Naujausios
Praeitis nepraeina, ji seka mums iš paskos
Vytautas KIRKUTIS
Šiomis dienomis ant mano darbo stalo atkeliavo trys naujos knygos, kuriose atsigręžiama į praeitį, bandoma suprasti, išsiaiškinti, kaip gyvenimo įvykiai veikė rašytojus, kaip praeitis vis vejasi mus ir mūsų nepaleidžia.
Taigi trys knygos: istoriko, politiko, mediko, disidento, Europos Sąjungos komisaro Vytenio Povilo Andriukaičio apmąstymų knyga „Justino Marcinkevičiaus laikas“, rašytojo prozininko Vytauto Bubnio dienoraščių, portretinių eskizų ir indiškų motyvų knyga „Iš stalčiaus dugno“ ir rašytojo poeto Algimanto Baltakio minčių, posmų, dienoraščių ir pašnekesių knyga „Privalau paliudyti“.
Beje, visose jose vienaip ar kitaip apmąstoma ir poeto Justino Marcinkevičiaus asmenybė.
„Justino Marcinkevičiaus laikas“
Disidentas, medikas, istorikas, Europos Sąjungos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis parašė knygą apie Justiną Marcinkevičių. Apie poetą, į kurį šiuo metu bandoma pažvelgti įvairiais rakursais, pro įvairius akinius, bandant suprasti jo gyvenimo ir kūrybos ištakas, arba net nebandant suprasti, o skubant pasmerkti, sensacingai atskleisti „plataus masto Just. Marcinkevičiaus šunybes Lietuvos kultūrai“ (V. Žuko straipsnio pavadinimas).
Jei sakytume, kad Vytenio Povilo Andriukaičio knygos tikslas – tik diskutuoti su Just. Marcinkevičiaus oponentais (Nerija Putinaite, Vaidotu Žuku, Česlovu Iškausku, kitais), būtų per siauras požiūris į knygą.
Knyga, kurią Vyteniui Povilui Andriukaičiui pasiūlė parašyti literatūrologas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas, – apmąstymai apie Justino Marcinkevičiaus laiką, apie 1930-aisiais metais gimusiųjų kartą, apie istorijos įvykius, jų interpretacijas ir atoskambius poeto kūryboje, apie nuolatinių pasirinkimų kryžkeles. Tai labai nelengva užduotis knygos autoriui, nes pasak jo, „net ir šiandien, rašant apie Justino Marcinkevičiaus kartą ir laiką, labai baisu pasiduoti pagundai „pritempti“ ją tai į vieną, tai į kitą pusę, į „geriečių“ ir „blogiečių“ stalčiukus sudėlioti“.
Autoriui rūpi plati laiko ir įvykių panorama, tas poeto gyvenimo kontekstas, kuris supo jį, formavo, kuriame jam reikėjo susiorientuoti, atskirti tiesą nuo propagandos. Knygos įžangoje literatūros kritikas Valentinas Sventickas rašo: „Yra žmonės, gyvenusieji ir tebegyvenantys Marcinkevičiaus traukos lauke. Jo kūryba padėjo gyventi ir išgyventi. Jo laiku. Atėjo į sąmonę, perėjo į požiūrius, gyvenimiškuosius veiksmus, sprendimus ir apsisprendimus. Kūryba, kuri kūrė gyvenimą. Ir jo posūkį 1990 metais.“ Tarsi ir nebūtų dėl ko ginčytis su Marcinkevičiaus puolikais, nes, pasak Sventicko, „nėra būdo diskutuoti su gyvenimu, su tuo, kas yra įvykę“.
Tačiau knygos autorius V. P. Andriukaitis, pasak V. Sventicko, „negali pakęsti manipuliavimų ir neteisybių“, „neistoriško visuomenės reiškinių vertinimo“.
Poetui Justinui Marcinkevičiui ne kartą gyvenime teko spręsti „baisiąją lygtį“. Ir ne tik jam. V. P. Andriukaitis primena du klasės ir vieno suolo draugus V. Landsbergį ir A. Sakalą. „A. Sakalas atsidūrė Stalino gulaguose, o V. Landsbergis 1952 m. įstojo į Stalino epochos Lenino komjaunimą!, – rašo Andriukaitis. – 1990 m. abu tapo Kovo 11-osios signatarais. Tai ką reikėtų dabar daryti – vieną įvardyti sovietiniu muzikologu ir kolaborantu, o kitam – vainiką ant galvos dėti? Jei 1953 m. būtų atkurta Lietuvos valstybė, tada galbūt taip. Bet realybė visai kita ir todėl tikras atsakymas – NE. Ir dar kartą NE.“
Keista, bet pastaruoju metu neįmanoma rašyti apie Justiną Marcinkevičių neprisiminus jo „Pušies, kuri juokėsi“. Ją prisimena ir tie, kurie labai nori, pasak Andriukaičio, „Justiną Marcinkevičių į postsovietines schemas įsprausti, į „sovietinių pedagogų“, krėtusių šunybes tautai, gretas“. Ne kartą ir pats Justinas Marcinkevičius turėjo teisintis, liudyti tiesą. Juos, poeto žodžius, cituoja ir V. P. Andriukaitis: „Turiu dar sykį išrėkti sau, savo vaikams ir anūkams, visiems, visiems, visiems: niekas man jos neužsakė, ar girdit – niekas. Ji išaugo iš mano to meto patirties ir suvokimo. Kreiva išaugo? Apie tai ir kalbėkim.“
Knygoje rašoma ir apie tai, kad V. P. Andriukaitis buvo idėjos kelti Just. Marcinkevičių į Lietuvos Respublikos Prezidentus autorius. Norėta pirmuoju prezidentu rinkti tautą vienijančią asmenybę. Deja, poetas nepasidavė įkalbinėjimams, visokius argumentus atrėmė. Vis sakė: nejaučiu savęs ten, prasidės juodinimai, rietenos...
V. P. Andriukaitis primena ir poeto moralinį įsipareigojimą: „Kad nereiktų, kad tikrai nereiktų/ Jiems manęs ateityje taisyt!/ Kad nekeiktų, kad tikrai nekeiktų/ Ta karta, kuri dabar teisi!“
Ką dar pridurti, ką dar parašyti? Nebent klausti: kam reikėjo tos knygos apie Justino Marcinkevičiaus laiką? Kam reikėjo tų apmąstymų, laiko ir kūrybos sąsajų? Juk tiek rašyta prirašyta, kalbėta prikalbėta... „Mano troškimas apmąstant Justino Marcinkevičiaus Laiką tik vienas – grąžinti tiems visiems tarybinės kartos žmonėms iš Jų atimtą indėlį į Tėvynės laisvę. Ne pokario partizanai, ne išeivija išvadavo Tėvynę. Milijonai Lietuvos tarybmečio žmonių 1988–1990 m. susiliejo į Lietuvos persitvarkymo sąjūdį.“
Justino Marcinkevičiaus laiko pamokos... Visų, gyvenusių tuo metu, laiko pamokos... Galų gale – santaros pamokos... Gal ir simboliška, kad knygą „Justino Marcinkevičiaus laikas“ išleido R. Norkaus „Santaros“ leidykla. To paties žurnalisto, kultūrininko Romualdo Norkaus, kuris leidžia žurnalą „Santara“ ir yra vyriausiasis redaktorius. O „Santaros“ moto, atskambėjęs iš Horacijaus lyrikos, yra: „Tenutolsta visoks riksmas ir pyktis“.
„Iš stalčiaus dugno“
Teisus prozininkas Vytautas Bubnys: „Neretas rašytojas vienokius ar kitokius turtus sukrauna ant stalčiaus dugno, prislegia stambiais senų rankraščių aplankais.“ Ir pats pamiršta, kas ten tyliausiai tūno. Tačiau kartą, „prisikasęs“ iki stalčiaus dugno, suranda savo turtus. Ir iškyla prisiminimai, susitikimų akimirkos, žmonių veidai. Pasak rašytojo, jie „netikėtai atgimsta ir atsiveria, skatina pasikapstyti po andainykštes dienas“.
Knygai pasirinktas Giunterio Graso moto: „Mūsų praeitis seka mums iš paskos“. Ne tik tyliai seka, bet ir ragina mus vis į ją atsigręžti.
Iš ant stalčiaus dugno nugrimzdusių sąsiuvinių, užrašų knygučių, lapų ir lapelių Vytautas Bubnys sudėliojo knygą, kurią ir pavadino „Iš stalčiaus dugno“. Į ją pateko dienoraščių, rašytų 1980–1983 metais, fragmentai, portretiniai eskizai apie kino filmų režisierių Marijoną Giedrį, skulptorių Bronių Vyšniauską, mokslininką, Vilniaus universiteto profesorių Česlovą Kudabą, akmenų sodybos įkūrėją Vilių Orvidą, poetus Salomėją Nėrį ir Justiną Marcinkevičių.
Dar vienas knygos skyrius, pavadintas „Kas nutolę... (atsigręžimai)“. Čia spausdinamos Vytauto Bubnio publikacijos, paskelbtos įvairiuose laikraščiuose. Jos atveria duris į praeitį, primena sutiktus žmones, svarbius gyvenimo įvykius. Rašytojas atsako į keletą klausimų, kurių buvo paklaustas susitikimuose.
Knygoje skirta vietos ir „Indiškiems motyvams“. Rytų motyvai ryškūs Vytauto Bubnio prozoje, publicistikoje. Ant stalčiaus dugno buvo surasti 1999–2000 metų dienoraščių lankantis Indijoje fragmentai bei rašytojo apmąstymų eskizai. Buvo ir nustebusių: į Indiją? Ko? Knygoje yra ir toks 2001 metų fragmentas: „Šiauliuose solidi moteriškė, Universiteto dėstytoja, tiesiai iš salės priekaištavo: „Kodėl reikėjo jums trenktis į Indiją ieškoti kažkokio šėtono?“ Neišmušė iš vėžių: „Jeigu būtų rūpėjęs šėtonas, tikrai nebūčiau Indijos siekęs – šėtonų ir Lietuvoje netrūksta, – rašo Vytautas Bubnys. – Suprantu žmonių atsargumą viskam, kas nauja, suprantu, kad nežinojimas kelia baimę, bet niekaip negaliu suvokti nenoro išsiaiškinti, įsigilinti, mėginti peržengt racionalaus proto ribą.“
Knygą „Iš stalčiaus dugno“ išleido Stasio Lipskio leidykla „Žuvėdra“, beje, pastaruoju metu daug dėmesio skirianti rašytojų prisiminimams, dienoraščiams, užrašų knygutėse užfiksuotiems apmąstymams leisti. Šie leidiniai padeda geriau suprasti pačius kūrėjus, leidžia atsekti jų kūrybos ir gyvenimo sąsajas.
Tokia yra dar viena knyga, kurią tuoj atsiversime.
„Privalau paliudyti“
Vienas populiariausių šiuolaikinių poetų Algimantas Baltakis, įžengęs į devintąjį savo gyvenimo dešimtmetį, išleido naują knygą „Privalau paliudyti: mintys, dienoraščiai, posmai, pašnekesiai“.
Pirmasis knygos skyrius pavadintas „Pušis, kuri nebesijuokia“. Taip buvo pavadintas atviras laiškas „Šiaurės Atėnų“ redaktoriui Sauliui Šalteniui, spausdintas 1991 metų liepos 13 dieną laikraštyje „Tiesa“. Surasime jį ir knygoje. Algimantas Baltakis atvirame laiške rašo: „Nesuprantu, kokia nauda prisikeliančiai Lietuvai, jei bus apspjaudyta kuo daugiau jos talentingų vaikų, gyvenusių tuo nelemtuoju penkiasdešimtmečiu.“
Čia – apie Justiną Marcinkevičių ir ne tik. Čia, šiame skyriuje, – apie XX amžiaus istoriją ir žmogų jos kryžkelėse. Apie brendusius pokario sumaištyje, mulkintus sovietinės propagandos, bet likusius Lietuvoje. „Vargas būtų mums (...), jei visi šviesiausi žmonės būtų arba pasitraukę į Vakarus, arba atsidūrę kalėjimuose bei tremtyje, – karo nusiaubtoje Lietuvoje plytėtų visiška kultūros dykra!“ – rašo Algimantas Baltakis.
Ir dar viena poeto mintis apie paradoksą Lietuvoje. „Kaip gi čia atsitiko, kad lietuvių tauta, penkias dešimtis metų visaip engta, mulkinta sovietinės propagandos, lemtingąją 1991 m. sausio 13-ąją nepabūgo ir drąsiai pasipriešino okupantams, tuo tarpu ji to nepadarė anuomet, kai netekome nepriklausomybės, nors dvi dešimtis metų buvo patriotiškai ugdoma?“
Prie publicistikos dera ir poezija, kuriai paskirtas antrasis knygos skyrius. Pokalbyje su knygos leidėju rašytoju Stasiu Lipskiu (knygą leido „Žuvėdros“ leidykla) Algimantas Baltakis sako, kad specialiai parinkęs posmų, kurie susiję „su svarbiais paskutiniųjų dešimtmečių įvykiais“. Keletas eilėraščių – niekur neskelbti. „Šį kartą niekas negalės manęs pravardžiuoti meilės dainiumi, nors šio titulo nesikratau“, – minėtame pokalbyje sako poetas. O kitame pokalbyje pajuokavo: „Eilėraščių atsiranda, kai pavyksta prisijungti prie Dievo kompiuterio.“
Trečiasis knygos skyrius – pašnekesiai. Spausdinti įvairiuose leidiniuose. Įvairios temos, nuo asmeninio gyvenimo detalių (žmona Sigita juokauja: „Atrodo jis taip gerai todėl, kad geria mano kraują“) iki moralinių nuostatų („Viską lemia labai paprastas dalykas: ar tu padorus žmogus, ar ne“). Nuo kūrybos detalių („Rašau parkeriu, juodu rašalu. Po kiekvienu eilėraščiu pedantiškai pažymiu datą.“) iki... Argi viską išvardinsi, suminėsi, ką ėmėsi paliudyti poetas Algimantas Baltakis.
Gal tik užbaigti paties poeto mintimi, kas jam yra gražus žmogus: „Gyvendamas pastebėjau, kad žmogus, žiūrintis į traškančią ugnį, į saulę, besileidžiančią į jūrą, ir skaitantis knygą, – nesvarbu, ar jis vyras, ar moteris, ar senas, ar jaunas, – visada yra gražus.“