Naujausios
„...Per Skaks, per Valaks į Krioks“
Doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ
Ši palatvės tarme pasakyta frazė ne maršrutui iš Joniškio į didelį užkampį – Kriukus, nutolusius 16 km, nusakyti. Ji skirta knygai "Kriukų mokykla: praeitis, atverta ateičiai" (sudarytoja Stasė Sinkevičienė, 2012; VšĮ Šiaulių universiteto leidykla) pristatyti Šiaurės Lietuvos skaitytojams, ir ne tik jiems. Knyga imponuoja skaitytoją ir savo apimtimi, dizainu, iliustracijų gausa, svarbiausia – turiniu, atliepiančiu kelias intencijas.
185-mečio jubiliejus
"2007 metų gegužę nusprendėme suruošti 180 metų mokyklos jubiliejaus šventę. Tai daryti paskatino archyvuose surasti nauji dokumentai, noras sau ir jaunajai kartai pasakyti, kad kriukiečiai visada buvo ne iš kelmo spirti", – taip knygos "Kriukų mokykla: praeitis, atverta ateičiai" atsiradimo idėją pristato mokytoja S. Sinkevičienė.
Todėl pirmiausia iš knygos dokumentų kalba prabyla istorija, viską nuosekliai, kad ir su baltom dėmėm, išdėliodama į poskyrius: "Parapinė mokykla prie Kriukų bažnyčios – nuo 1827 m.", "Lietuviško žodžio kelias į mokyklą", "Slaptos lietuviškos mokyklėlės ir caro valdžios įsteigta rusiška valdinė mokykla Kriukuose (1863-1918 m.)", "Mokykla nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940 m.)", "Užėjo rusai, po jų – vokiečiai, o po to vėl užėjo rusai... (1940-1990 m.)", "Vėl nepriklausomi (1990-2012)". Čia ir Lietuvos valstybės istorijos archyvuose rasto seniausio dokumento, kuriame minima Kriukų parapinė mokykla, kopija. Čia pateikta neginčytina nuostata, kad parapijos mokyklos vaidmuo Kriukų valsčiuje, be abejonės, toks pat didelis "kaip M. Mažvydo "Katekizmo" visai lietuvių literatūrai". Čia ir išplėtotas pasakojimas, "kad Kriukai (Joniškio rajonas) turėjo savo knygnešį Viktorą Pečiulį (1855-1941)", pabrėžiamas faktas, jog Kriukų valsčiaus peticijoje Rusijos ministrui pirmininkui Vitei buvo reikalaujama legalizuoti slaptąsias mokyklas, o "1905 metų revoliucinio sąjūdžio metu kriukiečiai nušalino rusišką valsčiaus administraciją ir rusų mokytoją", pasakojama, kad kriukiečiai įvairiausiomis formomis aktyviai dalyvavo nacionaliniame judėjime...
Prisiminimų faktografija
Leidinio anotacijoje aptinkame dar vieną šios knygos atsiradimo pretekstą: "<...> jei mes, mokytojai ir buvę mokyklos mokiniai, neaprašysime mokyklos praeities, mums pasitraukus į nežinią vargu ar kitoms kartoms ta visuomenės perversmų, karų, griovimo ir statymo patirtis bus suvokiama" . Todėl knygoje ant istorinės faktografijos klojamas storas įvairių laikotarpių liudytojų – apylinkės gyventojų prisiminimų sluoksnis. Tik punktyrais, kartais tik šešėliavimu primenami skaitytojui kriukiečių pergyventi baugulių, išgąsčių, netekčių (tankų kolonos, šūviai, stribų savivalė, tremtys...) metai, tačiau ir šiame fone mokytojai, puoselėdami dvasines ugdytinių vertybes, atsidavusiai rūpinosi mokiniais: " <...> mus, jaunus ir nesubrendusius akylai saugojo budri mokytojų akis. Kaip ir visi jauni, aišku, manėme, kad to nereikia, kad tokia globa varžo mūsų laisvę... Tik vėliau suvoki, kiek nereikalingų likimo vingių padėjo išvengti..." Prisiminimų, kuriuose sumaniai įpintos daugybės mokytojų charakteristikos, sluoksnis panašus į storą enciklopediją, kurios vienu atsikvėpimu neapibendrinsi. Juos reikia pačiam perskaityti ir pačiam savo išvadas pasidaryti.
Kaip teigia dabartinis Kriukų pagrindinės mokyklos direktorius Vytautas Baltramaitis, "mokykla išugdė keletą kartų <...> buvę mokiniai tapo tėvais, seneliais, proseneliais taip subrandindami bendruomenę su savo charakteriu, kultūra, tradicijomis". 185 metus turinčios Kriukų mokyklos misija atlikta, ji mokytojų širdies kaitra tebepuoselėjama šiandien, jų dėka tiesiami tiltai į ateitį...
Knyga plačiam skaitytojų ratui
"Mokyklos istorija aprašyta išeinant už siaurų vietos ir laiko ribų, gana plačiai atspindint įvairius gyvenamuosius laikotarpius", – tokį požiūrį anotacijoje teikia knygos redaktorius doc. dr. Jonas Pauža, pridurdamas, kad knyga turėtų būti įdomi ne tik kriukiečiams. Toks pasakymas – ne spėlionė.
Skaitydama Kriukų mokyklos ir jos bendruomenės istoriją, prisiminiau ir savo klasės likimą, visiems atsakius siūlomo kolektyvinio gyvenimo kolūkio skirtame name ir darbo to ūkio laukuose; atsakius pasistatyti plytinę ir likti visam laikui dirbti joje. Prisiminiau perėjimo prie septynmečio, vėliau – aštuonmečio, o dar vėliau prie privalomo vidurinio mokymo sunkumus, prisiminiau anekdotiškus procentomanijos iššūkius mokykloms...
Vidinio graudulio ir skausmingo susirūpinimo gaida knygoje prasiveržia pasvarstymai apie dabarties mokyklą, pvz., "Buvome paraginti visu stotu atsigręžti į svarbiausią mokykloje žmogų – mokinį (stengiuos prisiminti, kada nuo jo buvau nusigręžus)" arba "<...> atsigręžėme į mokinių teises, gal tik puse lūpų primindami, jog yra dar ir pareigos. <...> Moksleiviai išmoko savo teises, tapo laisvesni. Būtų labai gražu, jei ta laisvė nebūtų tokia egoistiška... Rodos, vėl perlenkėme lazdą..." O liūdesį, kad jau uždaryta Linkaičių (ir ne tik) pagrindinė mokykla, pakeičia nuostaba, kad šioje mokykloje „vaikus pakeis... pasaulio vabzdžiai“. Ir viltingai atsidūsti: kaip gerai, kad ne mūsų mokykloje...
Knygos sudarytojos asmenybės poveikis
S. Sinkevičienė pagal specialybę – lietuvių kalbos mokytoja, tačiau profesinė priklausomybė dar nenulemia visų stilistinių kalbėjimo ypatumų. Savo esybe, matyt, artima Justino Marcinkevičiaus vidiniam pasauliui – daug šio poeto ketureilių skamba tarsi skyrių moto ar išvados. O ir pasakoja neužimdama visažinio autoriaus pozicijos, pvz., rašydama apie mokytojos R. Čeputienės apgalvotą išėjimą iš šio gyvenimo, atlaidžiai pasvarsto: "Tik niekas nežino, kada jis buvo priimtas – silpnumo ar stiprybės valandomis..." Ypač subtilių niuansų knygos turiniui teikia sumaniai įkomponuotos pačios mokytojos sukurtos miniatiūros – giliai jaudinančios ir tiesiogine prasme, ir potekste, atspindinčios vidinį nerimą.
Keli papildomi pastebėjimai
Kaip sako autorė ir sudarytoja, pirmiausia knygoje kalba dokumentai. Žinoma, ir prisiminimai. Skyriuje "Ir jie mokėsi mūsų mokykloje" toliau grindžiama mintis, kad kriukiečiai "ne iš kelmo spirti". Čia rašoma apie to užkampių užkampio mokinius – žymius asmenybes. Jų beveik trisdešimt.
"<...> Norėjosi ir trumpiau ir glausčiau. Susilaikiau tik todėl, kad pamaniau – praleisti galima ir skaitant <...>. <...> Gal ir nepavyko pasislėpti už dokumentų, faktų ir išvengti subjektyvumo. Galbūt reikia daugiau laiko, kad galėtum atsitraukti į šalį... Be to, kai ką gal pamiršau, kai ko gal nežinojau, kai ko ir nespėjau... Dėl to jaučiuosi nesaugiai" (S. Sinkevičienė).
Nereikia skaitytojui šiandien per Skakus ir Valakus važiuoti į Kriukus. Pakanka atsiversti knygą „Kriukų mokykla: praeitis, atverta ateičiai“, kad sužinotum daug įdomių dalykų iš to krašto istorijos.
