Naujausios
Plunksnos darbas
Pradėjau vidurinėj... Mokinaus susistiprintoje lietuvių kalbos klasėje. Liepdavo daug skaityti. Labai. Nagrinėti. Rašėm temas. Dažnai... O sudomino literatūra ne literatūros mokytojas ( jo akyse turbūt ir likau nevykėliu su gramatinių ir rašybos klaidų gausa), o rusistė. Būtumėt girdėję kaip mokytoja Pelc užsidegus pasakojo apie S.Jeseniną!.. Vargu ar klasiokės išsaugojo mano nelaimingo – nesėkmingo susižavėjimo (meilės?) įrodymus – eiliuotus laiškus... O čia ko gero ir buvo poezijos bandymai...
Praplėčiau provincialo akis, išdūmęs studijuot Vilniun. Išgirdau ten "Bitlus", atradau gitarą, sutikau rimčiau eiliuojančių bendraamžių. Išdrįsau ir pats...
Beje, vaikystės kiemo žaidimų draugas – nūnai garsus literatas Rolandas Rastauskas – kažkaip vis nesileidžia į pokalbį apie mano eiliarašystės vertę... :)
Eiliavau, bandžiau ir proza. Bet gal daugiau užsikabinau „taikomojoje poezijoje“ – rašiau tekstus savo baladėms. Atradau Vl. Vysockį. Susipažinau su V.Kernagiu. Jis pats eiliavo nedaug, bet nuveikė kolosalų darbą, atverdamas jaunimui S.Gedos, M.Martinaičio, D.Saukaitytės, E.Mezginaites poezijos gelmes. Neslėpsiu – ir aš buvau tarp tų, kurie rado žiburį.
Skaičiau... Ir pats rašiau. Įsidrąsinęs nusiųsdavau į vieną kitą redakciją. Atsakydavo nedviprasmiškai: jei gali nerašyti – nerašyk... Vis tiek rašiau. Vyt. Petkevičiui įbrukau apysaką. Pralaikė pusmetį. Grąžinant tarstelėjo „ nu ką aš tau galiu pasakyt...“. „Komjaunimo tiesoje“ pasirodė straipsnis „Populiarumo anatomija“ (su tęsiniu „Adrianės siūlas") – buvau ten vienas literatūrinio teismo „herojų“...Jonas Mačiukevičius, gavęs mano tekstų, gerokai pataršė mano eiliarašystę... Buvo ir kitų kritikų. Ir geranorių ir nelabai...
Dėkingas Kultūros ministerijos klerkui, vieninteliam tuomet apie jaunimo muziką rašančiam profesionaliam muzikologui Liudui Šalteniui. Jis žinojo mano muzikinius žygius ir kažkokias jau sėkmes. Kai palaipsniui ėjo – atėjo kalba apie mano solinę plokštelę – LP – vinilinį „longplėjų“, sako – jei nenori eit kryžiaus keliu ( iš kurių, beje, gali ir negrįžt) – imk jau „užlituotus"( rus „zalitovannyje“) t. y. komisijos aprobuotus) kito autoriaus tekstus ir dainuok. Arba atsiversk knygutę ( jei atspausdinta – reiškia autorius jau praėjęs komisijų girnas) – ir šviesa bus žalia... Nepasidaviau. Tada pasiuntė pas „kambario kaimyną“, atsakingą už literatūrą – Balį Sriubą...
Ir prasidėjo. Gerą pusmetį kas pora savaičių važinėjau Vilniun, taisydamas tekstus pagal poeto pastabas, ieškodamas geresnių sprendimų. Dėkingas jam už pamokas. Pamenu iki šiol. Ir naudojuos. Tebetaisau parašytą. Įpratau priekabiaut sau...
Garsus sovietinio muzikos undergraundo tėvas A.Troickis supažindino su Maskvos roko žvaigždėmis – A. Makarevičium (“ Mašina vremeni"), B. Grebenščikovu ("Akvarium"), kitais... Išgirdau visai kitokių nei priplėkusi valstybinė estrada dainų tekstų. Pagaliau supratau ten kiekvieną žodį, įvertinau prasmę (gaila bet EN tada tebuvo tik muzikos idėjų atnešėja – kalbos gi supratau tik bendras prasmes... Neslėpsiu, nors šnekamojoje ir profesinėj anglosaksų kalboje nūnai jaučiuosi drąsiau ir padaręs pažangą, tačiau apie poezijos suvokimą negaliu kalbėti. Deja... Dar juokais susigalvojau pasiteisinimo kalambūrą „ žinau Lenino kalbą, bet ne Lenono...").
Tai iš tos Rusijos parsivežiau įdėją leist magnetofono albumus (kai studijoje įrašyti kūriniai sudėliojami pagal visas vinilinio albumo taisykles – netgi išskiriant A ir B puses, netgi dėklo – dėžutės dizainą) ir „išleidžiami“ magnetofono juostelės formate. Tiražas nuo 1 iki 100... Žinoma tokia leidyba ne iš gero gyvenimo – tiesiog brandaus socializmo įkarštyje kitokiems autoriams – muzikantams nebuvo jokių šansų prasimušt per valstybines cenzūras. Esu pasigaminęs 4 tokius albumus... Naudinga praktika.
Tai va, visų šitų įvykių ir sąlygų fone per didžiules pastangas 1986 m. pasisekė išgimdyt visišką autorinį albumą „Vakaras“ ( iki tol turėjau vinilinį „minjoną“ su 4 baladėm ). Buvau neapsakomai pervargęs... Ir dar daugiau laimingas. Labai.
Pasileido traukinys bėgiais. Dabar savo fonotekoje tuoj tuoj atsiras 18-tas muzikos albumas. Ir muzika ir tekstai su nedidelėmis išimtimis visur mano. Tekstų svarbą ryškinu, privalomai juos spausdindamas plokštelės buklete.
Buvo periodas, kai bardinė – gitarinė kūryba atsitraukė į antrą planą ( bet niekada nebuvo nunykus) – rašiau daugiau country pop kūrinių. Kai kurie tapo populiarūs, netgi virto hitais. Nenutyliu ir neatsižadu... O ir kas pasakė kad šlageriui sukurt tekstą lengva? Tokį tekstą, kuris paimtų klausytoją už dūšios....
Dar vienas žmogus suvaidino mano poetinėje veikloje vaidmenį. Vytautas Kernagis. Buvome gerokai pažįstami (momentais pereidami gal net į bičiulystės statusą), kai jis tvėrė ‚"Dainos teatrą“. Reikėjo programos. Savo kūrybos turbūt nepakako – atsisuko į „ginklo brolius“ bardus – Kostą Smoriginą, Alfredą Kukaitį...ir mane. Išdava – visose 5 metų „Teatro“ programose skambėjo 11 mano baladžių.
Bet jų ten patekimas, oi, kaip ne rožėm klotas...Buvo ir sėdėjimų per naktį su ( ką čia meluot) negaivinančiais gėrimais, buvo ir disputų – kartais gana aštrių.. Iki nekalbėjimo... Vytas kišosi į baladžių tekstus, reikalavo korekcijų, siūlė versijas. Neslėpsiu, mane kaip autorių valdė ambicijos, žeidė. O jo atkaklumas didžiulis ... Ir gal ketvirtyje taisymų nusileidau. Dabar, pridėjęs ranką prie širdies, konstatuoju – didesnėje tu mano nusileistų vietų dalyje jis vis tik buvo teisus. Ir dar: Kernagio dainuotos baladės po jo grupės muzikinių aranžuočių ir autorizuotų atlikimo redakcijų tapo tiek įtaigios, kad pats jų kaip seniau – pirminėje versijoje – dainuot nebegalėjau. O ir jo sukurtų versijų atlikt nenorėjau – kopija būt buvus neskani. Taip atsirado nauji – tretieji variantai.
Kuriu toliau. Nuolatos. Jau tik tekstus baladėm.
Kartais startui tarnauja išgirsta gatvėje kažkieno mintis, kartais žinios televizijoje, kartais matytas filmas, kartais gyvenimo nutikimas. Tekstas negimsta atskirai nuo muzikos. Nėra nusistatymo, kuri mintis pirmesnė – muzikinė ar literatūrinė. Ir taip , ir taip... Toliau tiesiog vyksta gludinimas. Net terminą tam susigalvojau – „zulinimas“. Jis gali tęstis dienas, gali savaites... Turiu sąsiuvinių ir diktofono kasečių, laikmenų su idėjų ruošiniais. Yra ir idėjų jau virtusių kūnu – pradėtų, bet vis dar nebaigtų baladžių.
Pastebėjau ir naują tendenciją: atsisuku pats į save patį. Paimu kadais sukurtas balades, mažai grotas (o gal ir visai negrotas), nupučiu dulkes, pažiūriu kita akim... Ir imu taisyt. Nežinau, ar tai gerai... bet mano pačio gi yra – ką noriu, tą ir darau. Kartai ta naujoji evoliucija pataiso padėtį – ir primirštas kūrinys atgauna gyvenimą. Kartais nueinu taip giliai į taisymų džiungles, kad pagaunu save įvertinant, jog tai jau kitas, naujas kūrinys... Visaip būna. Kūryba dalykas yra nenusakomas. Nelengvas.
Ir dar. Pagalvojau – pačiam sau praverstų tarsi dienoraštis ( o gal ir kažkuriam pašaliečiui įdomu būtų) rašyt baladžių legendas. Tad prisiminęs fiksuoju jų atsiradimo aplinkybes, įsimintinesnius rodymus scenoje, kūrybinę evoliuciją...
Ką darau – nežinau, ar galima vadint poezija... Lai sprendžia kiti...
Virgis Stakėnas
2014 03 05
P.S. kas netingės subaksnoti kompiuteryje duotą nuorodą – galės paklausyt, kaip baladė skamba. Ir pamatyt.
Petro Rakštiko šaržas
LABAS
Sukurta 1992 06 22, Op. Nr. 229
Lūžio – perėjimo vertinti bliuzo muziką riba... Bičiulis Artiom Troickyj vestuvėms padovanojo magnetofono juostelę, kur greta jau mėgiamų „Dire Straits“ skambėjo ir man nauji vardai – Ry Cooder, J.J Cale. Taip akiratyje atsirado blues apskritai... Andrius Siudikas per LTV parodė filmą „Crossroads“ (sukurtas 1986). Užbūrė.... Vėliau Olandijoje pas žurnalistą ir muzikantą Henk Den Ridder radau ne tik filmo garso takelį, bet ir CD su filmo inspiratoriaus, realios asmenybės Robert Johnson bliuzais... Pastojau idėja... O užbaigė procesą į rankas patekusi kažkuri ankstyvojo Tom Waits kasetė... Prasikankinus keletą mėnesių, atsirado ši „Labas“. Nuo to laiko ji užėmė pasisveikinimo kiekviename autoriniame koncerte vietą (Iki tol 10 metų startuodavau su balade „Vakaras“ ( vėliau ją sudainavo V.Kernagis „Dainos Teatre“). Tebegroju.
Labas !
Kaip gyveni?
Labas,
Ką dar meni?
Vakar
Prisiruošiau -
neparašiau...
Labas,
Prieiki arčiau.
Labas.
Vos bepažinau.
Labas,
Nejau pasenau?
Sako,
Liūdėdavai ten
vakarais...
Labas,
Grįžai – ir gerai.
Labas !
Kaip gyveni?
Labas -
Krante? Vandeny ?
Takas,
Skubėdamas
bėgo ilgai.
Labas,
Žinau – pavargai.
Labas,
Nesuki akių.
Labas,
Matai – aš tikiu.
Metas
Buvo ne tas -
anei kiek...
Labas,
Nereikia “Sudie”.
http://www.youtube.com/watch?v=kjWXntKX_uY
RYTINIAME AUTOBUSE
Sukurta 1984 10 04, Op. Nr. 159
Folk bliuzas. Tekstą kūriau, iš cementinės dėžutės – kooperatinio buto Dainų mikrorajone Šiaulių naujamiestyje – važinėdamas autobusu į darbą Mokytojų namuose. Buvau ką tik palikęs auklėtojo tarnybą su socialiai ir protiškai atsilikusiais vaikais pagalbinėje mokykloje. Muzika gimė vienu metu su tekstu. Nors, tiesą sakant, pradžioje tai buvo pakankamai toli nuo bliuzo. Grojau balade koncertuose, bet ypatingos jos vertės nejutau... Kai V.Kernagis kūrė „Dainos teatrą“ – trūko repertuaro. Kreipėsi į kolegas bardus. Pasiūliau ir aš. ( Vėliau DT programose buvo dar 10 mano opusų). A.Kulikausko aranžuotės ir M.Šnaro klarneto dėka „gabalas“ įgavo tikrų blues spalvų. Mano versiją ėmė įtakoti Kernagio versija. Atsirado ir manoji nauja – su dar didesniu bliuzo gilumu, su dar gilesniu svingu. Visi žodžiai išgyventi, absoliučiai biografiški. Buvau įvedęs lūpinę armonikėlę, bet vėliau atsisakiau, pragrojimo temą atlikdamas scat technika – balso improvizacija. Tebegroju. Ir džiaugiuos turiningu baladės gyvenimu...
Devintam aukšte, durys – kaip mano.
Normalus žmogus – kaip aš – gyvena.
Rytiniame autobuse matau
Jį – ne save.
Laiškininkas bus tikrai teisus :
Apdalint laiškais sunku visus.
Rytiniame autobuse matau
Jį – ne save.
Universali muzika “Rok”-
Muzika – tik šok, muzika tik grok..
Rytiniame autobuse girdžiu
Ją – ne save.
Kas vairuoja – tas praneš stoteles,
Nors atmintinai žinau visas.
Rytiniame autobuse matau
Daug – ne save.
- – - – - – - – - – - – - – - – - – - -
Rytiniame autobuse matau
Daug – ir save.
http://www.youtube.com/watch?v=5QY0h-zkClY&feature=channel
SENI DRAUGAI
Sukurta 1988 12 05, Op Nr. 196
1985 m. į rankas pateko viskio butelis. Nepamenu skonio, bet pamenu etiketę. Du garbaus amžiaus vyrai spaudžia vienas kitam ranką. Ir užrašas „Old Friends“. Nutvilkė genialus pavadinimo paprastumas. Stvėręs gitarą ėmiau ją “kankinti”, ieškodamas įprasminimo šių žodžių suvokimui. Nieko doro nesigavo... 1988 m. muzikavau vienos gamyklos profsąjungos vado klasės draugų susitikime. Sužavėjo ne kaip manęs klausė, sužavėjo buvusių klasės draugų bendravimas.
Grįžęs ryte vėl bandžiau rinkti akordus temai apie senus draugus. Tai tęsėsi keletą savaičių: dėliojau, braukiau ir vėl dėliojau. Ir taip kol nutariau “Gana. Jau turiu”... Vaikėzišką norą perlipt baladės rėmus padėjo realizuot Audrius Trakumas – kompiuteriu sukūrė akompanimento fonogramą. 1989 m „naktinėje“ (t.y. nelegalioje) Lietuvos radijo sesijoje ją įrašiau. Chorus įdainavo folkloro ansamblis “Vydraga“. Tai buvo elektro pop tango versija. 1990 m. LTV įrašytas klipas su “Dviračio” agitbrigados nariais, vedamais A.Valinsko... filmuota kalėjimo kameros dekoracijose ( J )... 1991 m. baladę akustiškai vienas sudainavau Sniečkuje, pirmajame tarptautiniame festivalyje “Visagino Country”. Visiems patiko. Tapo festivalio himnu.
1993 m. su „Jonio“ ansambliu įrašiau country valso versiją. 1994 m. olandų grupė “Tenderfoot” atsiuntė dainos įrašą olandų kalba, o 1995 m. daina išversta į anglų kalbą. 1998 m., su grupe “Crazy Crow” įrašyta country bossa dainos versija. Išleista albume „615“. 1998 m. daina 2 kalbomis buvo atlikta XVII tarptautiniame Country muzikos festivalyje Mragove (Lenkija) ir I Europos Country muzikos atlikėjų konkurse. 2000 m. atnešė man nugalėtojo laurus II Ventspilio dainų apie jūrą festivalyje “Prie jūros mano gyvenimas” (komisijai vadovavo pats R. Paulas). 2007 m. įrašyta studijoje su rinktiniais muzikantais pop country versija. Akustinė versija, ilgai klaidžiojusi ieškojimuose, nusistovėjo kaip bliūgrasinis valsas.
Girdėjau ją grojant ir kaimo kapelas, ir dūdų orkestrus, ir vestuvinius muzikantus... Girdėjau ir prilyginant naujajai liaudies dainai... Koks begali būti didesnis įvertinimas autoriui...
Vis rečiau beparašom
Vienas kitam.
Vis dažniau gaila vaško
Žvakei rusent.
Vis galvojam, kad dienos
Pasikartos,
Kada dulkiną kiemą
Išasfaltuos.
Jau seniai beskambėjo
Mūsų daina,
Jau seniai besėdėjom
Per visąnakt.
Jau seniai betylėjom
Ir buvo gerai.
Jau seniai taip reikėjo
Vėl susieit.
Vis rečiau susimąstom,
Kas bus toliau.
Vis dažniau ieškom krašto,
Kur dar keliaut.
Vis galvojam, kad laikas
Mums atleis,
Kada amžinos klaidos
Taps daiktais.
Jau seniai beskambėjo
Mūsų daina,
Jau seniai besėdėjom
Per visąnakt.
Jau seniai betylėjom
Ir buvo gerai.
Jau seniai taip reikėjo
Vėl susieit.
http://www.youtube.com/watch?v=6k-o9dPAhTw
KELIAUJANTIS MUZIKANTAS.
sukurta 1991 11 02, Op. Nr. 223
Bliūgrasinė baladė. Tipiška kupletų schema perskiriama lūpinės armonikėles frazių pragrojimais. Neįmantru, nes tradiciška. Bet veikia. „Gabalas“ atspindi mano būseną besibaigiant praėjusiam amžiui, kai įsisuko mano playbackiniai šou... bet siela troško baladžių. Troško... Šiek tiek save romantizavau, aliuzijomis susiedamas su tolimaisiais bitnikais... Amžinoji kelio tema. Ar tai būtų Nelson‘as ar Keruack‘as ar Dylan‘as ar “Crossroads“... Kelias ne kiek fizine prasme, o daugiau, kaip karčių patirčių visuma, gautų pamokų apibendrinimas. Iš paviršutinio žvilgsnio lyg ir pasakoju savo kaip muzikanto biografijos fragmentus (net išduodu privatumus), bet gilumoje – tai savianalizė ir klausimas “ar nesuklydau pasirinkdamas tokį gyvenimo kelią...
Išeinu vėlei vienas į kelią
Ir klausausi aš vėjo kalbos.
Vėjas barasi, pyksta ir gelia.
Vėjas geras, nes vėjas paguos.
Mano švarkas skylėtas ir senas.
Mano švarkas – tai mano namai.
Gyvenu ten dabar, kur gyvena
Vakarykščiai draugai – slibinai.
Petį sveria vienintelis turtas :
Šešios stygos medžio bute.
Pravažiuojantys ponai sumurkia,
Ponios moja grakščiai rankute.
Išbarsčiau, ką turėjau surinkęs,
Ir nesigailiu nieko visai.
Kartais būnu, atrodo, laimingas,
Kartais liūdnas “nevykėlis vaiks”.
Lietūs prausia veidą ir sielą -
Kad tik būčiau tyresnis dabar
Priešais Motiną Sąžinę. Dieve !
...Ir žmona manęs tokio nebars.
Išeinu vėlei vienas į kelią
Ir klausausi aš vėjo kalbos.
Vėjas barasi, pyksta ir gelia.
Vėjas geras, nes vėjas paguos.
http://www.youtube.com/watch?v=WBDymB5fA_k
TRAUKINIO BLIUZAS
2004 06 04, Op. Nr. 295
Visąlaik patiko traukinys. Tai visai ne tas pats kas lėktuvas, kas automobilis ir net ne autobusas...Tai namas ant ratų... Namai. Vienam – keletui valandų, kitam – gal visam gyvenimui...keliaujant į savo laimę...
Gal bus netikėta, bet man visada patiko bliuzas. Tas pirmykštis, akustinis, kuriuo rauda senas šokolado spalvos atlikėjas išklerusia gitara užstatyto antstoliams namo priebutyje...
Štai ir sujungiau šiuodu savo patikimus.
Nieko nereikia...
Tegul būna taip,
Kaip ligi šiolei -
Nieko nereik.
Tegul miega rytas,
Budi naktis...
Nenumatytas
Rytas iš vis.
Juk vis tiek
Nudundės traukiniai.
Kaip kasdien –
Nusiraminai.
Nieko nereikia,
Nebepadės -
Jau pasibaigę
Metai žolės.
Akys dar mato,
Dunda širdis...
Gal prie arbatos
Tikėjimas tiks?
Juk vis tiek
Nudundės traukiniai.
Kaip kasdien –
Nusiraminai.
Nieko nereikia,
Visko yra...
Dangų atrasi,
Turbūt, pragare.
Namas ant ratų -
Kelias namo
Kol nepriprato
Ligos meluot.
Juk vis tiek
Nudundės traukiniai.
Kaip kasdien –
Nusiraminai.
http://www.youtube.com/watch?v=-eHRTHas4T4
GEGUTĖLĖ
sukurta 2005 02 27, Op. Nr. 302
Pradedi kurt... Turi idėją, ją vystai. Atsiranda naujos mintys, posūkiai. O kai baigi, matai, kad kartais sumanymas stipriai evoliucionavo... Šią baladę kūriau dukrai, kai išvyko toli nuo namų. Užbaigęs regiu, kad lygiai tiek pat čia ir apie save parašyta. Taip ir liko. Taip ir dainuoju... Beje, pirmoji atlikimo versija į viešumą pateko orkestruota ir įrašyta su sodriu akompanimentu muzikiniame albume „Radiolabas“ 2006-siais. Ir tik praėjus penketui metų grįžau prie pirmykštės – akustinės versijos. Suradau kitą atlikimo „raktą“... ir suskambo kitaip prasmės. Mano manymu – giliau... o gal ir skaudžiau...
Žiū pro langą – kasdienybė
Vis dažniau į šoną veda.
Vieną vėl kažkas apvylė,
Kitas aukso šukę rado.
Nekukuoki gegutėle šito šimto metų –
Nugyvensiu tiek, kiek Dievulis skyrė.
Vieną gražią dieną pakavosiu raktą
Nuo vargelio savo ir likimo skrynios
Tai paskambina Kalėdoms
Ar parašo ilgą laišką...
Susikibę dviese sėdi
Ir po vieną skyrium vaikšto.
Nekukuoki gegutėle šito šimto metų –
Nugyvensiu tiek, kiek Dievulis skyrė.
Vieną gražią dieną pakavosiu raktą
Nuo vargelio savo ir likimo skrynios
Trečias brolis – muzikantas –
Ar mokėsit jį mylėti.
Buvo kaltas – tapo šventas
Ir neregistruotas niekur.
Nekukuoki gegutėle šito šimto metų –
Nugyvensiu tiek, kiek Dievulis skyrė.
Vieną gražią dieną pakavosiu raktą
Nuo vargelio savo ir likimo skrynios
http://www.youtube.com/watch?v=Hvxa261wlEo
AŠARĖLĖ
sukurta 2007 03 26, Op. Nr.311
Senelio jausmai sukilo visu pločiu (ir gyliu), kai duktė padovanojo anūkę Izabelę. Signalą gavau ir iš Joe (Džo), seno kareivio, Vietnamo karo veterano – dukters uošvio. Jis sukūrė labai jausmingą eilėraštį. Dar tada sau pagalvojau – o kuo aš prastesnis?... Ir subrendau. Sėdau ir parašiau. Supratau, kad tai ne šiaip balade – tai lopšinė. Žodžiai kažkaip sugulė patys. Nesunkiai. Gal todėl, kad buvo išnešioti... Jau pirmas viešas baladės pristatymas scenoje turėjo pasekmių. Pasirodo užlipau ant jautraus nervo. Visos Lietuvos seneliai solidarizavosi... ir itin geranoriškai priėmė „Ašarėlę“. Pasipylė prašymai žodžių, akordų, įrašų...Stengiausi pildyt, kiek galėjau... Nūnai egzistuoja keletas lopšinės versijų – akustinė (kai autorius atlieja tik gitaros pritarimu) ir orkestruota grupei ( kai atlieka vaikų kolektyvai, o, pagaliau, pabandęs, – ir pats autorius)...
Kaupės kaupės, bėgo bėgo
Ir nukrito vėlei
Ne lietus ir ne rasa –
Tavo ašarėlė.
Mažas druskos upeliukas -
Sklidina vagelė.
Susirūpino mama,
Skambino tėvelis.
Tavo delnelyje
Telpa boružė.
Tu tokia didelė,
Tu tokia mažutė.
Kaupės kaupės, bėgo bėgo
Ir nukrito vėlei
Ne lietus ir ne rasa –
Tavo ašarėlė.
Po blakstienom susirinkęs
Ežeras pratrūko...
Ar ne laikas a-pa-pa -
Pasitikt miegučio ?
Tavo delnelyje
Telpa boružė.
Tu tokia didelė,
Tu tokia mažutė.