Naujausios
Vasilijus Jerošenka buvo įvairiapusis rašytojas. Jo plunksnai priklauso pasakos, legendos, pasakojimai, eilėraščiai, publicistinės esė.
1923 metais rašytojas dalyvavo Niurnberge vykusiame penkioliktajame Tarptautiniame esperantininkų kongrese. Vasilijus Jerošenka dalyvavo kongreso metu organizuotame tarptautiniame poetų konkurse, perskaitė savo eilėraštį „Čigonės būrimas“ už kurį buvo įvertintas tarptautine premija. Žiūri pirmininkas vengrų poetas Kalmanas Koločajus, pažymėjo, kad prizas įteiktas ne tik už poeziją, bet ir už visą Vasilijaus Jerošenkos gyvenimo veiklą.
Jau Japonijoje buvo pastebėta, kad V. Jerošenkos kūryba išsiskiria meninės koncepcijos, kalbos ir kompozicijos originalumu (Аникеев, Такеда, 2017). Japonijoje pirmasis Vasilijaus Jerošenkos kūrinių rinkinys „Priešaušrio dainos“ buvo išleistas 1921 m. redaguojant Akitai Udziaku. Jame buvo 14 kūrinių: „Ankštas narvas“, „Žuvelės skausmas“, „Mokslininko galva“, „Prie ežero“, „Kriaušės medis“, „Erelio širdis“, „Pušelė“, „Pavasario nakties sapnas“, „Keista katė“, „Žmonės – dievai ant Jupiterio“, „Iššvaistytos malonės“, „ Kankinanti bedievio mirtis“, „Laimės laivelis“, „Kanarėlės mirtis“.
Tais pačiais metais išleistas antrasis rinkinys „Paskutinis atodūsis“, kurį sudarė V. Jerošenkos eilėraščiai esperanto kalba su vertimu į japonų kalbą, trijų veiksmų pjesė vaikams „Rožinis debesis“, pasakos „Jūrų karalienė ir žvejys“, „Dvi mažos mirtys“, rašytojo bičiulio Eguti Kan prisiminimai apie Vasilijų Jerošenką bei rinktinės sudarytojo ir redaktoriaus Akitos Udziaku komentaras pjesei „Rožinis debesis“.
Trečiąjį rinkinį „Žmonijos labui“ 1923 m. liepos mėnesį parengė leidykla „Kaijosha“, tačiau viskas dingo gaisre per stiprų žemės drebėjimą rugsėjį (Аникеев, Такеда, 2017).
1953 metais Jerošenkos pasakos buvo įtrauktos į Kaveda Siobo leidykloje leidžiamą daugiatomį leidinį „Japonų vaikų literatūros biblioteka“. 1956 metais Tokijuje pasirodė japonų profesoriaus Itiro Takasugi parengta rašytojo biografija „Aklas poetas Jerošenka“. 1959 metais šis autorius taip pat parengė ir trijų tomų rinktinę „Jerošenkos kūriniai“. Pirmąjį tomą sudarė kūriniai japonų kalba, antrasis – kūriniai esperanto kalba, o trečiasis – straipsniai ir atsiminimai apie V. Jerošenką abiejomis minėtomis kalbomis, o 1974 metais – pakartotas leidimas dviejuose tomuose. 1982 metais publikuotas pataisytas ir papildytas Itiro Takasugi knygos „Aušros daina“ leidimas. Taip pat Japonijoje ir Kinijoje buvo publikuota daug Vasilijaus Jerošenkos darbų esperanto kalba. Paskutinis iš jų (1979-1996) – šešių tomų rinktinių Jarošenkos kūrinių rinkinys, kurį redagavo ir sudarė Mine Yoshitaka. 1989 metais buvo išleista Fujii Shozo knyga esperanto kalba „Jerošenkos istorija: 1920-tieji Tokio, Šanchajus, Pekinas“.
Vasilijaus Jerošenkos kūrinių rinktinės buvo išleistos Tokijuje 1921, 1961, 1974 ir 1996 ir 1989 metais. 1995 m. Japonijoje esperanto kalba išleistos keturios Vasilijaus Jerošenkos pasakos, sukurtos šeštojo dešimtmečio pradžioje, išsaugotos Zinaidos Šaminos ir perrašytos iš Brailio rašto Anatolijaus Masenkos: „Trys dvyniai“, „Dangiškasis“, „Alikchanas bailys“, „ Išminties ąsotis“.
Kinijoje 1934 ir 1966 metais Lu Sinio išversta Vasilijaus Jerošenkos pjesė „Persikų spalvos debesis“ buvo išleista atskiru leidiniu. Deja, ši pjesė dar nebuvo išleista nei ukrainiečių, nei rusų kalbomis.
Iš esperanto į kinų kalbą Hu Yu-chi išvertė „Nuvytusių lapų pasakos“ ir kitus kūrinius, kurie išleisti Šanchajuje 1924 m. Tuo pat metu Pekine išleistas Vasilijaus Jerošenkos skaitytų paskaitų rinkinys „Išnykstantieji vaiduokliai“. Be to, Hu Yuzhi iš esperanto į kinų kalbą išvertė Vasilijaus Jerošenkos pasakų rinkinį „Bokštas, kad nukristi“. Lu Sinio išverstos „Jerošenkos pasakos“ buvo išleistos Kinijoje 1922, 1938, 1948, 1950, 1978 metais.
Kinijoje išleistos penkios Vasilijaus Jerošenkos knygos: „Jerošenkos pasakos“, Šanchajus: Shanwuyin Shuguan, 1922 m., pjesė „Rožinės spalvos debesis“, Beixin Shuju, 1922 m., kūrinių rinkinys esperanto kalba „Vienišos sielos dejonė“, Sanhajo, 1923 m., pasaka esperanto kalba „Bokštas, kad nukristi“ paskelbta žurnalo „La Verda Ombro“ („Žalias šešėlis“) priede, Tadžpėjus, 1923 m. (Аникеев, Такеда, 2017).
Daugiausia Jerošenkos kūrinių publikuota esperanto kalba. Vladislavo Taraniuk ir Jevgeno Kovtoniuk sudarytame 2020 metais „Vasilijaus Jerošenkos bibliografiniame kataloge“ nurodyti 60 Vasilijaus Jerošenkos kūrinių, publikuotų esperanto, 34 – japonų, 23 – kinų kalbomis. Manome, kad šių kūrinių yra kur kas daugiau, tik jie dar neatrasti ir randasi įvairiuose užsienio žurnaluose ir jų prieduose.
Kinų literatas ir vertėjas Chu Jui-Čži Vasilijaus Jerošenkos knygos „Vienišos sielos šauksmas“, išleistos Šanchajuje 1923 metais, pratarmėje rašė: „Japonijoje ir Kinijoje Jerošenka iškart tapo žymiu rašytoju, tačiau Europoje mažai kas girdėjo jo vardą. Mes tikimės, kad šios nedidelės knygos išleidimu subtilus neregio poeto talentas taps taip pat plačiai žinomas Vakaruose, kaip ir Rytuose“ (Юй-Чжи, 1962, p. 181).
Vasilijaus Jarošenkos darbai yra slavų ir rytų dvasinių tradicijų, romantizmo ir simbolizmo sintezės pavyzdys, jie organiškai pateko į tūkstantmečio senumo rafinuotos Japonijos ir Kinijos kultūros iždą (Патлань, 2000). Lu Sinis Vasilijų Jerošenką pavadino „visiškai skaidriu didelės sielos svajotoju“ (Ерошенко, 1977, p. 28).
Daugelis tų, kurie apie jį rašė buvusioje Tarybų Sąjungoje, reikalavo atsiriboti nuo jo naivumo, priekaištavo dėl pasaulėžiūros nenuoseklumo, visuotinai priimtų realizmo kanonų stokos. Bet ar galima kaltinti naivų svajotoją žmogų, kuris knygoje „Mergaitė mažomis kojomis“ rašė: „Norint eiti gyvenimo keliu, jums reikia ne didelių kojų, bet didelės širdies. Norint kovoti gyvenimo mūšyje, nereikia tigro letenų, eržilų kanopų, o stiprios valios, šviesios minties, drąsios širdies, teisingos ir sąžiningos dvasios, gilaus pasaulio pažinimo“ (Ерошенко, 1977, p. 117).
Japonijoje asmenvardis Jerošenka, arba „Ero-san“, įtrauktas į literatūros enciklopediją. Straipsnis apie Vasilijų Jarošenką publikuotas ir Esperanto enciklopedijoje. Kai kuriuose šaltiniuose jis vadinamas japonų vaikų literatūros klasiku, tačiau tik nedaugelis žino jo vardą tėvynėje.
Vasilijaus Jerošenkos darbų publikacijos rusų ir ukrainiečių kalbomis jau seniai tapo bibliografine retenybe (Патлань, 2000). Viena iš daugelio metų užmaršties šio rašytojo tėvynėje priežasčių buvo jo kūrinių gilaus vidinio dvasingumo neįvertinimas. Tai, kas teikė jam jėgų palikti Rytuose ryškų pėdsaką savo draugų ir gerbėjų širdyse, per daugelį metų tėvynėje atsisuko prieš jį patį.
Tarptautinė esperanto kalba jam tapo raktu į pasaulį, tačiau kartu ji ribojo jo kūrinių kelią į platų skaitytojų ratą ir smarkiai apsunkino jo gyvenimą per esperantininkų persekiojimą buvusioje Tarybų Sąjungoje.
Kelionės padėjo jam „pamatyti“ pasaulį, o daugelio kalbų mokėjimas leido suprasti ir parodyti pasaulį simbolinėse pasakose, tačiau visa tai tapo įtarimų ir persekiojimų priežastimi Indijoje, Japonijoje ir net tėvynėje.
Vasilijus Jerošenka nebuvo anarchistas, tačiau atleistas iš Rytų komunistinio universiteto dėl „anarchistinių pažiūrų“. Jis atsisakė klausytis užsieniečių telefoninių pokalbių Maskvos viešbučiuose, bet buvo apkaltintas šnipinėjimu dėl susirašinėjimo daugeliu kalbų nesuprantamu Brailio raštu. Jis studijavo religijos istoriją ir filosofiją, užrašė daugelio tautų legendas ir pasakas, tačiau, būtent, jo pasaulėžiūra, susiformavusi remiantis Rytų dvasine tradicija, krikščionybe, budizmu, Levo Tolstojaus mokymais, padarė beveik neįmanomu dalyku paskelbti daugumos jo darbų: iki šiol į rusų ir ukrainiečių kalbas išversta tik penktadalis to, ką jis parašė dvidešimtajame dešimtmetyje (Киценко, 1991).
Vasilijus Jerošenka savo gyvenimu ir kelionėmis dvidešimtajame amžiuje tęsė aklų ukrainiečių pasakotojų, bandūrininkų, klajojančių šviesuolių, kurių vienas ryškiausių atstovų buvo poetas, keliaujantis filosofas Grigorijus Skovoroda (1722–1794), tradicijas (Патлань, 2000).
Vasilijaus Jarošenkos kūryba pasižymi subtilia simbolika ir primena Nikolajaus Rericho (1874–1947) literatūrinį braižą. Saulės, ugnies, liepsnos simboliai yra svarbiausi daugelyje jo apsakymų ir pasakų („Erelio širdis“, „Žiemos pasaka“, „Pasaulio ugnis“, „Ant kranto“). Rašytojas meistriškai panaudojo pakartojimus, žodžio ritmą, pavyzdžiui, pasakoje „Erelio širdis“, kurio leitmotyvas – erelių daina, svajojant pasiekti „amžinai šiltą ir amžinai šviesią saulę“. „Žiemos pasakos“, herojus „Topolio berniukas“ sako: „Užaugęs, turiu virsti malkomis arba tapti fakelu, kad, atiduodamas savo šviesą ir šilumą, sušildyčiau ar apšviesčiau šį pasaulį. Tai topolio paskirtis. O kad degtum šviesiau ir švytėtum ryškiau, tau reikia ženklo – „meilės“ ženklo (Ерошенко, 1977, p. 94). Vasilijus Jarošenka mums neatskleidžia, koks tai ženklas, tačiau paaiškinimu gali tapti Nikolajaus Rericho žodžiai: „Širdies ir meilės kalba yra ta pati. Jei pykčio ženklas yra minusas, aštri kaip strėlė, tai meilės ženklas yra pliusas, amžinai žėrintis kryžius, kuris nuo neatmenamų laikų apšvietė sąmonę ir prisidėjo prie gyvenimo pakylėjimo“ (Рерих, 1998, p. 346).
Mes skaitome Indijos pasakojimus apie Baitalą, apie Budą-Gautamą, Birmos legendą, kurią Vasilijus Jerošenka įrašė vietinėmis kalbomis ir paskelbė japonų kalba. Didysis princas atveria krūtinę, kad savo krauju palaistytų jo auginamą Teisingumo gėlę. Galinga letena tigras atidaro narvus, kuriose auginamos avys, bijančios laisvės. Vaikinas eina į svajonių šalį Vaivorykštės tiltu. Ereliai kyla vis aukščiau, svajodami pasiekti saulę. Tai tik keli vaizdai iš Vasilijaus Jerošenkos pasakų. O už visą to slypi tikėjimas, kad visi žmonės yra broliai, o aklieji gali gyventi ir keliauti šiame pasaulyje ne prasčiau nei regintys (Харьковский, 2012).
Šiandien Vasilijus Jerošenka minimas greta keliautojų, padėjusių užmegzti artimesnius ryšius su Rytų valstybių žmonėmis. Tokiais žmonėmis buvo muzikantas Gerasimas Lebedevas (1749 –1817), teatro Indijoje įkūrėjas, Vasilijus Mamalyga (1865 – ?), suorganizavęs sukilimą prieš kolonizatorius Indonezijoje, Osipas Goškėvičius (1814 –1875), triskart apkeliavęs Žemės rutulį ir paskyręs savo gyvenimą Japonijai (Шагинян, 1985). Vasilijus Jarošenka Rytų šalyse išgyveno apie dešimt metų, ryškiausią pėdsaką palikdamas Japonijoje ir Kinijoje.
Šio žmogaus vardas nenuėjo užmarštin. Gimtinės bibliotekoje veikia nuolatinė poeto knygų paroda. Takasugi Ichiro, tyrinėdamas Vasilijaus Jerošenkos kūrybą, skatino, kad poeto gimtinėje būtų įkurtas jam skirtas muziejus. Savo laiškuose profesorius kreipėsi į Staryj Oskol vadovus. 1990 m. sausio 13 d., minint 100-ąsias gimimo metines, Obukhovkos kaime buvo atstatytas ir Vasilijaus Jerošenkos namas-muziejus, kuris yra Stary Oskol kraštotyros muziejaus filialas. Ekspozicijoje – asmeniniai rašytojo daiktai: nuotraukos, biustai, knygos, baldai, dokumentai. Japonų profesoriaus Takasugi Ichiro laiškai yra vertingiausi šio muziejaus dokumentai. Vasilijaus Jerošenkos namo – muziejaus atidarymo metais profesorius Takasugi Ichiro įgyvendino savo seną svajonę – aplankė Belgorodą, Staryj Oskolą ir Obuchovką. Šioje kelionėje jį lydėjo Vasilijaus Jerošenkos mokinys esperantininkas neregys Viktoras Peršinas. Vasilijaus Jerošenkos gyvenimu ir kūryba taip pat domisi Kinijos lingvistai.
Anksčiau Maskvos aklųjų vaikų internatinė mokykla Nr. 1 ir aklųjų mokykla Ašchabado mieste (Turkmėnistanas) kurį laiką turėjo Jerošenkos vardą. Deja, šios aklųjų mokyklos neišsaugojo Jerošenkos vardo. Nuo 1990 metų Belgorodo valstybinė specialioji aklųjų biblioteka pavadinta Vasilijaus Jerošenkos vardu. Rašytojo vardu pavadintos gatvės Obukhovkos kaime, Staryj Oskol, Belgorodo (Rusijos Federacija), Lvivo (Ukraina) miestuose (Патлань, 2020).
110-ųjų gimimo metinių proga, muziejaus darbuotojai moksleiviams paskelbė rašinio apie šį rašytoją konkursą. Konkursą laimėjusi vienuoliktokė Natalija Borisova savo ese „Sielos akys“ rašė: „Jis neregys. Jo akys nemato. Jos nemato nei dangaus, nei saulės, nei veidų. Taigi, taip lėmė likimas, pastebėjęs jį, atėmė akis. Jis toks. Laikydamas save sąžiningu, jis pasakė: „Šis žmogus turi per daug turtų, todėl atimsiu iš jo akis“. Jam netapo blogiau. Todėl, kad jis turėjo kitą regėjimą. Labai jautrios buvo jo sielos akys. Jo sielos akys matė viską: ir dangų, ir saulę, ir veidus. Jis neregys ?!“ (Пискаль, 2000, p. 4).Vasilijaus Jarošenkos vardas dažnai prisimenamas esperantininkų kongresuose. 2007 metais išleistas atminimo medalis su Vasilijaus Jerošenkos atvaizdu, skirtas Jokagamoje (Japonija) vykusiam 96-am tarptautiniui esperantininkų kongresui. Jo averse pateiktas rašytojo atvaizdas pagal japonų dailininko Ciruto Goro piešinį.
