Naujausios
Poetai kuria kalbą, arba apie jazmino poeziją
Džiuljeta MASKULIŪNIENĖ
Vakaras, už lango svaigiai kvepia jazminai. Galvoje šmėsteli Gintaro Patacko eilutė: „Jazmino žiedas vakarą prakalbina...“ . Arba kita – jau Sigito Gedos – „Nuskink man jazminą. Neskinki, nereik“. Kartais kokia ypatinga eilutė nugula, nusėda visam gyvenimui, ją gali prisiminti visai netikėtai, juk geras poezijos eilutes gali prikviesti bet kas, o šįvakar – jazmino kvapas. Štai ir Algirdas Julius Greimas veikale „Apie netobulumą“, skaitydamas R. M. Rilkės eilėraštį „Fortepijono pratybos“, nagrinėja estetinį jazmino kvapo fenomeną...
Šiemet į „Atolankų“ vieno eilėraščio konkursą atkeliavo 87 eilėraščiai. 87 bandymai atsirinkti vienintelį, geriausią tekstą... Tai nelengva. Keletas bendrųjų pastebėjimų: įkyrokai dominuoja metų laikų ir nelaimingos meilės topai (žinoma, yra ir pavykusių šių tematikų eilėraščių). Pavasario, vasaros, rudens, žiemos vaizdavimas neretai perdėm įprastas, autoriai neiškrypsta iš jau nusistovėjusios albuminės vagos. Eilėraštyje „Sugrįžtantiems paukščiams“ rašoma: „Pavasarį sutikti / Sugrįžtančius paukščius / taip malonu, / Kad apsakyt sunku (Eugenija Jašinskienė). O kitur suderinama ir meilės motyvas, ir pavasaris:
Kai širdyje suoš pavasarinės liūtys
Ir suvirpės nerimastingieji upeliai –
Kalbėsiu tau apie prabudusį berželį,
Ištiesusį rankas į begalinį aukštį.
(AlinaVerenkaitė, „Pavasaris“).
O pasitaiko, kad pavasario topas atsiveria netikėčiau ir daugiaprasmiškiau:
Ne pavasaris kaltas, kad sukasi
Seno laikrodžio kreivos rodyklės.
Tai malda mano kyla į dangų,
Iš žalios pievų dievo sakyklos.
(Inga Bosienė, „Mano metų laikai“).
Tradiciškai būta eilėraščių, skirtų konkretiems adresatams, šie tekstai intonacijomis primena pageidavimų koncertų posmus: Rytmečio šarma nudažė plaukus/ Tu, močiut, seniai jau pavargai / Ir kasdien eini palaukiais, / Kur kadaise žaisdavo vaikai. (V. Garbinčius, „Motut“). Galima pasakyti tik tiek, kad tokie ir panašūs tekstai gali būti svarbūs, iškalbingi artimų žmonių ratui, galimas daiktas, jie atlieka ir terapinę funkciją – išsisakyti, išsikalbėti, pasidalinti savo jausmais – labai suprantamas žmogaus poreikis...
Atsiųsta ir eilėraščių-dainų su priedainiais, matyt, juos ir dainuoja (ar galėtų dainuoti) vietos kolektyvai (Onos Janinos Daugirdienės „Mėlynžiedė neužmirštuolė“). Tradiciškai būta „salomėjiškų“, „maironiškų“ eilėraščių. Svarbi ir didaktinė-satyrinė kryptis, publicistinės, retsykiais humoristinės (tie tekstai paveikiausi) gaidos. Pavyzdžiui, labai žaismingas Kristinos Lozoraitienės eilėraštis „Apie lovą, kuri norėjo vaikščioti“. Dar kiek paredagavus patyrusio literatūrinio redaktoriaus (ypač paskutinius du posmelius), visai būtų tinkamas nonsensiškos stilistikos kūrinėlis vaikams.
Atsiųsta eilėraščių, parašytų žemaitiškai. Tai puiku – šie eilėraščiai turi specifinį koloritą, „išversti“ į bendrinę kalbą jie daug ko netektų. Prie tarmės atspalvių dera ir nesuvaidintos vadinamojo naiviojo meno intonacijos. Ona Stankienė parašė eilėraštį „Gimtinę“, o Janina Strigūnienė atsiuntė „Užgavienių obagelēs dainą“:
Pasigailiekėt gerieji žmuonės
Blyneles pavaišinkėt
Užtepkėt skanių, skanių ougėlių
Bus mon suoti večerē.
Būtų įdomu ir prasminga išleisti Šiaurės Lietuvos tarmiškai rašančiųjų kūrybos almanachą – kaip regioninės savimonės ženklą. Tarminių knygų viena kita pasirodo, bet jų galėtų būti žymiai daugiau. Kaip išskirtinį pavyzdį norėčiau paminėti šveicarų poeto Kurto Marti 2004 m. „Saulės deltos“ išleistą eil. rinkinį „Štai eina žmogus“ / Va ain žmogs“, kurio redaktore teko man būti.
K. Marti rašo Berno vokiečių tarme, o jo eilėraščius išvertė Vladas Braziūnas į šiaurės panevėžiškių tarmę. Būtent tarminė forma nuspalvina eilėraštį kita varsa, atsiranda papildomų konotacijų (problemiškas tik techninis tekstų užrašymas). Nepamirština ir tai, kad XIX a. lietuvių poezija, pradedant Antanu Strazdu, Antanu Baranausku ir kt., buvo parašyta tarmiškai...
Kai „numelioruojama“ tarmė, kažkas labai svarbaus, bet sunkiai parodomo, iš poezijos visai pradingsta. „Kurtas Martis yra poetas, branginantis kalbą kaip nedaugelis kitų, juk literatūra jo supratimu yra ne informacijos priemonė, ji turi apmąstyti kalbą pačios kalbos priemonėmis“, taigia Heiko Strern‘as šios knygos įvade. O kaip kalbą apmąsto „Atolankų“ konkurso dalyviai?
Akivaizdu, kad tai toli gražu ne kiekvienam rašančiajam rūpi ar yra aktualu, pagaliau – ir suprantama. Juk poezijos rašymas – tai visada darbas su kalba, tai kalbos kūryba (šį aspektą eiliuotojai dažnai pamiršta). Labai smagu, kad į šių metų konkursą atsiųsta eilėraščių, kur matyti bandymai minkyti kalbos molį, norėta išgauti efektą, sąmoningai dalyvauti kalbos namų statyboje. Antai Virgitos Tuminienės eilėraštyje „Pakylėjimas“ yra dvi eilutės, kurios patraukia skaitančiojo dėmesį:
Delnais glosčiau prisirpusias
Uogas šaltų lankų medžio
Užuot pasakius įprastą medžio pavadinimo formą „šaltalankis“, žodis išskaidomas, perkuriamas. Tokie okazionalizmai (autoriaus sukurti ir sąmoningai pavartoti naujažodžiai), tarsi parodo seną žodį kitoje šviesoje ir tekstui teikia naujos prasmės. Tokį „stebuklingą“ žodį sukuria ir Domas Linkevičius eilėraštyje „Privatus beprotybės draustinis“ : „Aš per nemigos upę brendu, kol visai suupėju./ Manimi tampa intakai, srovės ir žiotys tavęs“.
Suupėti – ypatingas žodis, dar niekur negirdėtas, čia pat pateikta ir įtikinama poetinė suupėjimo motyvacija, t. y. paaiškinama, kada suupėjama. O juk kalbama apie nemigos upę... Akivaizdu, kad kuriamas daugiasluoksnis tekstas. Neretai būna taip, kad eilėraštis laikosi ant vienos sėkmingos eilutės ar žodžio, dažniau – ant sukurto vieno centrinio vaizdinio. Taip yra Ligitos Eitkevičienės eilėraštyje „Kai nemokėjau skaityti“ :
Kai nemokėjau skaityti,
Nuklimpo pievoje žiema,
Geibiais vasaros žolynėliais
Mašaluojanti.
Ką galėtų reikšti šis vaizdas? Kaip suprasti žodį „mašaluojanti“? Bet ir labai gerai, kad ne visą eilėraščio prasmę galime „paimti“ iš karto. Jei perskaičius eilėraštį, posmą ar kokią paslatingą eilutę lieka mįslė – tai gero, daugiaprasmio teksto požymis. Prisimenu, kaip dažnai vaikystėje grįždavau prie atskirų Salomėjos Nėries eilėraščio „Senelės pasaka“ vaizdinių – kodėl „žąsinas moliūgas“, kodėl „brenda pušys per pusnynus ir išbrist niekaip negal“? Kartais eilėraštis kuria sudėtingą metaforinę kalbą ir tuo „įpainioja“ skaitytoją į teksto suvokimo detektyvinį malonumą:
Išvagosiu likimą,
Sutrupinsiu akmenis,
Prijaukinus arimą,
Užglostysiu ašmenis.
(Rita Japkevičienė, „Užu mano svajų“)
Kartais nors ir eiliuojama tradiciškai, bet prikausto dėmesį netikėtas ir prasmingas palyginimas, įsiliejantis į sudėtingesnę metaforinę struktūrą: „Nubrauk ašarą vaikui – bręstančiai ąžuolo gilei –/ Kai žaidžia prie Praamžiaus žaliuojančio stulpo“. (Gintarius Vžesniauskas, „Viltis“).
Dalios Galvydienės eilėraštyje „Neprimink“ kuriamas moters pasaulis, pasitelkiant seną išbandytą personifikuoto kalbėjimo būdą, bet jis čia dera, kuria naujas prasmes:
Svyra į mano delnus
Ilgesio pakalnutės,
Kalas į lango būtį
Vosilkom išsikvėpinęs
Rugpjūtis.
Poezijoje leistinas ir nenorminis žodis („vosilkom“), jei autorius visu tekstu motyvuoja būtent tokios konotacijos poreikį, – tada viskas yra gerai. Moteriškumo tema jautriai, pasitelkdama folkloro intonacijas, kalba ir Skaistė Šukytė eil. „Jaunamartė“:
Laumės juosta krivis riša rankas
Ir vakaro nuometą nusega:
Nūnai plaukus teks skepeta slėpti,
Savo vyrui klusniai nusileisti.
Dar nepamirština, kad poezija laužo kalbos normas ir taisykles, jas perkuria. Žinoma, poezijos gramatika turi skaitytojui leisti už kažko atpažįstamo (bent šiek tiek) užsikabinti, priešingu atveju, poezija gali tapti hermetiška, negalima perskaityti... Ramutė Saulienė eilėraščiu „Sudužę kvepalai“ žaidžia kalbos išgalėmis ir kartais tas žaidimas pasiekia pavojingą ribą:
Išmėtyti kvapai.
Radimvietė tuščia
Tik lipčius ir pančių bėrinys.
Notangai gaurija viduj.
Paskutinioji eilutė skamba įspūdingai, tačiau jos prasmė sunkiai užčiuopiama. Žinoma, poezijoje viskas leista, bet vis dėlto... O jei visos būtų tokios eilutės? Poetiniai eksperimentai turi savo kainą.
Kartais poetinis efektas išgaunamas taikant seną kaip pats pasaulis opozicijų, supriešinimų būdą:
Po to akis, kaip duris atversi...
Pamatysi mažą vabalėlį
Spoksantį į tave milžiną
Ir dangų prismaigstytą žvaigždžių.
(Regina Dalge „Slenkstis“)
O kartais, atrodo, kad nieko daug geram eilėraščiui nereikia – tik kažką pasakoti, pasakyti vieną kitą autentišką (?) detalę – apie brolio rūdijantį dviratį, nutrupėjusią paprasto pokalbio frazę: „– Galėjai nors irklą paimti“, bet tą menamą paprastumą permesti į kitą registrą vienu vieninteliu vaizdu – tėvo veido, įšalusio į dangų dar prieš Pirmąjį Branduolinį (Viktotas Gulbinas, „Priekaištas“).
Taigi poetai kuria kalbą, o ne tik kūrybiškai naudojasi kalbos išgalėmis. Poetai yra tie, kurie kalba už mus, pasako mūsų žodžius, nes mes taip poetiškai negalėtume pasakyti. Bet užtat mes galime poetiškai jausti(s). O gal poezija yra tai, kas slepiasi už žodžių, gal tai įtampa, tvyrojanti tarp eilučių, posmų, eilėraščių, poezijos rinkinių? Gal tai jazmino kvapas, vakarą plūstantis į kambarį pro pravirą langą...
2012 birželio 10, jazminais kvepiantis vakaras
