Per Daunoravą atverta Lietuvos latvių ir dvarų istorija

Per Dau­no­ra­vą at­ver­ta Lie­tu­vos lat­vių ir dva­rų is­to­ri­ja

Ar­cheo­lo­go dr. Er­nes­to Va­si­liaus­ko kny­ga apie Di­džio­sios ir Ma­žo­sios Dau­no­ra­vos, Ber­tau­čių ir Sat­kū­nų dva­rus at­vė­rė dar vie­ną Lie­tu­vos dva­rų ir skir­tin­gų tau­tų su­gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. Dau­no­ra­vo­je XVII–XIX am­žiu­je su­si­bū­rė di­džiau­sia Lie­tu­vo­je lat­vių bend­ruo­me­nė – dun­dur­nie­kai, dva­ras įvai­rio­mis ap­lin­ky­bė­mis, kar­tais už sko­las ar pra­loš­tas, ke­lia­vo per len­kų, vo­kie­čių ran­kas, jį su­po lie­tu­vių vals­tie­čių gy­ve­ni­mai. Dva­ras, gar­sė­jęs ūki­ne veik­la, di­de­liu re­tų veis­lių vais­me­džių so­du, žu­vin­gais tven­ki­niais, rea­ly­bė­je spar­čiai nyks­ta – iš ka­dai­se bu­vu­sių 43 li­kę tik 5 sta­ti­niai. Ta­čiau kny­go­je pa­teik­ta gau­sia iko­nog­ra­fi­ne, is­to­ri­ne me­džia­ga jis re­konst­ruo­ja­mas skai­ty­to­jo aky­se. Lei­di­niu su­si­do­mė­jo Vo­kie­ti­jos Her­de­rio ins­ti­tu­tas Mar­bur­ge.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Su­si­do­mė­jo ins­ti­tu­tas iš Vo­kie­ti­jos

Re­for­ma­ci­jos 500 me­tų su­kak­čiai de­di­kuo­to­je 200 pus­la­pių kny­go­je „Jo­niš­kio kraš­to dva­rai: Di­džio­ji ir Ma­žo­ji Dau­no­ra­vos, Ber­tau­čiai, Sat­kū­nai / Güter in der Ge­gend von Jo­niš­kis. Gross und Klein Don­ner­hof, Bärtaut­zen, Sat­kuh­nen“, iš­spaus­din­to­je lie­tu­vių ir vo­kie­čių kal­bo­mis, ypa­tin­go Her­de­rio ins­ti­tu­to Mar­bur­ge (Vo­kie­ti­ja) su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kė iš­spaus­din­ti Ja­nio Pūkio–Vilkarsio ir Zel­mos Pūkis–Dagdos at­si­mi­ni­mų frag­men­tai apie Dau­no­ra­vos dva­rą bei Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bė­gė­lių gy­ve­ni­mą Uk­rai­no­je.

Moks­lo įstai­ga iš­reiš­kė no­rą lei­di­ny­je pa­teik­tą me­džia­gą pri­sta­ty­ti tarp­tau­ti­nė­je pa­ro­do­je „Vo­kie­čiai Ry­tų Eu­ro­po­je“. Tad dar­bas, vos iš­spaus­din­tas, jau žen­gia į už­sie­nį, o Lie­tu­vo­je jis pa­teik­tas gra­žiau­sios praė­ju­siais me­tais Klai­pė­do­je iš­leis­tos kny­gos kon­kur­sui.

Gau­siai spal­vo­to­mis fo­tog­ra­fi­jo­mis iliust­ruo­ta, kie­tais vir­še­liais, pa­puoš­tais ga­na re­tu do­ku­men­tu, ku­riuo iš­li­ku­siu ga­li pa­si­gir­ti ne kiek­vie­nas dva­ras – Žy­gi­man­to Au­gus­to 1557 me­tų pri­vi­le­gi­ja ma­ti­nin­kui Mi­ka­lo­jui Maš­kovs­kiui (ki­lu­siam iš Len­ki­jos), kai jam pa­skir­ti ke­tu­ri kai­mai (tarp jų – Dau­no­ra­va) ir kar­čia­ma Jo­niš­ky­je, kny­ga dėl lė­šų trū­ku­mo gal­būt bū­tų išė­ju­si kur kas pa­pras­tes­nė, jei ne jos au­to­riaus Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­cheo­lo­gi­jos ins­ti­tu­to vy­res­ny­sio­jo moks­lo dar­buo­to­jo, ar­cheo­lo­go dr. Er­nes­to Va­si­liaus­ko at­kak­lu­mas, tiks­lo sie­ki­mas ir paieš­kos.

Lei­dy­bą pa­rė­mė ne tik Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba, Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja, Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, bet ir Vo­kie­ti­jos Kur­šo jung­ti­niai fon­dai, ki­ti rė­mė­jai. Tai bu­vo bend­ras au­to­riaus ir Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos pro­jek­tas. Tar­pi­nin­kau­ti bend­rau­jant su Kur­šo jung­ti­niais fon­dais pa­dė­jęs Dau­no­ra­vos dva­ro pa­sku­ti­nių sa­vi­nin­kų gi­mi­nai­tis gra­fas Died­ri­chas Key­ser­ling­kas sa­kė, kad ši kny­ga neįp­ras­ta ir la­bai įspū­din­ga, pa­sa­ko­jan­ti apie ma­žo že­mės lo­pi­nė­lio po­ky­čius per 500 me­tų, ir dė­ko­jo ga­lįs iš­gy­ven­ti jam bei šei­mai bran­gias emo­ci­jas.

Tūks­tan­čiai ar­chy­vo pus­la­pių

Moks­lo stu­di­jos au­to­rius dr. E. Va­si­liaus­kas jos su­tik­tu­vė­se pa­sa­ko­jo iš pra­džių pla­na­vęs ra­šy­ti moks­li­nį straips­nį, ta­čiau Lat­vi­jos vals­ty­bės is­to­ri­jos ar­chy­ve ras­ta gau­si XVI–XIX am­žiaus me­džia­ga – ke­li tūks­tan­čiai pus­la­pių – pla­nus pa­kei­tė iš es­mės.

Lei­di­ny­je pri­sta­to­ma Šiau­lių pa­vie­te bu­vu­sio di­džiau­sio pri­va­taus Dau­no­ra­vos dva­ro rai­da nuo pir­mo­jo ži­no­mo pa­mi­nė­ji­mo 1557 me­tais iki šių lai­kų.

Per du pir­muo­sius šimt­me­čius tur­tas pe­rė­jo ne vie­nas ran­kas, kol 1785 me­tais ati­te­ko Blan­ken­fel­dės dva­ri­nin­ko ge­ne­ro­lo Chris­top­fe­rio Le­vi­no von Manntoiffelio–Szoege sū­nums Her­ma­nui ir Ka­ro­liui.

1797 me­tais Dau­no­ra­vos dva­rą įsi­gi­jo von Pfeilitzer–Franck gi­mi­nė. Da­bar­ti­nius dva­ro rū­mus ir ki­tus sta­ti­nius 1844–1855 me­tais pa­sta­tė Se­sa­vos, Uog­lie­nos Kur­še ir Dau­no­ra­vos dva­rų sa­vi­nin­kas Ju­li­jus Fryd­ri­chas Er­nes­tas von Pfeilitceris–Frankas (1800–1877). Tai – uni­ka­lus XIX am­žiaus vi­du­rio tra­di­ci­nės Kur­šo ir Šiau­rės Lie­tu­vos me­di­nės ir mo­lio su fach­ver­ko konst­ruk­ci­jos fron­to­nais sta­ty­bos komp­lek­sas. Įdo­mu, kad dva­ras tu­rė­jo sa­vo ply­ti­nę Svirp­liuo­se, ku­rios ata­skai­to­se 1877 me­tais mi­ni­mas pa­ga­min­tas ply­tų kie­kis – 25 tūks­tan­čiai. Dr. E. Va­si­liaus­kas svars­tė: gal pu­sė Jo­niš­kio iš tų ply­tų pa­sta­ty­ta?

Pa­žan­gus dva­ro ūkis

Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se ra­šo­ma, kad ta­da rū­mų po­ky­lių sa­lės sie­nas puo­šė Her­ma­no Fryd­ri­cho We­be­rio (1761–1833) ta­py­ti 13 pa­veiks­lų, ku­riuo­se vaiz­duo­tos Kul­dy­gos, Kan­da­vos, Sa­bi­lės, Ter­ve­tės, Duo­be­lės, Tu­ku­mo, Em­bū­tės ir ki­tos pi­lys Kur­še. 1886 me­tais juos dva­ri­nin­ko žmo­na pa­do­va­no­jo Kur­šo pro­vin­ci­jos mu­zie­jui Jel­ga­vo­je, o šį už­da­rius – jie 1939 me­tais pa­te­ko į Ry­gos mies­to is­to­ri­jos ir Kul­dy­gos mu­zie­jus.

1895 me­tais Kau­no gu­ber­ni­jos sta­tis­ti­kos ko­mi­te­to sek­re­to­rius Kons­tan­ti­nas Gu­kovs­kis, ra­šy­da­mas apie Šiau­lių ap­skri­tį ir Dau­no­ra­vos dva­rą, mi­ni, kad pa­sta­ro­jo pa­žan­gia­me ūky­je nau­do­tos mi­ne­ra­li­nės trą­šos, au­gin­tas va­sa­ro­jus, žie­mo­jus, do­bi­lai, lai­ky­ta 50 dar­bi­nių ark­lių, 120 mel­žia­mų kar­vių, 30 prieaug­lio, dir­bo 30 šei­mų. Dva­ro ūky­je po­pu­lia­rios bu­vo avys, au­gin­ta daug paukš­čių, plė­to­ta žu­vi­nin­kys­tė. To me­to nau­jie­na –- bul­vės, be ku­rių neį­si­vaiz­duo­ja­ma da­bar­ti­nė lie­tu­vių na­cio­na­li­nė vir­tu­vė, dva­ro do­ku­men­tuo­se mi­ni­mos nuo 1834 me­tų. XIX am­žiaus pra­džio­je ši dar­žo­vė su­kė­lė „re­vo­liu­ci­ją“ tarp deg­ti­nės va­ry­to­jų, nes vie­no pū­ro plo­te išau­gin­ti ru­giai da­vė 16, o bul­vės – 84 ki­bi­rus, tai yra – 5 kar­tus dau­giau spi­ri­to.

1877 me­tais mi­ni­mas di­de­lis vai­sių so­das su 175 se­nų obe­lų, kriau­šių, ag­ras­tų ir ser­ben­tų krū­mais, vyš­nio­mis, sly­vo­mis, oran­že­ri­ja, pa­vė­si­nė­mis. Čia prieš 150 me­tų au­go vie­nas pir­mų­jų grai­ki­nių rie­šut­me­džių Lie­tu­vo­je.

Dau­no­ra­vos dva­ras XVI–XIX am­žiais val­dė dau­giau nei 2600 hek­ta­rų že­mės, iš jos apie 730 hek­ta­rų – miš­ko.

Dva­ras be nuo­sto­lių iš­gy­ve­no abu pa­sau­li­nius ka­rus, ta­čiau nuo 1940 me­tų jį na­cio­na­li­za­vus pra­si­dė­jo komp­lek­so ny­ki­mas. Pas­ta­rai­siais me­tais būk­lė itin pra­sta, me­di­nio gy­ve­na­mo­jo po­nų na­mo sto­gas įlū­žęs.

As­me­ny­bės ir dun­dur­nie­kų bend­ruo­me­nė

Dau­no­ra­vos dva­ras tie­sio­giai su­si­jęs ir su di­džio­mis as­me­ny­bė­mis. XVII am­žiu­je dva­rą val­dė Trank­vit­cų gi­mi­nė, o Geor­gas Fryd­ri­chas Trank­vit­cas bu­vo Kur­šo ir Žiem­ga­los ku­ni­gaikš­čio pa­siun­ti­nys Ang­li­jo­je 1664 me­tais, spren­džiant Gam­bi­jos ir To­ba­go sa­los ko­lo­ni­jų at­ga­vi­mo bei lais­vos pre­ky­bos klau­si­mus.

Tarp Ma­žo­sios Dau­no­ra­vos sa­vi­nin­kų mi­ni­mas at­sar­gos ar­ti­le­ri­jos ma­jo­ras pirk­lys Teo­do­ras Vit­tė, ku­ris 1906 me­tais sa­va­no­riu įsto­jo į Ru­si­jos ka­riuo­me­nę ir 1914 me­tais mo­bi­li­zuo­tas da­ly­va­vo ko­vo­se su vo­kie­čiais Ry­tų Prū­si­jo­je ir Ga­li­ci­jo­je (dabar–Ukraina), o grį­žęs į Lie­tu­vą 1920 me­tais mo­bi­li­zuo­tas į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę, kur, ko­vo­da­mas ne­prik­lau­so­my­bės ko­vo­se su len­kais pa­sie­kė ma­jo­ro laips­nio. Jis bu­vo ap­do­va­no­tas Vy­čio kry­žiaus 5-ojo laips­nio or­di­nu ir Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės me­da­liu.

Su Dau­no­ra­vos dva­ru su­si­jęs nuo XVII–XVIII am­žių di­de­lės lat­vių evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų bend­ruo­me­nės – dun­dur­nie­kų (nuo dva­ro lat­viš­ko pa­va­di­ni­mo Dun­dur­mui­ža) su­si­for­ma­vi­mas. Dun­dur­nie­kai tarp ap­lin­ki­nių bu­vu­sios Šiau­lių ka­ra­liš­ko­sios eko­no­mi­jos lie­tu­vių kai­mų iš­si­sky­rė sa­vi­tu gy­ve­ni­mo bū­du (XVIII am­žiu­je jų ūky­je vi­du­ti­niš­kai gy­ve­no dau­giau kaip 15 žmo­nių, o lie­tu­vių – 6–8), re­li­gi­ja, pa­pro­čiais, bui­ti­mi. Siek­da­mas pa­ten­kin­ti di­de­lės liu­te­ro­nų bend­ruo­me­nės dva­si­nius po­rei­kius, dva­ro sa­vi­nin­kas Ju­li­jus von Fran­kas 1847 me­tais fun­da­vo Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čios sta­ty­bą.

Apie šią gau­sią bend­ruo­me­nę, pa­sak dr. E. Va­si­liaus­ko, ga­li­ma bū­tų pa­ra­šy­ti at­ski­rą kny­gą. To jam kny­gos su­tik­tu­vė­se ir lin­kė­jo svei­ki­nę Sa­vi­val­dy­bės, bib­lio­te­kos at­sto­vai, bi­čiu­liai.

Au­to­rės nuo­tr.

Dr. Ernestas Va­si­liaus­kas pa­sa­ko­jo iš pra­džių gal­vo­jęs ra­šy­ti moks­li­nį straips­nį, ta­čiau Lat­vi­jos vals­ty­bės is­to­ri­jos ar­chy­ve ras­ta gau­si XVI–XIX am­žiaus me­džia­ga – ke­li tūks­tan­čiai pus­la­pių – pla­nus pa­kei­tė iš es­mės.

Vos iš­leis­ta kny­ga apie dva­rus jau su­lau­kė su­si­do­mė­ji­mo Vo­kie­ti­jo­je.

Kny­gą apie Dau­no­ra­vos dva­rą su­si­do­mė­ju­sios var­tė ja­me gi­mu­si ir iki de­vy­ne­rių me­tų au­gu­si Da­lė Po­ciū­nie­nė (priekyje) ir dva­re tuo­me­ti­nė­je ko­lū­kio kon­to­ro­je dir­bu­si Al­bi­na Bal­čiū­nie­nė.

Vo­kie­čių kal­bos ver­tė­jas Bernd Gli­wa sa­kė, kad su au­to­riu­mi dirb­ti bu­vo leng­va, nes ki­lus neaiš­ku­mams vi­sa­da ga­lė­jo de­rė­tis.

Dau­no­ra­vos dva­ro pa­sku­ti­nių sa­vi­nin­kų pa­li­kuo­nis gra­fas Died­ri­chas Key­ser­ling­kas teigė, kad ši kny­ga neįp­ras­ta ir la­bai įspū­din­ga, pa­sa­ko­jan­ti apie ma­žo že­mės lo­pi­nė­lio po­ky­čius per 500 me­tų.

Dr. Er­nes­tui Va­si­liaus­kui už at­ver­tą lat­vių evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mą dė­ko­jo lat­vių tau­ty­bės ir drau­gi­jos at­sto­vės Laima Norvaišienė (de­ši­nė­je) ir Na­ta­li­ja Franc­kai­tie­nė.