„Poeziją vertinu dėl įstabiosios galimybės išgryninti mintis“

„Poeziją vertinu dėl įstabiosios galimybės išgryninti mintis“

Pokalbis su Vladu BURAGU, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos valdybos pirmininku, poetu, redaktoriumi, vertėju, devynių knygų autoriumi

- Gerbiamas Vladai, priminkite mūsų skaitytojams, kas Jus sieja su Šiaulių kraštu. Juk ne tik keleri darbo metai, ne tik dalyvavimas renginiuose, bet ir bendravimas su čia gyvenančiais ar iš čia kilusiais kūrėjais...

- Taip, penkerius metus mane buvo pagavęs toks „bermudiškas“ trikampis: Šeduva (gyvenau Raudondvaryje), Radviliškis (dirbau geležinkelio stoties informaciniame-technologiniame centre) ir Šiauliai (jaučiau nenumaldomą jų kultūrinio gyvenimo trauką). Menu apsilankymus Vilniuje pas „Lietuvos geležinkelių“ generalinį direktorių Algirdą Kliorę, kuris, kaip tėviškėnas, yra daug padėjęs Šeduvos visuomenininkams, susitikimus ir pokalbius su poetu bei fotomenininku, Radviliškio literatų klubo „Jonvabalis“ įkūrėju Ričardu Šileika (dabar – Lietuvos rašytojų sąjungos narys), malonias pažintis su Šiaulių tautodailininkėmis bei literatėmis Antanina Dapkute-Pukėniene, Vilma Kazimiera-Lideikiene ir kitais.

Man malonu prisiminti ir visuomeninę darbuotę Šeduvių kultūros klube, kur teko redaguoti pirmąjį „Šeduvio“ laikraščio numerį ir vadovauti vietos literatų sekcijai. Manau, kad kūrybinis sambūris buvo pribrendęs tapti šio krašto literatų klubu „Niauduva“ (tai miestelį juosiančio upelio vardas). Gaila, kad kultūros savanorius vėliau pasiglemžė tai politikos trauka (klubo prezidentas Mindaugas Briedis tapo LR Seimo nariu), tai ankstyva mirtis (talentinga literatė), tai individualus verslas...

Metai šiame „bermudiškame“ trikampyje liko man svarbiu gyvenimo tarpsniu, prisipažinsiu, netgi kūrybine mokykla (juk čia gavau pirmąją gyvenime literatūrinę premiją geriausio eilėraščio Šiauliams konkurse, o „Saulės deltoje“ buvo išleistos antroji ir trečioji mano eilėraščių knygos!). Esu nepaprastai dėkingas ir tiems metams, ir šiam kraštui su jo nuostabiais žmonėmis.

- Esate Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) vadovas. Gal keletą sakinių apie jos veiklą, pagrindinius tikslus ir nuveiktus darbus?

- Prabilsiu ne savigyra, o tik faktais ir skaičiais. 2015 m. kovo 6-ąją švęsime LNRS veiklos 25-metį. Gimusi Kaune beveik savaitę prieš šalies Nepriklausomybės atkūrimą, Lietuvos kultūros fondo (vadovas dr. Česlovas Kudaba) įteisinta, 1990-1991 m. savotiškai atgaivinusi „Keturių vėjų“ leidybą ir Sausio 13-osios akivaizdoje patriotus telkusi kolektyviniais leidiniais „Sausis'91“, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga augo ir tvirtėjo netgi globalizmo skersvėjuose, nes mes nesidrovėjome savo baltosios poezijos plunksnos plevėsuojančios Trispalvės fone.

Dabar gretose turime apie 250 narių – mokytojų lituanistų, kultūros darbuotojų, žurnalistų, medikų, dailininkų, dvasiškių, inžinierių, yra buvusių tremtinių ir politinių kalinių – didelę gyvenimišką patirtį turinčių kūrėjų. Keliolikai LNRS narių LR kultūros ministro įsakymais (individualia tvarka) yra suteiktas meno kūrėjo statusas, yra apdovanotų už kūrybą ordinais ir medaliais (St. Žlibinas, J. Laurinavičius ir kt.).

Lietuvos įvardinimo istoriniuose rašytiniuose dokumentuose tūkstantmečiui buvo skirtas mūsų 10-tomis poezijos almanachas „Ten, sidabro vingy...“ (2000-2009). Jau šešti metai yra leidžiamas prenumeruojamas respublikinis kultūros, kūrybos, savasties ir tautotyros mėnraštis „Gintaro gimtinė“, kurio visuomeninės redkolegijos 6 profesoriai – tikri savo sričių žinovai.

Turime LNRS mecenatų – dr. Nijolės Bataitytės-Glaže (Los Andželas) ir Edvardo Šulaičio (Čikaga) literatūrinių fondų premijas, kurias įteikiame tradicinėse „Lygiadienio giesmės“ (nuo 1997 m.) ir Vasaros poezijos (nuo 1999 m.) šventėse, o sakralinės kūrybos autorius pažymime kun. Antano Miluko (1871-1943) atminimo premija. Per savo narių gebas turime papildomą galimybę išeiti į latvių, ukrainiečių ir bulgarų kalbas.

Gal vieta ir laikas čia prisiminti buvusius Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininkus – dramaturgą Arvydą Lapuką (1990-1992) bei prozininką Bronių Jauniškį (1993-2000). Nuo 2000-ųjų visuomeninės vadovo pareigos patikėtos man (trečioji kadencija).

Kartais mūsų sueigose atvirai pajuokaujama, esą LNRS plėtros etapus nusako pirmininkų kūrybos žanrai: drama, proza ir poezija, nors aš su vertinimu, jog pastarieji trys penkmečiai mums buvo tik ir labai lyriški, nesutikčiau...

- Kaip literatams patekti į Jūsų vadovaujamą kūrybinę bendriją? Kokie reikalavimai norintiems tapti LNRS nariais?

- Mūsų nariai vadovauja Lietuvos dr. V. Kudirkos medikų literatų draugijai (dr. Algimantas Jasulaitis), Šiaurės Lietuvos literatų draugijai ir dar 18 rajonų literatų klubų. Nesislapstome patys ir neslepiame, jog mūsų kūrybinės atsargos ir auga šiuose junginiuose.

Visiems apsisprendusiems tapti nepriklausomaisiais rašytojais yra vienodas pradinis reikalavimas – ne mažiau nei 2 autorinės knygos ir 2 LNRS narių rekomendacijos, o toliau prašymo likimą sprendžia jau valdyba. Kiek menu, per keturiolika metų po Mandatų ir etikos komisijos peržiūrų buvo atsisakyta priimti net 5 kandidatus dėl tos pačios svarbios priežasties: pavojingai akivaizdūs sekiniai kūryboje ir plagijavimas.

- Kaip mūsų krašto kūrėjai atrodo Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungoje? Kieno iš jų kūryba ryškiausia, įsimintiniausia?

- LNRS "Saulės" skyrius išsiskiria savo aktyvia pozicija kultūrinių aktualijų atžvilgiu, noriai dalyvauja Šiaulių miesto renginiuose, nesibodi kalbėtis ir su kūrybiniu jaunimu. Tai didelis skyriaus vadovo Jauniaus Kulnio, kaip charizmatiškos asmenybės, nuopelnas.

Menų sinteze malonina A. Dapkutė-Pukėnienė, V. K. Lideikienė, Rita Skeirienė, supoetinta proza – Aldona Liepienė. Išskirčiau daugiaplanę ir daugiaversmę Stasio Bulzgio kūrybą, stebinančią ne tik žanrų įvairove.

Džiugu, kad šiemetinėje knygoje apie Šiaulius, jų kraštiečius liko nepamiršti ir Anapilin išėjusieji kūrėjai (Algimantas Kazimieras Valiulis, Vanda Kinderytė-Budrienė ir kiti).

- Daug girdime apie Jūsų literatūrinę veiklą, parengtus almanachus, renginius ir susitikimus. O kaip paties kūryba – ar poezija neliko pastumta į pašalę?

- Vilniaus universitete esu baigęs ekonominę kibernetiką, tad galėčiau svariais argumentais įtikinti, jog kultūros vadybos riktų šalies mastu buvo galima savalaikiai išvengti... Gal todėl kartais tenka savosios kūrybos laiką aukoti vardan ėjimo į kūrėjus (kad jie būtų atrasti, padrąsinti, palaikyti ir – bent turimomis galimybėmis! – sutelkti), sėstis ir rašyti recenziją įsidėmėtinam kūriniui.

Sparčiai ilgėja ir mano redaguotų (jau apie 80) knygų lentyna, dar stengiuosi neprimiršti ir taip netikėtai sau atrastos bulgarų literatūrinės kalbos... Žinoma, poeziją vertinu dėl įstabiosios galimybės išgryninti mintis – talpiais žodžiais, jų neįtikėtinais sąskambiais bei sodriais dvasiniais vaizdiniais. Nors nesureikšminu kūrybos kiekybinės pusės, galiu pasakyti: išleistos 9 autorinės knygos (kai kurios – kartu su žmona Dalia Milukaite-Buragiene), o kompiuteryje – dar keturios paruoštos spaudai. Nežinau, ar personalinis kompiuteris yra savotiška pašalė, bet kad autobiografinis romanas „Prasmegę metai“ lyg jau ir pakeliui – esu įsitikinęs (jo ištraukos skelbtos jubiliejinėje knygoje „Po kipariso ženklu“ (2013).

- Kokie numatyti naujausi Jūsų ir Jūsų vadovaujamos sąjungos darbai? Kokių knygų galima laukti ir reikėtų tikėtis?

- Iki minėtos šventės bus išleistas seniai brendęs kolektyvinis vaisius – mūsų sąjungos sąvadas. Po LNRS 25-mečio reikėtų laukti naujo(s) pirmininko kadencijos, tad gal ir neetiška „priplanuoti“ galimai naujam vadovui...

Antra, nors euro įvedimas neabejotinai pakoreguos leidybos kaštus, kitąmet norėtųsi išleisti 2 monografijas, skirtas mūsų sąjungos prie lopšio stovėjusių rašytojų Stasio Bataičio ir Juozo Grušio-Žilvinio 100-osioms gimimo metinėms. Beje, šie norai pagrįsti reikiamu įdirbiu ir mecenatų parama.

O gruodį tikimės susilaukti dar vienos (bendros su Dalia) poezijos knygos „...mintimis ir širdimi“ – gal savotiškos dvasinės dovanos artimiesiems ir draugams didžiųjų metuose švenčių proga.

Klausinėjo Vytautas KIRKUTIS

Asmeninio albumo nuotr.

Vladas BURAGAS

Bobų vasara

Krebžda lapai nuo vakaro vėjo –

Ne šnarėjimas lauko gėlės!

Į mūs sodą ruduo atskubėjęs

Kiek spalvų dovanot dar galės...

Neapsakomas jųjų šaltinis –

Kaip ir saulės skaisčiosios galia! –

Kol nebuvo šalnos pirmutinės,

Vasarėlės liūdėt nevalia.

Dienos saulėtos vėlei ateina

Su voratinklio šilko rasa;

Vardas jų, tartum moterų laimė,

Neįskilusi meilės ąsa...

* * *

Žemiau manęs –

Žali pušynai

Ir Nemunėlio vingis.

Viršum manęs –

Dangaus žydrynė

Ir Vaivos juosta spindi.

Šalia manęs –

Plaukai gelsvieji

Ir tokios melsvos akys,

Kurios nuves

Beržų alėja,

Kur laukia meilės takas...

* * *

Esu

Tarp žemės ir dangaus, –

Žemai vingiuoja Nemunas.

Visų

Bėdų jis nepriglaus,

Ir taip šiam kraštui žeminas.

Pradings

Gilioji jo vaga, –

Koksai jai krantas svetimas!

Sustings –

Tarp vakar ir dabar –

Prabėgęs mūs gyvenimas.

* * *

Tokia tyla!..

Lyg krištolinė,

Net pagalvoti nedrąsu...

Alsuoja ja

Ryte žydrynė,

O žemė spindi nuo rasų.

Tokioj tyloj

Vėl saulė teka, –

Prasideda nauja diena.

Stebiu rasoj

Ugningą taką,

Širdis – gerumo kupina.