Naujausios
Netikęs studentų auklėtojas
1959 metų rudenį buvau paskirtas pradinio mokymo specialybės vienõs pirmo kurso studentų grupės vadovu (gudrus kuratoriaus vardas atsirado gerokai vėliau). Vos prieš metus baigęs tą patį institutą ir paliktas dėstytojauti, buvau ne ką vyresnis už savo vadovaujamuosius; vienas studentas – Augustinas Šukys – metais buvo netgi vyresnis už mane.
Čia ketinu daugiau pakalbėti apie du tos grupės vaikinus, su kuriais pasakojamoji istorija susijusi visų pirma, – apie Augustiną ir apie Eduardą Juchnevičių. Daugeliu atžvilgių jie buvo skirtingi žmonės. Augustinas kilęs iš Naujųjų Bakainių kaimo, mano mamos gimtinės, su juo buvom pažįstami nuo vaikystės, nes Bakainiuose, vyresniojo mamos brolio Aleksandro namuose, vasaromis praleisdavau savaitę kitą.
Eduardas, bent penketą metų jaunesnis, – šiaulietis, inteligentų vaikas (tėvas – istorijos mokytojas, estė mama – pradinių klasių mokytoja), gali sakyt, knygų spintos augintinis.
Augustinas buvo baigęs pedagoginę mokyklą, kiek mokytojavęs, padirbėjęs Dotnuvos rajono komjaunimo komitete, Eduardas – tiesiai iš Juliaus Janonio vidurinės mokyklos suolo. O panašumas buvo tas, kad abu reiškėsi kaip literatai: Augustinas rašė apsakymus, jo prozos kūrinėlių spausdino instituto laikraštis „Tarybinis pedagogas“, Eduardas kūrė eilėraščius, jų buvo skelbiama fakulteto sienlaikraštyje. Jaunųjų kūrėjų žodžio stilistika skyrėsi: Augustino apsakymėliai – realistiniai, primenantys Cvirkos noveles apie vaikus, o Eduardo eilės – modernios, pilnos literatūrinio, istorinio turinio metaforų raizginių, mažiau išprususiam skaitytojui be autoriaus paaiškinimo neperprantamų.
Po kurio laiko Eduardas prasitarė, kad jie, keli grupės vaikinai, norėtų leisti savos kūrybos laikraštį ar žurnaliuką – sienlaikraščiai nusibodę, nepatogūs skaityti, o laikraštis keliautų iš rankų į rankas, paskaitytų kas kada panorėjęs. Jau ir pavadinimą turį: „Cogito, ergo sum“. Užmojis man patiko ir visą reikalą pažadėjau suderinti su aukštesnėmis instancijomis. Kreipiausi patarimo į tuometinį marksizmo-leninizmo katedros vedėją Joną Aničą. Jam studentų sumanymas pasirodęs įdomus, palaikytinas, tik, girdi, reikėtų kitokio pavadinimo – idealistinė Dekarto tezė nebūtų gerai. Pasakiau tai Eduardui. Leisti tą savos kūrybos laikraštį buvo atsisakyta – gal kad toji tezė sumanytojams buvusi esminga, o gal dėl kokių kitų priežasčių.
1961-ųjų pavasarį, kai mano auklėjama grupė buvo jau bebaigianti antrą kursą, prasidėjo visai nesmagūs įvykiai. Mane ėmė šaukinėti į valstybės saugumo komiteto (KGB) miesto skyrių, kamantinėti apie auklėjamosios grupės vaikinus: esą tvyrančios antitarybinės nuotaikos. Ypač saugumiečiams rūpėjo Augustinas Šukys. Juos domino ne viešai skelbiama jo proza, o poezija, kuri esanti surašyta į storą juodu viršeliu sąsiuvinį; eilėraščiuose šlovinami banditai (t. y. pokario Lietuvos partizanai), graudenamasi, kad griaunami, naikinami kryžiai. Ar aš nematęs to sąsiuvinio, juk su Augustinu esu pažįstamas iš vaikystės, jis manim pasitiki? Ir dabar sakau: ačiū Dievui, jokio sąsiuvinio Augustas man nebuvo rodęs, tai ir meluoti nereikėjo. Aišku, tą savo poezijos rinkinį jis buvo kam nors parodęs, iš jo paskaitęs – kaip kitaip saugumiečiai būtų žinoję tokį sąsiuvinį esant?
Netrukus, kaip nepateisinantys tarybinio studento vardo, iš instituto buvo pašalinti ir Augustinas Šukys, ir Eduardas Juchnevičius (palydint fraze, kad tėvas – istorijos mokytojas – esąs buržuazinis nacionalistas), ir dar trys vaikinai (vienas tremtinių, buožių vaikas, kito brolis kunigas, trečias nederamai interpretuojantis Markso „Kapitalą“...). Man pačiam buvo pareikštas griežtas papeikimas su įrašu į partinius dokumentus už politinio budrumo stoką ir negebėjimą auklėti studentų komunizmo dvasia. Priekaištauta už kapitalistinio gyvenimo gražinimą auklėtiniams pasakojant Prancūzijos įspūdžius. Saugumui kažkieno buvę tiksliai raportuota, kad kalbėjau apie nepalyginamas studentų bendrabučių ir apskritai pragyvenimo sąlygas. Ypač smerktinas esąs mano pasakojimas apie susitikimą Paryžiuje su vienu teisės studentu rusu iš SSRS: jis ir dar trys mokslo draugai iš Rusijos praėjusią vasarą susidėję po pusę vieno mėnesio stipendijos (300 NF), nusipirkę pavažinėtą automobilį ir keliavę po Prancūziją ir kitas Vakarų Europos valstybes, į kurias įvažiuoti iš Prancūzijos nereikėję vizų...
Matyt, „perauklėjimo“ sumetimais netrukus buvau pašauktas į sovietinę armiją, nors trejus metus po instituto baigimo ramiausiai dirbau dėstytojo darbą ir toji armija apsiėjo be manęs.
Didžioji dvejų metų karinės tarnybos dalis prabėgo Baltarusijoje, Smurgainių (brus. Smargon’) miestelio kaimynystėje įsikūrusiame raketodrome, o per pratybas keletą mėnesių teko pagyventi Vidurinėje Azijoje, šalia Kapustin Jaro raketodromo, – iš ten šovėm raketą kažin kur į Sibiro tolybes.
Karinei tarnybai įpusėjus Smurgainiuose mane aplankė būrelis auklėjamosios grupės studentų, jau baigusių tris kursus. Buvo ir netikėta ir, ką ten sakyt, smagu: studentams neatrodė, kad esu niekam tikęs auklėtojas.
Po keleto metų, kai Eduardas, padirbėjęs statybose, jau kaip persiauklėjęs tarybinis jaunuolis, darbininkų klasės atstovas, buvo priimtas į Dailės institutą, o aš, atitarnavęs armijoje, ir, matyt, pasidaręs politiškai budresnis, įstojau į Vilniaus universiteto aspirantūrą, retkarčiais pabendraudavom sostinėje. Eduardas atsinešdavo savo kūrybos, šiuokart pjesių. Buvau atsidėjęs kalbotyros studijoms ir patarti jaunam dramaturgui galėjau ne kažin kiek, bet jam, matyt, reikėjo tiesiog pasikalbėti apie literatūrinę kūrybą, gal ir apie gyvenimo prasmes apskritai. Tais dailės studijų metais Eduardas ėmė reikštis kaip savitai pasaulį suvokiantis ir originaliai, netikėtai jį reiškiantis dailininkas, kuriantis savą meninę tikrovę, meninį tiesos sakymo būdą. Žinau, kad sovietmečio erdvėlaikyje originalūs jo paveikslai sunkiai skynėsi kelią į parodas, kitąkart studento surengtõs parodėlės eksponatai valdžios nurodymu būdavę nukabinami. Gal dideliam talentui ir reikėję tokių išmėginimų?..
Mūsų dienomis Eduardas Juchnevičius minimas kaip savitas, įdomus, talentingas tūkstantmečių sandūros dailininkas, ieškojęs ir radęs naujų raiškos būdų, tiesęs naujus lietuvių dailės kelius.
Kitaip susiklostė Augustino Šukio gyvenimas – pašalintas iš komjaunimo ir iš instituto palūžo, anksti mirė.