Naujausios
Tarp knygų
Savõs namų bibliotekos neturėjom, nes tėvai didesnio mokslo nebuvo ėję. Mama buvo baigusi anų laikų šešiametę mokyklą. Vaikystėje įstrigo jos deklamuojamas eilėraštis:
Yr aukštas kalnas, Birute vadintas,
Žaliom pušelėm viršus apsodintas.
Eilėraščio autoriaus mama neprisiminė. „Atradau“ tik studijų metais – tai Silvestras Valiūnas, XIX amžiaus pradžios žemaičių poetas, eilutės – iš jo baladės „Birutė“.
Virtuvės kampe stovėjo toks baldas – etažerė. Kokių ten knygų buvo, dabar negaliu pasakyt, tik aišku, kad tikrai būta kažko iš Lietuvos istorijos, su kunigaikščių, karalių portretais. Atsivertęs knygą juos kopijuodavau, mane girdavo, ypač – iš Surviliškio apsilankęs jaunesnysis mamos brolis Stasys, mano krikštatėvis, buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis.
Taigi, negaliu girtis užaugęs knygų spintoj, bet – tiesiogine prasme – augau prie knygų dėžių: mūsų namuose keletą metų buvo nemaža biblioteka, nors ir svetima.
Netrukus po karo gyventi į Gėlainių kaimą iš kažkur atsikėlė buvusi pradinių klasių mokytoja Lukošiūnienė su penkiais vaikais. Jos vyras girininkas buvęs suimtas, ir ji, baimindamasi, kad gali išvežt visą šeimą, bėgo iš savo gyventų apylinkių. Inteligentų šeima turėjo didelę biblioteką, o čia gavo nedidelį butuką (mokytojauti Lukošiūnienei nebuvo leista, dirbo Akademijoje bandymų stoty, tokia lyg ir jaunesniąja agronome – kaime ją pagarbiai agronome ir vadino). Taigi knygų neturėjo kur dėt – jų buvo kelios didelės medinės dėžės. O mūsų klėtis tuščia – buvę ūkininkai, dabar kolūkiečiai, grūdų neturim. Klėtis sausa, stovi pakelta nuo žemės ant didžiulių akmenų (mes, vaikai, po ja smagiai palendam), knygoms pati ta; atbėgėlė prašo: ar nepriimtumėt mano dėžių? Ko tik ten nebuvo – „Tautos mokykla“, „Karys“, „Židinys“, „Naujoji Romuva“... Enciklopedijos tomus, prisimenu, sukėlėm ant namo aukšto. Kai kurių laikraščių, žurnalų nebrangino, sakė – galit sviestą vyniot... O skaityt leido viską, paskaitai ir padėk. Nesu sudraskęs, suplėšęs. Neskolindavom niekam – ne mūsų knygos. Skaitydavau ten viską iš eilės. Daugiausia suaugusiųjų literatūros buvo. Prisimenu, dar vaikas „Velnio eliksyrą“ perskaičiau. Didelį įspūdį padarė žmogaus susidvejinimas, kalbėjimasis su savimi: „Medardai, broleli...“ Daugiau tos knygos nesu skaitęs nuo vaikystės.
Kai girininkas Lukošiūnas grįžo iš sibirų, šeima iš mūsų apylinkės išsikėlė, išsivežė ir knygas...
Mėgstamiausios vaikystės knygos neturiu. Didelį įspūdį darė pasakos. Veikė įvairiopai. Prisiskaitęs baisybių bijodavai kojas nuleist po suolu, bijodavai tamsos. Užtat mes patys, vaikai, ėmėm pasakas kurt, mėgdžiodami tautosakos modelius, pindami svajones su tikrove. Gyvenimas buvo varganas, bet kokie turtingi galėjom būti pasakose! Ir pirmoje progimnazijos klasėje (berniukai mokėmės atskirai) turėjom auklėtoją, kuri mums per auklėjimo valandėles paskaitydavo pasakų. Dabarties akimis toks „auklėjimas“ gal kritikuotinas – vienuolikmečiai dvylikmečiai patys moka ir gali skaityti. O įspūdis buvo ir išliko neapsakomas! Bene mažiausias klasėje, sėdėjau pirmam suole, ko gero, auklėtoją buvau įsimylėjęs... Kaip šiandien atsimenu, skaito pasaką apie Galiūnę Mėlynakę (tik vėliau išsiaiškinau, kad tai rusų pasaka), o aš auklėtoją sutapatinu su ta Galiūne – tokia aukšta, graži...
Vienos jaunystės knygos irgi neturiu. Patiko XIX amžiaus rusų literatūra. Kažkodėl ypač įsiminiau Gončiarovo „Skardį“... Lermontovas anksti darė įspūdį, vėliau jo nebeskaičiau, man jo nebereikėjo. Prie rusų literatūros patrauklumo labai prisidėjo puiki rusų kalbos mokytoja Palubeckienė – rusė, ištekėjusi už lietuvio, gražiai lietuviškai kalbanti. Tik nesupratom jos verkiančios: vieną gražią (?) dieną atėjusi į klasę pasakė, kad mirė Stalinas, ir čia pat pravirko...
Man nepriimtinas požiūris, kai dėl ideologinių talentingo rašytojo pažiūrų, politinių paklydimų, tam tikros duoklės okupantams suniekinama, atmetama visa jo kūryba. Tokio požiūrio atgimusioje Lietuvoje esama į Salomėją Nėrį, Petrą Cvirką, net į Justiną Marcinkevičių... Šitaip galima atmesti kone visą tolimesnės ar ne tokios tolimos praeities savos tautos literatūrą. O nereikėtų su nešvariu vandeniu iš vonelės išpilti ir kūdikį...
Kuri skaityta knyga paliko didžiausią įspūdį? Vienos tokios knygos nebuvo. Per daug knygų skaityta per netrumpą gyvenimą, kad tokią vieną iš daugybės gerų knygų išskirtum. Įvairiais amžiaus tarpsniais ypač svarbus, reikalingas, mėgstamas buvo tai vienas, tai kitas autorius: Romenas Rolanas, Maksimas Gorkis, Justinas Marcinkevičius, Jonas Strielkūnas, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas; iš jaunesnių mėgstu Giedros Radvilavičiūtės, Augustino Dainio eseistiką, Ričardo Gavelio noveles, Sigitą Parulskį...
Ką duoda skaitymas, kokia jo nauda? Apie naudą negalvoju. Kultūros žmogaus be knygos neįsivaizduoju. Man pačiam knygos poreikis – ir asmenybinis, ir profesinis. Gero poeto, prozininko žodis yra nepaprastas. Daugelis jų minčių man nėra naujos, jų piešiami vaizdai irgi ne vienas regėtas, bet aš nemoku taip pasakyti tų minčių, išreikšti tų vaizdų. Skaitydamas gerą knygą imi matyti, girdėti – ir kalbėti! – geriau, gal prasmingiau.
Iš interviu Povilo Višinskio bibliotekai 2018 m. Klausimas: Kasmet Vilniaus knygų mugėje šurmuliuoja šimtai tūkstančių lankytojų, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje knygų mugės metu taip pat apsilanko nemažai miesto gyventojų, svečių, tačiau statistika nėra tokia džiuginanti – 40 proc. Lietuvos gyventojų neskaito knygų. Ką skaitote dažniausiai?
Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išskirtinė šalis: technologijų stebuklai, paveiksliukai, muzika laikomas triukšmas visame pasaulyje atitraukia žmogų nuo knygos. O beje, visada būta daug neskaitančių žmonių. Aš pats skaitau daug. Senatvėje mažiau traukia grožinė literatūra, romanai, o labiau dienoraščiai, atsiminimai, interviu (Geda, Zaborskaitė, Katkus, Baltušis...), eseistika, politinė publicistika (Genzelis, Juozaitis, Jokubaitis, Kuolys, Radžvilas, Rubavičius, Stoškus...); pastarosios pavardės, žinoma, išduoda ir mano vertybes. Nemažai skaitau literatūros mokslo ir kritikos (ypač – kone viską – ką paskelbia Daujotytė), paskaitau dailėtyros, muzikologijos darbų (Andriuškevičius, Apanavičienė...), pastarieji susiję su užsitęsusiu mano krapštinėjimusi prie lietuvių etnostilistikos. Aišku, paimu į rankas ir grožinę knygą, dažniau lietuvių autorių, bet taip pat ir Eko (Eco), Murakami... – kad netapčiau visišku atsilikėliu. Bent po vieną dvi knygas perskaitau ir tų autorių, kurių pasaulėvoka ir tautinės (tiksliau – antitautinės) nuostatos man yra tolimesnės ar nepriimtinos (Sabaliauskaitė, Radzevičiūtė...).
Pasaulis nėra labai linksmas daiktas, bet be knygos jis būtų šimtąkart liūdnesnis ir nuobodesnis.
Ar galėtumėte rekomenduoti kelias knygas, kurios Jums asmeniškai yra palikusios stiprų įspūdį?
Deja, negalėčiau. Kitados bičiulio Kazimiero Ambrazo, irgi lituanisto, vertimo mokslo specialisto, ilgus metus gyvenusio ir kunigavusio užsieniuose, paprašytas patarti, ką paskaityti iš šiuolaikinės lietuvių prozos, pasiūliau Valdo Papievio „Vienos vasaros emigrantus“. Paskaitė. Nepagyrė mano skonio. Aš nesakau, kad knyga padarė man didelį įspūdį, bet tai yra tikro prozininko kūrinys. Praėjusiais metais populiarumo viršūnę pasiekė šiauliečio (nūnai vilniečio) Rimanto Kmitos „Pietinia kronikos“. Apie šį romaną gerą nuomonę yra pareiškę ir literatūros žmonės, kurių skoniu pasitikiu. Pabandžiau skaityti – man tos knygos nereikia. O šit ne taip seniai paėmiau į rankas Agnės Žagrakalytės „Eigulio dukterį“. Storų storiausia knyga, gausybė medžiagos, nepasakysi, kad autorė su ja susitvarkė, kad ją suvaldė. Bet visa toji medžiaga, iš senų ir ne tokių senų laikų, – man prie širdies. Aš su ta knyga pasijutau kaip namie. O autorė jauna, išeivė (jau kuris laikas gyvena Briuselyje). Skaitau Lauros Sintijos Černiauskaitės pastabas apie tą romaną – irgi sako: pasijutau namie. Kas čia per daiktas? Jauna rašytoja, miestietė, o anų laikų kaime pasijuto kaip namie. Kaip ir aš, senis, kaimo vaikas.
Kiekvienas iš mūsų, kurie XXI amžiuje dar esame knygos žmonės, turėtume ieškoti SAVO knygų.
Kodėl studijuoti važiavau į Šiaulius? Ir kodėl lituanistikos?
Galėjau studijuoti ir Vilniuje, vidurinę baigiau sidabro medaliu, būtų priėmę. O kad iš Lietuvos vidurio pajudėjau į šiaurę – priežastys paprastos, materialinės. Gyvenimas nebuvo lengvas. Tėtė (taip vadinom tėvą; tėvelis reiškė krikšto tėvą) buvo miręs 1945 metų pavasarį, karui baigiantis, varganame kolūkyje mama viena augino mus du, seserį ir mane. Kelionė iki Šiaulių kainavo perpus mažiau negu iki kokio Vilniaus. Šiauliuose buvo mokytojų institutas, dvimetis. Norėjau kuo greičiau įgyti profesiją, specialybę, atsistot ant savo kojų, nebūti našta namams.
Kodėl lituanistika? Juokais sakau: kadangi atestate turėjau du ketvertus – iš lietuvių kalbos ir iš rusų, tai gimtosios kalbos dar reikėjo pasimokyti; svetimą kalbą užtenka mokėti ketvertui.
O tikroji priežastis bus buvusi ta, kad mokykloje daug skaičiau, mėgau literatūrą, rašiau eilėraščius, jų paskaitydavau mokyklos vakaruose, svajojau tapti poetu. Mano žinutes, reportažus mielai spausdino tuometinio Dotnuvos rajono „Kolektyvinio darbo“ laikraštis. Su klasės draugu Stepu Juknevičium (jis mokyklą baigė aukso medaliu) buvom net apybraižą paskelbę apie mūsų klasės draugystę, susirašinėjimą su armėnų bendraamžiais. Tekstas sudomino „Jaunimo gretų“ žurnalo redakciją, į mokyklą atvažiavo redaktoriaus pavaduotojas Elijošius Zeifas, pasikalbėjęs parengė žurnalui savo tekstą.
Tad lituanistikos studijos man atrodė pačios tos.
Kaip šiandien atsimenu: stojimo dokumentus vežiau ankstyvo ryto traukiniu. Atsitiktinai tuo pačiu traukiniu iki Radviliškio važiavo mūsų psichologijos mokytoja Macijauskienė. Tai ji net ir tada, kai jau tikrai buvo vėlu ką nors keisti, įtikinėjo mane, kad ne į tą pusę važiuoju: turėčiau studijuoti Vilniuje, žurnalistiką.
Šiauliuose radau mokytojų institutą pertvarkomą į pedagoginį, į tikrą aukštąją mokyklą. Teko studijuoti ketvertą metų. Iš visų lietuvių kalbos dalykų čia turėjau tik penketus.
Būtinai turiu pasakyti: niekada nesu graužęsis dėl to, kad baigiau Šiaulių pedagoginį institutą, o ne Vilniaus universitetą, kad – lituanistiką, o ne žurnalistiką. Talentingoji mūsų humoristė, satyrikė Vytautė Žilinskaitė yra pasiguodusi dėl to, kad baigė žurnalistikos studijas – išsilavinimo spragas tekę lopyti visą gyvenimą.
(B.D.)