Per antikinį Ispanijos miestą Salduvę legendiniais lietuvių keliais

Per an­ti­ki­nį Is­pa­ni­jos mies­tą Sal­du­vę le­gen­di­niais lie­tu­vių ke­liais

An­ti­kos lai­kais, prieš ro­mė­nams įsi­tvir­ti­nant Is­pa­ni­jo­je, ant Eb­ro upės kran­to kles­tė­jo Sal­du­vės mies­tas, ku­ris vė­liau ro­mė­nų per­va­din­tas į Caesaraugusta/Saragosą. Sal­du­vės var­do su­dė­ti­nių da­lių pa­na­šu­mas su an­ti­ki­niais Tra­ki­jos ir ypač Da­ki­jos mies­tų var­dais lei­džia ma­ny­ti, kad iš ten Vi­dur­že­mio jū­ra Sal­du­vės var­das ga­lė­jo pa­tek­ti į Is­pa­ni­ją ir sau­su­ma ar upė­mis į Šiau­rę, į da­bar­ti­nę Šiau­lių že­mę. Pa­gal tra­kų ir da­kų kal­bas pa­žo­džiui Sal­du­vė reiš­kia Auk­so mies­tą, to­dėl ga­li­me ma­ny­ti, kad se­nų se­no­vė­je Šiau­lių že­mė­je apie Sal­du­vės pi­lį bū­ta Auk­so mies­to.

dr.Vai­do­tas Ka­ni­šaus­kas

 1 pav. Saragoso–Salduvės mies­tas Is­pa­ni­jo­je

Šal­ti­nis: http://selfguide.ru/ispania/zaragoza-tra­vel-gui­de/

Sal­du­ba – an­ti­ki­nis Is­pa­ni­jos mies­tas

Vie­nas di­džiau­sių šiuo­lai­ki­nių Is­pa­ni­jos mies­tų su 700 tūkst. gy­ven­to­jų Sa­ra­go­sas (1 pav.) (isp. Za­ra­go­za) An­ti­kos lai­kais, iki ro­mė­nų, ku­rie 14 m. pr. Kr. to­je vie­to­je įkū­rė Co­lo­nia Cae­sa­rau­gus­ta, va­di­no­si Sal­du­vė – ly­giai taip pat, kaip ir Šiau­lių mies­te esan­tis pi­lia­kal­nis, ant ku­rio sto­vė­jo me­di­nė pi­lis.

No­rint at­ras­ti an­ti­ki­nį mies­to var­dą te­ko tru­pu­tį pa­varg­ti, nes ro­mė­nų, pvz., Pli­ni­jaus Vy­res­nio­jo (Cai­nus Pli­ni­jus Se­cun­dus, 23–79 m. po Kr.) „Gam­tos is­to­ri­jo­je“, tas mies­tas bu­vo pa­va­din­tas Sal­du­ba. Pa­gal ar­cheo­lo­gi­nius duo­me­nis, jis įkur­tas V a. pr. Kr., o la­biau­siai kles­tė­jo II–I a. pr. Kr., kai spaus­di­no sa­vo pi­ni­gus (2 pav.), ant ku­rių bu­vo už­ra­šas , pa­gal ibe­rų raš­tą reiš­kian­tis S-A-L-DU-I-E. Dėl to už­ra­šo šiuo­lai­ki­niai is­pa­nų is­to­ri­kai vie­toj an­ti­ki­nio ro­mė­niš­ko Sal­du­bos var­do vis daž­niau pra­de­da nau­do­ti žo­dį iš mo­ne­tos – Sal­duie, nes ma­no, kad jis ob­jek­ty­viau at­spin­di mies­to var­dą.

Be to, is­to­ri­kai ma­no, kad vi­du­ram­žiais Pli­ni­jaus Vy­res­nio­jo teks­to per­ra­ši­nė­to­jai iš­krei­pė pir­mi­nį rank­raš­čio teks­tą, ku­ria­me vie­toj Sal­du­bos tu­rė­jo bū­ti lo­ty­niš­kai pa­ra­šy­ta – Sal­duuia, ku­ri skai­to­ma ‘Salduvia‘. Va­di­na­si, an­ti­ki­nis Sa­ra­go­so pa­va­di­ni­mas bu­vo Sal­du­vė. Ta­čiau ką jis reiš­kia?

Eti­mo­lo­giš­kai aiš­kin­da­mie­si Sal­du­vės (Sal­duie) var­dą is­pa­nų kal­bi­nin­kai nu­spren­dė, kad jis ga­lė­jo žy­mė­ti par­da­vi­mą, nes sal­du bas­kų kal­ba reiš­kia „par­duo­ti“, o el sal­do is­pa­niš­kai – „ba­lan­sas“. Kaip už­ra­šas ant mo­ne­tos, Sal­duie tik­rai ga­lė­jo bū­ti su­si­ju­si su pre­ky­bi­niais mai­nais.

Po vi­sų sam­pro­ta­vi­mų is­pa­nai ap­si­sto­jo ties et­no­ni­mu zald – „ark­lys“ (bask. zal­di – ark­lys) (M. Beltrn Llo­ris, G. Fats Ca­be­za. „His­to­ria de Za­ra­go­za“, 1 t.), nes is­pa­nai vie­toj ‘s‘ ta­ria ‘z‘. Tik vi­siš­kai neaiš­ku, kuo čia dė­ti ark­liai, jei mies­tas, la­biau­siai kles­tin­tis iš pre­ky­bos, yra ant di­džiu­lės upės kran­to, kur kry­žiuo­ja­si ke­lios upės, o ap­lin­kui stūk­so kal­nai ir dau­giau­sia ke­liau­ja­ma upė­mis...

2 pav. Is­pa­ni­jos Sal­du­vės mo­ne­ta (150–27 m. pr. Kr.)

Šal­ti­nis: https://www.nu­mis­bids.com/n.php?p=sa­le&­sid=1673&­cid=&pg=0&­so=1&­search=­his

Is­pa­nų Salduvės/Saldubos var­do lo­ka­lus nag­ri­nė­ji­mas ma­ne suint­ri­ga­vo. Pa­žiū­rė­jau į jį iš ki­tos pu­sės. Pli­ni­jaus Vy­res­nio­jo „Gam­tos is­to­ri­jos“ Is­pa­ni­jos ap­ra­šy­me ir An­ti­kos že­mė­la­piuo­se be Sal­du­bos pa­mi­nė­ta ir dau­giau var­dų su prie­sa­ga -uba: Cor­du­ba (da­bar­ti­nė Kor­do­ba), Onu­ba, Ipo­nu­ba, Cu­ba.

Vi­siems jiems bū­din­ga, kad tai yra mies­tai ant upės kran­to. Ro­mė­nai su to­kia prie­sa­ga Is­pa­ni­jo­je va­di­no ir upes: Udu­ba, Mae­nu­ba. Va­di­na­si, jų pa­va­di­ni­muo­se ga­li at­si­spin­dė­ti žo­dis upė. Ka­dan­gi se­no­vės ibe­rai gar­sų ‘b‘ ne­sky­rė nuo ‘p‘ („His­to­ria de Za­ra­go­za“), tai tuo­se pa­va­di­ni­muo­se ga­li­me rai­dę ‘b‘ pa­keis­ti į ‘p‘ ir gau­si­me: Sal­du­pa, Cor­du­pa, Onu­pa, Mae­nu­pa, Udu­pa, Ipo­nu­pa, Cu­pa. Jot­vin­gių kal­ba upa reiš­kia upė (Z. Zin­ke­vi­čius. „Rink­ti­niai straips­niai“, p. 49). Ka­dan­gi ibe­rai ne­sky­rė „Tu“ nuo „Du“ („His­to­ria de Za­ra­go­za“), to­dėl žo­dis Sal­du­ba ga­lė­jo bū­ti vi­du­ram­žiais per­ra­šy­tas į Sal­tu­ba (ara­bams vi­du­ram­žiais už­ka­ria­vus Is­pa­ni­ją, Kor­do­ba bu­vo žy­mi­ma Quar­tu­ba, kas tam ne­prieš­ta­rau­ja), o eti­mo­lo­giš­kai tu­bae (lot.) – mu­zi­ki­nis inst­ru­men­tas tri­mi­tas (liet. triū­ba) – yra ki­lęs nuo žo­džio, žy­min­čio prie­tai­są van­de­niui kel­ti (Vit­to­re Pi­sa­ni. „L‘etimologia. Sto­ria-ques­tio­ni-me­to­do“).

Ma­no­ma, kad Sald eti­mo­lo­giš­kai ki­lo nuo žo­džio „drus­ka“ (lot. salt – drus­ka). Tai­gi vie­na iš Sal­du­bos var­do kil­mės ver­si­jų ga­li bū­ti to­kia – vie­ta prie upės, iš kur ima­mas ir pa­ke­lia­mas van­duo, kad jį iš­ga­rin­tų ir gau­tų drus­ką, nors, aiš­ku, drus­ką ge­riau ga­rin­ti iš sū­raus jū­ros van­dens.

Pa­sak S. Ka­ra­liū­no („Bal­tų et­no­ni­mai“), ara­bai ne­ski­ria gar­sų ‘b‘ ir ‘p‘ ir juos žy­mi vie­na rai­de ‘b‘. Ara­bams vi­du­ram­žiais už­ka­ria­vus Is­pa­ni­ją ir įkū­rus Kor­do­bos (Quar­tu­bos) ka­li­fa­tą, an­ti­ki­niai raš­tai ga­lė­jo bū­ti per­ra­šo­mi su ara­bams bū­din­gais kal­bi­niais įpro­čiais. Va­di­na­si, pra­di­nė Saldubos/Salduvės žo­džio ver­si­ja ga­lė­jo bū­ti „Sal­du­pa“ – lie­tu­viš­kai „sal­di upė“, kas ati­tin­ka lie­tu­vių „pie­no upės“ reikš­mę.

Sal­du­vės var­das Is­pa­ni­jo­je ga­lė­jo su­si­da­ry­ti mums ne­ži­no­mu bū­du, ga­lė­jo bū­ti ir at­neš­tas! Kas tą var­dą ga­lė­jo at­neš­ti? Pa­nag­ri­nė­ki­me ti­kė­ti­nas ver­si­jas.

Bal­tų ir kel­tų pir­ma­sis su­si­dū­ri­mas!

Ar ga­lė­jo Sal­du­vės var­dą į an­ti­ki­nę Is­pa­ni­ją at­neš­ti bal­tai iš prie­šis­to­ri­nės Šiau­lių že­mės? Prak­tiš­kai bu­vo ke­lios to­kios ga­li­my­bės.

Štai pir­mo­ji: V–I a. pr. Kr. kel­tams ple­čiant eks­pan­si­ją į ap­lin­ki­nes že­mes, ke­le­tas to­kių mig­ra­ci­nių ša­kų pa­lie­tė da­bar­ti­nės Len­ki­jos že­mes (3 pav.), ga­li­mą bal­tų že­mių pa­ri­bį ar­ba net gy­ve­na­mą te­ri­to­ri­ją.

3 pav. Kel­tų eks­pan­si­ja V–I a. pr. Kr.

Šal­ti­nis: Da­vid K. Faux. The La Te­ne Cel­tic Bel­gae Tri­bes in Eng­land: Y-Chro­mo­so­me Hap­log­roup R-U152-Hy­pot­he­sis C

Bal­tai tu­rė­jo rea­guo­ti į no­rą užim­ti jų te­ri­to­ri­ją. Jie ir rea­ga­vo. Anot is­to­ri­ko Alek­sė­jaus Bič­ko­vo ( ), pa­ra­šiu­sio sky­rių Sla­vai, kas jūs ir iš kur? kny­gai „ XIII “, VI a. pr. Kr. vi­du­ry­je va­ka­rų bal­tai, Pa­ma­rio (vei­di­nių ur­nų) kul­tū­ros ne­šė­jai, stai­ga pa­ju­dė­jo į va­ka­rus ir į pie­tus – į Lū­ži­tė­nų kul­tū­ros area­lą. Jie ap­si­gy­ve­no vi­sa­me Vys­los ba­sei­ne, o va­ka­ruo­se sie­kė net Ode­rio upę (4 pav.).

Įdo­mu tai, kad jie neišs­tū­mė Lū­ži­tė­nų kul­tū­ros at­sto­vų, o tai­kiai su­gy­ve­no su jais. Gal­būt per tą mig­ra­ci­ją bal­tai pa­sie­kė Tat­rų kal­nus ir ten įsi­tvir­ti­no, įkur­da­mi Le­tų įgu­las – teo­riš­kai tai vi­siš­kai įma­no­ma!

Aki­vaiz­du, kad tų ju­dė­ji­mų me­tu bal­tai ir kel­tai bend­ra­vo, juo la­biau, kad per užim­tą te­ri­to­ri­ją ėjo du gin­ta­ro ke­liai – vie­nas iš Sem­bos pu­sia­sa­lio, ki­tas iš Jut­lan­di­jos pu­sia­sa­lio. Bend­rau­da­mi kel­tai iš bal­tų ga­lė­jo su­ži­no­ti Sal­du­vės var­dą ir vė­liau jį pa­nau­do­ti.

4 pav. Pamario kultūros teritorija

Šaltinis: В.Г.Беляўца з энцыклапедыi "Археалогiя Беларусi", том. 2, Мiнск 2011, https://lt.wikipedia.org/wiki/Pamario_kult%C5%ABra#/media/File:Pomeranian_culture_map_bel.svg

Buvo ir antroji barbarų banga į vidurio ir pietų Europą, kada baltai su barbarais galėjo pasiekti net Ispanijos teritoriją. Kalbama apie 113–101 m. pr. Kr. kimbrų karą su Roma. Tiksliau, II a. pr. Kr. pabaigoje kimbrai, Šiaurės jūrai pradėjus apsemti jų gyvenvietes Jutlandijos pusiasalyje, patraukė į pietus ieškoti naujų žemių apsigyventi.

Iš pradžių kimbrai įėjo į bojų žemes Šiaurės Čekijoje, kur juos sustabdė stiprios bojų pajėgos. Įdomu tai, kad dabar tose vietose yra didelis Litovelo Moravijos regioninis parkas su Venecijos antrininke – Litovelo miestu, kuriame XII a. įkurta Karališkoji aludė, veikianti iki šių dienų. Tai yra čekiško alaus sostinė, turinti labai jau lietuvišką vardą.

Negalėdami įveikti bojų, kimbrai apėjo juos, greičiausiai judėjo Morovos upe ir pietuose perėję Dunojaus upę įsiveržė į Panoniją, o iš jos patraukė į vakarus, į Noriką, kur 113 m. pr. Kr. sumušė konsulo Karbono romėnų armiją.

Po tos pergalės kimbrai patraukė į vakarus sumušdami dar ne vieną romėnų konsulą su stipria armija, „išmaišydami“ visą Galiją ir šiaurės Ispaniją. Prie jų jungėsi nauji sąjungininkai. Yra žinoma, kad prie kimbrų buvo prisijungę teutonai, ambronai ir kitos gentys.

5 pav. Kimbrų ordos kelias

Šaltinis: https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Cimbrians_and_Teutons_-_it.png

Apie baltų dalyvavimą tame žygyje niekas neužsimena. Tačiau žygis vyko per Baltų žemių paribį ir per tas vietas, kur ėjo Gintaro kelias iš Sembos pusiasalio. Vadinasi, baltai turėjo būti gerai informuoti apie tą žygį. Apie baltų dalyvavimą tame žygyje nurodo keli faktai. Pirmas – II–I a. pr. Kr. baltų žemėse, tiksliau, Lietuvos ir Latvijos teritorijose, labai sumažėjo gyventojų – archeologai iškasa labai mažai to laikotarpio radinių. Tuo metu vietinis klimatas buvo geras, žemės derlingos, tai kur dingo vietiniai gyventojai? Kad Šiaulių žemėje tuo metu buvo mažai gyventojų, rašoma ir „Šiaulių miesto istorijoje (iki 1940 m.)“.

Natūraliausias paaiškinimas yra tik vienas – vietinės Lietuvos ir Latvijos baltų gentys gana gausiai, tikriausiai kartu su viskuo: moterimi, vaikais ir gyvuliais, prisijungė prie kimbrų žygio. Vladas Palubinskas (http://on.lt/gintaras) mano, kad baltai, dalyvavę kimbrų žygyje, buvo vadinami ambronais (lot. Ambrones), nes anglų k. gintaras yra amber, o gintaro tauta, aišku, – baltai.

Kalbininkas Vytautas Mažiulis žodį giñtaras kildina iš šaknies *gin- ‘to hit; to beat off, to defend’ + agentinis sufiksas *-tra- (t. y., gintaras – turintis galią apginti). Taigi, apginti–saugoti. O Sauginių pilis–piliakalnis Šiaulių raj. kaip tik yra iš to laikmečio, kada vyko kimbrų žygis. Vadinasi, sauginiai–šiauliečiai bent teoriškai galėjo dalyvauti kimbrų žygyje.

6 pav. Sudinų tauta prie Noriko provincijos (Romos imperija) II a.

Šaltinis: https://www.pinterest.com/pin/113504853091449610/

Lietuvių legendiniais keliais

Pagal antrą faktą, II a. Ptolemėjaus žemėlapyje, prie Dunojaus, šalia Noriko, pažymėta baltų Sudini tauta (6 pav), kaip tik Čekijos arba Slovakijos pietuose. Apie tai užsimena ir istorikas E. Jovaiša savo trilogijos „Aisčiai“ paskutinėje knygoje. Kaip baltai–Sudinai ten galėjo patekti, jei aplinkui, pagal istorikus, visur buvo karingų keltų žemės?

Vienintelis būdas Sudinams–Suduviams ten atsidurti buvo prisijungti prie kimbrų ordos, kuriai visi traukėsi iš kelio. Sudinų tose vietose nebėra, tačiau išliko daugybė vietovardžių su šaknimi Lit- ir Liet- ir priesagomis -uva ir -ava: pietryčių Čekijoje, pietų Moravos regione, teka 58 km ilgio Litavos upė (https://g.denik.cz/50/83/svratka_voda_info.jpg), turinti Litavkos intaką; žemiau Prahos, Pietvakarių Čekijoje, teka 55 km ilgio Litavkos upė, dešinysis Beronkos intakas; Čekijoje yra Litenčice, Letošova, Letonice, Letovice, Litomyšl, Letohrad, Litovel, Litultovice, Litomeriče, Litvinov, Liten, Litohlavy, Lety miestai ir miesteliai, paminėti X–XIV a. laikotarpiu, taigi, negalėjo būti Jogailaičių dinastijos įtakos pasekmė. Panašiu atstumu (45–65 km) nuo Dunojaus vidurio pietų Slovakijoje teka 44 km ilgio Litavos upė (Krupnicos intakas), turinti 9,3 km ilgio Mala Litava intaką. Ant Litavos upės kranto yra Litavos–Litva gyvenvietė (https://okresvk.wordpress.com/2014/06/10/historicke-mapovanie-do-polovice-18-storocia/), 7,6 km atstumu į pietus nuo jos stovinti Litavos/Čabrados pilis (http://www.rondel.sk/hrad/historia/), pastatyta XIII a., už kurios 3 km į rytus prie Cerovo kaimo stovi pilies antrininkės Litavos/Cerovos griuvėsiai.

Pagal kitą Ptolemėjaus žemėlapio nuorašą (7 pav.), netoli Oderio upės ištakų dabartinės Čekijos ar Slovakijos šiaurėje matome užrašą Litatra, kurį natūralu interpretuoti kaip Lietuvių Tatrai. Tai, kad tame žemėlapyje Litatrai pažymėti daug toliau į vakarus, nieko nereiškia –Ptolemėjaus žemėlapyje svarbiausia, kad pažymėtas vietovardis, o dislokavimo vietų painiavų yra dar ne tokių. Galima pagalvoti, kad tai koks nors nesusipratimas, jei ne tas faktas, kad Slovakijos šiaurės vakaruose Tatrų kalnuose dabar stovi kažkada buvusios galingos XIII a. pilies, vadinamos Lietava, griuvėsiai (http://www.lietava.info/?section=1&id=564).

Be pilies ten yra Lietavos kaimas, Lietavska Lučka ir Lietavska Svinna-Babkov gyvenvietės. Nuo Lietavos pilies į rytus, už 46 km, stovi Likavos pilis Likavkos vietovėje. Nuo tos vietos už 30 km yra Liptovsky Mikulas vietovė, ir apskritai tame Tatrų kalnų regione yra daugybė vietovių su Liptova vardu. Visai galimas atvejis, kad šie vardai transformavosi iš senovinio Lietavos vardo. Gal iš Litatros gynėjų kilo gintaro pavadinimas, nes Gin-Tatr lengvai lingvistiškai transformuojasi į Gintarą? Juo labiau, kad per tas vietas iš Pabaltijo keliavo gintaro karavanai.

Pro tas vietas teka galinga 406 km ilgio Vah upė, kurią vokiečiai vadina Waag, vengrai Vág, o lenkai Wag. Lieka pridurti, kad lietuviškai ji skambėtų Vaga ir tai būtų geriausias jos paaiškinimas, nes ji vinguriuoja per kalnus kaip giliai praarta vaga.

Kadangi Ptolemėjaus žemėlapis yra iš II a., tai yra pagrindo manyti, kad Lietuvos vardas buvo paminėtas II a. Kad romėnai II amžiuje gerai orientavosi tose vietose, rodo markomanų karo metu 50 km nuo Lietavos pilies į pietvakarius prie Trenčyno pilies ant Vah–Vagos upės kranto išlikęs Legio II Adiutrix legiono legato Marcus Valerius Maximianus (filmo „Gladiatorius“ pagrindinio herojaus prototipas) Laugaricio vietovėje padarytas užrašas (8 pav.).

Įdomu, kad jotvingių kalba (Z. Zinkevičius. „Rinktiniai straipsniai“), laugi reiškia „plaukai“, taigi Laugarikio vietovė natūraliai reiškia „Plaukuotą Rikį“. Iš oficialios istorijos žinome, kad tas vietas tada valdė Germanų Kvadų (lot. Quadi – taip pirmiausia skambėjo) tauta. Pagal Kornelijų Tacitą, svebai, kuriems priklausė ir kvadai, labai vertino savo vešlius plaukus, iš jų padarytus kuokštus, surištus viršuje mazgu.

Kaip čia yra, kad Plaukuotas Rikis skamba jotvingiškai, o ne germaniškai? Vienas iš kvadų karalių turėjo vardą Ariogesus, kuris kažkodėl primena mūsų Ariogalą, paminėtą XIII a. Gal čia eilinė tautos identiteto betvarkė? Kvadų-quadi vardas etimologiškai lieka dar neiššifruotas. Gal jotvingių kalba leis tą vardą iššifruoti? Ir iš tikro, pagal (senovinę!) jotvingių kalbą (Z. Zinkevičius. „Rinktiniai straipsniai“), kuo – „šuo“, o weda – „kelias“, vadinasi, jotvingiškai quadi yra „šunkelis“, o jų žmonės tikriausiai – „šunkelninkai“ ar kažkas panašaus.

Tas faktas verčia rimtai pasidomėti, ar nebus Quadi vardą perėmę baltai–jotvingiai. Todėl visai tikėtina, kad tose vietose romėnai kovėsi su lietuviais–jotvingiais, galbūt net Plaukuoto Rikio vadovaujamais. Tai, kad po markomanų karo daugiau kaip šimtui metų baltai nutraukė prekybą gintaru su Roma (A. Bliujienė. „Lietuvos priešistorės gintaras“), taip pat verčia manyti, kad romėnai užpuolė Gintaro kelio gynėjus, nes, tikriausiai, norėjo patys jį kontroliuoti. O to baltai – gintaro rinkėjai – negalėjo atleisti. Galbūt jie negalėjo atleisti ir ištisų Qvadi-(jotvingių?) genčių išžudimų, kas tikrai vyko to karo metu.

7 pav. Vadinamoji Modernioji lentelė iš Ptolemėjaus atlaso, išleisto Romoje 1507 m., su pažymėta Oderio upe ir Litatrai vietove

Šaltinis: http://projektodra.cz/pramen-odry-v-historickych-souvislostech/

8 pav. Romėnų iškaltas užrašas Laugarikio vietovėje su tekstu: Victoriae Augustorum exercitus, qui Laugaricione sedit, mil(ites) l(egiones) II DCCCLV. (Maximi)anus leg(atus leg)ionis II Ad(iutricis) cur(avit) f(aciendum)

Šaltinis: https://en.wikipedia.org/wiki/Tren%C4%8D%C3%ADn#/media/File:Trencin-Roman2.JPG.

Kimbrų kelyje buvo ir daugiau lietuviškų vietovardžių. Perėjus Dunojaus upę, dabartinėje Austrijoje, žemiau Vienos yra Leitos kalnai (484 m aukščio, 7 km pločio ir 35 km ilgio) ir Leitos (slovakiškai – Litavos) 180 km upė, Dunojaus intakas. Istorinis Leitos upės vardas (nuo romėnų laikų) buvo Laedava. Leitos kalnai yra tam tikras perėjimas tarp Alpių ir Karpatų kalnų, todėl kimbrų ordos tais 113 m. pr. Kr. turėjo ten keliauti.

 Tomis vietomis visais laikais keliaudavo ir gintaro karavanai. Gali būti, kad kimbrų ordos iš Panonijos artėjo prie Noriko toje vietovėje, kur dabar yra Litijos miestas (http://www.kam.si/mesta/litija.html) Slovėnijoje, netoli jos sostinės Liublijanos, o romėnų laikais ir anksčiau ten gyveno Latovikų gentis, kuri sutinkama už tūkstančio kilometrų prie Dunojaus ir Reino upių ištakų. Kimbrų ordos savo žygyje perėjo abi tos genties dislokavimo vietas.
Kimbrų ir jų sąjungininkų ordos perėjo Ispaniją kaip tik netoli Salduvės miesto. Grynai teoriškai galėjo kimbrų sąjungininkai ten pasilikti ir toliau nebekeliauti, ir laikui bėgant įtakoti vietinio miesto vardo pasikeitimą į Salduvės vardą.

Trakiškai–dakiška Salduvės vardo kilmės versija

Salduvė–Salduba Ispanijoje labai suklestėjo III a. pr. Kr. dėl savo strateginės padėties ant Ebro upės ir dėl intensyvios prekybos ta upe su graikais – Saragoso miesto apylinkėse yra gausiai randama meniškų graikiškų dirbinių (http://www.museodezaragoza.es/wp-content/uploads/2012/10/guia-del-museo.pdf).

Salduvės vardo forma rodo, kad jį turėjo atnešti trakai arba, kas labiau tikėtina, dakai, nes jiems, pagal prof. Ivaną Duridanovą, „būdingi sudurtiniai žodžiai, kurie baigiasi -dava (-deva, -daua, -daba ir kt.) – kas reiškia „miestas“. Miestų–kaimų pavadinimai su -dava, -deva geografiškai (http://groznijat.tripod.com/thrac/thrac_8.html) yra sugrupuoti taip:

1. Dakijoje: Acidava, Argedauon, Burridava, Dokidaua, Karsidaua, Klepidaua, Komidaua, Markodaua, Netindaua, Patridaua, Pelendova, *Perburidava, Petrodaua, Piroboridaua, Rhamidaua, Rusidava, Sadidaba, Sangidaua, Setidaua, Singidaua, Sykidaba, Tamasidaua, Utidaua, Zargidaua, Ziridaua, Zucidaua.

2. Žemutinėje Mezijoje (Lower Moesia) (dabartinė šiaurės Bulgarija) ir Mažojoje Skitijoje (Scythia): Aedabe, *Buteridava, *Giridava, Dausvadua, Kapidaua, Murideba, Sacidava, Scaidava (Skedeba), Sagadava, Sukidaua (Sucidava).

3. Aukštutinėje Mezijoje (Upper Moesia): Aiadaba, Bregedaba, Danedebai, Desudaba, Itadeba, Kuimedaba, Zisnudeba.“

Galima pastebėti, kad Dakija–Rumunija buvo vienintelė Europos šalis, kurioje vietovardžių su priesaga -ava, -uva yra ne mažiau (panašu, kad daugiau) negu Lietuvoje. Tai rodo šių šalių kalbų giminingumą. I. Duridanovas iššifravo 180 trakiškų žodžių, tarp kurių buvo mums svarbus žodis: saldas (vietoj *zaldas) ‘aukso’ [sen. bulg. zlato (iš Proto-slavų *zăltă) ‘auksas’, nauj. bulg. zlato ‘auksas’, zlaten ‘aukso’] (http://groznijat.tripod.com/thrac/thrac_5.html).

Vadinasi, pagal trakų–dakų kalbą, Salduvė pažodžiui galėjo reikšti: Salda (trakiškai – auksas) + -duvė (dakiškai – miestas) = Aukso miestas. Čia reikia prisiminti, kad pagal archeologę Audronę Šapaitę, senesnėje literatūroje Šiaulių Salduvė buvo vadinama Salda (http://lad.lt/data/com_ladreports/4192/1-51.pdf).

Kad Salduvė buvo įprastas dakiškas žodis, rodo Romos–Dakijos pasienyje, netoli Trakijos, Aukštutinės Mezijos provincijoje buvusi tvirtovė–miestas, pavadintas Saldum. Tvirtovė užėmė 1,36 ha ir joje, archeologų duomenimis, buvo dislokuota 865 karių.

Romos imperijoje žodžiai su galūnėmis -dum, -um, paprastai žymėdavo keltiškos kilmės miestus–tvirtoves. Pagal Proto-keltų kalbą *duno reiškė tvirtovę, o *dunum – kalvą arba tvirtovę, todėl Saldum, kuris galėjo būti Saldunum trumpinys, galėjo reikšti Aukso miestą–tvirtovę. Čia nieko keisto, kad galūnė keltiška – dakai, kaip ir kitos tautos, kartais naudodavosi ir keltų žodžiais.

Išvada: Salduvės miesto vardas Antikos laikais į šiuolaikinę Ispaniją galėjo patekti Viduržemio jūra iš Graikijos per Trakiją arba Dakiją ir reikšti Aukso miestą. Toks pavadinimo aiškinimas visai realus, nes iš tikro tais laikais Ispanijos Salduvė buvo labai turtingas miestas – juk ne bet kuris miestas išgalėjo lieti savo monetas, o Salduvė jas liejo.

Pagal kalbininką Kazimierą Būgą, Salduvė yra žiemgališkos kilmės dėl žiemgališkos priesagos -uvė, kurios reikšmė ne visai aiški. Todėl Šiaulių Salduvės vardą yra pagrindo laikyti trakiškos ir dakiškos kilmės, atneštą iš Padunojo į Šiaulių žemę. Juk ir kalbininkas Jonas Basanavičius lietuvius laikė giminingus trakams (J. Basanavičius. „Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon“).