Naujausios
Į antrą amžiaus ketvirtį įžengęs pleneras kasmet sukviečia kelias dešimtis dailininkų iš visos Lietuvos ir užsienio. O viskas prasidėjo kai buvo prisiminta, kad XIX a. pabaigoje Kuršių neriją visoje Europoje garsino Nidoje įsikūrusi menininkų kolonija. Čia tapė pasaulinio garso įžymybės Maxas Pechsteinas ir Karlas Schmidt-Rotluffas, priklausę Vokietijoje moderniojo meno grupei „Brucke“, prie jų prisijungė menų mecenato Hermanno Blodės žentas tapytojas Ernstas Mollenhaueris. O kur dar peizažistas Gustavas Fenkolis praleidęs šalia Nidos, Juodkrantėje savo jaunystę. Visi jie buvo ekspresionistai, todėl atgaivinęs dailininkų sambūrius Kuršių nerijoje tapytojas Saulius Kruopis juos pavadino „Nidos ekspresija“, juoba šiandieniniuose pleneruose vėl gyva ekspresionizmo dvasia, o patys plenerai jungia praeitį su dabartimi.
1995 m. nedrąsiai prasidėję plenerai greitai išskleidė savo sparnus. 1996 m. be lietuvių dailininkų plenere jau dalyvavo viešnia iš Olandijos Naan Rijks, o vėliau tų svečių būrys kasmet gausėjo. Be kaimynų iš Latvijos, Lenkijos, Slovakijos ir tolimesnių Europos šalių sulaukta dailininkų iš Armėnijos, Kenijos, Jemeno, Nepalo, Indijos, Šri Lankos ir kt. tolimųjų kraštų.
1999 m. įsikuria Nidos menininkų asociacija „Tiltai“ bei ypač, prisimenant anuometinę Nidos menininkų koloniją, imta bendradarbiauti su Vokietijos menininkų kolonijomis. Menininkų asociacija „Tiltai“ šiandien vienija per 400 tikrųjų narių ir garbės svečių. Ne kartą Nidos pleneruose dalyvavęs tapytojas, LDA dėstytojas Gintaras Palemonas Janonis sako, jog šie menininkų susibūrimai tapo laisvės oazė diskusijoms ir stilistinėms paieškoms.
Be abejo, didžioji dalis plenero dailininkų atvyksta iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių, nemaža jų ir iš Šiaulių. Plenerą su Šiauliais sieja itin glaudūs ryšiai, nes 2012 m. pleneras dargi buvo skirtas specialiai Šiauliams ir vadinosi „Nidos ekspresija. Nida – Šiauliai“.
Kalbėdamas apie šiauliečius, Saulius Kruopis pirmiausiai pamini Šiaulių krašto atstovą radviliškietį Ramūną Dagį. Šiam dailininkui debiutas plenere buvo itin sėkmingas – jam įteikta pirmoji Maestro Romualdo Kuncos premija. Plenero organizatorius džiaugiasi dailininko atsidėjimu darbui, daugiasluoksne tapyba, kur kiekvienas sluoksnis tik jam vienam žinoma metodika džiovinamas. Šiauliečiai dažniausiai gyvena buvusiame Hermanno Blodės name ir kai Ramūnas išdėliodavo džiūti savo drobes, vietos kitiems veik nebelieka.
Šiaulietį Voldemarą Barakauską Saulius Kruopis išskiria kaip stebinantį estetizmo kupinomis akvarelėmis. Anot S. Kruopio, jos tokios magiškos ir paslaptingos, kad sunku rasti raktą joms suvokti, perprasti jų atlikimo ypatumus. Kaip ir kiekvienas akvarelininkas Voldemaras turi savo technologinių paslapčių, žinomų tik jam vienam.
Kornelijaus Užuoto tapyboje dažnai regime žmones. Jie visokie – kartais linksmi, kartais liūdintys. Einantys ar laukiantys. Nidos kavinukėje nutapyta barmenė, atrodo, tuoj paims nuo lentynos butelį ir tau įpils kokio nors mielo trunko.
Dalvis Udrys, kaip sako Saulius Kruopis, kasmet tęsia savo „dvikovą“ su Kuršių nerijos pušimis. Negali nepastebėti kaip tapytojo ilgos ir nelengvos ritmo paieškos, bandant suvaldyti medžių ir dangaus formas, sugula ekspresyviame, koloristiniame daugiasluoksnės tapybos cikle.
Gediminą Beržinį labiau traukia abstrakcijos. S. Kruopis juokauja, kad tai menininkas, kurio kiekviename žingsnyje vyksta įdomūs ir netikėti kūrybiniai procesai. Tai plenero senbuvis, atvykstantis čia nuo 1999 m. Jis iškart susidraugauja su žvejais, drauge plaukia žvejoti, verdasi žuvienę.
Aldonos ir Antano Visockių bei Sigito Prancuičio darbai išsiskiria solidumu. Ir tai suprantama, kadangi tai vyresnieji plenerų dalyviai. Regi tą gražiąją tapybą ar nulietą akvarelę, išplaukiančią iš arsininkų pasiekimų, tęsiančią geriausias mūsų tapybos tradicijas.
Skulptorius Kazys Bimba plenere reiškiasi ir kaip tapytojas. Miela žvelgti į jo nutapytus Kuršių krašto namus, ornamentuotomis langinėmis, stogus su gaideliais ir prie jų palinkusias pušeles. Jo idėja sukurti akmeninį poilsio suoliuką Nidos menininkų kolonijos mecenatui Hermanui Blodei.
Linijos meistras, grafikas Edmundas Birgėla ir fotomenininkas bei tapytojas Saulius Jankauskas sako, kad kiekvienam kūrėjui reikia save pasitikrinti, pabūti su kitais kūrėjais, pažiūrėti į save iš šono.
Į dailės pasaulį žaibu įsiveržusiam tapytojui Antanui Šeronui Kuršių nerija su savo išskirtine gamta ir architektūra iškart tapo artima, nes šis jaunosios kartos dailininkas, kaip daugelis dailės kritikų pastebi, yra vienas iš tų, kurie bando į dailę sugrąžinti klasikinę tapybą.
Dažnai kūrybinį procesą stebi menotyrininkai, kurie po to įvertina gimusius darbus. Tai skatina dailininkus pasitempti. Visad bus prisimenamas šviesios atminties menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus, visi laukia menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio įžvalgų. Kūrybinį procesą dažnai įamžina fotografai. Štai šių metų plenere dalyvavo fotomenininkas Vilmantas Dambrauskas.
Nesuabejosi, kad vaikščiodami Nidos ar Juodkrantės gatvelėmis, plenero dalyviai įsivaizduoja, kad maždaug tokiais tarp gyvatvorių vingiuojančiais keliukais, šalia ryškiomis spalvomis, dažniausiai raudonomis, mėlynomis, dažytų namelių, prieplaukoje surikiuotų ir besiilsinčių kurėnų čia vasarojęs rašytojas Tomas Manas ar tapytojai Gustavas Fenkolis, Maxas Pechsteinas, Karlas Schmidt-Rotluffas bei kiti kūrė savo romanų ar paveikslų personažus.
Šiandien drąsiai galima teigti, jog kasmetinis tarptautinis tapybos pleneras „Nidos ekspresija“ tapo šio krašto kultūros dalimi, jau surengta per 200 parodų gražiosios Nidos, kaip ją vadina viso to siela Saulius Kruopis, pagarbinimui.
