Naujausios
„Peliksas Bugailiškis – visomis keturiomis į savąją žemę įkibęs žmogus“. Jackus Sondeckis
P. Bugailiškis, pasimokęs Šimonių valsčiaus mokykloje, 1894 metais išvyko mokytis į Liepojos gimnaziją, kurią baigė 1902 metais. Jis ne iš karto apsisprendė studijuoti teisę, iš pradžių studijavo gamtos mokslus, o tik vėliau – teisę Peterburgo universitete. 1905 metų įvykiai Rusijoje privertė nutraukti studijas. Teisės studijas vėliau tęsė Maskvoje, jas baigė 1909 metais ir įgijo teisininko diplomą.
Tais pačiais metais atvyko į Šiaulius, įsidarbino advokato Stasio Lukausko padėjėju, nes tuomet norint pradėti teisininko karjerą reikėjo turėti penkerių metų teisinio darbo stažo.
Vėliau, Pirmojo pasaulinio karo metu, dirbo advokatu vokiečių teismuose – gynė gyventojus nuo vokiečių savivalės.
1918 metų vasario 16 dieną Lietuva vienintelė iš Baltijos valstybių atkūrė savo valstybingumą.
1918 metų lapkričio 2 dieną buvo priimta Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija. Joje konstatuota, kad visi piliečiai prieš įstatymą yra lygūs. 1918 metų lapkričio 11 dieną Lietuvos Valstybės Tarybos pavedimu Augustinas Voldemaras sudarė pirmąją Lietuvos Laikinąją Vyriausybę. Pirmuoju teisingumo ministru buvo paskirtas Petras Leonas. 1918 metų lapkričio 28-ąją jo iniciatyva Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Laikinąjį teismų sutvarkymo įstatymą, kurio 3 paragrafe buvo numatyta, kad teismo valdžiai Lietuvoje vykdyti įsteigiamas Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, apygardų teismai ir paskiriami taikos teisėjai. Taikos teisėjus tuo metu skyrė teisingumo ministras. 1918 metų gruodžio 15 dieną Šiaulių apskrityje pirmuoju ir vieninteliu tuo metu taikos teisėju buvo paskirtas P. Bugailiškis. Taikos teismą sudarė: taikos teisėjas, sekretorius ir jo padėjėjas bei raštininkas.
Organizuojant teismo darbą Šiaulių apskrityje ir Lietuvoje, reikėjo žengti pirmuosius žingsnius.
Apžvelgus to meto teisėjų biografijas, matyti, kad teisėjai ne vien tik dirbo teisinį darbą, bet buvo ir visuomenininkai, priklausė įvairioms draugijoms, dalis teisėjų dirbo kultūrinį darbą.
P. Bugailiškis beveik visą savo laisvą laiką, likusį nuo mokslų, vėliau nuo darbinės veiklos, skyrė visuomeninei veiklai. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą 1904 metais bendradarbiavo su Peterburge leidžiamu lietuvišku laikraščiu „Lietuvių laikraštis“, 1907–1909 metais buvo Lietuviškų knygynėlių draugijos steigėjas ir narys, bendradarbiavo laikraščiuose „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“. 1915–1917 metais gyvendamas Vilniuje dirbo banke, bendradarbiavo – su „Lietuvos žiniomis“, „Lietuvos aidu“, „Darbo balsu“, „Vilniaus žiniomis“, „Lietuvos ūkininku“ ir kitais laikraščiais. 1917 metais grįžo į Šiaulius.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, Šiaulių krašte P. Bugailiškis aktyviai įsijungė į visuomeninę kultūrinę veiklą. 1919–1922 metais redagavo žurnalą „Sietynas“, vėliau 1923–1933 metais – mėnesinį žurnalą „Kultūra“, buvo vienas iš „Kultūros“ bendrovės steigėjų.
Daug savo organizacinių sugebėjimų P. Bugailiškis skyrė muziejininkystei ir kraštotyrai. Jis buvo 1923 metų kovo 11 dieną įsteigto Šiaulių „Aušros“ muziejaus, vėliau tapusio žymiausiu kraštotyros muziejumi Lietuvoje, kūrimo iniciatorius ir ilgametis jo globėjas, kultūros ir švietimo draugijų steigėjas ir vadovas, 1927 metais gegužės 15 dieną įsteigtos Šiaulių kraštotyros draugijos, kuri iš Šiaulių apskrities savivaldybės perėmė ir Šiaulių „Aušros“ muziejų, iniciatorius ir vadovas.
1918 metų lapkričio 24 dieną P. Bugailiškis buvo išrinktas į Šiaulių miesto tarybą, dirbo valdybos sekretoriumi. 1919–1921 metais išrinktas Šiaulių apskrities tarybos pirmininku.
Apie P. Bugailiškio muziejinę ir kraštotyrinę veiklą yra daug rašyta. 1994 metais Šiaulių „Aušros“ muziejaus iniciatyva išleistuose atsiminimuose „Gyvenimo vieškeliais“ jis daug dėmesio skyrė muziejininkystei ir kraštotyrai.
–
Plačiajai visuomenei mažiausiai yra žinoma P. Bugailiškio teisinė veikla. Jis buvo advokatas, taikos teisėjas, ėjo teismo tardytojo, notaro pareigas, net dirbo valstybės gynėjo darbą (taip buvo vadinamas asmuo, kuris atliko prokuroro pareigas), buvo Šiaulių apygardos teismo teisėjas, pirmininko padėjėjas (tuo metu taip buvo vadinamos vicepirmininko pareigos), vicepirmininkas, skyriaus pirmininkas, pirmasis Vilniaus apygardos teismo pirmininkas, o karjerą baigė būdamas Šiaulių apygardos teismo pirmininku.
1922 metų rugpjūčio 3 dieną P. Bugailiškis, būdamas Šiaulių apygardos teismo vicepirmininku, pateikė teisingumo ministrui prašymą atleisti jį iš Šiaulių apygardos teismo vicepirmininko pareigų, nes visą savo laiką norėjo skirti kultūrinei ir visuomeninei veiklai, taip pat muziejininkystei ir kraštotyrai. 1922 metų rugsėjo 19 dieną prašymas buvo patenkintas. Pasitraukti iš teisėjo pareigų lėmė jo noras visiškai atsidėti šiems darbams.
Tačiau praėjus vieniems metams P. Bugailiškis pakartotinai vėl buvo paskirtas Šiaulių apygardos teismo vicepirmininku, nuo 1923 metų spalio 23 dienos ir skyriaus pirmininku, juo dirbo iki 1939 metų lapkričio 6 dienos, kol buvo paskirtas pirmuoju Vilniaus apygardos teismo pirmininku.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė straipsnyje „Kraštotyra ir muziejininkystė Pelikso Bugailiškio egodokumentikoje“ taip charakterizuoja P. Bugailiškį: „Demokratiškas, plačių pažiūrų, prigimties apdovanotas įvairiais talentais, galėjęs padaryti puikią teisininko karjerą, daug pasiekti valstybės tarnyboje, būti puikus žurnalistas, kaip pragyvenimo šaltinį jis pasirinko teisę, o širdžiai mielas užsiėmimas visada buvo kraštotyra ar muziejininkystė“.
Po 1926 metų gruodžio 17 dienos tautininkų organizuoto perversmo kai kurie Šiaulių teisininkai užsitraukė jų nemalonę. Šiaulių apygardos teismo pirmininkas N. Morkvėnas ir vicepirmininkas P. Bugailiškis 1927 metais buvo apkaltinti tuo, kad neparodė reikiamos pagarbos į Šiaulius atvykusiam Lietuvos prezidentui A. Smetonai, nes nedalyvavo priėmime, nors tuo metu P. Bugailiškis atostogavo ir buvo išvažiavęs iš Šiaulių. Teisėjas P. Bugailiškis su advokatu K. Šalkausku Šiaulių apygardos teismo dešimtmečio sukakties pokylyje po to, kai neblaivus jaunalietuvis advokatas Požėla pasakė tostą už 1926 metų perversmo dalyvius ir visi atsistojo, o jie abu liko sėdėti, buvo apkaltinti kariuomenės negerbimu.
Teisininkų draugija Lietuvoje įsikūrė 1920 metais ir gyvavo iki 1940-ųjų. Į ją buvo susibūrę Lietuvos teisininkai: Lietuvos universiteto Teisių fakulteto dėstytojai, teismų, advokatūros, notariato, magistrato darbuotojai, juriskonsultai. Draugija 1922–1940 metais leido žurnalą „Teisė“, į kurį savo straipsnius teisine tematika rašė ir P. Bugailiškis. 1929 metų gruodžio 23 dieną buvo įsteigtas Lietuvos teisininkų draugijos Šiaulių skyrius, kurio valdybą sudarė P. Bugailiškis, J. Brazinskis ir K. Venclauskis. 1932 metais skyrius turėjo 52 narius: teisėjus, advokatus, prokuratūros darbuotojus. 1937 metais šio skyriaus valdybą sudarė P. Bugailiškis, D. Gocas, F. Vaitiekūnas, K. Venclauskis.
Už nuopelnus Lietuvai Respublikos prezidento 1928 metų gegužės 15 dienos aktu P. Bugailiškis, dešimties metų Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvėms paminėti, apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu.
P. Bugailiškis, 1939 metais dirbdamas Šiaulių apygardos teismo vicepirmininku, etatinėmis teismo kandidatėmis priėmė seseris Danutę ir Gražbylę Venclauskaites. Baigusieji teisės mokslus Vytauto Didžiojo universitete Teisės fakulteto Teisės skyriuje prieš tapdami teisėjais, prokurorais, advokatais ar tardytojais privalėjo dvejus metus dirbti apygardos teismuose teismo kandidatais ir atlikti praktiką, tai yra laikinai eiti teisėjo, prokuroro ar tardytojo pareigas, ir tik tada, parašę darbą, išlaikę egzaminą ir prisiekę, galėjo užimti atitinkamas pareigas.
P. Bugailiškis Teisingumo ministerijos buvo vertinamas, kaip gerai atliekantis savo tiesioginį administracinį darbą, todėl 1939 metais atgavus Vilniaus kraštą jam primygtinai buvo siūlomos pirmojo Vilniaus apygardos teismo pirmininko pareigos, tačiau jis nesutiko, nes tai galėjo trukdyti jo visuomeniniam darbui bei asmeniniam gyvenimui. Tik asmeniniai teisingumo ministro profesoriaus Antano Tamošaičio įkalbinėjimai ir pažadas, kad tai bus tik laikino pobūdžio darbas, P. Bugailiškį paskatino sutikti, ir 1939 metų spalio 21 dieną jis buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo pirmininku. Jam teko atsakingos ir nelengvos pareigos perimant iš lenkų apygardos teismą ir organizuojant jo darbą.
–-
Lemtinga Lietuvai, o kartu ir jos teisės institucijoms buvo 1940 metų birželio 15-oji, kai buvo įvykdyta sovietinė okupacija ir aneksija. Sovietinė Lietuvos vyriausybė nuo pat pirmųjų savo veiklos dienų, tai yra 1940 metų liepos 1 dienos, kai buvo išleistas „Laikinasis teismų santvarkos įstatymo pakeitimas“, įteisino teismo darbuotojų atleidimą be jų sutikimo. Tuo vadovaujantis per trumpą laiką buvo atleista daug teisėjų, prokurorų, tardytojų.
Sovietinė vyriausybė tuomet veikusius teismus vertino kaip tautininkų išnaudojimo įrankį, o Tautininkų partija sovietų buvo laikoma fašistine partija, todėl buvo likviduotos visos teisinės institucijos, tarp jų ir teismai.
P. Bugailiškis dirbo Vilniaus apygardos teismo pirmininku ir per teisingumo ministrą kreipėsi į M. Gedvilą, einantį Respublikos Prezidento pareigas, su prašymu atleisti jį iš Vilniaus apygardos teismo pirmininko pareigų. Jis nuo 1940 metų rugpjūčio 10 dienos buvo atleistas ir paskirtas Šiaulių apygardos teismo pirmininku, kur dirbdamas stengėsi apsaugoti savo darbuotojus nuo sovietinės valdžios savivalės, kai kildavo pavojus, įspėdavo, kad būtų atsargūs.
1940 metų rugsėjo 5 dieną P. Bugailiškis buvo paskirtas Šiaulių „Aušros“ muziejaus globėju. Vėliau gavo Mokslų akademijos kvietimą dirbti Etnologijos instituto ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriumi ir jį priėmė. 1941 metų gegužės mėnesį jis vadovavo Šiaulių „Aušros“ muziejaus perdavimui Mokslų akademijai.
1941 metais vokiečių armijai okupavus Lietuvos teritoriją, P. Bugailiškis abejojo dėl savo saugumo, nes dirbo sovietiniame Šiaulių apygardos teisme. Tačiau pirmosiomis okupacijos dienomis iš susidariusios Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gavo pasiūlymą ir toliau eiti Šiaulių apygardos teismo pirmininko pareigas su apkarpyta teismo kompetencija sutiko. Vokiečių karinės okupacijos valdžios organų nurodymai teismų beveik nepasiekdavo, išskyrus potvarkius, skirtus kovai su degtindariais. Tiesa, visi valstybės tarnautojai, tarp jų ir teisės institucijų pareigūnai, privalėjo pasirašyti pareiškimą, kad tarp jų ir žmonos giminių nėra žydų kilmės asmenų.
Vokiečių okupantai 1943 metų lapkričio mėnesį per trylika dienų pareikalavo išsikraustyti ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus patalpas užleisti ligoninei. P. Bugailiškis kartu su savo talkininkais vertingiausius eksponatus sukrovė į dėžes ir išslapstė daugiau kaip 50 vietų. Nemažai eksponatų P. Bugailiškis paslėpė savo namų rūsyje Žemaitės gatvėje 17, Šiauliuose. Kita dalis eksponatų buvo paslėpta Šiaulių apygardos teismo rūmuose Dvaro gatvė 83, ir tai buvo Šiauliuose viena iš saugiausių vietų, išlikusi per visus karus ir gaisrus. Deja, ne visi vertingi eksponatai dėl karo pasekmių iš visų 50 vietų grįžo į Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondus.
1944 metais, baigiantis karui, draugai primygtinai rekomendavo P. Bugailiškiui pasitraukti į Vakarus, kad išvengtų represijų. Tačiau savo draugo K. Korsako įkalbėtas, kad bus saugus, pasiliko sovietinėje Lietuvoje. 1944 metų pavasarį P. Bugailiškis pateikė prašymą atleisti jį iš Šiaulių apygardos teismo pirmininko pareigų, ir Lietuvos SSR teisingumo liaudies komisaro Povilo Pakarklio buvo atleistas. Sovietinei vyriausybei atleidus Nepriklausomos Lietuvos teisėjus ir į jų vietas paskyrus valdžiai lojalius, tačiau mažai kompetentingus žmones, rimtas teisinis darbas tapo nebeįmanomas, o savanoriškas pasitraukimas iš teismo P. Bugailiškiui užtraukė Komunistų partijos Šiaulių miesto komiteto sekretoriaus nemalonę.
P. Bugailiškis ir toliau rūpinosi Šiaulių „Aušros“ muziejumi, jo eksponatais, kultūros paminklais. Pasibaigus karui, laikina Šiaulių „Aušros“ muziejaus raštinė buvo įrengta jo namuose. Ten buvo saugoma ir dalis išlikusių eksponatų.
Sovietinis režimas ir toliau be gailesčio laužė Lietuvos gyventojų likimus, ypač nukentėjo inteligentija. P. Bugailiškis 1945 metų pavasarį buvo suimtas ir savaitę praleido Šiaulių saugumo rūsyje. Paleistas, padedant draugams, slapta greitosios automobiliu paliko Šiaulius ir slapstėsi Vilniuje, Petro Vileišio namų palėpėje. Persekiojimui aprimus, 1945–1948 metais dirbo Mokslų akademijos Istorijos instituto sektoriaus vedėju, 1948–1952 metais – Knygų rūmų bibliografu-redaktoriumi. Lietuvos mokslų akademijoje P. Bugailiškis su pertraukomis dirbo iki 1952-ųjų. Padedamas kraštotyros entuziastų, surinko didžiulę Žemaitijos dvarų kolekciją, kuri šiuo metu saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
Tačiau ir ten 1953 metų kovo 2 dieną buvo suimtas ir tris mėnesius laikytas Vilniaus saugumo rūsyje ir Lukiškių kalėjime. 1953 metais septyniasdešimties metų P. Bugailiškis buvo nuteistas kalėti penkerius metus sunkiųjų darbų kalėjime, tačiau mirus Stalinui buvo amnestuotas. Jis buvo nuteistas dėl „Šiaulių metraštyje“ išspausdintos Šiaulių miesto 1918–1938 metų istorinės apžvalgos, kur keliais sakiniais aprašė 1919–1920 metų bolševikinės Rusijos veiksmus Lietuvos teritorijoje, kas labai nepatiko Stalino valdžiai. Nors rašydamas apie tai P. Bugailiškis stengėsi išlaikyti istorinį objektyvumą.
–-
Pagerbdamas P. Bugailiškio valią ir atminimą Šiaulių „Aušros“ muziejus 1998 metais įsteigė Pelikso Bugailiškio premiją, kuri kasmet skiriama už muziejininkystės, kraštotyros darbus, kultūrinę ir mokslinę veiklą.
2006 metais Šiaulių „Aušros“ muziejaus P. Bugailiškio ekspedicijų metu surinktas etnografinis archyvas buvo įtrauktas į UNESCO programos saugomą „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą.Įamžinant teisėjo, „Aušros“ muziejaus įkūrėjo, kraštotyrininko ir muziejininko atminimą, 2016 metų vasario 5 dieną Šiauliuose, Dvaro gatvė 83, ant Šiaulių apygardos teismo rūmų fasado buvo atidengta P. Bugailiškiui skirta atminimo lenta, kurioje rašoma: „Šiame pastate 1922–1936 m. dirbo teisininkas, pirmasis Lietuvos taikos teisėjas, ilgametis Šiaulių apygardos teismo teisėjas, Lietuvos kraštotyros ir muziejininkystės sąjūdžio organizatorius, Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrėjas PELIKSAS BUGAILIŠKIS (1883–1965).“ Jo vardu pavadinta viena Šiaulių miesto gatvių. Taip pat nuspręsta jo vardu pavadinti ir teismo salę. Taip 2016 metų lapkričio mėnesį septintoji Šiaulių apygardos teismo salė pavadinta Pelikso Bugailiškio vardo posėdžių sale. Vardinė teismo posėdžių salė yra vienintelė teisėjo vardo salė Lietuvos teismuose.
