Pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybių (1918-1940 m.) nariai teisėjai, susiję su Šiaulių kraštu

LCVA nuotr.
Aleksandras Žilinskas.
Iš 1918–1940 m. iš 97 buvusių Lietuvos vyriausybės narių, 16 dirbo teisėjais. Devyni iš 16 Vyriausybės narių teisėjų buvo susiję su Šiaulių kraštu.

Augustinas Janulaitis (1878 03 19–1950 05 22), Rapolas Skipitis (1887 01 31–1976 02 23), Vincas Karoblis (1866 09 20–1939 05 25), Bernardas Fridmanas (1859 10 01–1929 10 22), Karolis Žalkauskas (1892 05 29–1961 09 16), Aleksandras Žilinskas (1885 09 15–1942 01 21), Julius Indrišiūnas (1901 08 06–1943 01 04), Silvestras Leonas (1894 01 15–1959 11 17), Jonas Gudauskis (1890 02 02–1980 04 04).

Keturi iš devynių Vyriausybės narių teisėjų, susijusių su Šiaulių kraštu, buvo gimę Šiaulių apskrityje, kiti įvairiu laiku gyveno Šiauliuose.

Augustinas Janulaitis gimė 1878 m. kovo 31 d. Malavėnų k., Šiaulių apskr., šalia Ginkūnų ežero, trylikos vaikų šeimoje. A. Janulaitis buvo jauniausias sūnus.

Julius Indrišiūnas gimė 1901 m. rugpjūčio 6 d. Peluodžių k., Pašvitinio valsčiuje, Šiaulių apskr. (dabar Pakruojo r.).

Karolis Žalkauskas gimė 1892 m. gegužės 29 d. Šukionių dvare, Pakruojo valsčiuje, Šiaulių apskrityje.

Rapolas Skipitis gimė 1887 m. sausio 31 d. Baukų k., Smilgių vls., Šiaulių apskrityje (dabar Radviliškio r.).

Bernardas Fridmanas gimė 1859 m. spalio 1 d. Panevėžyje. Su tėvais gyventi persikraustė į Kražius, po kiek laiko į Šiaulėnus, kol apsigyveno Šiauliuose. 1876–1886 m. dirbo Šiaulių nuovadoje taikos teisėjo sekretoriumi.

1918 m. vasario 16 d. Lietuva vienintelė iš Baltijos šalių atkūrė valstybę. Lietuva susidūrė su valstybės kūrimo sunkumais, nes krašte dar buvo neišvesta vokiečių kariuomenė, iš okupacinės valdžios reikėjo perimti valstybės valdymą.

1918 m. lapkričio 2 d. priimti Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai. 1918 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Valstybės Tarybos pavedimu Augustinas Voldemaras sudarė pirmąją Lietuvos Laikinąją Vyriausybę. Pirmuoju teisingumo ministru paskirtaas Petras Leonas. 1918 m. lapkričio 28 d. jo iniciatyva priimtas Laikinasis teismų sutvarkymo įstatymas.

Ministrų išsilavinimas

Didžioji dalis ministrų (penki) buvo baigę Rusijos imperijos universitetuose teisės studijas, keturi baigė Lietuvos universitetą, nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetą.

Trys iš jų baigė Lietuvos gimnazijas ir trys mokėsi Lietuvos ir Rusijos gimnazijose. Trys mokėsi Šiaulių gimnazijoje.

Lietuvos gimnazijose mokėsi: A. Žilinskas, S. Leonas (dalinai), J. Indrišiūnas (dalinai), nuo 1918 m. tęsė mokslus Šiaulių gimnazijoje, tačiau jos nebaigė, nes prasidėjo Nepriklausomybės kovos. 1922 m. grįžo tęsti mokslus Šiaulių gimnazijoje ir 1923 m. ją baigė; V. Karoblis 1890 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Kijevo universiteto teisės fakultetą; A. Janulaitis (dalinai) 1886 m. pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje, iš kurios 1893 m. už draudžiamos lietuviškos spaudos laikymą buvo pašalintas; R. Skipitis 1904–1909 m., besimokydamas gimnazijoje, Šiauliuose vadovavo slaptai mokinių kuopelei, platino nelegalią lietuvišką spaudą, 1906 m. kartu su kitais įsteigė Politinių kalinių šelpimo organizaciją Šiauliuose. Atostogų metu 1910 m. ir 1911 m. Šiaulėnų (dabar Radviliškio r.) ir Padubysio valsčiuose (dabar Pakruojo r.) įsteigė kaimo knygynėlius, o 1911 m. vasarą sukvietė Šiauliuose slaptą aušrininkų moksleivių konferenciją. 1918 m. gegužės mėnesį grįžęs į Šiaulius mokytojavo, o 1918 m. lapkričio 24 d. buvo išrinktas Šiaulių miesto tarybos vykdomosios komisijos sekretoriumi, bei Švietimo ministerijos įgaliotiniu Šiaulių miestui ir apskričiai.

Vienas mokėsi Rusijos imperijos gimnazijoje, du – Lietuvos ir Rusijos gimnazijose. K. Žalkauskas (Mintaujos), J. Indrišiūnas 1912–1915 m. mokėsi (dalinai) Mintaujos-Jelgavos, Talino, S. Leonas (dalinai) Suvalkų. A. Janulaitis (dalinai), todėl tęsė mokslus Rygos gimnazijoje, kurią baigė 1896 m. J. Gudauskis brandos atestatą įgijo teisėjaudamas.

Ne visi būsimi Vyriausybės nariai iš karto apsisprendė studijuoti teisę, iš pradžių mėgino kitus mokslus: R. Skipitis studijavo Maskvos universitete mediciną; S. Leonas Kijeve baigė karo mokyklą ir Kaune Aukštuosius karininkų kursus; J. Gudauskis Sankt Peterburge prie Švietimo apygardos išlaikė egzaminus ir gavo pradinės mokyklos mokytojo diplomą ir tik vėliau jie visi baigė teisės studijas.

Dešimt ministrų baigė teisės studijas Rusijos imperijos universitetuose, vienas įgijo daktaro laipsnį. Keturi baigė Lietuvos universitetą, nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetą. Vienas – Vokietijos universitetą, taip pat įgijo daktaro laipsnį.

Penki ministrai baigė teisės studijas Rusijos imperijos universitetuose. keturi – Lietuvos universitetą.

Baigė universitetines teisės studijas: R. Skipitis – Maskvos; V. Karoblis – Kijevo; K. Žalkauskas – Maskvos; A. Žilinskas – Dorpato (Tartu), J. Indrišiūnas – Lietuvos; S. Leonas – Lietuvos; J. Gudauskis kaip laisvas klausytojas baigė Vytauto Didžiojo universitetą ir įgijo aukštąjį teisinį išsilavinimą. A. Janulaitis 1896–1900 m. studijavo Maskvos universitete teisės fakultete, iš kurio du kartus buvo pašalintas už lietuviškos spaudos platinamą tarp studentų lietuvių ir dalyvavimą studentų riaušėse. Atostogų metu, grįžęs į Šiaulius, platindavo lietuvišką spaudą ne tik mieste, bet aplinkinėse gyvenvietėse. Rengdavo gegužines, kuriose dalyvaudavo J. Biliūnas, P. Višinskis, P. Avižonis, ir kt. Už savo veiklą buvo carinės valdžios persekiojamas. 1901 m., laukdamas teismo sprendimo, už užstatą buvo paleistas ir toliau dalyvavo slaptoje veikloje Šiauliuose. Kai 1902 m. sužinojo, kad bus ištremtas į Sibirą, pabėgo į Tilžę, vėliau persikėlė į Londoną.

1904 m. po spaudos draudimo panaikinimo A. Žilinskas su V. Landsbergiu (Žemkalniu) organizavo pirmąją aktorių trupę, taip pat dalyvavo aktorių suvažiavime, kuris įvyko Šiauliuose.

Prieš paskiriant ministrais šeši iš jų dirbo teisinį darbą, penki buvo teisėjais, kiti trys dirbo įvairius kitus darbus.

Prieš pradedant ministro karjerą A. Janulaitis dirbo Vilniaus apygardos teismo pirmininku; R. Skipitis – Kauno I nuovados taikos teisėju; V. Karoblis – Steigiamojo Seimo rinkimų komisijos pirmininku; B. Fridmanas – Kauno apygardos teismo nariu; K. Žalkauskas – Lietuvos kariuomenės teismo prokuroro padėjėju; A. Žilinskas – Piliečių apsaugos departamento direktoriumi; J. Indrišiūnas – Finansų ministerijos generaliniu sekretoriumi; S. Leonas – Kariuomenės teismo pirmininku; J. Gudauskis – Apeliacinių rūmų pirmininku.

Kada ir kokioms ministerijoms vadovauta?

1918–1940 m. iš 18 vidaus reikalų ministrų 6 buvo paskirti ar dirbo teisėjais, 3 susiję su Šiaulių kraštu, iš 13 teisingumo ministrų taip pat šeši, o trys – susiję su Šiaulių kraštu, po vieną – užsienio reikalų, finansų, krašto apsaugos ir žydų reikalų (be portfelio) ministrais, 3 iš jų susiję su Šiaulių kraštu: užsienio reikalų, finansų ir žydų reikalų (be portfelio).

Išskirtinės buvo dvi vyriausybės. Ministrų kabinete nuo1938 m. kovo 24 d. iki 1938 m. gruodžio 5 d. dirbo trys ministrai, paskirti teisėjais: finansų – J. Indrišiūnas, teisingumo – B. Masiulis, vidaus reikalų – S. Leonas; Vyriausybėjė nuo 1938 m. gruodžio 5 d. iki 1939 m. kovo 28 d. dirbo ministrais: finansų – J. Indrišiūnas, teisingumo – J. Gudauskis, vidaus reikalų – S. Leonas.

V. Karoblis dirbo keturiose vyriausybėse, A. Žilinskas, J. Indrišiūnas, S. Leonas – dvejose, R. Skipitis, B. Fridmanas, K. Žalkauskas ir J. Gudauskis vienoje vyriausybėje.

Augustinas Janulaitis, Užsienio reikalų ministerijos valdytojas, nuo 1918 m. gruodžio 26 d. iki 1919 m. balandžio 12 d. atliko užsienio reikalų ministro pareigas, nes ministras visą savo kadenciją išbuvo užsienyje.

Rapolas Skipitis vidaus reikalų ministro pareigas ėjo nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. vasario 2 d.

Vincas Karoblis – teisingumo ministro nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. vasario 2 d.; nuo 1922 m. vasario 2 d. iki 1923 m. vasario 23 d.; nuo 1923 m. vasario 23 d. iki 1923 m. birželio 28 d.; nuo 1925 m. rugsėjo 25 d. iki 1926 m. gegužės 31d.

Bernardas Fridmanas – žydų reikalų ministro nuo 1923 m. vasario 23 d. iki 1923 m. birželio 28 d.

Karolis Žalkauskas – vidaus reikalų ministro nuo 1923 m. birželio 29 d. iki 1924 m. birželio 18 d.

Aleksandras Žilinskas – teisingumo ministro nuo 1929 m. rugsėjo 23 d. iki 1934 m. birželio 8 d. ir nuo 1934 m. birželio 12 d. iki 1935 m. rugsėjo 6 d.

Julius Indrišiūnas – finansų ministro nuo 1938 m. kovo 24 d. iki 1938 m. gruodžio 5 d. ir nuo 1938 m. gruodžio 5 d. iki 1939 m. kovo 27 d.

Silvestras Leonas – vidaus reikalų ministro nuo 1938 m. kovo 24 d. iki 1938 m. gruodžio 5 d. ir nuo 1938 m. gruodžio 5 d. iki 1939 m. kovo 27 d.

Jonas Gudauskis – teisingumo ministro nuo 1938 m. gruodžio 5 d. iki 1939 m. kovo 27 d.

Kada ir kokias teisėjo pareigas atliko?

Dvylika ministrų buvo paskirti taikos teisėjais, 10 – apygardos teismo nariais, 4 – Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo (ir Statutinio teismo) nariais, 2 – Apeliacinių Rūmų teisėjais ir 2– Kariuomenės teisėjais. 15 iš 16 ministrų buvo paskirti teisėjais Lietuvoje, o P. Leonas – Rusijos imperijoje.

Keturi dirbo Šiauliuose, du – teisėjais, po vieną: tardytojo ir taikos teisėjo sekretoriaus pareigose.

A.Janulaitis 1918–1919 m. dirbo Vilniaus apygardos teismo pirmininku, 1919–1925 m. Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo nariu, 1925 m. Panevėžio apygardos teismo pirmininku, 1926 m. Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo nariu.

R. Skipitis 1918–1920 m. dirbo Kauno I nuovados taikos teisėju.

V. Karoblis 1918 m. dirbo Vilniaus, 1919–1920 m. Kauno apygardos teismo nariu.

B. Fridmanas 1918–1919 m. dirbo Biržų, 1919–1920 m. Utenos I nuovadų taikos teisėju, 1920 m. Vilniaus, 1920–1924 m. Kauno, 1924–1929 m. Panevėžio apygardos teismo nariais.

K. Žalkauskas 1939–1940 m. dirbo Kauno apygardos teismo pirmininku, 1940 m. Šiaulių apygardos teismo teisėju.

A. Žilinskas 1919 m. dirbo Kauno miesto nuovados taikos teisėju, 1924–1928 m. Kauno apygardos teismo nariu.

J. Indrišiūnas 1927 m. dirbo Kauno IV nuovados taikos teisėju.

S. Leonas 1925–1931 m. dirbo Telšių, Biržų nuovados taikos teisėju, 1931–1933 m. Šiaulių apygardos teismo nariu, 1933–1934 m. Apeliacinių rūmų teisėju, 1934–1938 m. Kariuomenės teismo pirmininku, 1940 m. Vyriausiojo Tribunolo teisėju.

J. Gudauskis nuo 1922 m. gruodžio 1 d. buvo paskirtas teismo kandidatu prie Šiaulių apygardos teismo. Tais pačiais metais jam buvo pavestos eiti Šiaulių nuovados tardytojo pareigos. 1923 –1927 m. dirbo Tauragės nuovados taikos teisėju, 1927–1933 m. Panevėžio apygardos teismo nariu, pirmininko padėjėju, 1933–1940 m. Apeliacinių rūmų pirmininku, 1941–1944 m. Apeliacinių rūmų Civilinio skyriaus pirmininku.

Nuveikti reikšmingesni darbai

V. Karoblis 1918 m. po lapkričio 11 d. prisidėjo prie Teisingumo ministerijos kūrimo.

A. Žilinskas, būdamas Teisingumo ministerijos tardytoju svarbioms byloms, kartu su kitais ištyrė ir teismui atidavė lenkų karinės organizacijos POW (Polska Organizacja Wojskowa) ir Panemunės šaulių organizacijos OSN (Organizacja Strzelców Nadniemeńskich) bylas. Perversmas Lietuvoje turėjo įvykti 1919 m. rugpjūčio 29 d. naktį. Būdamas ministru pasirašė togoms ir beretėms dėvėti taisykles, Kauno miesto ir apskrities taikos teisėjų nuovadų paskirstymo įsakymą, pasirašė keletą įstatymų, kuriais buvo nustatytos naujai steigiamų teismų būstinės konkrečiose vietovėse, parengė ir įvykdė 1933 m. teismų reformą.

A.Janulaitis, atlikdamas užsienio reikalų ministro pareigas, 1919 m. į Lietuvos teritoriją įsiveržus Raudonajai armijai, pasirašė Lietuvos vyriausybės notą Rusijos Sovietų Respublikos vyriausybei, kurioje buvo išreikštas protestas prieš Sovietų Rusijos ginkluotų pajėgų veržimasi į Lietuvą ir reikalaujama juos atšaukti, tačiau į notą nebuvo atsižvelgta.

J. Gudauskis, kaip teisingumo ministras, pasirašė Teismų archyvų tvarkymo taisykles, aplinkraštį suimtųjų namams ir kt. teisės aktus.

K. Žalkauskas 1923 m. įvedė metrikaciją, aplinkraštyje nustatydamas miestų ar valsčių valdybose registracijos tvarką asmenims, kurie pas dvasininkus nėra užregistravę gimimo, jungtuvių ar mirimo aktų.

S. Leonas pirmininkavo Kariuomenės teismui, kuris nagrinėjo Noimano – Zaso bylą. Šis teismo procesas, sulaukė atgarsių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Mokslinė veikla. A. Janulaitis 1919 m. aktyviai įsitraukė į aukštosios mokyklos Lietuvoje kūrimą. Buvo įtrauktas į komisiją Aukštųjų kursų įstatams paruošti. 1920 m. sausio 27 d., įkūrus aukštuosius kursus Kaune, A. Janulaitis vadovavo juridiniam skyriui bei dėstė klausytojams Lietuvos teisės istoriją. 1922 m. įsikūrus Lietuvos universitetui vadovavo Lietuvos teisės istorijos katedrai, 1932 m. jam suteiktas teisės mokslų daktaro laipsnis. Dėstė Lietuvos teisės istoriją, Lietuvos istoriją, Prūsų žemės istoriją, Prūsų teisę. 1935 m. jis buvo išrinktas Teisių fakulteto dekanu ir Universiteto senato nariu. Parašė iš viso apie 665 mokslinius darbus. Svarbiausi veikalai: „Vyriausiasis Lietuvos tribunolas XVI–XVIII amžiais“, „Napoleono teisynas“, „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX a.“ „Užnemunė po Prūsais“, „Simonas Daukantas“, „Baudžiavos Lietuvoje panaikinimo sumanymai“ ir kt.

K. Žalkauskas 1930–1940 m. Vytauto Didžiojo universitete dėstė teisės procesą ir kriminologiją, kriminalinę ir baudžiamąją teisę.

B. Fridmanas skelbė mokslinius straipsnius „Teisės“ žurnale. Išleido etnografinį leidinį, vieną pirmųjų tyrimų apie lietuvių paprotinę teisę.

Darbas įstatymo leidybos srityje. Pirmojo seimo nariais buvo V. Karoblis. Antrojo Seimo nariais – V. Karoblis ir R. Skipitis. Trečiojo Seimo nariais – V. Karoblis ir R. Skipitis. J. Indrišiūnas – ketvirtojo Seimo narys ir pirmasis vicepirmininkas.

Išskirtiniai ministrų sprendimai. K. Žalkauskas, tarnaudamas Rusijos kariuomenėje, po bolševikų 1917 m. revoliucijos buvo suimtas, jam paskirta mirties bausmė, tačiau, kareivių padedamas, pabėgo.

J. Indrišiūnas „su plikom rankom, be ginklo ir prityrimo 18 metų gimnazistas, metęs mokslą ir gimnazijos suolą, veržiasi į frontą. Vietoje pinigų ir ginklo jis į Kauno komendantūrą atneša savo jaunatvę, ryžtingumą ir neperkalbamą nusistatymą tuoj įsivilkti į kario pilką uniformą ir vykti į frontą“.

J. Indrišiūnas dalyvavo paskutiniame 1940 m. birželio 14–15 d. Lietuvos Ministrų Tarybos posėdyje.

Ministrai aktyviai dalyvaudavo įvairioje visuomeninėje veikloje. 25 -ių draugijų nariu buvo R. Skipitis, 14 – A. Janulaitis, 6 – A. Žilinskas ir J. Indrišiūnas, 3 – K. Žalkauskas, 2 – J. Gudauskas. Apie trijų ministrų visuomeninę veiklą žinių nerasta.

Be teisininkų draugijos, kuriai priklausė penki ministrai, Šaulių sąjungos, kuriai priklausė trys ministrai, pateikiame keletą įdomesnių draugijų. R. Skipitis priklausė Lietuvos spirito varyklų pramoninkų ir Namų ir žemės sklypų savininkų sąjungoms, Lietuvių dramos teatro kūrėjo Juozo Vaičkaus vardui įamžinti draugijai; A. Janulaitis – Lietuvos R. K. Šv. Juozapo darbininkų draugijai, Lietuvos sveikatos ir blaivybės draugijai „Sveikata“, komitetui Daukanto paminklui statyti Papilėje; A. Žilinskas – Garliavos savanorių gaisrininkų draugijai ir Lietuvos notarų sąjungai; J. Indrišiūnas – Lietuvos aeroklubui, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai; K. Žalkauskas – Tarptautinės nusikaltėlių komisijai; J. Gudauskis – Kariuomenės pirmūnų draugijai.

Ministrų apdovanojimai. Lietuvos ir kitų valstybių apdovanoti ordinais ir medaliais 12 iš 16 ministrų, 7 susiję su Šiaulių kraštu. S. Leonas ir J. Indrišiūnas apdovanoti po 5 kartus, A. Žilinskas ir K. Žalkauskas po 4, A. Janulaitis, R. Skipitis ir J. Gudauskis po kartą.

Ministrai buvo apdovanoti ordinais. Vyčio Kryžiaus – A. Žilinskas, J. Indrišiūnas ir S. Leonas; Vytauto Didžiojo – A. Žilinskas, S. Leonas; DLK Gedimino – A. Janulaitis, K. Žalkauskas, J. Indrišiūnas, S. Leonas, J. Gudauskas; „Jaunosios Lietuvos“ Trijų liepsnų – J. Indrišiūnas; Latvijos Trijų žvaigždžių – K. Žalkauskas, A. Žilinskas; Estijos Erelio kryžiaus K. Žalkauskas, Estijos Raudonojo Kryžiaus – K. Žalkauskas; Suomijos nacionalinės gvardijos Kryžiumi – R. Skipitis; ir medaliais: Lietuvos nepriklausomybės medaliu – A. Žilinskas, S. Leonas; Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu – J. Indrišiūnas; Latvijos Išsivadavimo karo 10-mečio medaliu – S. Leonas.

Ministrų likimai po 1940 m. birželio 15 d.

Per pirmąją sovietinę okupaciją išvežtų iš Lietuvos (nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1945 m. gegužės 8 d.) 17 ministrų buvo sušaudyta.

Numarinta nelaisvėje 14 ministrų, tarp jų ir susiję su Šiaulių kraštu: Aleksandras Žilinskas – teisingumo ministras ir Julius Indrišiūnas – finansų ministras.

Julius Indrišiūnas 1940 m. liepos 6 d. sovietų suimtas Palangoje, kalintas Kaune, Vilniuje. 1941 m. balandžio 19 d. Ypatingojo pasitarimo nuteistas 8 metams kalėti. 1941 m. birželio 3 d. išvežtas į Vorkutos lagerius (Komija). 1943 m. birželio 12 d. paleistas kaip neįgalus, tačiau 1944 m. sausio 4 d. vėl suimtas, kalintas Abezėje (Komija). Išvežtas į Sevpečlago lagerį (Kirovo sritis). Mirė 1945 m. sausio 4 d. Kirovo lagerio ligoninėje.

Tuo metu notaras Aleksandras Žilinskas atleistas iš darbo ir 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į SSRS iš Telaičių km. Garliavos valsčiaus, Kauno apskr. Kratos metu rasta: viena geležinė lova, dvi geležinės vaikų lovelės, minkšta sofa, drabužių spinta, įvairūs rūbai ir auliniai batai.1942 m. sausio 21 d. mirė Krivošeine, Tomsko sr. A. Žilinskas išvežtas į Sibirą su sūnumi Aleksandru, kurį 1944 m. A. Žilinsko draugai slapta parvežė į Šiaulius. Vėliau jis gyveno Naujojoje Akmenėje, o nuo 1959 m. dirbo „Akmenės cemente.“ A. Žilinsko žmona Valerija pasitraukė į Vakarus, vėliau į JAV ir tik 1984 m. jai buvo leista atvykti į Vilnių, kur ji susitiko su sūnumi ir, nepaisydama KGB perspėjimų, su juo išvyko į Naująją Akmenę. Visi asmenys, su kuriais ji kontaktavo, buvo įtraukti į KGB įskaitą.

Represuotieji. Silvestras Leonas, vidaus reikalų ministras, 1940 m. liepos 11 d. suimtas, kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. To pačio mėnesio 22 d. išvežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą, 1940 m. lapkričio 28 d. priimtas sprendimas grąžinti į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą tolesniam tardymui. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, 1941 m. birželio 23 d. išlaisvintas iš kalėjimo. 1944 m. spalio 6 d. suimtas, kalintas Kaune, Vilniuje. 1945 m. lapkričio 11 d. Aukščiausiojo Teismo nuteistas 10 metų kalėti. 1945 m. išvežtas į lagerį Abezėje (Komija). Vėliau ištremtas į Irkutsko sritį. Iš tremties grįžo 1956 m., sunkiai sirgdamas. 1956 m. Valstybės saugumo komiteto (KGB) vėl suimtas, tačiau nesurinkus pakankamai duomenų kaltei įrodyti paleistas.

Jonas Gudauskis, teisingumo ministras, kalėjo daugiau kaip pusę metų. 1940 m. lapkričio 8 d. suimtas, kalintas Kauno NKVD rūmų rūsyje, o 1940 m. gruodžio 24 d. perkeltas į Kauno kalėjimą Nr. 1, kur buvo iki prasidėjo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas ir 1941 m. birželio 23 d., kalėjimo administracija pabėgus, išėjo į laisvę.

Trys sovietų suimti ministrai buvo išlaisvinti po 1941 m. birželio sukilimo, tarp jų ir Silvestras Leonas.

Pasibaigus karui 1945 m. gegužės mėnesį Lietuvoje liko gyvi viso tik keturi buvę ministrai, tarp jų ir Augustinas Janulaitis. A. Janulaitis 1945 m. paskirtas Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanu, tapo LSSR Mokslų akademijos tikruoju nariu. Tais pačiais metais Valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKVD) patikrino A. Janulaičio biografiją ir nutarta jį suimti, nes buvo rasta sovietų valdžios požiūriu kompromituojančios medžiagos, tačiau išaiškėjus, kad A. Janulaitis serga nepagydoma liga, atsisakyta.

6 ministrai pasitraukė į užsienį. Jiems teko išeivio dalia. JAV apsigyveno ir ministrai iš Šiaulių krašto R. Skipitis, K. Žalkauskas, J. Gudauskis.

R. Skipitis 1940 pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. emigravo į JAV ir apsigyveno Čikagoje. Jo šeima buvo ištremta į Sibirą. Su ja susitiko daugiau kaip po 30 metų.

K. Žalkauskas, 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, dirbęs Kauno apygardos teismo pirmininku iš darbo buvo atleistas. Vėliau paskirtas Šiaulių apygardos teismo teisėju, tačiau greitai atleistas. Netekęs darbo jis 1940 m. pasitraukė į Vakarus. 1945–1948 m. dirbo Vokietijoje JAV karinės valdžios teisės skyriuje. 1948 m. išvyko į JAV. Iš pradžių dirbo Manteno (Ilinojus) ligoninėje laborantu. 1952 m., jį išrinkus VLIK- o Vykdomosios tarybos pirmininku, išvyko į Europą. 1956 m. grįžo į JAV.

J. Gudauskio šeima 1944 m. liepos 25 d. emigravo į Vokietiją, kur iki karo pabaigos gyveno Bad-Salzuhgene, Tiuringijoje. 1945 m. birželio 20 d. persikėlė į Hanau DP (angl. Displaced Persons, liet. perkelti asmenys) stovyklą, iš kurios 1949 m. birželio 8 d. emigravo į JAV, gyveno Čikagoje ir dirbo baldų dirbtuvėje.

Sovietų okupacijos pradžioje 17 kabineto narių jau buvo mirę, tarp jų ir keturi ministrai buvę teisėjais, tarp jų ir susiję su Šiaulių kraštu: B. Fridmanas ir V. Karoblis.