Pieš­tu­ko maestro

Pieš­tu­ko maestro

Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rio kel­miš­kio And­riaus Se­sels­ko dau­gias­luoks­niai pieš­tu­ku pieš­ti gra­fi­kos dar­bai pa­te­ko į „Ve­ri Art“ sve­tai­nę, ku­ri priei­na­ma mi­li­jo­nams se­kė­jų ir me­nu be­si­do­min­čių žmo­nių.

Spaus­tu­vei jau ati­duo­tas so­li­dus šim­to dar­bų al­bu­mas. Na­muo­se pa­lan­kes­nių orų lau­kia jo su­gal­vo­ta, ana­lo­go Eu­ro­po­je ne­tu­rin­ti kil­no­ja­mo­ji lau­ko ga­le­ri­ja.

Dai­li­nin­kas jau rū­pi­na­si ant­rą kar­tą įvyk­sian­čiu pieš­tu­ku pie­šian­čių vai­kų pie­ši­nių kon­kur­su.

Sa­vi­val­dy­bė­je pa­si­ža­dė­jo rū­pin­tis Kel­mės mies­to vie­šo­sio­mis erd­vė­mis.

At­ro­do, jog min­tys šio jau­no, ke­tu­rias­de­šimt­me­čio dar te­be­lau­kian­čio me­ni­nin­ko gal­vo­je tie­siog kun­ku­liuo­ja. Jis sku­biai be­ria žo­džius, tar­si bi­jo­tų sprog­ti nuo idė­jų gau­sos.

And­rius įsi­ti­ki­nęs, jog pieš­ti ga­li­ma iš­mok­ti stu­di­juo­jant. Ži­no­ti ką pieš­ti – duo­ta iš aukš­čiau. Jis dė­ko­ja li­ki­mui, kad to ži­no­ji­mo ne­prit­rūks­ta.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Me­teo­ras

Vie­ną iš pa­grin­di­nių pa­sta­ruo­ju me­tu su­kur­tų sa­vo dar­bų And­rius Se­sels­kas pa­va­di­no „Iš­si­lais­vi­ni­mas“. Ja­me vaiz­duo­ja mer­gai­tę, at­si­plė­šian­čią nuo me­džio ga­ba­lo.

Gal­būt tai iš­si­lais­vi­nu­sios dai­li­nin­ko sie­los sim­bo­lis? Nes jis, anot me­no­ty­ri­nin­kų, ne­ti­kė­tai, tar­si me­teo­ras įsi­ver­žė į me­no pa­sau­lį.

Spar­čiai po­pu­lia­rė­jan­tis ir vis di­des­nę da­lį me­no pa­sau­lio neei­li­niu sa­vo ta­len­tu ste­bi­nan­tis dai­li­nin­kas šiuo me­tu ant gy­ve­ni­mo ban­gos.

Keis­ti, mis­ti­nį, o drau­ge ir rea­lų pa­sau­lį spin­du­liuo­jan­tys jo gra­fi­kos dar­bai pa­ro­do­se Ry­go­je ir Vil­niu­je nu­ste­bi­no lan­ky­to­jus ir dai­lė­ty­ri­nin­kus. Jie pri­ly­gi­na­mi to­bu­lu­mo vir­šū­nei. Dai­li­nin­kas va­di­na­mas pieš­tu­ko vir­tuo­zu ir sta­to­mas į ly­gią gre­tą su ge­riau­siais Lie­tu­vos gra­fi­kais.

Ir ne­ke­ti­na leis­tis že­myn. Dai­ro­si dar aukš­tes­nės ke­te­ros. E­ner­gi­jos pil­nas kū­nas ir ne­rims­tan­ti dva­sia tar­si už­prog­ra­muo­ti že­ria idė­ją po idė­jos. O jis sa­ko, jog idė­jas įgy­ven­di­na ra­miai iš lė­to, vie­ną po ki­tos – ne­be­for­suo­da­mas.

Kaip tai įma­no­ma? Pa­ša­lie­čiui su­vok­ti sun­ku. And­rius dir­ba dai­li­nin­ku Kel­mės kul­tū­ros cent­re. Di­džio­ji da­lis die­nos praei­na dar­be. Ta­čiau jam už­ten­ka lai­ko kur­ti sce­nog­ra­fi­ją Kel­mės ma­žo­jo teat­ro spek­tak­liams. Daž­ną va­ka­rą leng­vai, tar­si žais­da­mas, „ap­si­me­ta“ ke­lis es­ki­zus nau­jiems gra­fi­kos dar­bams, ku­riuos vė­liau, atė­jus įkvė­pi­mui, štri­chuos pieš­tu­ku.

Per­nai dai­li­nin­kas su­ren­gė pir­mą­jį pieš­tu­ku pie­šian­čių vai­kų pie­ši­nių kon­kur­są. Ge­riau­sie­ji pie­šė­jai ap­do­va­no­ti Vai­do Sap­ra­go­no su­kur­ta auk­si­ne skulp­tū­rė­le ir pi­ni­gi­nė­mis pre­mi­jo­mis. Šie­met gal­vo­je jau kunku­liuo­ja min­tis, kaip pa­da­ry­ti iš­mon­tuo­ja­mą pieš­tu­ko for­mos erd­vę, ant ku­rios bū­tų pa­ka­bi­na­mi vai­kų dar­bai.

Jau ke­lin­ti me­tai Kel­mės mies­tui jo ku­ria­mos Ka­lė­dų eg­lės pri­pa­žįs­ta­mos gra­žiau­sio­mis ir įdo­miau­sio­mis tarp ma­žų­jų Lie­tu­vos mies­tų.

Praė­ju­siais me­tais eg­lė pa­puoš­ta an­ge­lais. Kur­da­mas la­bai že­miš­kus, bet drau­ge keis­to­kus an­ge­lus And­rius pir­mą kar­tą pri­si­lie­tė prie skulp­tū­ros. Šis dar­bas pa­ti­ko. Į an­ge­lus su­dė­ta dai­li­nin­ko mei­le džiau­gė­si ne tik kel­miš­kiai. Trys pa­do­va­no­ti Šiau­lių an­ge­lų mu­zie­jui. Su­reng­ta jų pa­ro­da vie­no­je Vil­niaus baž­ny­čių. Pas­kui jie ke­liaus į And­riaus gim­ti­nę Kre­tin­gą. Čia jo se­suo Lie­tu­vos teat­rų są­jun­gos vi­cep­re­zi­den­tė Auk­sė An­tu­lie­nė rengs teat­rų fes­ti­va­lį. Prie fes­ti­va­lio de­rės kel­miš­kio an­ge­lų pa­ro­da.

Prieš ke­lias die­nas dai­li­nin­kas įsi­pa­rei­go­jo Sa­vi­val­dy­bei rū­pin­tis ir vie­šo­sio­mis mies­to erd­vė­mis, jas puoš­ti. Gal su­kurs net skulp­tū­rą...

And­rius jau ke­le­ri me­tai iš ei­lės ku­ria vai­kų kie­me­lius Liau­dies me­no šven­tėms. Kiek­vie­nais me­tais sten­gia­si ką nors pa­to­bu­lin­ti. Šie­met ke­tu­rio­lik­me­tis jo sū­nus Jo­nas su­kū­rė ug­nies kriok­lį, ku­riuo ge­gu­žę vyk­sian­čio­je šven­tė­je ga­lės džiaug­tis vai­kai. Iki šven­tės Jo­nas drau­ge su se­se Ur­te, tė­tės pa­de­da­mi, dar ke­ti­na su­kur­ti ir de­be­sų ga­mi­ni­mo ma­ši­ną.

„Šei­ma la­biau­siai ma­ne įkve­pia ir pa­lai­ko, – sa­ko And­rius. – Čia ran­du nu­si­ra­mi­ni­mą ir įgau­nu ener­gi­jos to­les­niems dar­bams. Pri­si­tai­kiau sau vie­no žy­maus žmo­gaus po­sa­kį: „Da­rai vis­ką, ką ga­li, kol paaiš­kė­ja ta­vo li­ki­mas.“

Juo­da ir bal­ta

A. Se­sels­ko iliust­ruo­ta kny­ga „Vil­niaus pa­da­vi­mai“ pel­nė tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos IB­BY ap­do­va­no­ji­mą. Dai­li­nin­kas pa­kvies­tas iliust­ruo­ti ir dar vie­ną kny­gą B. Sruo­gos „Gies­mę apie Ge­di­mi­ną“. Jai rei­kės su­kur­ti apie 20 gra­fi­kos dar­bų.

Dar stu­den­tas And­rius sva­jo­jo iš­leis­ti so­li­dų sa­vo gra­fi­kos dar­bų al­bu­mą. Per­nai pa­si­sko­li­no pi­ni­gų ir drą­siai įgy­ven­di­na ke­lio­li­ka me­tų ne­šio­tą idė­ją. Net­ru­kus pa­si­ro­dys so­li­di, kie­tais vir­še­liais kny­ga, ku­rio­je bus su­dė­ta šim­tas jo dar­bų. Ti­ki­si, kad al­bu­mas at­si­pirks. Rė­mė­jų ieš­ko­ti ne­no­rė­jo, tai reikš­tų var­žy­ti sa­vo lais­vę pa­pil­do­mais įsi­pa­rei­go­ji­mais.

Iki me­tų pa­bai­gos ti­ki­si pa­reng­ti ir Kel­mei skir­tą kny­gą. Dar vie­nas And­riaus po­mė­gis – fo­tog­ra­fi­ja. Yra pa­da­ręs apie 7000 su Kel­me su­si­ju­sių nuo­trau­kų. Iš jų dar šiais me­tais tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti at­vi­ru­kų, ka­len­do­rių se­ri­ja ir kny­ga.

Jo gra­fi­kos dar­bus vir­še­liams nau­do­ja kny­gų se­ri­ją apie žy­mius kiek­vie­no ra­jo­no žmo­nes Lie­tu­vos vals­ty­bės šimt­me­čiui lei­džian­ti lei­dyk­la.

And­rius įsi­ti­ki­nęs, jog kū­ry­ba pri­va­lo pa­siek­ti žmo­nes, ant­raip ji ne­ten­ka pra­smės. Ir jam pui­kiai se­ka­si šią idė­ją įgy­ven­din­ti.

Praė­ju­sių me­tų pra­džio­je Kel­mės dai­lės ga­le­ri­jo­je ati­da­ry­ta nau­ja siur­rea­lis­ti­nė di­de­lio for­ma­to dai­li­nin­ko gra­fi­kos dar­bų pa­ro­da pa­kvies­ta į Kau­no, Vil­niaus ir Ry­gos dai­lės ga­le­ri­jas, pri­sta­ty­ta dau­ge­ly­je ki­tų Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių. Per ke­lerius pa­sta­ruosius me­tus su­reng­ta 21 pa­ro­da.

Keis­ti, dau­gias­luoks­niai gra­fi­kos dar­bai ke­lia su­si­do­mė­ji­mą.

„Tik la­pas, tik pieš­tu­kas. Tik juo­da, tik bal­ta. Kont­ras­tin­gi vaiz­dai, lyg ju­ve­ly­ro iš­rėž­ti gra­ni­te. Tiks­lūs ir pre­ci­ziš­ki. Lyg aki­mir­kos blyks­tės iš tam­sos iš­trauk­ti ir am­žiams su­stin­gę vaiz­dai, sim­bo­liai, me­ta­fo­ros. Sa­vi­tas brai­žas. Sa­vi­tas beo­ris, be­lai­kis pa­sau­lis. Rim­tis. Kont­ras­tai!“ – ste­bi­si me­no­ty­ri­nin­kas pro­fe­so­rius Vy­te­nis Rim­kus.

A. Se­sels­ko gra­fi­kos dar­buo­se jis įžvel­gia vi­zi­jas, ku­rio­se su­si­pi­na re­li­gi­niai, is­to­ri­jos, me­ta­fi­zi­niai mo­ty­vai, ne­ti­kė­tus pa­veiks­lų he­ro­jų šuo­lius iš rea­lios pa­sau­lio sam­pra­tos į iš­jaus­tą, įvai­riau­sio­mis is­to­ri­jo­mis api­pin­tą vaiz­duo­tės erd­vę, pa­ste­bi pui­kią tech­ni­ką.

Me­no­ty­ri­nin­kė Mi­cha­li­na Ado­ma­vi­čie­nė gi­ria ju­ve­ly­riš­kai kruopš­tų A.Se­sels­ko pie­ši­nį, to­ni­nį fi­gū­rų mo­de­lia­vi­mą, ku­ria­mą erd­vės po­jū­tį. Dar­nų rea­ly­bės, fan­ta­zi­jos ir de­ko­ra­ty­vu­mo san­ty­kį, ku­ris su­ku­ria žais­min­gu­mo, ne­ti­kė­tu­mo įspū­dį

Siur­rea­lis­ti­nės kom­po­zi­ci­jos iš­kal­bin­gai pa­ryš­ki­na­mos rea­liais vaiz­di­niais, ko­duo­jan­čiais fi­lo­so­fi­nės min­ties tėk­mę.

„Pieš­tu­kas – pa­ti pa­pras­čiau­sia dai­lės prie­mo­nė, la­biau­siai priei­na­ma, bet, pri­pa­žin­ki­me, šiuo at­ve­ju au­to­riaus meist­rys­tė ir kū­ry­bi­niai ge­bė­ji­mai ne­pa­lie­ka abe­jin­go žiū­ro­vo“,– tei­gia M. Ado­ma­vi­čie­nė.

Šiuo me­tu dai­li­nin­kas pri­stab­dė pa­ro­das. Sa­ko, jog per il­gą jų ma­ra­to­ną per­nai atė­jo lai­kas, kai pa­ro­dos pra­dė­jo ne­džiu­gin­ti. Tai bu­vo sig­na­las, jog rei­kia da­ry­ti per­trau­ką.

„Pa­var­gęs nuo vie­no dar­bo vi­suo­met čium­pu ki­tą, tą, ku­rio no­riu šią se­kun­dę ir šią mi­nu­tę. Į jį su­kon­cent­ruo­ju vi­są sa­vo tei­gia­mą ener­gi­ją, – me­ni­nin­ko gy­ve­ni­mo su­bti­ly­bes at­sklei­džia And­rius. – Tu­riu de­šim­tis ne­baig­tų dar­bų, kai ku­rių neuž­bai­giu iš­ti­sus me­tus. Bet ži­nau, jog ka­da nors šaus min­tis ir juos pa­baig­siu.“

Pert­rau­ka tarp pa­ro­dų ne­bus il­ga. Atei­nan­čią va­sa­rą star­tuos ana­lo­go Eu­ro­po­je ne­tu­rin­ti jo pa­ties su­gal­vo­ta kil­no­ja­mo­ji lau­ko ga­le­ri­ja. Ji tik­riau­siai bus pa­va­din­ta „Pieš­tu­ko ga­le­ri­ja“.

Kil­no­ja­mo­ji ga­le­ri­ja ga­lės veik­ti po at­vi­ru dan­gu­mi. Pa­veiks­lai bus ati­tin­ka­mai pa­ruoš­ti, pa­nau­do­jant aliu­mi­nio plokš­tes ir me­ta­li­nius rė­mus, kad ne­bi­jo­tų lie­taus, pui­kiai ap­švies­ti.

Be to, A. Se­sels­ko dar­bai pa­te­ko į „Ve­ri Art“ in­ter­ne­to sve­tai­nę, ku­ri priei­na­ma mi­li­jo­nams se­kė­jų ir me­nu be­si­do­min­čių žmo­nių. Tarp tiek se­kė­jų jie su­ras ir sa­vo pir­kė­ją.

Dai­li­nin­kas pri­si­pa­žįs­ta tu­rįs vie­ną trū­ku­mą – ne­mo­ka ang­lų kal­bos, nes mo­kyk­lo­je mo­kė­si pran­cū­zų ir ru­sų. Da­bar vie­nas svar­biau­sių jo dar­bų – per me­tus iš­mok­ti ang­lų kal­bą.

Ša­lia tris­pal­vės

– Jū­sų na­mų kie­me ple­vė­suo­ja Lie­tu­vos is­to­ri­nė vė­lia­va. Vi­sa Se­sels­kų šei­ma ke­liau­ja per Lie­tu­vą ir fo­tog­ra­fuo­ja­si ša­lia mū­sų tris­pal­vės. Esa­te pa­trio­tai?

– Daž­ną sa­vait­ga­lį įsi­me­ta­me ter­mo­są ka­vos ir le­kia­me kur nors, prieš tai in­ter­ne­te pa­nar­šę ki­tų ke­liau­to­jų at­si­lie­pi­mus. Grįž­ta­me tik vė­lai va­ka­re ap­va­žia­vę ne­ma­žą ga­ba­lą Lie­tu­vos, pa­ty­rę įspū­džių.

Ne­ži­nau, ar čia pa­trio­tiz­mas. Ma­nau, kad lie­tu­vio gar­bės rei­ka­las pa­žin­ti gim­tą­jį kraš­tą ir mo­ky­ti tai da­ry­ti sa­vo vai­kus. Per mė­ne­sį iš­vyks­ta­me į dvi – tris to­kias ke­lio­nes. Per­nai ke­lia­vo­me po Es­ti­ją, už­per­nai – po Lat­vi­ją.

Gai­la, bet bend­ra Lie­tu­vos žmo­nių sa­vi­jau­ta mu­ša per pa­trio­ti­nius jaus­mus. La­bai daug nu­si­vy­lu­sių. Daug ne­ga­ty­vo. Nyks­ta šimt­me­čius puo­se­lė­tos lie­tu­vių ver­ty­bės. Šiuo me­tu per­ne­lyg li­be­ra­lus po­žiū­ris į san­ty­kius tarp vy­ro ir mo­ters nai­ki­na šei­mą.

Žmo­nės – tar­si vai­kai pa­lik­ti be prie­žiū­ros. Kas gud­res­ni – pra­ku­to. Ki­ti pa­lik­ti li­ki­mo va­liai. Vie­nas ki­tas tur­tin­ga­sis pa­si­da­li­ja su sto­ko­jan­čiais. O dau­ge­lis sa­ko: „Aš pa­ts už­si­dir­bau ir nie­kam nie­ko ne­duo­siu.“

Val­džia žmo­nėms da­vė že­mės, bet ne­pa­si­rū­pi­no, kad jie ga­lė­tų pa­gal sa­vo iš­ga­les nu­si­pirk­ti ne­bran­gų trak­to­rių tą že­mę dirb­ti. Sa­ko – ra­šy­kit pro­jek­tus. Ar kiek­vie­nas toks gud­rus, kad pa­ra­šy­tų pro­jek­tą? Dau­ge­lis nu­si­spjo­vė, par­da­vė že­mę ir skurs­ta iš pa­šal­pų.

Aš ne­ga­liu skųs­tis gy­ve­ni­mu. Man se­ka­si. Bet ma­tau, kad sep­ty­nias­de­šimt pro­cen­tų Lie­tu­vos žmo­nių nu­si­mi­nę, ne­lai­min­gi. Kar­tais jiems pa­me­ta­me vien­kar­ti­nių do­va­nų ir lab­da­ros. Bet jų nau­da – ir­gi vien­kar­ti­nė.

Rei­kė­tų jau mo­kyk­lo­je mo­ky­ti vai­kus ki­to­kio nei da­bar mo­ko­ma pi­lie­tiš­ku­mo. Ne­ty­lė­ti, ne­si­taiks­ty­ti su val­džios abe­jin­gu­mu, rei­ka­lau­ti iš po­li­ti­kų dar­bo ir rū­pes­čio žmo­gu­mi. Ir, ži­no­ma, ne­ti­kė­ti, kad val­džia tau do­va­nos bu­tą, au­to­mo­bi­lį ir daug pi­ni­gų.

Mo­kyk­lo­se rei­kė­tų mo­ky­ti vai­kus ir vers­lo. Lie­tu­va kol kas skur­di ša­lis, trūks­ta pi­ni­gų, o kaip jų už­dirb­ti ne­mo­ko­ma. Iš da­lies dėl to ir nu­spren­džiau reng­ti vai­kų pie­ši­nių kon­kur­sus, kad jie su­pras­tų me­no ir sa­vo dar­bo ver­tę, kad ži­no­tų, jog iš sa­vo ta­len­to ga­li­ma už­dirb­ti pi­ni­gų. Lie­tu­vo­je ir pa­sau­ly­je yra daug ta­len­tin­gų dai­li­nin­kų, bet jie ne­mo­ka par­duo­ti sa­vo dar­bų.

Kū­ry­ba įkve­pia dar­bui, dar­bas – kū­ry­bai

– Per­nai svars­tė­te, ar ne­pa­li­kus dar­bo Kul­tū­ros cent­re. Iš tie­sų ten su­gaiš­ta­te daug bran­gaus lai­ko, ku­rį ga­lė­tu­mė­te skir­ti kū­ry­bai.

– Vis dar bi­jau pa­bėg­ti. Dar­bas už­tik­ri­na sta­bi­lų pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį. Be to, dar­bas ir kū­ry­ba – la­bai su­si­py­nę. Dau­ge­lis pro­jek­tų su­si­ję su Kul­tū­ros cent­ru. Di­rek­to­rius – su­pra­tin­gas žmo­gus, lei­džia eks­pe­ri­men­tuo­ti.

Kū­ry­bai už­ten­ka lai­ko ir po dar­bo. Kar­tais pa­gau­na toks įkvė­pi­mas, kad per va­ka­rą nu­si­pie­šiu net dvi­de­šimt es­ki­zų. Su­si­de­du juos į stal­čių. Kai vėl ateis įkvė­pi­mas, štri­chuo­siu. Vie­nam dar­bui rei­kia skir­ti apie de­šimt die­nų. Jie – su­dė­tin­gi, dau­giap­la­niai, tri­jų gy­lių. Ga­li­ma žiū­rė­ti iš to­lo, priė­jus ar­ti ir per pa­di­di­na­mą­jį stik­lą. Kiek­vie­na de­ta­lė su­stip­ri­na min­tį.

Dir­bu sa­vo dar­bo kam­ba­ry­je, ma­no dar­bas šva­rus – tik pieš­tu­kas ir po­pie­riaus la­pas. Ne­rei­kia spe­cia­lių dirb­tu­vių.

– Bet juk net vie­nam Jū­sų dar­bui rei­kia be ga­lo daug iš­mo­nės. Čia tiek de­ta­lių, siu­že­tai – ke­liaaukš­čiai. Iš kur se­mia­tės įkvė­pi­mo?

– Pieš­ti iš­mo­kau stu­di­juo­da­mas. Mo­kė­mės žmo­gaus ana­to­mi­jos, ki­tų da­ly­kų. Mes dar stu­di­ja­vo­me aka­de­mi­nį pie­ši­mą. O ką pieš­ti? Ma­nau, jog tai duo­ta iš aukš­čiau. Tie­siog atei­na tas ži­no­ji­mas. Ir ačiū Aukš­čiau­sia­jam, kad jo kol kas ne­prit­rūks­tu.

Kar­tais įkve­pia ir ki­tų kū­rė­jų dar­bai. Pers­kai­čiau kny­gą „Tarp pil­kų de­be­sų“ ir vaiz­duo­tė­je iš­ki­lo vi­sa se­ri­ja pa­veiks­lų. Žmo­nės trem­ty­je el­gia­si taip pat kaip anks­tes­nia­me sa­vo gy­ve­ni­me. Nep­ra­ra­dę sa­vo oru­mo, vi­di­nės kul­tū­ros, in­te­li­gen­to įpro­čių...

– Ar su­pran­ta keis­to­kus Jū­sų pie­ši­nius su me­nu ne­daug bend­ro tu­rin­tys pa­ro­dų lan­ky­to­jai?

– Kiek­vie­nas žmo­gus ma­no pie­ši­nį ga­li įsi­vaiz­duo­ti sa­vaip. Dau­ge­lis pa­ma­to sa­vo gy­ve­ni­mą ir iš­gy­ve­ni­mus. Spe­cia­liai ne­ra­šau prie jų prie­ra­šų, ne­nu­ro­dau ko­do į min­tį, ku­rią no­rė­jau pa­sa­ky­ti.

Kar­tais, jei­gu pa­ro­dos lan­ky­to­jas to no­ri, pa­ko­men­tuo­ju, at­lie­ku švie­tė­jiš­ką mi­si­ją. Bet įdo­miau­sia, kai žmo­gus pie­ši­nio min­tį iš­siaiš­ki­na pa­ts. Pa­vyz­džiui, kai A. Liau­dans­kio ga­le­ri­jo­je bu­vo eks­po­nuo­ja­mi ma­no an­ge­lai, priė­jo vie­na mo­čiu­tė ir pa­klau­sė: „Ko­dėl an­ge­lai ne to­kie kaip baž­ny­čio­je?“ Bet ke­lias se­kun­des pa­mąs­čiu­si su­mo­jo: „Čia tik­riau­siai, apie mu­mis. Ko­kie mes esam, to­kie ir an­ge­lai.“

Pri­si­mi­ni­mų ko­lek­ci­ja

– Dau­ge­lis me­ni­nin­kų ne­mo­ka gy­ven­ti ir su­gy­ven­ti šei­mo­je. Jiems rei­kia dva­si­nės erd­vės, lais­vės, sun­ku ne­šti at­sa­ko­my­bės ir įsi­pa­rei­go­ji­mų pan­čius. Tuo tar­pu Jūs idea­li­zuo­ja­te šei­mą. Vi­si vi­sur kar­tu...

– Man šei­ma – mei­lės šal­ti­nis. Žmo­na ir vai­kai my­li ma­ne, aš my­liu juos. Esu įsi­ti­ki­nęs, jog ma­no sėk­mė – tai ir jų nuo­pel­nas. Šei­mo­je aš ir pa­si­krau­nu, ir nu­si­ra­mi­nu. Mes vie­ni ki­tiems sklei­džia­me ra­my­bę ir gė­rį. Kar­tais tie­siog su­gu­la­me ant grin­dų, įsi­jun­gia­me ug­nies kriok­lį ir kal­ba­mės apie vis­ką, kas mums svar­bu: atei­ties pla­nus, po­žiū­rį į kai ku­riuos reiš­ki­nius.

Neį­si­vaiz­duo­ju sa­vo gy­ve­ni­mo be ka­va­gė­rių, kai sa­vait­ga­liais su­sė­dę su žmo­na Jur­gi­ta kal­ba­mės po ke­lias va­lan­das. Gal ne vi­suo­met mū­sų san­ty­kiai bu­vo to­bu­li. Bet mes nuo­lat glu­di­no­me vie­nas ki­tą.

Daug ko vie­nas ki­tą iš­mo­kė­me. Žmo­na ma­ne iš­mo­kė nu­si­leis­ti ant že­mės, ne­su­si­reikš­min­ti kad ir kaip ge­rai sek­tų­si. Ji ti­ky­bos mo­ky­to­ja, šiuo me­tu dir­ba „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja. Ir mo­ki­niams ir sa­vo šei­mai sklei­džia tik­rą­sias ver­ty­bes.

Man pa­dė­jo su­pras­ti, kad šio­je že­mė­je esa­me lai­ki­ni. Ne­ver­ta kaup­ti daik­tų ir prie jų pri­si­riš­ti. Mū­sų na­muo­se va­gis ne­ras­tų ką iš­neš­ti. Nes in­ter­je­ras – mi­ni­ma­lis­ti­nis: so­fa ir te­le­vi­zo­rius, ku­rį be­je la­bai re­tai žiū­ri­me. O kai ne­žiū­ri, at­si­ran­da daug lai­ko bend­ra­vi­mui ir dar­bui. Mes ko­lek­cio­nuo­jam ne daik­tus, o gra­žius pri­si­mi­ni­mus.

Aš žmo­ną iš­mo­kiau ra­my­bės. Mėg­da­vo bėg­ti, sku­bė­ti, kad vi­si bū­tu­me vis­kuo ap­rū­pin­ti. Da­bar vis­ką su­spė­jam gy­ven­da­mi lė­tai.

– Šian­dien daug šei­mų ski­ria­si ar­ba gy­ve­na, ne­pa­tir­da­mos lai­mės. Ko­dėl taip yra?

– Dau­ge­liu at­ve­jų kal­tas al­ko­ho­lis. Tai di­džiau­sias blo­gis, gim­dan­tis ag­re­si­ją, pyk­tį, nu­žmo­gė­ji­mą. Aš ne­su ma­tęs sa­vo tė­tės gir­to. Ma­no sū­nus taip pat ma­nęs gir­to ne­pa­ma­tys.

Be to, dau­ge­lis šei­mų per­ne­lyg su­reikš­mi­na daik­tus. Il­gus me­tus tau­po, nie­ko sau ne­lei­džia, kad ga­lė­tų ką nors nu­si­pirk­ti.

Mes sten­gia­mės ne tau­py­ti, o gal­vo­ti, kaip už­si­dirb­ti. To­kį po­žiū­rį die­giu ir sa­vo vai­kams.

Nors ne­jau­čia­me ma­te­ria­li­nio per­tek­liaus, bet neat­si­sa­ko­me sa­vait­ga­lio ke­lio­nės, jei­gu vi­si jos no­ri­me. Ar­ba su­si­ta­ria­me, kad ne­pirk­si­me daik­to, be ku­rio dar įma­no­ma ap­siei­ti, o lei­si­me ma­no gra­fi­kos dar­bų kny­gą ar­ba skir­si­me da­lį sa­vo pa­ja­mų vai­kų pie­ši­nių kon­kur­sui. Nes ne daik­tas, o bū­tent kny­ga ar­ba pa­gal­ba ta­len­tin­giems vai­kams vi­sai mū­sų šei­mai su­teiks dau­giau pa­si­ten­ki­ni­mo.

– Kai ku­rie me­no ži­no­vai Jums yra sa­kę, jog su to­kiu ta­len­tu Pa­ry­žiu­je gy­ven­tu­mė­te kaip po­nai. Ar nie­kuo­met ne­ki­lo no­ras emig­ruo­ti?

– Yra te­kę pa­dir­bė­ti ir už­sie­ny­je. Bet la­bai il­gė­jau­si Lie­tu­vos. Man ir žmo­nai ji – bran­giau­sia, ko­kia be­bū­tų...

Ma­nau, jog tik sa­vo Tė­vy­nė­je įma­no­ma nu­si­ra­min­ti. Ne­for­suo­ti įvy­kių. Vis­ką pa­lik­ti sa­viei­gai ir ne­kel­ti sau di­de­lių tiks­lų. Gy­ven­ti leng­viau, kai gy­ve­ni pa­gal iš­ga­les. Sko­lon ne­pirk­da­mas bran­gių daik­tų. Neį­si­pa­rei­go­da­mas žūt­būt ko nors pa­siek­ti.

Kel­mė­je mes ra­do­me ra­mų užu­te­kį. Čia pa­si­sta­tė­me na­mą. Įlei­do­me šak­nis. Ne­di­de­lis ra­mus mies­te­lis – to­bu­la erd­vė kū­ry­bai.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Kau­ne pri­sta­ty­da­mas sa­vo dar­bų pa­ro­dą And­rius Se­sels­kas vil­kė­jo sa­vo gra­fi­ka de­ko­ruo­tais dra­bu­žiais.

And­rius Se­sels­kas pri­sta­to sa­vo iliust­ruo­tą kny­gą „Vil­niaus pa­da­vi­mai“, ku­ri pel­nė tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos IB­BY ap­do­va­no­ji­mą.

Me­no­ty­ri­nin­kai And­rių Se­sesls­ką va­di­na pieš­tu­ko vir­tuo­zu.

Jur­gi­ta ir And­rius Se­sels­kai su vai­kais Ur­te bei Jo­nu ke­liau­da­mi po Lie­tu­vą fo­tog­ra­fuo­ja­si ša­lia tris­pal­vės.

Šei­mo­je dai­li­nin­kas ran­da nu­si­ra­mi­ni­mą, džiaugs­mą ir sie­los pa­ky­lė­ji­mą.

Nau­jau­sie­ji And­riaus Se­sels­ko dar­bai: „Iš sie­los gel­mių“ ir „Pa­jus­ti už­merk­to­mis aki­mis“.

And­riaus Se­sels­ko su­kur­ti Zo­dia­ko ženk­lai la­bai grei­tai iš­per­ka­mi.

Vi­sada ga­li­ma pa­sirink­ti.