Pasivijusi bajorystė, arba pašaukimo užkerėti

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Raimondas Leparskas rodo bajorų Leparskų (Leparskių) herbą Kotvičą (Kotwicz).
Vienkiemyje prie Šaukėnų (Kelmės r.) su žmona gyvenantis tautodailininkas, restauratorius Raimondas Leparskas dirbtuvėse rodo savo giminės – bajorų Leparskų (Leparskių) – herbą Kotvičą (Kotwicz). 1853 metais R. Leparsko prosenelis Aleksandras Vincentas Leparskas vedė garsios Europos kilmingųjų Goesų giminės atstovę joniškietę Veroniką von Goesaitę. Aleksandras Vincentas ir jo tėvas Ignacas 1840–1845 metais kovojo už Joniškio savivaldos atgavimą. R. Leparsko senelis Juozapas Aleksandras Leparskas, atkūrus Lietuvos valstybę, užėmė įvairias pareigas Joniškio valsčiaus ir miesto savivaldybėje. Tėvas Edmundas buvo karo lakūnas, o mama – garsaus bažnyčių interjero meistro, dekoratoriaus Vlado Čižausko dukra Mečislava. Bažnyčiose su seneliu R. Leparskas pradėjo dirbti nuo keturiolikos metų, tradiciją perdavė ir savo sūnui Audriui. Dailininke dizainere dirba ne tik R. Leparsko dukra, bet ir anūkas. „Kaip užkerėta“, – apie šeimos pašaukimą sako R. Leparskas.

Sena giminė

Bažnytinių skulptūrų, paveikslų, dekoro kūrėjas, restauratorius R. Leparskas su žmona Zina vienkiemyje prie Šaukėnų įsikūrė prieš 25 metus. Ant pušies pritvirtinta koplytėlė ir angelas sufleruoja, kad meistro namai – čia pat.

Prie nuotraukomis nukrauto stalo sėdame kartu su R. Leparsku ir jo pusbroliu Eugenijumi. Jų tėvai buvo broliai Edmundas ir Aleksandras Leparskai.

Talkinant istorikui dr. Ernestui Vasiliauskui, veriasi įspūdinga šeimos istorija – tarsi neparašyta knyga su tikrais herojais.

Kad yra kilę iš bajorų giminės, pusbroliai sužinojo neseniai. Kilmę atsekė Joniškyje gyvenantis E. Vasiliauskas, tyręs Medvilionių dvaro istoriją, Goesų bei kitų Joniškio krašto bajorų genealogiją. Veronikos von Goesaitės vedybos nuvedė į Leparskų šaką.

„Tėvai nieko nesakė, žinote, tais laikais. Patys nieko nežinojom“, – sako R. Leparskas.

Šios istorijos ištakos – 2015 metais Joniškio rajono savivaldybės tarybos priimtas sprendimas nugriauti Medvilionių dvarą.

„Kultūrininkai ir spauda susivienijome, „Šiaulių kraštas“, „Sidabrė“, kraštiečiai šviesuoliai pakėlėme triukšmą ir 2016 metų pradžioje sprendimas buvo atšauktas“, – primena E. Vasiliauskas.

Objektą reikėjo aktualizuoti, parodyti, kodėl jį būtina išsaugoti. Medvilionių dvaras XIX amžiuje buvo lietuvių tautinio atgimimo Šiaurės Lietuvoje centras, E. Vasiliauskas pradėjo domėtis dvaro savininkų Goesų genealogija (įdirbį jau buvo padariusi bibliotekininkė Eglė Šukienė).

Kai E. Vasiliauskas publikavo straipsnį, kuriame paminėjo visas bajorų, kovojusių už Joniškio miesto savivaldos atkūrimą XIX amžiaus viduryje, pavardes, kai kurių šeimų palikuonys atsiliepė.

Istorijos dedamojoje dar trūko Leparskų – senos krašto giminės.

Padėjo atsitiktinumas – E. Vasiliauskui joniškiečio Leono Karaliūno albume užkliuvo nuotrauka iš Irenos Leparskaitės albumo. Susisiekęs su Joniškyje gyvenančia moterimi, gavo Eugenijaus telefoną – taip pavyko susipažinti su Leparskais.

2016 metais Joniškyje Kultūros centras organizavo konferenciją, skirtą Goesams, po metų surengta ne tik konferencija, bet ir pristatyta paroda „Kraštiečio Raimondo Leparsko sakralinės kūrybos atspindžiai Joniškio krašte“.

Goesai, sako E. Vasiliauskas, į Joniškį atsikėlė per santuoką 1825 metais, Leparskai – senesnė krašto giminė.

Goesų kilmė siejama su Góis provincija Portugalijoje. Livonijoje giminė fiksuojama nuo XIV amžiaus, Kurše dokumentuota nuo 1540 metų, Lietuvoje įsikūrė nuo 1757 metų.

Leparskai, pasak E. Vasiliausko, nuo XVI amžiaus kildinami iš Joniškio rajono vietovės Lieporų.

„Leparskiai – smulkioji šlėkta. Cariniais laikais dokumentuose rašoma, kad tai sena lenkų giminė, nors iš tiesų lietuvių. Jų pavardė kildinama nuo Joniškio rajone tekančio Lieporo upelio (panašiai, kaip ir kita sena krašto bajorų giminė Vilkickai pavardę gavo nuo greta Vilkickų bajorkaimio tekančio Vilkijos upelio), ten yra buvę septyni dvarai Lieporų pavadinimu ir Lieporų bajorkaimis. 1667 metais bajorų dūmų surašyme Lieporų lauke iš 33 bajorų minima net 13 Leparskių. Ši teritorija buvo labai vėlai prijungta prie Lietuvos – XVI amžiuje. Galima manyti, galbūt tai žiemgalių kilmingųjų palikuonys, kurie pavardę gavo nuo jų valdomo lauko arba kaimo pavadinimo. Tai galėjo būti Ordino vasalai, už tarnybą gavę valdą“, – svarsto E. Vasiliauskas.

Kol kas seniausias žinomas giminės medyje – Ignacas Leparskas, gimęs 1786 metais, jo tėvas buvo Vaitiekus.

Kada bajorai Leparskai atsikėlė gyventi į Joniškį ir čia įsigijo sodybą su nemažomis valdomis, tikslių duomenų nėra.

1834 metais Šiaulių apskrities bajorų sąrašuose Joniškyje minima Ignaco Leparsko šeimos sudėtis: Ignacas (48 m.), jo sūnūs − Aleksandras Vincentas (15 m.), Ignas Juozapas (13 m.), Pranciškus Martinijonas (3 m.), jo žmona Anelė Steponkevičiūtė (45 m.), dukros − Teresė (18 m.), Ona (5 m.), taip pat nurodoma, kad turi nuosavą namą.

E. Vasiliauskas rodo dokumentus: tarp bajorų ir miestiečių, 1840–1845 metais kovojusių už savivaldos atgavimą bei rotušės atkūrimą, policijos nuovados ir aukštesnės pakopos mokyklos steigimą, yra Ignaco ir jo sūnaus Aleksandro Leparskų bei kitos giminės atšakos − Kajetono Leparsko parašai.

1918–1919 metais Juozapas Aleksandras Leparskas užėmė įvairias pareigas Joniškio valsčiaus ir miesto savivaldybėje: buvo valdybos narys, prezidiumo sekretoriaus padėjėjas, iždininko pavaduotojas, kasininkas, Maisto komisijos narys; Joniškio vartotojų bendrovės pirmininkas.

1867 metais gimusio senelio anūkai Raimondas ir Eugenijus jau nepamatė – jis mirė 1935 metais Joniškyje. Žmona Julija vėliau pervažiavo į Šiaulius, augino anūkus. Jai mirus, į Šiaulius buvo perkelti ir J. Leparsko palaikai.

Joniškyje fotografo Jankelio Fišerio apie 1925–1927 metus darytoje nuotraukoje liko graži Leparskų šeima: Julijona su vyru Juozapu ir atžalomis Edmundu, Aldona, Aleksandru, Broniumi.

Šypsena iš aukštumos

R. Leparsko rankose – tėvo Edmundo Leparsko (1913–1990) nuotrauka prie lėktuvo. Baigęs aviacijos mokslus Kaune, puskarininkis tapo karo lakūnu. Svajojęs apie jūrą, pakilo į dangų.

Nuotraukose liko jauni, besišypsantys vyrai – dangaus užkariautojai. Pirmoji puskarininkių lakūnų laida po atestatų įteikimo 1934 metais, priesaikos rikiuotė, akimirka prieš pirmą skrydį, Lietuva iš paukščio skrydžio, lakūnų kasdienybė ir sudužę lėktuvai.

„Edmundai, tu daužais po padanges ir šypsais į mus iš aukštumos“, – šiais žodžiais dedikaciją ant savo fotografijos 1934 metais pradėjo Vytautas Kasnickas, nuo 1938 metų persivadinęs Vytautu Kasniūnu (1914–2009) – žurnalistas, redaktorius, JAV lietuvių visuomenės veikėjas, įvardijamas ilgiausiai, 73 metus, dirbusiu lietuvių žurnalistu.

E. Leparsko mirtis danguje neišplėšė: nors po nepavykusio suktuko lėktuvas sudužo, gyvybę išgelbėjo propeleris – pasikabinęs variklis neprispaudė lakūno. Išgyvenęs E. Leparskas pusę metų gulėjo sugipsuotas. Prisiminimui liko sudužusio lėktuvo nuotrauka ir propeleris, išsaugotas iki šių dienų.

Ant nuotraukų užrašytos lakūno tarnybos vietos: Kaunas, Palanga. Vėlesniais metais perkeltas į aerodromą Zokniuose.

Eugenijus Leparskas prisimena pasakojimus, kaip dėdė atskrisdavo į Joniškį ir sodybon numesdavo laišką. Kartą atskrido turgaus dieną: nuo lėktuvo riaumojimo išsibaidė arkliai, kilo sąmyšis – už tai lakūnas buvęs nubaustas.

Lietuvai praradus nepriklausomybę, represijų Edmundas Leparskas išvengė.

„Tėvas kažkaip gerai išsisuko, iš aviacijos išėjo dirbti į linų fabriką, ten nei vokietis, nei rusas neėmė, bet ant „čemodanų“ visą laiką laukė“, – sako sūnus.

Vėliau Edmundas Leparskas dirbo Šiauliuose, geležinkelio stotyje.

Jo brolio Aleksandro, Eugenijaus Leparsko tėvo, gyvenimas 1947 metais buvo pakibęs ant plauko: laimei, mirties bausmė pakeista į 25 metus kalėjimo. Sūnui tebuvo dveji.

„Tėvas dirbo banke, teisme antstoliu, buvo tarnautojas. Teismas darė pas vieną kagėbistą kratą ir tas įskundė, o tėvas buvo paprasčiausiai kaip tarnautojas pakviestas“, – apie tėvo „nusikaltimą“ sako sūnus. Po Stalino mirties A. Leparskas reabilituotas.

Įdomus dar vieno brolio – veterinaro Broniaus Leparsko (1910–1987) likimas. Amerikoje jis pakeitė savo vardą ir pavardę į Bruno Lepar bei Čikagoje įsteigė naminių gyvūnų kliniką „Lepar animal hospital“. Ši įmonė, pakeitusi savininką, veikia iki šiol.

Garsusis bažnyčių meistras

„Talentą paveldėjau iš kito senelio, iš mamos pusės, Vlado Čižausko“, – šypsosi R. Leparskas. Pasakojimas – tarsi antra knygos dalis – suka į Čižauskų giminę.

R. Leparskas gimė 1939 metais Šiauliuose – šeima buvo įsikūrusi pas senelius. Tarpukariu visoje Lietuvoje išgarsėjo Vlado Čižausko dirbtuvių adresas – Tilžės gatvė 126. 1935 metų telefonų knygoje spausdinamas ir V. Čižausko telefono numeris – 436. Nors ant dirbtuvių lentelės ir antspaudo pavardė rašoma „Čižauskio“, nusistovėjęs pavardės variantas – Čižauskas.

„Pirmoji tapybos, dailės ir bažnytinių darbų dirbtuvė Lietuvoje“ – taip V. Čižauskas reklamuoja savo dirbtuves 1937 metais, dirbtuvių 25-ečio proga.

Dabar buvusios sodybos ir dirbtuvių nebėra nė žymės – pastatytas stiklinis pastatas.

„Užaugau tarp skulptūrų, bažnyčiose ant stelažų, tokia visa mano jaunystė. Pradžioje paimdavo per vasaros atostogas“, – sako R. Leparskas. Su seneliu jis važinėjo po visą Lietuvą. Nors kaip ir tėvas, Raimondas svajojo apie jūrą, bet gyvenimas buvo parengęs kitą planą.

Daug laiko praleidęs su seneliu, anūkas žino ir daug jo neeilinio gyvenimo istorijų.

Būsimas garsus meistras 1888 metais gimė Panevėžyje – tikroji jo pavardė buvo Polinauskas. Jau vėliau, norėdamas išvengti tarnybos caro kariuomenėje, nusipirko pasą ir pasikeitė pavardę.

Tėvas dailidė paliko šeimą ir išvažiavo į Pietų Afrikos Respubliką uždarbiauti. Jo likimas nežinomas – lyg žuvo šachtose.

Trylikametis buvo atiduotas krikšto tėvui.

„Krikšto tėvas irgi darydavo tokius darbus, namus gražindavo. Galvoja jis (V. Čižauskas – red.), padarysiu gražiau negu tas mano krikšto tėvas, naktį atsikėlė, iš ryto padarė visą. Sako, žiūriu, gražiau negu jo! Bet gavo į ausį. Supyko ir pabėgo, išėjo pėsčias į Vilnių. Pakeliui sutiko čigonę, ši papasakojo, koks bus gyvenimas – viskas atitiko. Senelis pusiau eilėmis savo gyvenimą-pranašystę yra surašęs.“

Kelionė tęsėsi: iš Vilniaus būsimas meistras nukako į Krokuvą. Tuo laiku užėjusi gripo epidemija nusinešė V. Čižausko motinos gyvybę – sūnus niekada nebesužinojo, kur ji palaidota. R. Leparskas sako, kad promočiutė buvo vokietė – Anna Otto.

Krokuvoje V. Čižauskas pradėjo dirbti pas meistrus ir mokytis dailiųjų amatų mokykloje. Grįžo į Lietuvą, Zarasuose susipažino su žmona Julija. Aukšta, labai liekna – V. Čižauskas sakydavęs, kad ją per liemenį delnais apkabinti galėdavęs.

Kita gyvenimo kelionės stotelė buvo Peterburgas, ten V. Čižauskas nusipirko medžio darbų įmonę, pradėjo gaminti fanerinius gaminius. Paskui įmonę pardavė, išvažiavo į Kazanę, čia gimė sūnus Vilhelmas ir dukra Mečislava – R. Leparsko mama.

„Jis gerokai užsidirbo, gavo auksinių, kaip parsivežti? Sukišo į bulves – veža maišą bulvių!“

Prieš įvažiuojant į Lietuvą sustabdęs vokietis pasidžiaugė Čižauskų sūnaus vardu. „Vilhelm – das ist gut!“ – vokiečiui patikęs kaizerio vardas.

Sėkmingai parsivežęs uždarbį, 1922 metais V. Čižauskas pradėjo kurtis Šiauliuose.

Pasistatė namą, įsirengė dirbtuves. Užsakymų turėjo visoje Lietuvoje, kūrė bažnyčioms projektus ir juos įgyvendindavo.

1937 metais rašytame rekalminiame laiške nurodo, kad 1912–1937 metais darbus atliko 61 bažnyčioje Lietuvoje ir dviejose Latvijoje.

Tik keletas pavyzdžių: 1928 metais Debeikių bažnyčioje (Anykščių r.) įrengė reljefines Kryžiaus kelio stotis, 1930 metais dekoravo Dusetų bažnyčią, panašiu laiku – Pabiržės bažnyčią, 1934 metais įrengė 2 šoninius altorius Naujamiesčio bažnyčioje (Panevėžio r.), 1937 metais – didįjį altorių Grūžių Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje (Pasvalio r.), sukūrė centrinį altorių Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai, visų altorių projektus – Kuršėnų bažnyčiai, vėliau bažnyčią ir dekoravo.

Jo rankomis buvo išgražintos ir Akmenės, Vaiguvos, Linkuvos, Papilės, Žagarės, Žeimelio ir kt. šventovės.

Įspūdingas 1932 metais pagal V. Čižausko parengtą projektą įrengtas didysis Anykščių bažnyčios altorius.

Vytauto Didžiojo universiteto menotyros katedros studentė Rūta Stočkuvienė magistro baigiamajame darbe „Anykščių Šv. Mato bažnyčios meno paveldas. Turizmo ir piligrimystės gairės“ cituoja 1928 m. kovo 1 d. Vlado Čižausko rašytą laišką Anykščių klebonui, iš jo matyti, kokio plataus profilio buvo dirbtuvės.

„V. Čižausko dirbtuvės siūlė „visokius dailės bei tapybos, bažnyčių dailės tapymo ir polichromijos visais stiliais“ darbus, „paveikslų, peizažų, aukurų atnaujinimą“, „altorių, stacijų terakotinių ir visokių bažnytinių baldų“ gamybą, „kambarinius darbus įvairiais stiliais, iškabas, parašus ir visokius lakiravimo, dažymo, remonto, planų bei sąmatų sustatymo darbus“. Reklaminiai dirbtuvių raštai garantavo, kad „darbas atliekamas tinkamai ir sąžiningai“ ir tai galėjo patvirtinti „daug liudymų už bažnytinių ir kitokių darbų atlikimus“.

„Senelis buvo garsiausias bažnyčių meistras, turiu dar likusias nuo vyskupų vizitines korteles, pasveikinimus prieškarinius. Jo labai gražių darbų yra, altoriai ąžuoliniai, dirbtuvės dirbo kaip reikiant. Išliko altorių projektai, eskizai – dar anų laikų. Produktyviausias laikas – tarpukario. Paskui paprastesni darbai, ant greitųjų daromi, žinote, slaptas darbas“, – sako R. Leparskas.

Vaikystės namai

R. Leparskas puikiai prisimena namus Šiauliuose: namas buvo ilgas, įrengtos dirbtuvės, sodas, „altankė“ – pavėsinė.

Prieš pat Lietuvai prarandant nepriklausomybę, V. Čižauskas planavo imti paskolą, statyti antrą namo aukštą, bet nespėjo.

Kaip žinomam bažnyčių meistrui pavyko išvengti tremties, dabar anūkas tik spėlioja: „Darbininkams labai gerai mokėjo, darbininkai patenkinti, niekas neskundė, gal dėl to neišvežė.“

R. Leparsko atmintyje išliko karo momentai. Širdin ir atmintin įkrito vaizdas: ryte nubudus, senelis drožia, skaldo šakaliukus – jau „pečių“ kuria.

Sode, po „altanke“, buvo betoninis rūsys, jame šeima praleido dvi bombardavimo naktis, trečią išvažiavo Žaliūkių kryptimi.

Po karo namų šeimininkams teko itin susispausti – buvo prikelta gyventojų, vienas jų – iš saugumo.

Besimokydamas aštuntoje Juliaus Janonio vidurinės mokyklos klasėje, R. Leparskas su draugais mieste išplatino spausdinimo mašinėle atspaustas proklamacijas.

„Susėmė“ už kelių mėnesių, pralaikė tris paras rūsyje. Jau buvo po Stalino mirties – 1955–1956 metai, jei anksčiau, sakė, būtumėte supuvę“, – prisimena R. Leparskas.

Šis įvykis be pasekmių nepraėjo – teko išeiti iš mokyklos, niekinimu „tiesiog išgriaužė“ lietuvių kalbos mokytojas.

Perėmė tradiciją

„Melagėnai, šoninis altorius. Pirmas mano darbas“, – R. Leparsko ranka užrašyta kitoje nuotraukos pusėje. Data – 1955 metų liepos–rugpjūčio mėnesiai.

Patyręs meistras ir šiandien puikiai prisimena, kaip senelis pirmą kartą jį paliko su darbininkais, o pats išvažiavo.

„Pasakysiu, buvo liūdna, neįpratęs, visą laiką namuose, niekur nevažiavęs, mama, tete, diedukas, sesė, o čia svetimoje vietoje, toks kaip darbininkas palikai... Atsimenu, išvažiuodamas draugams atliejau iš gipso bareljefiukus ir parašiau „Prisiminimui draugams“. Atrodė, kad kažkur išvažiuoju!“

Kelionės po bažnyčias tęsėsi.

Pirmuoju rimtu R. Leparskas vadina darbą Molėtuose, Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje: senelis kūrė altorių, anūkas – dvi stovylas po 1,9 metro.

„Man buvo devyniolika. Anksčiau darydavome ar liedavome su seneliu, jis rodydavo, o tuos jau davė man pačiam daryti. Paskui Onuškyje dariau keturis apaštalus evangelistus: Matą, Morkų, Luką, Joną.“

Kaip senelis įvertino pirmus darbus? „Gerai. Sako, jau daryk pats.“

Senelio ir anūko sukurtų altorių, skulptūrų, dekoro, kryžiaus kelių, paveikslų galima rasti ne tik kone visoje Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Baltarusijoje.

„Dabar tuos mūsų dekoravimus uždažo baltai, mažai kas ir beliko. Lygumuose dar yra senelio 1933 metais dekoruota, ornamentuota bažnyčia. Senelio darbai likę ir Pabiržėje, turiu projektus, gražiai padaryta.“

Gavę klebono užsakymą, meistrai kurdavo savarankiškai – padarydavo eskizą, projektą.

Sovietmečiu dirbdavo vakarais, naktimis. Kad nekristų į akis, pripildavo pjuvenų ir stovylas naktimis nuveždavo.

Nebijodavo? „Pripranti. O ką padarysi, nesušaudė. Mes slaptai. Kartais finansinis užpuldavo, tai senelis „patepdavo“, baliuką padarydavo ir praeidavo. Dirbome, kol užlaužė mane valdišką darbą dirbti – kad negaliu būti bedarbis. Pradėjau mokytis“.

Maskvoje R. Leparskas neakivaizdžiai mokėsi dailės ir kompozicijos – 1974 metais baigė Maskvos liaudies menų universitetą. Čia studijas baigė ir jo žmona.

V. Čižauskas mirė 1970 metais, būdamas 82-ejų. Dar ruošėsi važiuoti į darbus – kažkur prie Darbėnų buvo padaręs altorių. Paprašė padaryti arbatos.

„Padarė ir gatava“, – paskutinę senelio gyvenimo akimirką prisimena R. Leparskas.

V. Čižauskas palaidotas Šiauliuose, K. Donelaičio kapinėse, gerokai anksčiau mirusi jo žmona – Šiaulių senosiose kapinėse.

Po senelio mirties darbus perėmė Raimondas, patirtį perdavęs ir savo sūnui – 1969 metais gimusiam Audriui. Šeimos tradicija tęsiama – A. Leparskas turi dirbtuves Šiauliuose.

„Sūnus dirba tokį pat darbą su manimi, o duktė ir anūkas „Rūtoje“ – dailininkai dizaineriai. Kaip užkerėta“, – apie šeimos pašaukimą sako R. Leparskas.

Statula – popiežiaus vizitui

„Vis nepaskaičiuoju, kiek stovylų padaryta, nėra kada, šimtais. Į metus padarydavome 2–3 bažnyčias, reikėtų kada paskaičiuoti, įdomu“, – sako R. Leparskas. Atliktus darbus ir vietoves meistras pasitikslina užrašų knygutėje. Joje – ir su seneliu, ir savarankiškai, ir su sūnumi atlikti darbai.

„Šiaulių Petro ir Povilo bažnyčią du kartus dekoravome, Jurgio – irgi du kartus, Radviliškio altoriaus gipsatūrą dariau, bažnyčią dekoravome, Meškuičiai, Gruzdžiai dekoruoti, lauke yra mano darytos stovylos, viduje – Jėzus, o kai buvau visai jaunas – prie didžiojo altoriaus padariau Teresėlę ir lyg Antaną. Joniškio stovylas darėme, Kryžiaus keliai Palangos, Kuršėnų bažnyčiose su seneliu daryti, Druskininkų – stovylos, altorius – kapitaliai viską su seneliu darėme, Birutės kalno Lurdo Marija – mano.“

Šventovių sąrašą galima ilgai tęsti: Aukštelkės, Kužių, Rėkyvos, Šiaulėnų...

Išskirti vieną darbą, sako R. Leparskas, sunku, bet prie širdies Viešvėnuose stovinti 3 metrų Švč. Mergelė Marija, ją darė dviese su sūnumi.

Švėkšnoje atkūrė sovietmečiu sugriautą Laisvės paminklą prie „Saulės“ gimnazijos: lietuvaitės su vainiku skulptūrą ir keturis bareljefus.

Pelaniškių kaime (Pakruojo r.) pastatė skulptūrą Marijos apsireiškimo vietoje.

Artėjant popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje, R. Leparskas su sūnumi Audriumi Kryžių kalne pastatė Kristų su kryžiumi. Šio dueto – ir kalne stovinti Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu skulptūra.

Leckavai sukūrė globėjus šv. Lauryną ir šv. Jokūbą, kankinius Vaitiekų ir Brunoną bei Vytautą Didįjį.

Šiaulių miesto prakartėlė – irgi Leparskų kūrinys.

Gyvenimas su šventaisiais

Prieš atsisveikinant R. Leparskas atveria dirbtuvių duris.

Amžinoje ramybėje sustingę šventųjų veidai, figūros, siluetai, nepasklidę po bažnyčias, bet likę čia, pas savo meistrą. Net susivijusi medžio šaka čia primena Nukryžiuotąjį.

Į sieną atremtas Leparskų giminės herbas, virš durų pakabinta tarpukario kario priesaika – praeities ženklai dabartyje.

Laike vis tolstantys giminaičiai neišnyko – liko prisiminimuose ir simboliuose, perduodami nematomą dovaną – pašaukimą.