Naujausios
Iš atsiminimų apie Gėlainių kaimą
Šį tekstą rašiau 2018 metų rudenį, prašomas Viktorijos Gorbatenko. Viktorija yra baigusi Akademijos gimnaziją, vėliau – istorijos mokslus, kurį laiką rinkusi medžiagą apie tarpukario, nacių ir sovietų okupacijos metų Gėlainių kaimo gyvenimą. Parašyti atsiminimų apie Gėlainius buvau paprašytas todėl, kad tame kaime esu gimęs dar anos Nepriklausomos Lietuvos laikais, čia gyvenęs kone du dešimtmečius.
Teksto turinį lėmė tyrėjos klausimai. Dabar, rengdamas spaudai, atsiminimus kiek papildžiau.
Palyginti su mano vaikystės metais Gėlainių kaimas yra gerokai sumažėjęs: visa jo pavieškelė nuo tilto per Dotnuvėlę, skyrusio miestelį nuo kaimo, iki Akademijos prišlieta prie Dotnuvos miestelio ir pavadinta Tilto gatve. Gėlainiams liko tik toliau nuo vieškelio buvusi kaimo dalis; arčiau Akademijos esantys laukai priklauso Žemdirbystės institutui.
Apie Gėlainių kaimo istoriją, vardo etimologiją žr. Ryto Tamašausko straipsnį „Gėlainiai: vertinimo ir suvokimo matai“ (valstietis.lt, 2020, sausio 24).
Nesu domėjęsis tikromis kaimo ribomis, bet mes, vaikai, jį suvokėme įrėmintą tarp Akademijos (šiaurėje), geležinkelio (rytuose), Dotnuvos miestelio (pietuose) ir Dotnuvėlės upės (vakaruose). Nemaža vaikystės laikų kaimo gyventojų ir dabar galiu išvardyti pavardėmis. Pirmiausia – gyvenusius pavieškelėje tarp Akademijos ir Dotnuvos, nes ir mano gimtoji troba buvo prie to kelio, pusiaukelėje tarp tų dviejų miestelių. Taigi, einant nuo Akademijos, dešinėje kelio pusėje: Feliksas Mikutavičius, Jasevičienė, Dambrauskas, Kazys Butkus, Zaleckas, Jonasas, Leonas Gaučas, Pranas Grybas, Satkauskas; kairėje kelio pusėje – Žiupsnys, Gaurilčikai (dvi trobos), Steponavičienė, Pranas Rimša, Juozas Rimša, Jonas Župerka (mano tėvas), Navickas, Jonas Kriščiūnas, Mykolas Bobinas, Karnatkienė... Toliau nuo kelio, geležinkelio link, sodybas turėjo Grufas (matyt, koks aplietuvėjęs vokietis), Juozas Župerka (mano tėvo brolis), Gineitas, Stepas Polinauskas (mano tėvo sesers Jadvygos vyras), Jonas Pravilionis, Liutkevičius, Kazys Pikšrys... Daugelis ūkininkavo, ūkiai nebuvo dideli. Kaimo savitumas buvo tas, kad ne vienas iš seniau jame gyvenančių mieliau kalbėjo lenkiškai negu lietuviškai (aišku, toji lenkų kalba buvo savita, „vietinė“, Dotnuvos, Kėdainių krašto, ne kokia „varšuvinė“). Dėl švietimo, kultūros, be to, dėl gėlainiškių santuokų su kitų, ištisai lietuviškų, vietovių gyventojais kaimas ilgainiui lietuvėjo. Kai gėlainiškis parsivesdavo žmoną iš lietuviškos gyvenvietės arba gėlainiškė ištekėdavo už tokio lietuvio, tai namuose viršų imdavo lietuvių kalba. Ne vienoje troboje pramaišiui vartotos abi kalbos, nelygu su kuo buvo bendraujama.
Prie Dotnuvėlės užtvankos buvo vandens malūnas, jo savininkas – Dambrauskas. Iš kaimo Dambrauskų šeima vienintelė buvo išvežta į Sibirą, matyt, dėl turto.
Kaimas turėjo ir savą dailidę (statybininką) – Liutkevičių. Dirbo jis gražiai, su meile. Atsimenu, kolūkių pradžios laikais, kai jau buvom netekę žemės ir arklio, vietoj nebereikalingų didesnių ūkinių pastatų, daržinės ir tvarto, Liutkevičius mums pastatė nediduką tvartelį. Mėgo išgerti, išgėręs buvo geranoris, grįždamas namo uždainuodavo. Vienu metu mes, vaikai, bandėm savo kaimui pritaikyti populiarią dainą – į jos tekstą įterpėm mūsų kaimo žmonių pavardžių; iš to „kūrinio“ atsimenu šias eilutes: „Kai sušlamės miške medelis, / Girtas Liutkevičius dainuos...“
Įdomus žmogus vaikams buvo Palamarčiku vadinamas žmogelis, atsiradęs kaime karui baigiantis, apsirengęs, kaip mums atrodė, skarmalais, prastai kalbantis lietuviškai (gal koks baltarusis Palamarčiukas). Laikė arklelį, sunku pasakyti, kuo jį šerdavo, nes žemės neturėjo, gyveno svetimoje Gaurilčikų trobelėje. Mes, vaikai, pamatę Palamarčiką važiuojantį pro šalį, imdavom šaukti: „Palamarčik, prodaj zemliu“ (Palamarčikai, parduok žemę). Tas tyčiojimasis atkilėlį labai nervino (žemės jis gi neturėjo nė lopinėlio), imdavo bartis, keiktis, arčiau prilindusį vaikigalį pašventindavo botagu. Neilgai mūsų kaime tepagyvenęs Palamarčikas kažkur išsikėlė, gal grįžo į savo kraštą.
Gėlainiuose gražią sodybą turėjo Žemės ūkio akademijos profesorius Jonas Kriščiūnas. Mano tėvų ūkelį nuo jos skyrė tik viena, Navickų, sodyba. Kriščiūnų sodyba iš visų pusių buvo apsodinta eglėmis (dabar jų nelikę, matyt, savo atgyveno), sode – daugybė avilių. Su pačiu profesorium iš arčiau susidurti neteko, o iš jo žmonos pirkdavome medų. Kaimo vaikigaliai, nors ir bijodami šuns (o gal naktimis paleidžia?), vis tiek ne sykį esame lindę per tvorą, pro egles į profesoriaus sodą obuoliauti. Visi turėjome nuosavus mažesnius ar didesnius sodus ir obuolių netrūkom, bet svetimo sodo vaisiai, kaip žinoma, saldesni...
Akademijos pašonėje. Gėlainių kaimo gyvenimo negalėjo neveikti jo gyvavimas tarp dviejų miestelių, Dotnuvos ir Akademijos. 1924 m. Dotnuvos dvaro sodyboje buvo įkurta Žemės ūkio akademija. 1947 m. ją iškėlus gyvenvietei liko Akademijos vardas. Buvusi Dotnuvos progimnazija, vėliau – Dotnuvos vidurinė mokykla, ilgainiui tapo Akademijos gimnazija.
Gėlainių kaimynystėje, Šiaudinės kaime, sodybą turėjo Žemės ūkio akademijos profesorius Viktoras Ruokis. Vaikas būdamas kartą kitą esu jį matęs einantį iš Akademijos Dotnuvos miestelio link. Jį parodė mama, pasakė, kad profesorius; stebėjomės, jog vidury žiemos žingsniuoja vienu švarku, vienplaukis. Kaime sklido gandas (rodos, ne prasimanymas), kad begrūdindamas sušaldęs savo kūdikį. Akademijoje yra Ruokio gatvė. Gaila, kad gatvės pavadinimo lentelėse prie pavardės nėra ne tik vardo, bet nė vardo raidės – tai nepagarba iškilaus mokslininko, savitos, įvairiapusės, visuomeniškos asmenybės atminimui. Norėta pagerbti, bet padaryta be nuovokos, atmestinai.
Gėlainių kapinėse palaidoti Akademijos profesoriai Stasys Nacevičius, Dionizas Rudzinskas, Juozas Tonkūnas, Antanas Kondrotas, Antanas Tindžiulis, Petras Vasinauskas, Žemdirbystės instituto direktorius dr. Antanas Būdvytis (žr. Rytas Tamašauskas. Akademijos sodyba: ekskursijos gidas. Akademija: IndigoPrint, 2022, p. 111).
Dalios Grinkevičiūtės (1996, p. 142) [metus ir puslapį arba visai išbraukti, arba įrašyti šaltinį tiksliai:] tremties atsiminimuose „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (Metai, 1996, Nr. 11–12, p. 142) esu aptikęs skaudų faktą apie Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektorių Vincą Vilkaitį: „Mirė nuo viduriavimo profesorius Vilkaitis <...>. Vilkaitis buvo Konstantinovkos sargas. Prieš kelias dienas Steponavičius Zigmas, buvęs Vilkaičio studentas iš Dotnuvos akademijos laikų, ėjo per barakus prašydamas saujos ryžių savo profesoriui. Kas galėjo duoti, kai patys viduriuoja.“
Kai vežė į sibirus. Kaip sakiau, iš mūsų kaimo buvo išvežti tik Dambrauskai. didžiažemių (sovietų terminu – buožių) nebuvo, tai okupacinė valdžia nerado ką vežti. Tačiau drebėjo daugelis. Net mano mama, našlė su dviem vaikais, buvo pridžiovinusi ne vieną maišelį duonos. Gerai prisimenu, kai sutemus (žinojom – dažniausiai veža naktį, kad mažiau akių matytų) išgirsdavom važiuojant sunkvežimį, pakraupę, melsdamiesi, šalia pasidėję tuos duonos maišelius laukdavom – sustos ar nesustos prie mūsų namelio? Mat, kai 1941-aisiais buvo užėję vokiečiai, tėvui kažkas prasitaręs, kad turįs būti jiems dėkingas, nes išgelbėję nuo Sibiro: girdi, 1940-aisiais ir jo šeima sovietų buvusi įrašyta į tremiamųjų sąrašus – gal todėl, kad kurį laiką buvęs kaimo seniūnu, vėliau, savo žemę, 8 hektarus, išnuomojęs „iš pusės“, laikęs miestelyje restoranėlį. Tada, „iki rusams užeinant“, ir gyvenome Dotnuvoje, o mūsų kaimo sodyboje buvo įsikūręs ir ūkelyje darbavosi „pusininkas“ Snieška su šeima.
Apie kolūkio kūrimą, gyvenimą jame. Gėlainių kaime kuriamo kolūkio steigiamąjį susirinkimą valdžia kažkodėl surengė mūsų troboje: gal kad namas prie vieškelio (patogiau susirinkti), gal manyta našlę moteriškę lengviau palenkti, įkalbėti, o paskui jau ir kitus... Matyt, pradžioj užsirašė vienas kitas bežemis, mažažemis, gal prijaučiantis „liaudies“ valdžiai. O raginama rašytis mūsų mama pasišiaušė. Kaip dabar atsimenu jos žodžius, jie vėliau ne kartą įvairiomis progomis buvo cituojami: „Susirašė šiaučiai kriaučiai, o nė vieno ūkininko... Nei žemės, nei arklio, nei padargų. Koks gi čia bus kolūkis?!“ Tie „šiaučiai kriaučiai“ įsižeidė. Pirmas šoko Žiupsnys, siuvėjas: „Aš Vokietijoj už vienos rankos buvau pakabintas...“ Šiaip ar taip, kolūkis Gėlainiuose buvo sukurtas, nutarta pavadinti „Spindulio“ vardu. Pirmininku tapo mano dėdė Stepas Polinauskas. Tas kolektyvinis vieno kaimo ūkis neilgai tegyvavo, netrukus buvom prijungti prie Marytės Melnikaitės kolūkio, kurio centras buvo Dotnuvos miestelyje. Mūsų „Spindulys“ tapo brigada, o brigadininku paskirtas Kazys Pikšrys, kaip girdėjom iš suaugusiųjų, palankus sovietų valdžiai, bolševikuojantis.
Gyvenimas kolūkyje buvo varganas. Daugeliui, ne tik mūsų šeimai. Prisimenu ilgas eiles miestelyje prie duonos, į eilę kartais stodavom dar su tamsa, neišaušus. Kol porą kilometrų grįždavau namo, gerą galą tos forminės duonutės (o skani buvo!) nulaupydavau. Iki okupacijos mama kepdavo duoną namuose, buvo iš ko kepti.
Kadangi mūsų troba buvo sena, tikriausiai iš XIX amžiaus, tėvas rengėsi statyti naują namą, turėjo susiruošęs ir statybos medžiagą, ją rūpestingai uždengęs stogu (ta pastogė, mūsų, vaikų, romantiškas namas, buvo dažna žaidimų vieta). Po tėvo mirties tas „namas“ dar metus kitus stovėjo, bet vėliau mama, suprasdama, kad naujo namo neišgalės pastatydinti, statybinę medžiagą pardavė.
Kolūkyje mama daug darbadienių išdirbti negalėjo – ir dėl sveikatos, ir dėl darbų namuose, rūpinimosi mumis, vaikais, ir gyvuliukais, daržais, sodu. Šiek tiek prie tų darbadienių prisidėdavom ir mudu su seserimi: ypač į atmintį įstrigo neužmatomai ilgos vagos burokų, kuriuos teko ravėti ne vieną vasarą. Ūgtelėjęs ėmiau pridurti ir vieną kitą „vyrišką“ darbadienį – ne sykį esu grėbęs šieną su arklio traukiama grėbiamąja.
Daugelis kolūkiečių laikė karves (kaip kitaip prasimaitinsi), bet pašaro iš kur paimsi, kad žemės kiekvienai sodybai paliko tik po 60 arų. Prisimenu, kaip žiemos vakarais su rezginėmis traukdavom prie kolūkio šiaudų stirtos. Sueidavo būrelis, pešdavom tuos šiaudus ir tempdavom savo maitintojai karvutei. Mūsų, „vagių“, kiek atsimenu, niekas negaudė, nebaudė – valdžia irgi nenorėjo, kad kolūkiniame kaime, kur be perstojo skambėjo dainos apie laimę (suprantama, per radiją ir laikraščiuose), kolūkiečiai badu stiptų.
Keletą metų iš eilės, būdamas paauglys, auginau triušius. Paaugliui tai buvo ne tik įdomus užsiėmimas, bet ir šioks toks pragyvenimo šaltinėlis: triušių kailiukus valdžia supirkdavo.
Džiugiausias prisiminimas iš kolūkių laikų – arklių pervarymas iš vienos ganyklos į kitą. Kai vieną pievą nuganydavo, brigados arklių prižiūrėtojas (vadinom jį sargu) pasitelkdavo kaimo vaikigalius, mes tapdavom raiteliais, perjodavom arklius į kitą ganyklą. Neretai, vieną arklioką nujoję, kokį kilometrą skuosdavom atgal – arklių daug, gal spėsim dar vienu pajoti... Turėjom mėgstamiausius, smagiausius, patogiausius joti arklius.
Tradicijos, šventės ir kt. Kokių nors ypatingų šeimos tradicijų neprisimenu, matyt, neturėjome. Man rodos, čia svarbi priežastis buvo ankstyva tėtės mirtis – susilpnėjo arba ir visai nutrūko ryšiai, bendravimas su gausia jo gimine. Mamai (iš namų Jamantaitei), žinoma, artimesni buvo saviškiai, Jamantai. Todėl ir aš augdamas vasaromis vis pabūdavau Naujuosiuose Bakainiuose, mamos tėviškėje, vyresnio mamos brolio Aleksandro šeimoje. Čia laiką leisdavom su pusbroliu Vytuku; už mane buvo penketą metų vyresnis, iš medžio gražiai drožė visokiausius įnagius, žaislus, figūrėles, užtai man buvo didelis autoritetas, nė iš tolo negebėjau jam prilygti. Vasaromis pabūdavau ir Surviliškyje, kur gyveno kitas mamos brolis, Stasys, mano krikštatėvis. Čia laiką leisdavau su kiek jaunesniu pusbroliu Vaciuku. Nevėžyje meškeriodavom.
Mieliausios vaikystės šventės buvo Kalėdos ir Velykos. Visam gyvenimui įstrigęs balta staltiese užtiestas Kūčių stalas, šviesi nuotaika, jaukumas. Buvom auklėjami katalikiškai. Ir pionierius būdamas dar eidavau išpažinties.
Turgun važiuodavom į Kėdainius, pasikinkę bėrioką. Prisimenu, kelionėje atgal, sukritę į vežimą, mes, vaikai, ypač skaniai valgydavom turguje pirktas girtuoklių uogas (vaivorų vardo nežinojom).
Iš gimtų namų turiu išsaugojęs tik vieną daiktą – tėtei brolio Juozo iš Amerikos dovanų parvežtą skutimosi mašinėlę. Dabar jai turėtų būti apie šimtą metų. Mano sesuo, kadangi pas ją gyventi išvažiavo pasiligojusi mama, iš namų yra pasiėmusi daugiau daiktų. Vienas baldas – poliruota geltona drabužių spinta, padirbta mamos brolio Stasio (buvo puikus stalius), su mama apsukusi pusę Lietuvos (pabuvojusi Prienuose, Šiauliuose), ištikimai tarnavo ir Joniškio rajono Maironių kaime, paskutinėje mamos ir sesers gyventoje vietoje.
Namuose buvo keletas paveikslų. Virtuvėje, kaip ir visose kaimo trobose, prie stalo, virš lango, kabėjo Jėzus ir Marija atviromis širdimis, o „gerajame“ kambaryje (vadinom mandriai – salionu; mama savo gimtinės žodį seklyčia taip ir paliko vaikystės namuose) prisimenu dvi romantiškas, egzotiškas reprodukcijas. Vienoje – miškas, vyrai (plėšikai?), apsirengę dailiai, gal pagal XIX a. ponaičių madas, laiko pagriebę jauną gražią moterį; mama pasakodavo jos istoriją, bet atsimenu tik tiek, kad moters vardas Genovaitė. Kitoje – dramblių medžioklė, vienas žmogus, dramblio pačiuptas straubliu, pakeltas nuo žemės, spaudžiamas raitosi iš skausmo ir rėkia, kitas priklaupęs šautuvu taikosi į tą dramblį...
Bus daugiau.
