Naujausios
Prakalbinti lemties akmenį sunku
Danutė AUGUTIENĖ
Dar nespėjome nutolti nuo Šiaulių poeto Stasio Bulzgio lyrikos ir satyros knygos „Sulig Jurgiu ir kepurė“, dar tebesigėrime Žodžiui nupinto „Sonetų vainiko“ įvairiaprasmiais žiedais, o jau vėl galime versti naujos poezijos knygos, gimusios praėjusių metų pabaigoje, puslapius.
„Neprakalbintas lemties akmuo“ – pats pavadinimas mums diktuoja naujos knygos motyvus, kurių pašaukti skubame į lyrinio „aš“ dvasinio gyvenimo žemę, atsargiai prie jos liesdamiesi, trokšdami priartėti prie paslapties.
Lyrinis „aš“, mūsų vedlys, kalba negarsiai, bet įtaigiai, gražiai ir liūdnai. Jis stengiasi įspėti būties prasmę, nori prakalbinti „lemties akmenį“. Kas lauks pražydusios obels šakos, / kai čia atlėks nelauktas piktas vėjas?“, „Kur, svaigus pasauli, tu mane vedies?“, „Ar ieškotą kelią rasim pagaliau?“, „Ar... kada dar paguos debesyno rausvi pakraštėliai?“ Atsako nesulaukdamas, bet vis tiek tikėdamasis sulaukti, kalbina senolius, išėjusius Viešpaties pasaulin: „Ar pražydusius rugius dar peržegnojat? / Gal mediniais šaukštais tebevalgot tyliai? /Ar raudonai saulei vakare pamojat?“ ir senoliai tyli, tik prabyla ženklai – „nė netriokštelėjęs lūžo senas kryžius“.
Pranašingų ženklų pamatome ir daugiau – štai Velykų rytą užsidega „melsva ugnelė tarp pernykščių lapų – tai Viešpaties viešnia žibutė“ arba, pratrūkus išsiskyrimo skausmui, pražysta jį malšinanti „paslaptinga giesmynų gėlelė.“
Mūsų su lyriniu „aš“ kelias ilgokas, bet nenuobodus. Kartais vedlys nutyla, tada mes tiriame jo akis ir matome, kaip jose tvenkiasi nerimas, o prie veido artėja „ilgesio šešėlis“. Išgirstame pusbalsiu ištartą prašymą: „Sušluok, močiute, pušine į krosnies kampą / žioruojančias gyvąsias džiaugsmo žarijas“.
Ir stebuklas įvyksta – džiaugsmo akimirkos sugrįžta prisiminimais. Tai nuostaba širdies akimis išvydus kaštono žiedo „svaigią grožybę“, tai kerintys rytai, atnešę „švenčiausią paguodą“, tai dangaus melsvumas toks gilus, „lyg žydintys šventi linai.“
Bet džiugūs prisiminimai nepaguodžia širdies, neprakalbinusi „lemties akmens“ siela jau įbauginta: „gniuždantis beldimas dūksta“, gležnos vilties daigelis jau išrautas. Jai, širdžiai, gaila „puolančios žemėn žvaigždės – lyg matytų ten savo vėlę...“
Lyrinis „aš“ skuba. Jis norėtų dar daug ką pasakyti, parodyti. Veda mus į gimtąjį miestą – Radviliškį, ten, kur mažutis jonvabalis šviečia „dangaus žvaigžde“, rodo mums „neaukštus raudonų klasių pastatus“, iš kur gal „svajonės per aukštai nuo žemės kilo“. Rodo garbės ženklą – vėjinį malūną, atmenantį mūšio prieš bermontininkus pergalę. Dar jis nori užsitikrinti, kad „grakštesnė medinės varpinės tu dar niekur nematei.“ Jis skuba, bet dar nuves prie Savanorių kapo, dar parodys vagoną, kuris raudodamas vežė žmones į Sibirą...
Dar pasakys kai ką mus pralenkiančiam laikui ir žmogui. Kreipsis kultūringai, inteligentiškai – be tūžmasties, nenulipęs nuo savo kalbos aukštumos. „Iš kur tiek pykčio tavo žodžiuose, jaunuoli?“ – paklaus suirzusio, nesivaldančio piktuolio. Nuo Puikybės ir Tuštybės galvų kepurę nusmauks...
Kelionę baigėme. Mielas Autoriau, dėkojame, kad įsileidote į savo dvasios gyvenimo erdves, kur taip įdomu. Mums artimas liūdnai gražus Jūsų sielos kalbėjimas, mums artimos dažniausiai tradiciškai ritmiškais ketureiliais sukomponuotos eilės, kuriose ištiesėte dvasios turtus. Iš šios knygos Jus dar geriau pažinome – esate ištikimas klasikos tradicijoms, modernumo ir populiarumo nesiekiate, nerėkiate ant kitokio, nesmukdote ir nestumdote nė vieno. Priklausote tyliesiems, bet gal dėl to esate pastebimas, nesigarsinate, bet gal dėl to esate garsus, gerbtinas ir gerbiamas.
Laukėte kritikos, bet trūkumus kruopščiai suskaičiuos kritikai. Nebijokite autoritetingų – nuo jų sutvirtėsite, o neautoritetingi – autoriteto sugriauti nepajėgs.
