Naujausios
Žiemgalos krašto eiliuotojos Karolinos Kazlauskienės (mokyklą baigė Linkuvoje, dabar gyvena Pakruojyje) naująją eilėraščių knygą (jau septintąją) „Gimtinės sodų žydėjimas“ subrandino neišsenkantis autorės įkvėpimo šaltinis – tėviškės gamta, ilgesys vaikystės kaimui, žmonės, su kuriais gyventa, bendrauta. Už autorės pečių – didžiulė gyvenimo patirtis, paženklinta, deja, ir artimųjų, bičiulių netektimis. Jiems dedikuojama nemažai eilėraščių.
Ši knyga – savotiška Karolinos gyvenimo panorama, neatsitiktinai ir pirmasis knygos skyrius vadinasi „Gyvenimo sankrova“, kuriame atsispindi autorės emocinis, nuoširdus, ne šventinis, o kasdienis santykis su Pakruojo krašto gamta, vietomis, kuriose gyventa. Visa tai apdainuojama eilėraščiuose: „Mikniūnams“, „Linkuva“, „Lygumai“, „Grikpėdžiams“, „Žiema prie Kruojos“. Išskirtini eilėraščiai, kuriuose eilėmis išsakoma padėka, pagarba, meilė krašto asmenybėms, pasididžiavimas, kad gyvenai greta jų, bendravai ar ir šiandien su jais susitinki. Minėtini kūriniai poetui V. Spudui, rašytojai, tremtinei Z. Vėžienei, tautodailininkei R. Džiaugienei, armonikininkui, pasakoriui A. Jurui, tėviškės gražintojui G. Ališauskui, monsinjorui J. Antanavičiui, poetui E. Mieželaičiui.
Karolinai visada buvo svarbi šeima, su meile ji kalba apie savo vaikus, vaikaičius ir provaikaičius, kurių visas būrys ją supa. Autorė neslepia, kad jos „visas turtas ir džiaugsmas – vaikai“. Nemažai eilėraščių skyriuje „Vaikystės šviesa“ ir skirta vaikams, kuriems pasaulio pažinimas prasideda per kiemo augalėlius ir vabalėlius, upės pakrantę ir savo santykį su jais. Čia neįmantriai, orientuojantis į vaiko pasaulėvaizdį, kalbamasi su katinėliais, bitėmis, sliekais, vėžliukais, paukšteliais, medžiais. Karolina pateikia ir savo sukurtų mįslių („Jis teturi vieną koją,/Anei vaikšto, nei bėgioja./ Pasitrauktų gal į šalį,/ pajudėt, deja, negali“. (Grybai).
Autorė – puiki gimtosios šiaurės panevėžiškių tarmės mokovė. Regis, ji ir sapnuoja, ir mąsto ne bendrine lietuvių kalba, bet savo prigimtine tarme: „Medžių lapė jau baige nukrist',/Vėl' po šalnos žolala šarmot,/Labė nor' aš į Lionkavo grįžt',/Tė, kor lika vaikyste spalvot“. Pluoštelis tarmiškų eilėraščių pagyvina knygą, suartina autorę su eilėraščių pasauliu, o tas Karolinos tarmiškas kalbėjimas – galūnių nukandimas, žodžių trumpinimas toks švelnus, natūralus kaip Kruojos upės tėkmė.
Karolina visada džiaugiasi ir akcentuoja, kad gyvena tarp gerų žmonių – jaučia Pakruojo literatų klubo „Židinys“ nuoširdžią paramą, o jos knygų leidybą finansiškai paremia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių (LASS) Centras. Tą padarė ir šįkart, todėl ji ypač dėkoja LASS šiaurės rytų centro VšĮ vadovui Aloyzui Vilimui, LASS Pakruojo filialo pirmininkei Kristinai Butkevičienei, dainų kūrėjui Arvydui Griškevičiui, bibliotekininkėms Jovitai Lapinskaitei ir Sigytai Kavaliauskienei, sesei Elzei Račkauskienei, vaikaitei Rovenai ir visiems bičiuliams.
Ne vienas Karolinos tekstų vertintojas akcentuoja jos tekstų paprastumą, neįmantrumą, eiliavimą, pagrįstą „iš gyvenimo kasdienybės“ plaukiančiomis gaidomis, sugulančiomis į daugybę jos sąsiuvinių. Tai puikiai supranta ir pati autorė, nepretenduojanti į „didžiąją, elitinę poeziją“, neieškanti kokių nors naujų, moderniškesnių raiškos būdų. Nė vienas Žiemgalos krašto žmogus neįsivaizduoja Karolinos modernios ar modernėjančios. Jeigu autorė stengtųsi išgirsti pavienių kritikų patarimus „moderninti“ savo tekstus, ji prarastų savo savastį. Šiuos teiginius patvirtina pačios autorės pasakyti žodžiai: „Kaip išein, taip rašo“. O „išeina“ Karolinai visai neblogai. Svarbiausia, kad ji yra nenumaldoma optimistė, kuri tiki gėrio, meilės pradais, tiki, kad iš vaikystės sodų sklindanti šviesa pasėjama visam gyvenimui:
Atsibudo nenuorama vėjas,
Koks žydėjimas sodų baltų.
Čia mažytė kadais bėginėjau,
Čia tau ištariau žodį MYLIU.
Linkuva
Linkuva – tai po liepa sūpuoklės,
Pirmas žodis, žingsneliai pirmi.
Lyg pavasarį žvilgsnis žibuoklės
Man spalvotą vaikystę meni.
Tu ir vėl mūsų lauki sugrįžtant
Su gražiausiais žiedais pakely.
Čia tik mums vyturėliai pragysta,
Barsto spindulius saulė skaisti.
Susirinkę draugai spaudžia ranką –
Visados, visados man tu graži.
Tavo meilės visiems mums užtenka,
Daros gera ir šilta širdy.
Linkuva – tai po liepa sūpuoklės,
Pirmas žodis, žingsneliai pirmi...
Ruduo Kareiviškyje
Poetui E. Mieželaičiui
Žydrynėj žvalgosi saulutė,
Rugpjūtis jau – pradžia rudens.
Kaip gera vienumoj pabūti,
Prisėst ant suolo prie akmens.
Nuveiktus darbus apmąstyti
Ir pasidžiaugti ramuma.
Margi žiedai aplinkui žydi,
Kamanė skrenda zvimbdama.
Rytais čia ganosi stirnaitės,
Žolynai prausiasi rasa.
Čia Eduardas Mieželaitis
Bėgiojo mažas kažkada.
Tik laikas bėgo, laikas skriejo
Tarsi greiti žirgai risčia,
Jo eilės Lietuvai skambėjo
Žmonių pražydo širdyse.
Kaštonas senas stoviniuoja,
Globoja praeitį akmuo,
Lėtai pro šalį teka Kruoja,-
Vėl Kareiviškyje ruduo.
Kai armonika skambėjo
Pasakoriui, armonikininkui A. Jurui atminti
Ateik, sugrįžk, duris atverki,
Už lango stūgauja pūga,
Viltis prie stalo tyliai verkia,
Šalia manęs kėdė tuščia.
Menu, tada jis čia sėdėjo
Prie stalo su draugais kartu,
Armonikos garsai skambėjo, -
Į mažą nuotrauką žvelgiu.
Tuščia kėdė, kurioj sėdėjai,
Nebesugrįši į namus,
Labai gyvenimą mylėjai
Ir net mirtis to neužpūs.
Kaip neužpūs gerumo, meilės,
„Linkavos“ nuostabių dainų,
Ilgiuos armonikos trieilės,
Kėdė tuščia – tylu, tylu...
Mano Žiemgala
Mėlynuoja dangus, mėlynuoja,
Barsto žiedus apsnūdę klevai.
Tolumoje gegutė kukuoja,
Nyksta rūko šėmi draikalai.
Rytas atveda saulę už rankos
Pasivaikščioti Mūšos krantu,
Nuo jos grožio užsidegė lankos,
Pilnos rasotų žiedų.
Paupiais ajerai stoviniuoja,
Žvejo valtis krante palikta.
Ievų guotas iš tolo baltuoja,
Nuo jų kvapo net svaigsta galva.
Ir viskam čia vietos užtenka,
Mūsų motinos – Žemės glėby.
Spinduliai gaivią rasą jau renka,
Mano Žiemgala, tu nuostabi.
Mįslės vaikams
KAS?
Ji žvynuota kaip žuvis.
Turi eglė ją, pušis.
Mėgsta voverės, geniai,
Gal ir tu su ja žaidei? (SKUJA)
KAS?
Verpė, verpė jis gijas,
Vėjas pučia, neša jas,
O jis džiaugiasi – skrendu.
Be motoro, be sparnų . (VORAS)
KAS?
Stačios ausys, akys žvilga,
Turi uodegą ji ilgą,
Bijo vištos jos labai,
Ar atspėsite, kas tai? (LAPĖ)
KAS?
Saulei šviečiant kai bėgioju,
Nuo manęs jis neatstoja.
Būna trumpas, būna ilgas,
Nespalvotas, visad pilkas. (ŠEŠĖLIS)
