Naujausios
Po vasaros dangumi
Vytautas KIRKUTIS
Vasarą lyg žirniai iš kiauro maišo pabyra visokiausios šventės: miestų ir gatvių, vyšnių ir linų, puodžių ir artojų, valstybinės ir parapinės, dainų ir šokių, poezijos ir bažnyčių, ledų ir koldūnų, jūros ir archeologijos, raudonų nosių ir derliaus, tulpių ir kojinių mezgimo, alaus ir blaivumo...
O kur dar šeimos, giminės, pažįstamų ir draugų šventės. Arba šventės, kurias patys sukuriame sau neieškodami jokių progų. Dar – vidinės šventės, kurios netikėtai nušvinta tik mums ir tik mes jas jaučiame.
Šiaulių krašte šią vasarą nuvilnijo šventadienių banga, išjudindama net ir pačius nerangiausius žiūrovus. Kelis šimtus didžiausių renginių suskaičiuotume. Su tradiciniais atributais: mugėmis, koncertais, kalbomis, šokiais, sporto varžybomis, prekiautojų kioskais... Ir netradicinėmis naujovėmis, kurios turėjo atkreipti skeptikų akis į vieną ar kitą renginį: į šventę „Ant rubežiaus“ Šiauliuose kvietęs medinis muzikantas sėdėjo ant 280 cm aukščio taburetės; kaliausių gausa Žagarės vyšnių festivalyje: buvo pagamintos 278 kaliausės ir kaliausėmis persirengė 333 žmonės; gal dar vienas kitas.
Ir beveik visi renginiai – po vasaros dangumi, kai papildomo žavesio suteikia medžiai, vanduo, pastatai, žolynai, vakaro prietema ir kiti gamtos ar žmogaus sukurti atributai, puikiai papildantys sceną, užpildantys renginių erdvę, kuriantys savitą nuotaiką.
Apsilankius tuose vasaros renginiuose vis kirba klausimai: kiek jie turi būti netikėti, originalūs, saviti. O gal užtenka paprasčiausiai paganyti akis, atsipalaiduoti nuo kasdieninės rutinos, visiškai nesigilinti į visokias prasmes ir esmes. Gal tokių renginių privalumas – kad viskas būtų tradiciška? Filosofinis klausimas: ar tradicija turi tik teigiamą pusę ir kada ji pradeda virsti rutina, nuobodžiu pasikartojimu, nenoru ieškoti ko nors naujo ir savito?
Nemažai vasaros švenčių – labai supanašėjusios, suvienodėjusios, supopsėjusios, daug lėkštumo ir primityvumo, nuobodaus kasmetinio pasikartojimo.
Tulpių šventės tikrai nesupainiosi su vyšnių švente, nes jų pagrindinis akcentas – susijęs su konkrečios vietos specifika. Yra šventės branduolys, ašis, apie kurią viskas sukasi. Tačiau nemažai švenčių, kurių pavadinimas mažai kuo susijęs su pačiu renginiu. Mugę, vietos mėgėjų ir atvykėlių koncertą, niekuo neišsiskiriančią eiseną, keletą pasidžiaugimo kalbų galime pavadinti ir miesto, ir kaimo, ir pavasario, ir rudens ir dar visokiomis šventėmis. Bet jos neturi svarbiausio – vietos specifikos, netikėtumo atspalvio, savito kolorito. Tiesiog – savito veido.
Kiek mes sukuriame „tuštybės mugių“ už labai nemažus pinigus... Lyg ir vyko kažkas, tačiau pasibaigė – ir nieko neišliko: nei jausmų, nei minčių, nei pasigėrėjimo... Tarsi nieko ir nebūtų buvę – tik didelis garsas...
Dar vienas įdomus meninis akcentas – plenerai, kurių šią vasarą gerokai užderėjo ir Šiaulių krašte. Tai – ne tik kūrybos stovyklos ir sambūriai po vasaros dangumi, bet ir tam tikra dailininkų bendravimo forma, kūrybos „atšviežinimas“, naujų temų ir potyrių paieška. Galimybė paieškoti įdomių šviesos ir spalvos ryšių gamtoje ir perteikti juos dailės kūrinyje.
Šįkart „Atolankose“ – kelionės kultūros, meno keliais po vasaros dangumi.