ti...

Jad­vy­ga Gab­riū­nai­tė ne­leng­vai jau­ki­no­si mies­tą. Kai 1957-ai­siais at­vy­ko į Šiau­lius, gat­vės ir na­mai at­ro­dė sve­ti­mi, ne­jau­kūs. Po tru­pu­tį ji at­ra­do Šiau­liuo­se sa­vo erd­ves, mie­lus na­mus ir žmo­nes. Ta­čiau to­ji nos­tal­gi­ja gim­ti­nei vi­są lai­ką li­ko. Tai bu­vo ma­ty­ti ir jos kū­ry­bo­je, ku­rios iš­ta­kos – gim­ti­nė­je, vai­kys­tė­je, kur pa­žįs­ta­mi ta­kai, me­džiai, upės, ak­me­nys, dar­bai, žmo­nės...

Ma­nau, kad šiuo me­tu dar yra ne­ma­žai to­kios poe­zi­jos ger­bė­jų.

Jad­vy­gos Gab­riū­nai­tės gy­ve­ni­mo fak­tai

* Gi­mė 1936 m. rug­sė­jo 10 die­ną Lauk­mi­niš­kiuo­se (Ku­piš­kio ra­jo­nas).

* 1944–1951 m. mo­kė­si Jut­ko­nių pra­di­nė­je ir Vir­ba­liš­kių sep­tyn­me­tė­je mo­kyk­lo­se.

* 1951–1957 m. mo­kė­si Ku­piš­kio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je.

* 1957–1958 m. stu­di­ja­vo Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te.

* Nuo 1957 m. gy­ve­no Šiau­liuo­se, dir­bo mies­to 2-ojo­je bib­lio­te­ko­je. Ku­rį lai­ką dir­bo Ža­džiū­nų pra­džios mo­kyk­lo­je (Šiau­lių ra­jo­nas).

* 1966 m. Vil­niaus uni­ver­si­te­te bai­gė bib­lio­te­ki­nin­kys­tės stu­di­jas.

* Nuo 1971 m ei­lė­raš­čius spaus­di­no res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je.

* Nuo 1972 me­tų dir­bo Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, ka­bi­ne­to ve­dė­ja, dės­tė XIX am­žiaus už­sie­nio li­te­ra­tū­ros kur­są.

* Mi­rė 1990 m. bir­že­lio 13 d., pa­lai­do­ta gim­ti­nė­je Lauk­mi­niš­kiuo­se.

Jad­vy­ga Gab­riū­nai­tė no­rė­jo sa­vo ke­lią sie­ti su li­te­ra­tū­ra, su poe­zi­ja, ji vi­sa­da jau­tė, kad jos pa­šau­ki­mas – kū­ry­ba.

Pir­mo­sios Jad­vy­gos Gab­riū­nai­tės kny­gos „Var­dy­nos“ vir­še­lis.

Nuotr. iš au­to­riaus as­me­ni­nio al­bu­mo.

 

Jad­vy­ga GAB­RIŪ­NAI­TĖ

Įtem­pęs lai­ko lan­ką

Šiau­lių šau­liui

At­ke­lia­vai iš to pra­di­nio

Mū­sų mies­to lai­ko,

Iš gi­mi­nės se­no­sios atė­jai

Skais­tus ir ty­ras. Pir­mas

Ats­ku­bė­jai, švy­tin­tis šven­te

Ir sau­le, Šiau­lių šau­ly.

Būk svei­kas gy­vas,

At­vy­kęs ir su­sto­jęs

Prie eže­ro... Toks lau­kia­mas vi­sų.

Įtemp­tas lan­kas –

Le­kia strė­lės –

Tai­kos ir mei­lės...

Praei­ties var­du

(O atei­tis lai bū­na tik gra­ži!)

Nuš­viesk, ra­šyk šiau­lie­čiui bran­gų

Skai­čių 1236,

Nes kas mes bū­tu­me

Be ši­tos da­tos,

Be tų gar­sių­jų ir nar­sių šau­lių,

Ku­rių strė­lė pir­mo­ji

Bu­vo pa­leis­ta į lai­ką,

Kad jis su­sto­tų mū­sų at­min­ty...

Būk svei­kas! Būk įtem­pęs lai­ko lan­ką,

Lai strė­lės le­kia į vi­sas pu­ses

Virš mies­to ir pra­na­šau­ja

Švie­sią, tai­kią min­tį že­mei.

Ta­vim ti­kiu, nes lau­kia­mas

Vi­sų bu­vai ir bū­si my­li­mas.

Tau do­va­nų jau­nys­tę am­ži­ną at­ne­šim.

Prie na­mų

Lai­min­gų die­nų

Va­ka­re ne­skai­čiuo­si­me

Ty­liai. Ne­lauk­si­me

Krin­tan­čių la­pų rau­dos

Prie na­mų. Že­mė prau­sia­si

Ke­lio pra­džioj... Že­mė glau­džia­si

Prie ne­si­bai­gian­čio ne­ri­mo

De­be­sio – mū­sų žaiz­dų ir žaizd­rų.

Ne­si­bai­gia kait­ra. Kaž­kas de­gi­na

Griū­van­čias už­tva­ras.

Ne­si­bai­gia kait­ra.

Ir ne­rei­kia... Ne­rei­kia lai­min­gų

Die­nų su­skai­čiuot va­ka­re. –

Prie na­mų da­bar glau­džia­si že­mė,

Prie na­mų da­bar prau­sia­si že­mė,

Prie na­mų taip ra­mu –

Ne­si­bai­gia kait­ra.

*

Narš­tu­pė­li, Narš­tu­pė­li! – kiek pu­rie­nų

Tu kas me­tai čia pri­sė­ji...

At­si­sė­siu pail­sė­ti aš nors vie­ną kar­tą

Ėjus, ėjus, ėjus...

Kam nu­si­ne­šei vai­kys­tės žie­dą raus­vą?...

Kam nu­si­ne­šei ska­re­lę mar­gą mar­gą?...

Van­de­nė­lis te­ka bė­ga, mir­ga mar­ga

Ir šau­ki­mo ma­no­jo ne­klau­so.

Narš­tu­pė­li, Narš­tu­pė­li! – ar me­ni tu

Su pu­rie­nom nu­pluk­dy­tą vai­ko džiaugs­mą?...

Ar ga­lė­tum, ar ga­lė­tum tu šian­die­ną

Vei­dą ap­dul­kė­ju­sį nu­praus­ti?...

Van­de­nė­lis te­ka bė­ga, mir­ga mar­ga

Ir šau­ki­mo ma­no­jo ne­klau­so...

*

Du le­di­niai me­džiai

Spei­ge braš­ka.

Du žie­dai le­di­niai

Šerkš­ne vys­ta.

Dvi le­di­nės žvaigž­dės –

Ta­vo akys.

Dvi le­di­nės upės –

Ta­vo ran­kos.

Ne­žiū­rėk, ne­glos­tyk –

Ir be jų man il­gu.

Ne­žiū­rėk, ne­glos­tyk –

Ir be jų man šal­ta.

Du le­di­niai me­džiai

Spei­ge braš­ka.

Du žie­dai le­di­niai

Šerkš­ne vys­ta.

Sau­lė pa­si­ro­dė –

Ir le­di­niai žo­džiai

Tirps­ta krin­ta,

Krin­ta tirps­ta...

Sau­lė pa­si­ro­dė –

Le­das mirš­ta.

Pa­va­sa­rė­jant

Ger­vių vir­ti­nės

Vir­pa.

Iš­tir­po

Var­vek­lių var­tai.

Vėt­ra ver­kian­ti

Ver­žia­si,

Var­pą

Va­ri­nį var­to.

Van­duo vir­vė­mis

Var­va,

Va­rius

Vė­ri­nius ve­ria.

Var­nė­nai par­ne­šė

Var­dą

Pa­va­sa­riui,

Ver­dan­tį ne­ri­mu.

Žo­lės šir­di­mi pa­žiū­rėk

Žo­lės šir­di­mi pa­žiū­rėk

Į rie­dė­ji­mą sau­lės.

Sau­lė bars­to ra­sas.

Sau­lė aša­ras su­ren­ka.

Žo­lė ry­tą ne­vaikš­to.

Ji kant­ri,

Jos šir­dis da­bar pla­ka ra­sa.

Jos šir­dis da­bar mei­le al­suo­ja.

Jos už­mint ne­va­lia.

Jos jau­nys­tė ne­links­ta po ko­jom.

Žo­lės ryt­me­čiai plau­kia že­me.

Ža­lia. Ža­lia. O rie­dė­ji­mas sau­lės

Tais ryt­me­čiais bū­na toks lė­tas.

Žo­lės šir­di­mi pra­kal­bė­ki į sau­lę...

Ir ryt­me­čiai ta­vo ra­so­ti su­stos.

Prie jau­nys­tės ža­liuo­jan­čio so­do.

Pa­si­džiaug­ti ga­lė­si.

*

Jau su­kau­pė il­ge­sį kle­vas rau­do­ną –

Tą va­sa­ros kait­rą, tą ru­de­nio duo­ną. ..

Prie tė­viš­kės var­tų, prie ke­lio dul­kė­to –

Prie jo ši­tiek lauk­ta, sva­jo­ta, ža­dė­ta...

Prie ke­lio, ku­riuo la­bai sun­kiai išei­na­ma

Ir nuo­lat su­grįž­ta­ma, nuo­lat pa­rei­na­ma,

Sap­nais, dai­no­mis, min­ti­mis vis su­grįž­ta­ma

Prie tė­viš­kės var­tų, prie kle­vo jau­nys­tės, -

Su­kau­pu­sio ru­de­nio il­ge­sį raus­vą, -

Prie kle­vo gir­džiu sa­vo tė­viš­kės šauks­mą –

Sug­rįž­ti dai­na į tą va­sa­ros kait­rą,

Sug­rįž­ti dai­na į tą ru­de­nio duo­ną.