PAULIUS GALAUNĖ – iškili nacionalinės kultūros asmenybė

Nuot­rau­ka iš Zi­tos Že­mai­ty­tės kny­gos „Pau­lius Ga­lau­nė“
Paulius Ga­lau­nė sa­vo dar­bo kam­ba­ry­je. Apie 1972 metus.
Šie­met su­kan­ka 130 me­tų nuo įžy­maus dai­li­nin­ko ir dai­lė­ty­ri­nin­ko, mu­zie­ji­nin­ko Pau­liaus Ga­lau­nės gi­mi­mo. Jis gi­mė 1890 m. sau­sio 25 d. Pa­ge­le­žiuo­se Uk­mer­gės ap­skr., mi­rė 1988 m. spa­lio 18 d. Kau­ne. Ši ju­bi­lie­ji­nė da­ta – dings­tis pri­si­min­ti ir ver­tin­ti jo gy­ve­ni­mą ir dar­bus.
Pau­liaus Ga­lau­nės gy­ve­ni­mas ir veik­la – iš­ti­sa lie­tu­vių kul­tū­ros epo­cha. Įvai­ria­pu­sis ir gi­laus iš­si­la­vi­ni­mo žmo­gus, jis vi­są sa­vo ener­gi­ją nu­krei­pė ten, kur vi­suo­me­ni­nio kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo pa­no­ra­mo­je jau­tė esant rim­tų spra­gų. Na­cio­na­li­nės dai­lės is­to­ri­ja ir kri­ti­ka, liau­dies me­no sam­pra­ta ir ver­tė, mu­zie­ji­nio dar­bo teo­ri­ja ir pra­kti­ka, pa­mink­lų ap­sau­ga, pub­li­ka­ci­nė ir pro­pa­gan­di­nė veik­la – sri­tys, ku­rio­se P. Ga­lau­nė pra­lau­žė ne­re­tai pir­muo­sius le­dus, nu­brė­žė pa­grin­di­nes orien­ta­ci­nes gai­res.

Svar­biau­sias P. Ga­lau­nės in­dė­lis į lie­tu­vių dai­lė­ty­rą – tai Lie­tu­vos me­no są­vo­kos api­brė­ži­mas, jo chro­no­lo­gi­nių ir geog­ra­fi­nių ri­bų pro­ble­mos kė­li­mas ir spren­di­mas. Sa­vo dar­buo­se „Ta­py­to­jas Juo­zas Oleš­ke­vi­čius“ (1927 m.) ir „Vil­niaus me­no mo­kyk­la“ (1928 m.) jis pa­ro­dė, kad pro­fe­sio­na­lio­sios Lie­tu­vos dai­lės iš­ta­kos ir tra­di­ci­jos ne­si­ri­bo­ja pir­mo­sio­mis lie­tu­vių dai­lės pa­ro­do­mis, o sie­kia XVIII a. pa­bai­gą – XIX a. pra­džią. Su­sie­jęs Vil­niaus me­no mo­kyk­lą su Lie­tu­vos kul­tū­ros kon­teks­tu, P. Ga­lau­nė da­vė pra­džią tai me­no­ty­ros ša­kai, ku­rią vai­sin­gai pra­tę­sė Vla­das Drė­ma, o vė­liau Sta­sys Bud­rys, Ta­das Ado­mo­nis, Kle­men­sas Čer­bu­lė­nas, Eduar­das Bud­rei­ka, Ha­li­na Kai­riūkš­tai­ty­tė-Ja­ci­nie­nė, Ma­ri­ja Ma­tu­ša­kai­tė, Ing­ri­da Kor­sa­kai­tė. Ty­ri­nė­to­jams at­si­vė­rė nau­jos ga­li­my­bės, o na­cio­na­li­nės dai­lės sam­pra­ta da­rė­si vis pla­tes­nė ir gi­les­nė.

Svar­bus P. Ga­lau­nės teo­ri­nis po­stu­la­tas, ku­rį jis drą­siai ir prin­ci­pin­gai įve­dė į lie­tu­vių dai­lė­ty­rą – na­cio­na­li­nės dai­lės reiš­ki­nių paieš­kos ir įtvir­ti­ni­mas, at­me­tant na­cio­na­liz­mą, lo­ka­li­nį už­da­ru­mą ir iš­skir­ti­nu­mą. Vi­suo­se sa­vo ty­ri­muo­se ir teo­ri­niuo­se sam­pro­ta­vi­muo­se jis pla­čiai re­mia­si kai­my­ni­nių tau­tų me­no pa­mink­lais ir dai­lė­ty­ros dar­bais, lie­tu­vių dai­lę ma­to pla­čia­me in­ter­na­cio­na­li­nia­me kon­teks­te. Ana­li­zuo­da­mas kai­my­ni­nių tau­tų me­no reiš­ki­nius, ypač liau­dies me­ną, P. Ga­lau­nė ieš­ko bend­rų dės­nin­gu­mų, gi­mi­nin­gų bruo­žų, pra­tur­ti­nan­čių tiek na­cio­na­li­nę, tiek kai­my­ni­nių tau­tų dai­lę. Šiuo at­žvil­giu itin įdo­mūs lie­tu­vių ir ru­sų (Per­mės sri­ties) me­di­nės skulp­tū­ros su­gre­ti­ni­mai.

Kai­my­ni­nių tau­tų pa­ty­ri­mu P. Ga­lau­nė rem­da­vo­si ra­šy­da­mas ir ki­tais klau­si­mais. Straips­niuo­se apie kul­tū­ros pa­mink­lų ap­sau­gą nu­ro­dy­da­vo vals­ty­bių žings­nius šia link­me, kvies­da­mas pe­rim­ti jų pa­tir­tį. Kaip pa­vyz­dį jis ne­re­tai nu­ro­dy­da­vo Skan­di­na­vi­jos ša­lis, ku­rio­se pa­mink­lų ap­sau­ga tu­ri gi­lias šak­nis.

P. Ga­lau­nė pa­gar­biai ver­ti­no il­giau ar trum­piau Lie­tu­vo­je dir­bu­sių sve­tim­tau­čių kū­ry­bi­nį pa­li­ki­mą, vie­ti­nių tau­ti­nių ma­žu­mų kū­ry­bi­nę veik­lą, ma­ny­da­mas tai esant neat­sie­ja­ma Lie­tu­vos kul­tū­ros da­li­mi. Dar 1921 m. jis be­ne pir­ma­sis ap­ta­rė kai­mų ir mies­te­lių žy­dų si­na­go­gų ar­chi­tek­tū­rą kaip sa­vi­tą liau­dies me­no ob­jek­tą, ku­ria­me su­si­pi­na žy­dų kul­tū­ros ir vie­ti­nio liau­dies me­no ele­men­tai. Pa­na­šiai jis ver­ti­no ir me­di­nes sta­čia­ti­kių bei sen­ti­kių cerk­ves.

Dar vie­na P. Ga­lau­nės veik­los sri­tis – M.K.Čiur­lio­nio kū­ry­bos ty­ri­nė­ji­mas. Šie dar­bai ne­bu­vo pra­dė­ti tuš­čio­je vie­to­je: Čiur­lio­nio kū­ry­ba jau tu­rė­jo pla­tų at­gar­sį ru­sų dai­lė­ty­ro­je, jau bu­vo išė­ju­sios ir pir­mo­sios kny­gos apie jį ru­sų kal­ba. Bet lie­tu­viš­ko­ji Čiur­lio­nio in­terp­re­ta­ci­ja iki P. Ga­lau­nės bu­vo dau­giau pub­li­cis­ti­nio ir dar­gi be­let­ris­ti­nio po­bū­džio.

P. Ga­lau­nė ta­po tar­si Čiur­lio­nio kū­ry­bi­nio pa­li­ki­mo kro­ni­nin­kas. Jis ėmė­si re­gist­ruo­ti (ka­ta­lo­gai), sau­go­ti (pir­mie­ji sau­go­ji­mo ir res­tau­ra­vi­mo pra­kti­niai žings­niai) ir ana­li­zuo­ti M.K. Čiur­lio­nio pa­li­ki­mą, ypač jo gra­fi­kos ver­tę ir reikš­mę.

P. Ga­lau­nė pa­ju­to Čiur­lio­nio in­di­vi­dua­ly­bės bei jo kū­ry­bos di­din­gu­mą, dau­gia­reikš­min­gu­mą. Jis su­pra­to, kad vie­nam ap­rėp­ti vi­są M.K. Čiur­lio­nio veik­lą – neį­ma­no­ma, to­dėl džiau­gė­si be­si­plė­to­jan­čia čur­lio­nia­na. M. Vo­rob­jo­vo, A. Sa­vic­ko, J. Gaud­ri­mo, L. Še­pe­čio, G. Vait­kū­no, J. Umb­ra­so ir ypač V. Lands­ber­gio dar­bai ne tik at­sklei­dė Čiur­lio­nio kū­ry­bą, bet ir pa­ro­dė jos neiš­se­mia­mu­mą.

Be­ne dau­giau­sia P. Ga­lau­nė yra nu­vei­kęs liau­dies me­no ty­ri­nė­ji­mo ba­ruo­se. Di­džiu­lę reikš­mę tu­ri jo pa­reng­ti še­ši al­bu­mai se­ri­jo­je „Lie­tu­vių liau­dies me­nas“: „Me­džio dirbiniai‘ (I kny­ga 1956 m., II – 1958 m.), „Ke­ra­mi­ka“ (1959 m.), „Skulp­tū­ra“ (I kny­ga 1963 m., II – 1965 m.), „Gra­fi­ka ir ta­py­ba“ (1968 m.). Už šias kny­gas au­to­rius bu­vo ap­do­va­no­tas vals­ty­bi­ne pre­mi­ja (1970 m.). Kiek­vie­na­me al­bu­me spaus­di­na­ma 300-600 iliust­ra­ci­jų, iš­sa­mus įva­di­nis straips­nis ir moks­li­nis apa­ra­tas. Šio­se kny­go­se tar­si su­su­muo­ta il­ga­me­tė ty­ri­nė­to­jo veik­la, at­skleis­tas ir įver­tin­tas jo po­žiū­ris į liau­dies me­ną.

P. Ga­lau­nė lie­tu­vių dai­lė­ty­ro­je at­sklei­dė vaiz­duo­ja­mo­sios liau­dies dai­lės ša­kų – ta­py­bos, gra­fi­kos ir ypač skulp­tū­ros es­te­ti­nę reikš­mę bei ver­tę. Jis į lie­tu­vių dai­lė­ty­rą įve­dė ly­gi­na­mą­jį me­to­dą, pa­si­tel­kė ru­sų, len­kų, vo­kie­čių teo­re­ti­kų dar­bus. Pri­pa­žin­da­mas vi­suo­ti­nę liau­dies me­no kaip ko­lek­ty­vi­nės kū­ry­bos kon­cep­ci­ją, P. Ga­lau­nė sie­kė iš­ryš­kin­ti ir kū­ry­bi­nes in­di­vi­dua­ly­bes. „Skulp­tū­ros“ al­bu­muo­se dau­gu­ma kū­ri­nių gru­puo­ta pa­gal au­to­rius, o ne­ži­no­mų dro­žė­jų – pa­gal sti­lis­ti­nius iš­raiš­kos bruo­žus („Pie­tos“ au­to­rius iš Alks­nu­pių, „šv. Ro­ko“ – iš Už­ven­čio ir kt.). Bet in­di­vi­dua­ly­bių paieš­kos nė­ra ty­ri­nė­to­jo svar­biau­sias tiks­las. Konk­re­čių meist­rų kū­ry­ba ryš­kiau, ap­čiuo­pia­miau at­sklei­džia liau­dies kū­ry­bi­nę dva­sią.

Teo­ri­niuo­se dar­buo­se P. Ga­lau­ne iš­ski­ria są­vo­kas „baž­ny­ti­nis me­nas“ ir „re­li­gi­nių siu­že­tų liau­dies me­nas“. Tre­čia­ja­me de­šimt­me­ty­je, kai ka­ta­li­kiš­kie­ji ideo­lo­gai ban­dė pri­skir­ti lie­tu­vių liau­dies me­nui įgim­tos re­li­gi­nės „tau­tos dva­sios“ reiš­kė­jo funk­ci­ją, di­de­lę reikš­mę tu­rė­jo moks­li­nin­ko teo­ri­nės nuo­sta­tos. Ar­gu­men­tuo­tai, rem­da­ma­sis is­to­ri­ne ir me­ni­ne ana­li­ze, P. Ga­lau­nė at­me­tė liau­dies skulp­tū­ros kaip „baž­ny­ti­nio me­no“ kon­cep­ci­ją, įro­dė, kad te­ma­ti­ka ir tu­ri­nys – skir­tin­gos de­fi­ni­ci­jos. Ta­ry­bi­niais me­tais bu­vo de­da­ma daug pa­stan­gų ko­vai su re­li­gi­ja, nei­gia­mai žiū­ri­ma į „die­vu­kus-rū­pin­to­jė­lius“ kaip ne­tu­rin­čius jo­kios ver­tės, nai­ki­na­mi kry­žiai ir kop­lyts­tul­piai. P. Ga­lau­nės pa­ruoš­ti liau­dies skulp­tū­ros al­bu­mai su pla­čiais įva­di­niais straips­niais ženk­liai pri­si­dė­jo prie šios kū­ry­bos iš­li­ki­mo ir at­gi­mi­mo.

P.Ga­lau­nė – pir­ma­sis ir vie­nin­te­lis, pa­ra­šęs vei­ka­lą, api­man­tį vi­sas lie­tu­vių liau­dies me­no ša­kas ir žan­rus („Lie­tu­vių liau­dies me­nas“, 1930 m.). Šia­me vei­ka­le jis itin daug vie­tos sky­rė skulp­tū­rai. Ją ty­ri­nė­da­mas spren­dė kar­di­na­lius liau­dies skulp­tū­ros klau­si­mus. Griež­tas P.Ga­lau­nės is­to­riz­mas pri­ver­tė dai­lė­ty­ri­nin­kus gi­liau pa­žvelg­ti į liau­dies skulp­tū­ros kil­mę.

P. Ga­lau­nei liau­dies dai­lė – neiš­sen­ka­mas įkvė­pi­mo šal­ti­nis ir pa­grin­das, ku­riuo re­mia­si vi­sas na­cio­na­li­nis me­nas. Šiuo po­žiū­riu jis pra­tę­sė M.K. Čiur­lio­nio min­tis apie na­cio­na­li­nio sti­liaus for­ma­vi­mą­si. Kal­bė­da­mas apie tą sti­lių, P. Ga­lau­nė per­spė­jo dėl var­to­to­jiš­ko, o drau­ge ir ne­vai­sin­go ar net ne­tiks­lin­go kai ku­rių liau­dies me­no ele­men­tų pa­nau­do­ji­mo. „Tai­gi mes ne­no­rė­ki­me tuč­tuo­jau rei­ka­lau­ti vi­sur kur „lie­tu­viš­ko“ sti­liaus. Jis gims, kai ateis lai­kas, kai mū­sų me­ni­nin­kai mū­sų liau­dies me­ne pro iš­vir­ši­nes sa­vy­bes pa­ma­tys ir vi­di­nę pra­smę. Kiek­vie­noj ma­sėj, kiek­vie­noj plokš­tu­moj, kiek­vie­na­me stam­bes­nia­me bruo­že, ko­kios rū­šies me­nas tai be­bū­tų, pra­by­la sie­la. O ją pra­kal­bin­ti ga­li tik kū­ry­ba“ ( Ga­lau­nė P. Dai­lės ir kul­tū­ros ba­ruo­se, V., 1970, p. 164).

Di­džiu­lę reikš­mę me­ni­niam gy­ve­ni­mui tu­rė­jo dai­lės kri­ti­ka, ku­rio­je P. Ga­lau­nė ak­ty­viai da­ly­va­vo 1920-1940 me­tais. Jis ap­tar­da­vo be­veik kiek­vie­ną pa­ro­dą, at­si­liep­da­vo į kiek­vie­ną reikš­min­ges­nį dai­lės įvy­kį. Jis puo­se­lė­jo vi­sus kri­ti­kos žan­rus: ra­šė trum­pas in­for­ma­ci­jas, nau­jų kny­gų ano­ta­ci­jas, reikš­min­ges­nių pa­ro­dų ir lei­di­nių re­cen­zi­jas, biog­ra­fi­nes dai­li­nin­kų apy­brai­žas ir stam­bius api­bend­ri­na­muo­sius dar­bus.

P. Ga­lau­nės kri­ti­kos dar­bams, ma­no nuo­mo­ne, bū­din­gi du mo­men­tai: ob­jek­ty­vios tie­sos sie­ki­mas ir aist­rin­gas ska­ti­ni­mas kū­ry­biš­kai at­si­nau­jin­ti. Jis ne­ven­gė po­le­mi­kos, drą­sių pa­si­sa­ky­mų, pri­ta­rė J. Vie­no­žins­kio pa­žiū­roms, nors bu­vo ne toks ka­te­go­riš­kas.

Da­bar skai­ty­da­mi P. Ga­lau­nės re­cen­zi­jas, su­vo­kia­me, kad dau­gu­ma kri­ti­nių ver­ti­ni­mų pa­si­tvir­ti­no, o ir tais at­ve­jais, kai jo kri­ti­nės pa­sta­bos ( pa­vyz­džiui, dėl M. Do­bu­žins­kio kū­ry­bos) šian­dien at­ro­do ne vi­sai pa­grįs­tos, jos tuo me­tu vis dėl­to bu­vo itin ak­tua­lios, o gal ir pro­vo­ka­vo di­des­nę kū­ry­bi­nę įtam­pą ir to­dėl is­to­riš­kai pa­si­tei­si­no.

Daug jė­gų P. Ga­lau­nė ati­da­vė dai­lės pro­pa­gan­dai, ku­ri, ži­no­ma, glau­džiai sie­ja­si su jo kri­ti­ka bei dai­lės is­to­ri­jos ty­ri­nė­ji­mais. Pa­si­sa­ky­mai pa­ro­dų ati­da­ry­muo­se, su­pran­ta­mai, pa­pras­tai pa­ra­šy­ti straips­niai laik­raš­čiuo­se su­pa­žin­di­no su dai­lės pro­ble­mo­mis pla­tes­nę au­di­to­ri­ją. Ypač reikš­min­ga, kad dai­lė­ty­ri­nin­kas su­pa­žin­din­da­vo su lie­tu­vių dai­le ir ki­tų ša­lių vi­suo­me­nę. Sa­vo kny­go­se šve­dų kal­ba, straips­niuo­se ir pa­ro­dų ka­ta­lo­guo­se ru­sų, nor­ve­gų, da­nų, len­kų, pran­cū­zų, lat­vių ir ki­to­mis kal­bo­mis P. Ga­lau­nė pir­miau­sia ak­cen­ta­vo tos liau­dies kū­ry­bos reiš­ki­nius, tuos pro­fe­sio­na­lio­sios dai­lės kū­ri­nius, ku­rie ro­dė lie­tu­vių me­no ori­gi­na­lu­mą, sa­vi­tu­mą.

Neį­kai­nuo­ja­mi P. Ga­lau­nės nuo­pel­nai mu­zie­ji­nin­kys­tei ir kul­tū­ros pa­mink­lų ap­sau­gai. Jis aist­rin­gai ko­vo­jo už kul­tū­ros pa­mink­lų įsta­ty­mą, sie­lo­jo­si dėl me­no ver­ty­bių nio­ko­ji­mo, grobs­ty­mo, ve­ži­mo į už­sie­nį, P. Ga­lau­nės nuo­mo­ne, vi­sų kul­tū­ros ir me­no pa­mink­lų vie­ta – vals­ty­bi­niuo­se mu­zie­juo­se. Jis be­tar­piš­kai va­do­va­vo M.K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jaus stei­gi­mui, rū­pi­no­si, kad vi­sa, kas lie­tu­vių dai­lė­je bu­vo ir yra ver­tin­ga, ras­tų at­spin­dį mu­zie­jaus veik­lo­je. Mu­zie­jus tu­ri bū­ti moks­li­nis ir me­to­di­nis kul­tū­ros pa­li­ki­mo cent­ras, o kar­tu ir vi­siems priei­na­ma is­to­ri­nė tau­tos bei kraš­to at­min­ties sau­gyk­la. Jis rū­pi­no­si ne tik „sa­vo­jo“ mu­zie­jaus rei­ka­lais, bet jaut­riai rea­guo­da­vo ir į ki­tų pa­na­šių įstai­gų veik­lą bei pro­ble­mas, ko­vo­jo prieš di­le­tan­tiz­mą, ne­mok­šiš­ku­mą, su­bjek­ty­vias am­bi­ci­jas mu­zie­ji­nin­kys­tė­je. Jis itin tei­gia­mai ver­ti­no Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jų bei jo ini­cia­to­riaus Pe­lik­so Bu­gai­liš­kio veik­lą, šiau­liš­kį žur­na­lą „Gim­ta­sai kraš­tas“.

Įsi­min­ti­na P. Ga­lau­nės veik­la liu­di­ja, kad jis su­vo­kė sa­ve kaip neat­sie­ja­mą kul­tū­ros da­ly­vį. Ši min­tis ryš­kiai at­skleis­ta kny­go­je „Mu­zie­ji­nin­ko no­ve­lės“, ku­rio­je au­to­rius sa­vo moks­li­nę ir or­ga­ni­za­ci­nę vei­ką pa­tei­kė pa­trauk­lia, int­ri­guo­jan­čia be­let­ris­ti­ne for­ma, at­spin­din­čia dar vie­ną jo ta­len­to pu­sę.

Ati­duo­da­mas vi­sas jė­gas dai­lė­ty­rai ir mu­zie­ji­nin­kys­tei, P. Ga­lau­nė tu­rė­jo dar vie­ną po­mė­gį. Jis im­da­vo­si plas­ti­nės kū­ry­bos, te­ga­lė­da­mas pa­švęs­ti jai, ma­tyt, tik trum­pas lais­ves­nio lai­ko va­lan­das. Taip bu­vo su­kur­ti eks­lib­ri­sai, kny­gi­nės gra­fi­kos dar­bai. Kny­gos me­nas, jos plas­ti­nė ir gra­fi­nė kul­tū­ra bu­vo ta sri­tis, dėl ku­rios vi­są­laik sie­lo­jo­si, ku­riai dė­jo daug pa­stan­gų. P. Ga­lau­nė bu­vo vie­nas iš „27-nių kny­gos my­lė­to­jų drau­gi­jos“ ini­cia­to­rių ir ak­ty­vių na­rių. Šian­die­ni­nė sa­va­no­riš­ka kny­gos bi­čiu­lių drau­gi­ja bei ap­skri­tai bib­lio­fi­lai ma­to ano­je ne­di­de­lė­je už­da­ro ti­po or­ga­ni­za­ci­jo­je sa­vo ma­si­nės veik­los užuo­maz­gą.

P. Ga­lau­nės teo­ri­niai dar­bai iki šių die­nų te­bė­ra pa­grin­di­nis šal­ti­nis, ku­rį stu­di­juo­ja ir ku­riuo re­mia­si liau­dies me­no ty­ri­nė­to­jai. Šių ei­lu­čių au­to­rius sa­vo dip­lo­mi­niam dar­bui pa­si­rin­kęs liau­dies skulp­tū­ros te­mą TSRS Dai­lės aka­de­mi­jos I. Re­pi­no ins­ti­tu­te Le­ning­ra­de (da­bar – Sankt-Pe­ter­bur­gas) pir­miau­sia rė­mė­si P. Ga­lau­nės įro­dy­to­mis liau­dies skulp­tū­ros es­te­ti­nė­mis ver­ty­bė­mis. Be P. Ga­lau­nės ci­ta­tų neap­siė­jau ir ha­bi­li­tuo­to dak­ta­ro di­ser­ta­ci­jos gy­ni­me 1997 m. Mask­vo­je. Yra te­kę lan­ky­tis pas jį na­muo­se, su­si­ra­ši­nė­ti su žmo­na Ka­zi­mie­ra. Bū­ta po­kal­bių ir dis­ku­si­jų, ypač šian­die­ni­nės mo­nu­men­ta­lio­sios liau­dies skulp­tū­ros, mė­gė­jiš­ko­sios ta­py­bos klau­si­mais.

P. Ga­lau­nės spaus­din­ti, pub­li­kuo­ti vei­ka­lai, rank­raš­čiuo­se bei ar­chy­ve su­kaup­tos ži­nios – neį­kai­nuo­ja­mos ver­tės na­cio­na­li­nis tur­tas. Jo dar­bas – tai iš­ti­sa lie­tu­viš­ko­sios dai­lė­ty­ros gi­mi­mo ir rai­dos epo­cha, lie­tu­vių pro­fe­sio­na­lio­sios dai­lės ir liau­dies me­no, ap­skri­tai kul­tū­ros ty­ri­nė­ji­mo ir pro­pa­gan­dos ryš­kiau­sias pus­la­pis.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.