Naujausios
Paslaptingai žvelgianti į tolį...
Atsisveikinus su literate Justina Žukinskaite – Aristida Kusaite (1939-01-28 ---- 2011-12-17)
Valerija ALEKSANDRAVIČIENĖ
Kuršėnų literatų klubo „Atgaiva“ pirmininkė
Šiandien, kai margaspalvis ruduo piešia nuostabų peizažą, jos nėra. Tyli gimtasis kiemas, ant stalo paliktas rašiklis. Ir svajonės tyli?.. Ne, jos supasi ant balto pūkinio debesėlio ir žvelgia drauge su ja į mus...
Su Justina susipažinome prieš penkerius metus, grįždamos iš tradicinių skaitymų Naisiuose „O aš dainuosiu tarp kaimo uosių“.
Sėdėdamos išsikalbėjome apie Žemaitiją. Jai pasakiau, kad gimiau netoli Žemaičių Kalvarijos, Rotinėnų kaimelyje, Plungės rajone. Justina nustebo. Pasirodo, kad mes žemietės, o jos tėtė kilęs iš to paties kaimo.
Susižvalgėme, pakalbėjome apie stebuklais garsėjančią Žemaičių Kalvariją, ten vystančius kasmetinius atlaidus ir likom atviros tik kūrybai, į asmeniškumus nesigilinome, bet jautėme viena kitai šilumą.
Justina labai mėgo kalbėti apie kitų rašytojų, poetų kūrybą. Jai labai patiko mano žemaitiška kalba, aš jai skaičiau savo mintis žemaitiškai. Ji atsakydavo taip pat žemaitiškai.
Justina mėgo keliauti ir dalyvauti įvairiuose literatūros renginiuose. Skaityti, klausyti tai, ką skaito kiti, diskutuoti. Mano prisiminimuose ji liko draugiška, atvira ir paslaptingai žvelgianti į tolį...
Paskutinėmis Justinos gyvenimo dienomis bendravome elektroniniais laiškais. Ji vis tikėjo, kad susitiksim, kad dar ne vieną popietę praleisim drauge. Tik apie tai, kad ji serga, nė žodžio, nė sakinuko, nė garso.
Gruodžio mėnesį atsiuntė man savo sukurtą eilėraštį vaikams ir prašė, kad jį perskaityčiau Advento vakare Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Paskui dar vienas jos eilėraštis atkeliavo gruodžio dienomis. Drauge laiškelis su jos kūrybiniais pasiekimais. Ir tyla... Jokio atsakymo... Jokios nuojautos, kad jos nebėra...
Justinos nuomone, svarbu ir įdomu tik tai, ką žmogus sukuria, kokiu žodžiu bando pasibelsti į kito širdį. „Ateini į knygą, joje ir lieki. O viską ryjantis Kronas, godžiai lyžtelėjęs per žodžius, arba pasmerks užmarščiai, arba išteisins...“ – dažnai kalbėdavo Justina.
„Ilgai dar gyvensime vasara. Vėl puošiuosi jaunystės laikų suknelėmis, vėl į plaukus segu ryškiausius segtukus. Dar dešimt dienų iki rudens...Gal tos šviesos ir švytėjimo visų vėjų ir vėtrų spalvomis užteks iki Vėlinių. Gal nors kartą ši mirusiųjų šventė bus saulėta ir giedra?“ – tai Justinos Žukinskaitės mintys...
Tikėkime, kad artėjanti Vėlinių diena šviesios atminties Justinai bus tikrai saulėta ir giedra, ten besisupant ant balto pūkinio debesėlio.
Paskutinis jos eilėraštis, pasiekęs mane, – „Juodą akmenį, širdį užgulusį...“ .
Justina ŽUKINSKAITĖ
(Tikrasis vardas ir pavardė Aristida Kusaitė)
***
Juodą akmenį, širdį užgulusį,
Su savim aš nešiaus tarsi pūką
Ir šypsojausi saulei -
Gal dėl to ir jaunystė
Taip ilgai neskubėjo išeiti -
Užtruko.
Negailėki manęs,
Šviesiaplauke jauniausia sesele.
Nors ėjau klupdama,
Bet dažniausiai skridau,
Ir todėl aš užbaigsiu pirma savo kelią.
Ne, tavęs aš į jį nepakviesiu,
Tiktai tu neskaičiuok mano metų.
Nebijok,-
Pirmas ledas ir pirmosios šalnos
Dar tik mano kely
Žiemą žada.
Prisiminimų fragmentai
Justina VIRŽINTIENĖ,
Budraičiai, Kelmės rajonas
Kai sužinojau, kad Justinos nebėra, prieš akis vakaro saulės nušviestame Kubilių piliakalnyje ( Kelmės raj.) šmėstelėjo ji tokia trapi, strazdanota, gražiai sušukuota ir apengta. Justiną iš matymo pažinojau seniai, dažnas svečias ji buvo Kelmės rajone organizuojamuose literatūriniuose renginiuose.
Artimiau susipažinome po jos artimos draugės Idalijos Stankienės mirties. Savo jautrumu ir kūryba buvo panašios viena į kitą.
Ne kartą Justina dalyvavo konkurse „Prozos aruodai“. Jos miniatiūros daugumai skaitytojų patikdavo, o 2010 metais tapo absoliučia nugalėtoja kartu su neįgaliu literatu iš Varnių seniūnijos, Drobūkščių kaimo Telšių rajone, Antanu Lidikausku, kurio kūrybos atsiuntimu Justina pasirūpino.
Ir tik dabar supratau, kodėl ji savo kurinius „Prozos aruodams – 2012“ atsiuntė 2011 metų gruodį. Laiškas atėjo iš Vilniaus.
X X X
Nijolė RAPALIENĖ,
Kuršėnų literatų klubo „Atgaiva“ literatė
Justina buvo miela, jautri, paslaugi, kūrybinga asmenybė. Taktiška, tyli, visada besišypsanti, mokanti išklausyti. Mėgo gamtą, susitikusios eidavome į pušyną, daug kalbėdavome apie poeziją.
Apie save nemėgo kalbėti, nenukrypdavo į asmeniškumus. Buvo kovotoja už teisybę, nemėgo melo, žmonių žiaurumo. Ji lyg vėjas veržėsi visur dalyvauti, išgirsti, pamatyti. Su ja jausdavausi ir aš pakylėta. Ji lyg saulė savo vidiniu švytėjimu sušildydavo mano sielą.
X X X
Angelė KIELIENĖ,
Kuršėnų literatų klubo „Atgaiva“ literatė
Taip keista, kad apie Justiną tenka kalbėti jau būtuoju laiku. Protu tai suvokiu, bet širdimi nesiseka. Ji man ir liks skriejanti Paukštė, besivejanti Svajonę, kvėpuojanti Romantika ir visa širdimi besiilginti Džiaugsmo. O jei viską sudėtume kartu, gautume – POEZIJĄ.
Nesu mačiusi labiau literatūrai atsidavusio žmogaus visa savo esybe, siela ir kūnu. Kiekvienas, beveik kiekvienas, literatūrinis renginėlis jai buvo šventė. Ir visai nesvarbu, kuriam kampely jis bevyktų, ar Žemaitijoje, ar Aukštaitijoje, ar dar kur nors kitur. Kuprinėlė ant pečių, kepurėlė ant galvos (kai jau rudenėdavo) – ir į žygį. Labai mėgo keliones. Jos sielai buvo artimi: vėjas, audros, čigoniški sijonai, laužai, dangus, nusėtas žvaigždėmis, dainos, pritariant gitarai...
Kasdienybė? Jai buvo sunkoka buityje. Visa širdimi neapkentė vidutiniškumo, drungnumo. Kasdienybėje ji laukdavo kažkokios šventės. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų gėlės žiedelis, ar berželis, o jau šermukšnėlė – tai jau tikras įvykis, atrasdavo atgarsį jos širdyje, o vėliau išsiliedavo eilėmis.
Mus susaistė Poezija. Justina dažnai užbėgdavo pas mane, nešina kokį jai patikusį eilėraštį. Mes skanaudavome kokią vykusią metaforą, džiaugdavomės drąsiu, pavykusiu posmu, paskaitydavome ir savo pabandymus. Man, dar pirmus žingsnius dėliojančiai šioje srityje, ji buvo tikras atradimas. Savo nuomonę išsakydavo tiesiai. Už tai esu labai dėkinga. Ir šiaip atlėkdavo pasibūti, arbatėlės kartu atsigerti, pasidalinti įspūdžiais apie keliones. Beveik visada (pagal sezoną) atnešdavo žydinčių gėlių iš savo darželio, obuolių iš sodo.
Prasidėjo ir mūsų bendros kelionės. Justina labai mokėjo jomis džiaugtis. Kaip vaikas. Asmeniniai klausimai buvo tabu. Todėl apie tai mažai ką ir žinojau. Iš kelių išslydusių nuotrupų, trumpų pokalbių šia tema, eilėraščių supratau, kad labai myli sūnų, tėtę ir mamą.
Nemėgo senatvės ta prastąja prasme: marazmų, kartėlio, apkalbų, bejėgiškumo. Ji bėgo nuo viso šito. Justina žavėjosi drąsa, jaunatvišku maištu, jėga. Ji buvo jautri skausmui ir pasiruošusi pagelbėti, bet negalėjo pakęsti seniokiško egoizmo.
Esu labai dėkinga Justinai už pagalbą išleidžiant mano knygelę. Ji buvo mano redaktorė, patarėja. Niekada neprimesdavo savo nuomonės, leisdavo matyti pasaulį savaip. Visada prisiminsiu Justiną valiūkiškai besijuokiančią, kaip jos jaunystės nuotraukoje. Ji mokėjo džiaugtis gyvenimu, mokėjo juo mėgautis ir dalintis. Smagu, kad mes susitikome. Mes praleidome drauge nuostabias akimirkas. Ačiū Tau, žavioji mano drauge.
X X X
Rasa STANKEVIČIENĖ,
Pasmilgys, Kėdainių rajonas
Su Justina susipažinome knygos ,,Žodis – žvakė nakty“ (2001) pristatyme. Pasitaikė susėsti greta. Paklausiau, kuriame puslapyje jos eilėraščiai. Ji to paties paklausė manęs. Abi įknibome į viena kitos puslapius ir nenusivylėme.
Labai patiko eilėraštis, skirtas sūnui. Tiksliau pasakius, sukrėtė (,,Kai saulė baigia pūgoj uždusti, /Į širdį šalčio ar nepripustė?"). Negalėdama nutylėti parašiau apie tai. Po to gavau siuntinėlį su pirmąja Justinos knyga. Nustebino vardo ir pavardės neatitikimas. Matyt, Justinai (jei ji išties Justina) patiko slėptis (paslaptingumu ji buvo apsigaubusi it skara, it skėčiu). Nusiunčiau padėką ir gavau nuoširdų, fantastišką atsakymą. Taip tapome laiškų draugėmis.
Tai buvo puiki draugystė. Iš pradžių temos buvo labai pakilios, ,,kosminės“, vėliau perėjome prie vaikų, vyrų, tėvų, kolegų, draugų, ligų. Bet pakilumas niekad nedingo, išsilaikė visus tuos metus iki lemtingosios gruodžio dienos. Mes buvom panašios, išsiilgusios idealumo, gyvenimo švytėjimo. Justina atrašydavo tuoj pat, labai sąžiningai; aš kartais uždelsdavau, bet susirašinėjimas nebuvo nutrūkęs.
Apie ligas nemėgo kalbėti, tik paskutiniu metu guodėsi skausmais, kad gydytojai neranda jų priežasties. Kiek supratau, nelabai ji veržėsi pas tuos gydytojus. O paskui atėjo kalėdinis sveikinimas, rašytas pusiau Justinos, pusiau sūnaus ranka, ir žodžiai ,,nes labai sergu‘‘. Puoliau prie telefono, bet jis tylėjo. Į žinutes irgi negavau atsakymo. Tikriausiai ji jau buvo išėjusi.
Stebino, žavėjo Justinos apsiskaitymas, žinios, ypač astronominės. Puikiai išmanė mitologiją, žinojo ne tik pagrindinių, visiems žinomų dievų, bet ir pusdievių vardus, ką jie veikė. Gaila, kad tai, galimas daiktas, liko nepanaudota, nepasidalinta. Net eilėraščiuose, kūryboje Justina neleido sau pasididžiuoti, pasirodyti. Jei kas ir išsprūsdavo, tai tik vidinės būtinybės atveju.
Susitikdavome gal kartą ar du per metus – literatų suėjimuose, seminaruose. Nežinau kaip jai, bet man sunku būdavo atsikalbėti. Suglaudusios galvas piktindavomės nuobodžiais išsireiškimais, džiaugdavomės žodžių perliukais, įdomiomis mintimis. Abi mėgom poeziją ir tai vienijo. Abiem sunku buvo pakęsti tuos, kurie vadina save kūrėjais, bet tik žaidžia poezija, nesiekia žodžio tobulumo, žiūri į viską paprastai, populiariai, trafaretiškai.
Justina turėjo unikalią atmintį. Sugebėdavo atkapstyti iš kitų kūrybos atskirus posmelius, frazes. Nuo jos tikriausiai nukentėjo ne vienas nurašinėtojas, kopijuotojas. To Justina nepakentė, smerkė, nenutylėdavo. Išgyveno, kai vienas toks nusirašė nuo jos ar tik ne visą posmą. Toks įspūdis, jog norėjo suvalgyti jį be druskos. Man irgi buvo pikta.
Kai kada nei iš šio, nei iš to supykdavo. Jei iš nežinių būdavo nufotografuojama. Gal ypatingai mėgo atvirus santykius, atvirą erdvę? Kai fotografuodavomės pasiruošusios, savame rate, nebūdavo jokių problemų.
Ištirpdavo nuo gero žodžio, nuo pripažinimo (,,man patinka Jūsų eilėraščiai“ ir pan.) Į draugystę pirmoji nesiverždavo, bet pajutusi nemeluotą dėmesį ir įsitikinusi, jog yra laukiama ir mylima, atsakydavo dideliu nuoširdumu. Gerbė kitokią nuomonę.
Kartą gavau iš Justinos labai gerą pamoką. Literatų seminare dalyvavo vaikinas, nebijantis gražių maloninių žodžių. Po to rašydama laišką švelniai pasišaipiau iš tų ,,mergužėlių lelijėlių‘‘. Gavau atsakymą, kuriame su šauktukais buvo žavimasi to vaikino eilėmis ir diplomatiškai, bet gana griežtai duodama suprasti, kad iš tokių dalykų šiukštu nesišaipoma. Sutrikau. Padėkojau. Už tą aukštą aukštutėlę moralinę kartelę.
Labai gražūs jos žemaičių kalba parašyti eilėraščiai, labai. Nežinau, ar daug tokių parašė, bet tie, kuriuos skaičiau, prilipo lipte.
Justina mylėjo žmones, bet kartais elgėsi taip lyg nemylėtų. Gal tai buvo apsauga, šarvas. Gal iš meilės mes kartais elgiamės priešingai. Gal sudegti bijome, gal norime atkeršyti sau už naivų, karštą jausmingumą, kuriuo gimstant mus žvaigždės apdovanojo.
,,Einu visur, kur kvepia poezija“,- taip yra sakiusi Justina. Džiaugdavosi, kai brūkšteldavau žinelę, apie įvyksiantį renginį. Tiesiog džiaugdavosi. Atrodė, jai nebuvo nieko mielesnio, kaip žodžio atnašavimas.
Justina kėlė ir aukštino kūrybiškumą, mėgo skaityti ir deklamuoti gerą poeziją. Kolegos, laukiantys Justinos eilėraščių (nes jie visuomet ,,užkabindavo"), neretai vietoj jos eilių išgirsdavo kitas, ne Justinos. Jei aš laiškuose apipildavau ją savo eilėraščiais, tai ji paprastai atsiųsdavo ne savo, o kitų. Mėgo B. Pasternaką, M. Cvetajevą, A. Achmatovą. Ir daugybę kitų poetų. Mėgo aukštąjį pilotažą apskritai. Kai pagalvoju apie mūsų susirašinėjimą, taigi nė vieno laiško nebuvo be posmų. Nė vieno. Gal ir su kitais Justina taip susirašinėdavo, nes, kiek supratau, mėgo rašyti laiškus.
X X X
Justinos Žukinskaitės kūrybos aruodas
Kūryba spausdinta asmeninėse knygose: „Sušildyk šermukšnėlę“, „Balta varna skridau“ ir „O aš netikėjau“ ir knygose: „Išsivadavimas“, „Prozos aruodai“, almanachuose: „Žodis – žvakė nakty“, „Ilgesy, benami sielos paukšti“, „Gamtos tėkmėj“, „Tėviškės vyturiai“, „Jungtys“ , „Ventos tėkmėj“, „Širdim uždegsiu žalią beržo ugnį“, žurnaluose ir laikraščiuose.
Eilėraščiai išversti į suomių ir esperanto kalbas. Šiaulių rajono literatų kūrybos almanacho „Širdim uždegsiu žalią beržo ugnį“ ir Angelės Kielienės „Kai gręšis vanduo į ugnį“ redaktorė. Kuršėnų literatų klubo „Atgaiva“ kūrybos almanacho „Ventos tėkmėj“ sudarytoja.
Nuotraukos iš literatų klubo „Atgaiva“ archyvo
ŠYPSENA. Daugelis Justiną prisimena besišypsančią, ji nuolat buvo linksma, energinga, sugebėjo džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.
VAIKAI. Justina Žukinskaitė mėgo susitikimus su vaikais, ne kartą jiems rašė skaitė savo eilėraščius.