Naujausios
Paukščių skrydis virš kasdienybės įsipareigojimų
Šiaulių universiteto Menų fakulteto docentė dailininkė Irena Ambrazienė ir Šiaulių dailės galerijos vyriausioji specialistė menotyrininkė Ernesta Šimkienė – mama ir dukra. Pedagoginiam darbui atsidavusios I. Ambrazienės pastarųjų metų kūryba pažymėta paukštėmis – žmogiškų būtybių versija. E. Šimkienės manymu, paukščiai yra pasąmoninis kūrėjos noras ištrūkti iš pareigos, disciplinos. Pareigos, kuri atima kūrybos laiką.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Tarp darbų
Su E. Šimkiene ir I. Ambraziene susitinkame Šiaulių dailės galerijoje. Šiuo metu čia eksponuojama 53-ioji Šiaulių dailininkų paroda.
„Kirminiukas graužia, kad čia nėra mano darbų, – sako I. Ambrazienė. – Šiemet per darbus neliko laiko kūrybai.“
Netrukus dienos šviesą išvys jos knyga „Nuo kubo iki architektūrinių objektų“. Tai bus trečias I. Ambrazienės leidinys. Ankstesni – „Žmogaus figūros piešimas“, „Plastinės anatomijos pagrindai“.
Nesibaigiančių darbų sūkuryje mama I. Ambrazienė ir dukra E. Šimkienė randa laiko pauzei – pokalbiui. Kalba viena kitą papildydamos, kartais ieškodamos atsakymų kartu, kartais panirdamos į diskusiją.
Kokia mama E. Šimkienei iškyla vaikystės prisiminimuose – mama dailininkė ar tiesiog mama?
„Mama yra mama, – šypsosi Ernesta. – Ir turbūt labiau ne mama dailininkė, o mama dėstytoja, pedagogė. Nes nuo mažų dienų mačiau studentus.“
Ernesta juokiasi: kai mamos paklausdavo, ką piešti, ji atsakydavo: „Karvę ant ledo.“
„Ką sakydavau? – perklausia I. Ambrazienė. – Prie humoro tada mama buvo.“
E. Šimkienė niekada nejautė įpareigojimo pasukti menininkės keliu. Specialybę ji rinkosi sunkiu laiku, kai kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė ir buvo visiškai neaišku, kas perspektyvu. Šiaulių universitete tapo dailės magistre (meno istorijos specializacija).
„Pasirinkau universalų išsilavinimą. Galiu ir maketuoti, ir rašyti – prisitaikyti prie poreikių“, – šypsosi E. Šimkienė. Mama pritaria: jai ypač patinka, kad dukra rašo.
Pirmiausia – pareiga
– Vilniaus valstybiniame dailės institute studijavote keramikos fakultete. Atvažiavusi į Šiaulių pedagoginį institutą, pradėjote dirbti piešimo katedroje. Rinkotės jūs ar jus pasirinko?
– Studijas pasirinkau būdama dešimties metų. Į mažą mano gimtąjį miestelį Jiezną buvo atvežtas skelbimas, kad M. K. Čiurlionio meno mokykla Vilniuje organizuoja vaikų priėmimą į dailės skyrių. Buvo renkama trečioji laida. Pasijaučiau menininke ir taip užsigeidžiau stoti į tą mokyklą!
Nuvažiavome su mama tik pasižiūrėti, o, pasirodo, kitą dieną jau buvo egzaminai! Viskas vyko taip staiga!
Už pusantro mėnesio atėjo žinia, kad Irutė priimta! Visam kaimui buvo džiaugsmo, o tėvams – pasididžiavimas. Aš iš džiaugsmo skraidžiau, bet kai reikėjo išvažiuoti... Esu naminis žmogus – bėgau iš mokyklos. Grąžino...
Pradėjau priprasti maždaug nuo septintos klasės. Iki tol net maisto negalėjau normaliai nuryti. Mama pasakė: „Vaikeli, jeigu pradėjai, turi ir užbaigti.“ Mama su ašaromis į mokslus lydėdavo, ir aš su ašaromis išvažiuodavau...
Kadangi baigiau skulptūros klasę, stojau į keramiką Vilniaus dailės institute (dabar – Lietuvos dailės akademija). Stojo 28, priėmė 4 studentus. Patekau pirmu numeriu.
Nors molio medžiaga man nebuvo prigimtinė. Jau vėliau, kai pradėjau daryti pano, pajausdavau, kad, prieš imantis kūrybos, rankų oda ima džiūti, traukti. Jaučiau medžiagos pasipriešinimą.
Man visuomet patikdavo piešimas. Kai mokiausi institute, per peržiūras, kuomet būdavo krūvos eskizų, vyresni studentai man sakydavo: „Tu į grafiką, tapybą stok.“ Matė potenciją.
– Po studijų nelikote Vilniuje. Kodėl atvykote į Šiaulius?
– Buvau gavusi pasiūlymą iš Kauno dailės kombinato „Jiesia“. Tarsi ir gerai, bet susidraugavome su vienu vyruku, pradėjome galvoti apie ateitį. Pamanėme: gal paprasčiau į Šiaulius važiuoti.
Gali planuoti, galvoti, bet įvyko taip, kaip įvyko. Visuomet gyvenime, ką bedaryčiau, pirmiausia jaučiau pareigą.
Gal todėl kūrybinė pusė nutolo. Vaikas, paskaitos – ir laiko, žiūrėk, nebėra.
Savos taisyklės
– Buvo 1973-ieji. Kaip atrodė Šiauliai atvykus iš Vilniaus? Kokia buvo kultūrinė aplinka jaunam žmogui?
– Miesto valdžia užsakinėdavo kūrinius. Daug freskų kūrė Vitolis Tručys, skulptūrų – Aloyzas Toleikis, B. ir K. Kasperavičiai, keramikos darbų – A. ir A. Visockai.
Miesto valdžia kreipė dėmesį į interjero, miesto erdvių užpildymą meno kūriniais. Vėliau tai pasikeitė, sustojo.
Didelį postūmį mieste turėjo įsteigta Piešimo katedra, vėliau tapusi Menų fakultetu.
Šiauliai buvo gana uždaras miestas – veikė „Nuklono“ gamykla, aerodromas. Uždarumas jautėsi visame mieste, jis buvo gana nykus. Bet mūsų, dailininkų, bendruomenė dirbo savo darbus ir nykumo nejautė. Daug kas vyksta žmonių entuziazmo, lyderių dėka.
Kurdavau pano, kurių dabar kaip ir nesimato – viskas subyrėjo, nugriuvo, neliko.
Net nesidomiu, ar kas liko iš to laiko. Buvo, atskaudėjo. Menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus sakydavo, kad reikia kaupti, archyvuoti medžiagą. Atrodė, kol esi jaunas, viskas prieš akis.
Netgi Lenino pano dariau buvusiame Skaičiavimo centre: 4 metrų ilgio, iki 1 metro aukščio. Pano buvo Pieno kombinate, vaikų lopšelyje-darželyje, logopediniuose vaikų namuose. Didelės apimties darbai, kurie atėmė daug sveikatos.
Jiems atlikti reikėjo krosnies, būdavo beprotiškai sunku kiekvieną gaminį vežti į Kuršėnus. Keramikas turi turėti savo dirbtuves. Gal todėl nesinorėdavo užsakymų imtis? O gal dėl to, kad tai tiesiog nebuvo man skirta.
– Jaunam žmogui lengviau „prasimušti“ buvo tuomet ar dabar?
I. Ambrazienė: – Dabar jaunimas aktyvus. Prasiplėtė žmonių skalė, kurie gali dalyvauti parodose. Jie keičia veidą, atsiranda naujų tendencijų. Manau, kad dabar jaunam žmogui lengviau patekti į parodas, įstoti į Dailininkų sąjungą. Standartai, reikalavimai anksčiau buvo labai dideli.
E. Šimkienė: – Kai į Šiaulius atvažiavo menininkų branduolys iš instituto, vyko stiprus idėjinis judėjimas. Dabar nežinau, ar jaunas žmogus ilgai gali daryti kažką iš idėjos. Atsiranda komercinė pusė, išgyvenimas...
Tuo metu Šiauliuose buvo stipri meno dozė. Dailiokai, Piešėjų dienos buvo reiškiniai, kurie darė atsvarą darbininkiškam miestui, suteikė bohemos, spalvų. Buvo gera terpė skleistis idėjoms, kūrybiškumui.
– Ar egzistuoja etiketė „Šiaulių dailininkas“?
E. Šimkienė: – Daliai Šiaulių menininkų pakanka būti čia. Jie turi susikūrę savo erdvę. Kad virtum kitur, būtum pripažintas, reikia dalyvauti, teikti savo darbus. Niekas neateis, nepasibels ir nepaprašys. Reti ir unikalūs atvejai, kai tave iškapsto.
Visur yra savos žaidimo taisyklės. Taip pat – ir meno pasaulyje. Susidaro menininkų ratai – vienos, kitos grupės. Taip, šiauliečiai menininkai neina drąsiai, Šiaulių dailininkų bendruomenė gana uždara. Bet, pavyzdžiui, jų kūryba buvo pristatyta Venecijos bienalėje.
I. Ambrazienė: – Jei Vilniuje dar perkama paveikslų, Šiauliuose ši rinka yra mirusi. Yra ir opinijos momentų: kas yra pripažintas, populiarus, madingas, kurio dailininko darbus prestižo reikalas turėti.
Pavyzdžiui, anksčiau Vilnius net nenorėdavo įsileisti kitų dailininkų į parodas. Gali būti lygiavertis arba meniniu požiūriu, koncepcija aukštesnis, bet – iš Šiaulių... Jie turi savo ratą, kūrėjus. Juk sakoma, kad menininkai yra egoistinė piliečių kasta.
E. Šimkienė: – Menininkai ir turi būti egoistai, nes jie turi savo raišką, kalbą.
I. Ambrazienė: – Kai kurie, eidami su savo kūryba, yra savotiškai agresyvūs. Kiti nesistumdo. Savo atžvilgiu Šiauliuose agresyvumo ar stumdymosi niekada nejaučiau. Dirbame kolegiškai. Galiu kritikos žodį kitam pasakyti ir pati sulaukti. Tai natūralu.
Misija – dėstytoja
– Buvo paminėta, kad menininkams reikia laikytis savų taisyklių. Ponia Irena, esate labiau stebėtoja ar žaidėja?
I. Ambrazienė: – Aš esu neaktyvi. Nekovotoja. Tai mano savybė, dėl kurios papykstu. Nėra vidinio užsispyrimo: eik, lįsk, daugiau padaryk. Gal nugali moteriška savybė – šeima.
E. Šimkienė: – Kiekvienas elgiasi taip, kaip jam yra priimtina. Kai turi tikslą, atitinkamai dėlioji žingsnius. Manau, mamos misija visuomet buvo mokytoja, dėstytoja. Išreikšti save jai to pakakdavo. O kūryba visada buvo šalia. Jei tame, ką darai, matai prasmę, draskytis, kažko ieškoti nėra vidinio poreikio.
I. Ambrazienė: – Pirmiausia atlieku tai, ką turiu atlikti. Žinau, kur sudėti prioritetai. Dar tarybiniais laikais, diskutuojant su dėstytojais, pagalvodavau: be mano kūrybos Lietuva nežlugs. Bet šeimai bus blogai. Jei ką ne taip darysiu, jausiu amžiną sąžinės graužatį. Be abejo, ir dėl kūrybos jaučiu sąžinės graužatį.
– Pabrėžiate discipliną. Stereotipas, kad menininkai yra išsiblaškę, beveik kito pasaulio gyventojai, negalioja?
I. Ambrazienė: – Net ir modeliuojant, tapant, kuriant chaosą, bus vidinė harmonija. Chaose yra tvarka. Ir tik vienas – kurdamas – žino tą tvarką.
Kartais pagalvoju: gal ir ne taip reikėjo gyventi. Bet juk žmogus vėl gyventų taip pat, gal tik kokį niuansą pakeistų. Gal iš karto rinkčiausi grafiką ar tapybą, kur praradau laiko. Bet sentimentų keramikai nejaučiu.
E. Šimkienė: – Mes dažniausiai kalbame apie menininkus. Bet iš tiesų yra žmogus kūrėjas. Paskatinti kitą irgi yra kuriančio žmogaus bruožas. Ar menininką, kuris atkartoja išmoktą natų kratinį, galime vadinti menininku? Gal tas, kuris geba įkvėpti jauną žmogų, yra didesnis kūrėjas?
I. Ambrazienė: – Kai labai intensyviai padirbi fakultete, po paskaitų nieko nesinori. Visą save atiduoti, lauki rezultato. Studentų darbų peržiūras, gynimus išgyvenu kaip savo. Susitapatinu. Nemoku dirbti atmestinai. Jei nematau augimo, man būna liūdna. Greičiau ar lėčiau, bet noriu, kad metų pabaigoje studentų darbai jau būtų kitokie.
Šių laikų dilema
– Turite didelę pedagoginę patirtį, Šiaulių universitete dirbate nuo 1973 metų, 2004–2010 metais vadovavote Piešimo katedrai. Pagal "Erazmus" studijų mainų programą skaitėte paskaitas užsienio universitetuose. Kokių palyginimų, pastabų parsivežėte?
– Buvau išvažiavusi septynis kartus į įvairias šalis – Turkiją, Portugaliją, Austriją, Čekiją, Norvegiją...
Jų lygis manęs nestebina. Užsienyje puikios mokymosi sąlygos, erdvės, technika. Jaučiamas valstybės požiūris, ko mums trūksta. Bet jie gali pavydėti mūsų žmogiškų išteklių, atsidavimo. Jei duotume mūsų žmonėms tokias sąlygas, būtų labai aukšti rezultatai.
Mūsų situacija nestabili: fakultete kalbame, kokia perspektyva laukia. Prieš keletą metų įvesta suvienyta stojamųjų į aukštąsias mokyklas sistema išbalansavo. Visi veržiasi į Vilnių.
Šiaulių universitete yra puikių specialybių, studijų programų. Bet jaunas žmogus, išgirdęs blogų žodžių apie Šiaulius net ministerijos lygiu, susivaržo. Bet tai toli gražu nėra tiesa.
Pas mus ateina studentų, nebaigusių dailės mokyklos. Kai baigia studijas, būna nė kiek ne žemesnio lygio nei iš Vilniaus akademijos. Mūsų dėstytojai dirba labai aktyviai, deda daug pastangų.
– Piešinys, pieštukas – dailės abėcėlė. Ar šiandien tai nėra nuvertinama?
I. Ambrazienė: – Be bazinio žinojimo, įgūdžių nieko nebus. Reikia mokėti esminius dalykus, tada gali manipuliuoti, derinti priemones, technikas.
Pieštukas, mano supratimu, yra pirminis, pagrindinis ir esminis dalykas. Be abejo, nereiškia, kad visą semestrą studentai dirba pieštuku. Bet iš pradžių reikia pajausti, kaip valdai proporcijas, ritmą. Dabar teigiama, kad dizaine viskas daroma kompiuteriu. Bet, manau, labai gražu, jei dizaineris moka idėją pasiūlyti savo rankomis.
Nesakau, kad pieštukas yra nepakeičiamas. Bet pati pradžia yra gramatika. O su pieštuku gramatiką lengviau įsisavinti.
E. Šimkienė: – Atsiradus technologijoms, dalykai keičiasi iš esmės. Už tave viską gali padaryti mašina: susivesi žmogaus proporcijas, tau sukurs kloną.
Manau, mokantis pieštukas yra mąstymo, gebėjimo pajausti aplinką pratybos. Viena yra daryti kompiuteriu, kita – pačiam suvokti proporciją. Kai tai įvaldai, gali laisviau, paprasčiau manipuliuoti technologijomis.
I. Ambrazienė: – Pokyčius priimame kaip neišvengiamybę. Studentams visada sakau: piešinys pirmiausia yra matematika. Skaičiuoji, dėlioji kompozicijas, proporcijas. Yra intuicija, kaip suvaldyti piešinį, kokiomis priemonėmis, kokiais būdais tai padaryti.
Kai piešinį darai kompiuteriu, viskas automatizuota, susisteminta, visi piešiniai gali būti pagal tą pačią schemą.
Pieštuku pieštas piešinys turi vidinio nuoširdumo, nepakeičiamumo. Kiekvienas tą patį objektą piešia kitaip. Atsiskleidžia šiluma. Per peržiūras žiūri studentų darbus, tą patį natiurmortą, tą pačią žmogaus figūrą ar portretą – visi yra absoliučiai skirtingi! Išplaukia savas matymas. Dirba ne tik ranka, bet ir smegenys, pastabumas. Kaip vairuojant mašiną. Yra visko dermės.
E. Šimkienė: – Šių laikų dilema – ar žinios yra vertybė, kai jų tiek daug? Ar vertybė – gebėjimas tas žinias apdoroti? Ar yra vertybė nupiešti, kai tą patį galima padaryti labai greitai, nuspaudžiant mygtuką? Negalima atmesti nei vieno, nei kito. Kai įgyji kompetenciją, priemonė nebesvarbi.
Jei turime traktorius, nebekasime laukų kastuvais. Prieš šimtus metų menininkas buvo amatininkas, dirbantis pagal užsakymą. Dabar būti menininku – tarsi privilegija, menininkas yra išskirtinis. Laikas viską sudėlioja, pasaulio raida sudeda taškus.
I. Ambrazienė: – Dėl ko griebiamasi technologijų? Ne dėl to, kad jos atsirado ir privaloma pritaikyti. Piešti nėra lengva. Kiekvienas siekia atlikti darbą kuo mažesnėmis pastangomis. Naujausi išradimai, manau, niveliuoja mokymąsi.
Žmogiškų būtybių versija
– Kūrybos techniką pakeitėte prieš 25 metus. Dėl ko įvyko lūžis?
I. Ambrazienė: – Kitokios technikos parodų krikštamotė G. Šimoliūnienė tiesiog paklausė, kodėl negalėčiau su piešiniais parodose dalyvauti. Pabandžiau ir prasidėjo. Pradžioje – grafitas, po to atsirado pastelė, spalvoti pieštukai, akvarelė.
E. Šimkienė: – Gali būti, kad keramika – monumentalesnė forma – tau davė impulsą piešinio kūrybai.
I. Ambrazienė: – Kai prieš keletą metų buvo mano paroda Klaipėdoje, kursiokė pasakė: „Tu čia vis tiek esi kaip keramikė.“ Forma, sprendimu, monumentalumu. Nors kiti sako, kad mano kūryba turi ir iliustratyvumo bruožų.
Aš savo kūryba daugiau teigiu, nei neigiu.
– Iš kur į jūsų kūrybą atplasnojo paukštės?
– Tiesiog atėjo. Sapnuose susidėlioja tai, ko bijome, tikimės ar laukiame. Gal ir čia iš pasąmonės momentas? Pieši ir nežinai, iš kur motyvas ateina. Pabandžiau paukštį – ir tarsi prilipo. O tada gimsta variacijos. Iš kolegos gavau priekaištą – kiek gali paukštes kurti? Bet kitas visą gyvenimą daro tą patį, tik manipuliuoja.
Piešdama paukščius, nedarau išankstinių kompozicijų. Atsisėdu ir iš karto piešiu ant didelio lapo. Taip, kaip piešia vaikai – drąsiai. Be išankstinio plano. Pradžia būna intuityvi. Paskui – ritmas, spalva, linija, faktūra. Rutuliojasi mintis, sugula jausmai. Paukščiai tampa žmogiškų būtybių versija.
Piešti grafitiniu pieštuku – tarsi meditavimas. Be trintuko. Ir studentams sakau: kuo mažiau trintuko.
V. Rimkus yra pasakęs, kad turiu savo stilių, esu atpažįstama. Nedirbu fanatiškai nuo ryto iki vakaro. Bet manau, savo temą radau.
Malonu, kad Vilniuje, parodoje „Arkose“, man sakė: „Tokių darbų dar nematėme!“ Keistumo apibūdinimas, be kurio mene nėra intrigos. Niuansas, kad esi išskirtinis.
E. Šimkienė: – Paukščiai, man atrodo, yra pasąmoninis noras ištrūkti iš pareigos, disciplinos. Jei žiūrėsime simboliškai, paukštė yra susijusi su laisve, skrydžiu, ekspromtu. Skrydis nuo viso kito gyvenimo, kuris kausto pareigomis.
Galbūt paukštis atsirado todėl, kad mama išsilaisvino iš keramikos, gal dėl kitų dalykų. Mama, tai yra tavyje. Juk sakai, gal reikėtų kažką kita pabandyti. Pabandai, ir grįžti prie motyvo.
– Esate minėjusi, jog kurti galite tada, kai nekamuoja rūpesčiai. Išorinių dirgiklių nereikia?
I. Ambrazienė: – Turiu būti rami. Negaliu dirbti pribėgdama. Sėdi, pieši, klausaisi muzikos, apie kažką galvoji. Net nepajauti, kad ateina ankstyvas rytas...
Turiu žinoti, kad turiu laiko tiek, kad nereikėtų nervintis, kad nereikėtų nutraukti darbo, kai įsijauti. Kitą kartą atsisėdi be jokio: „Aš įkvėpta!“ Žinau, kad turiu daryti ar tęsti pradėtą darbą. O tada pajaučiu, kad taip smagu, kad negaliu sustoti.
E. Šimkienė: – Manau, kad įkvėpimas yra mistifikuojamas. Tai gali pasakyti daugybė kuriančių žmonių.
I. Ambrazienė: – Man yra įstrigęs labai geras pasakymas: įkvėpimas ateina bevalgant. Panyri į darbą ir nepavargsti.
– Neskatinate mamos tiesiog kurti?
E. Šimkienė: – Visuomet noriu ją padrąsinti. Žmogus su tiek gebėjimų, patirties, praktikos gali eiti drąsiai per gyvenimą, nesidairyti ir daryti tai, kas patinka. Norisi, kad ji galėtų atsipalaiduoti, kurti ir kitus tuo pradžiuginti.
I. Ambrazienė: – Jaučiu, kad ir pati greit galėsiu būti drąsesnė, gal daugiau laiko turėsiu... Jaučiu, kad įsivesiu kitokią tvarką. Galop pasiryšiu tai padaryti. Planų turiu, bet dar nenoriu jų atskleisti. Noriu grįžti prie paukščių, bet kita priemone.
Jono TAMULIO nuotr.
DUETAS: Dailininkė Irena Ambrazienė dukters Ernestos Šimkienės nestūmė į meno pasaulį. Bet pasirinkimas atėjo tarsi savaime.
PAREIGA: „Kartais save pabaru, kad pareiga per daug manyje išvešėjusi. Jaudinuosi, išgyvenu, nors žinau, kad pakeisti nieko ir negaliu. Norėčiau būti kitokia, bet, turbūt jau nebūsiu“, – sako Lietuvos dailininkų sąjungos narė, ŠU docentė Irena Ambrazienė.
SIMBOLIS: Šiaulių dailės galerijos vyriausioji specialistė menotyrininkė Ernesta Šimkienė mano, kad paukščiai mamos kūryboje yra pasąmoninis noras ištrūkti iš pareigos, disciplinos.
Ernestos ŠIMKIENĖS ir asmeninio archyvo nuotr.
„Du gyvenimai“. Grafitas. 2003. 44x66
„Du“. Grafitas. 2000. 60x75
„Nerimas“. Spalvoti pieštukai. 2007. 70x100
„Susisaistymas I“. Grafitas, popierius. 56x84.
„Krintantys“. Spalvoti pieštukai. 2005. 70x100
„Mėlynojo garnio apkabinimas. Spalvoti pieštukai. 2005. 70x100
„Miegančiojo saugojimas“. Spalvoti pieštukai. 2007. 60x90
„Susipynę II“. Grafitas. 2004. 58x87