Naujausios
Žavi pažangios technologijos
– Kokia Jūsų kūrybinio kelio pradžia?
– Vienos mano mėgstamos dainos tekste parašyta: „Apie pradžią ir pabaigą pasakyta tik tiek, kad nėra nei pradžios, nei pabaigos“.
Augau Mažeikiuose. Mokiausi jau šimtmetį skaičiuojančioje gimnazijoje, kurią įkūrė klasikinių kalbų specialistas Merkelis Račkauskas. Beje, jis yra ir poeto Tomo Venclovos senelis. Tiek istorijos prisigėrusios sienos neišvengiamai įkvepia. Ten įvyko ir pirmosios parodos.
O dabar kaip įdomesnius kūrybinius parodų projektus galėčiau išskirti pernai Mark Rothko centre (Latvija) vykusį tarptautinį grafikos simpoziumą. Su kolegomis iš įvairių pasaulio šalių dvi savaites kūrėme nuostabiame Daugpilio forte ir drauge atidarėme grupinę parodą.
Prieš keletą metų pavyko suburti ir gerą Lietuvos menininkų komandą parodai GRAPHISMAI. Ją parodėme Kaune, Šiauliuose ir Mažeikiuose. Man įdomiausi bendruomenę buriantys projektai.
– Šiaulių universitete įgijote dailininkės-grafikės bakalauro ir magistro laipsnį, pagal „Erasmus“ programą pusmetį mokėtės Turkijos Abant Izzet Baysal universitete. Kokias patirtis davė mokslo metai?
– Mokslo metai buvo įvairūs. Tiek Šiauliuose, tiek Turkijoje studijų programoje man trūko daugiau mąstymo paskaitų. Žmogus, studijuojantis meno disciplinas, mano nuomone, lygiagrečiai turi mokytis ne tik atradinėti savitas meninės raiškos formas, bet ir gebėti jas reflektuoti. Juk tai nėra tik amatas.
Kita vertus, gavau ir nuostabių pamokų ir paskatinimų iš kai kurių dėstytojų, kurių dėka drąsiau žengiau pirmuosius žingsnius kaip menininkė. Už tai esu labai dėkinga!
Na, o studijos užsienyje praplečia mūsų mąstymo lauką. Kalbu ne tik apie egzotiškus momentinius potyrius, bet apie tikrą kultūros pažinimą, leidžiantį nors truputį prisiliesti prie kitos pasaulėjautos.
– Studijavote tradicinės grafikos technikas, bet kuriate skaitmeninę. Kodėl?
– Nes mes gyvename matricoje! O jei rimtai, mane žavi pažangios technologijos, žavi ir tai, kad spalvas galiu maišyti kompiuterio ekrane visai neišsitepdama.
Neįtikėtina, kokį kelią nuėjo anglies gabaliukas, įvilktas į medžio apvalkalą. Gali pasirodyti, kad skaitmeninis menas reikalauja mažiau pastangų, bet taip tikrai nėra, nes kūrybinis procesas ne visada nuspėjamas.
Man patinka ir tradicinės grafikos technikos, bandau jas vėl prisijaukinti, tačiau ir elektroninio pieštuko neketinu atsisakyti. Man tai – mobili priemonė, leidžianti be specialaus pasiruošimo užsiimti kūryba.
Jaudina psichologiniai žmonių portretai
– Kaip keitėsi jūsų kūryba – spalvos, siužetai?
– Kūryba keičiasi nuolat. Net amatininkas drožinėdamas šimtąjį šaukštą jį vis kitaip sukuria. Kuriu reflektuodama mane supančią aplinką ir savo vaidmenį joje, todėl viskas neišvengiamai kinta.
– Iš ko galima pažinti Žvėrūnos kūrinius?
– Iš ryškių spalvų ir komiškų personažų.
– Kokios temos jaudina?
– Mane jaudina psichologiniai žmonių portretai, šimtamečius besikartojančios santykių schemos ir archetipai.
Įdomu stebėti, kaip amžius skaičiuojantys elgesio modeliai atsispindi ir mūsų modernioje visuomenėje. Dekonstruojant įvairių tautų mitologiją surandu ir šiandien aktualius ženklus. Jais man patinka žaisti, ieškoti sąsajų su dabartimi ir pritaikyti juos įvairiuose kontekstuose.
– Kokius savo darbus išskirtumėte?
– Šiuo metu man artimiausias darbas yra CONNECTION. Tai alegorija į M. Abramovič ir jos ilgamečio kūrybinio partnerio Ulajaus performansą „Rest Energy“, atliktą 1980 metais.
Pandemijos akivaizdoje šis kūrinys man atsiskleidė dar kitomis prasmėmis, tad jas vizualizavau.
Tai piešinys apie įtampą ir mus skiriantį atstumą, tačiau tame atstume atsiveria ištisi žvaigždynai! Šiuo metu šį darbą galima išvysti „JCdecaux“ stende prie Vilniaus kongresų rūmų. Kūrinys dalyvauja MENAS BE STOGO projekte.
– Jūsų kūrybą galima pamatyti ir viešose Šiaulių erdvėse, dalyvaujate gatvės meno projektuose. Kuo įdomus gatvės menas?
– Jis įdomus tuo, kad išėjęs iš uždarų kultūros bendruomenių ratų ir galerinių erdvių susiduri su tikrąja žmonių nuomone. Žinoma, tai yra ir būdas betarpiškai kontaktuoti su savo žiūrovu.
– Šiemet laimėjote Lietuvos pašto skelbtą konkursą sukurti siuntų terminalui meno kūrinį, paminintį laisvės 30-metį. Su kuo jums asocijuojasi laisvė? Koks jūsų kartai yra valstybės 30-metis?
– Sunku kalbėti apie laisvę taip, kad tai neskambėtų patosiškai. Į laisvę žiūriu paprastai, bet su pagarba, o savo vidinės laisvės ribas kiekvienas dar mokomės pažinti. Tai yra svarbiausia.
– Kokius simbolius, prasmes sudėjote į kūrinį laimėtoją?
– Pagrindinė piešinio figūra – mūsų kartos avataras – nuolat kuriantis ir išrandantis virtualios realybės akinius, leidžiančius pažvelgti į mūsų šalies ateitį, tačiau korpuse pritvirtintos neužmirštuolės primena į viską žiūrėti nepamirštant praeities ir savo istorijos. Piešinyje trys susikibusios sesės – nuoroda į Baltijos kelią.
– Koks kūrinys geriausiai pristatytų jūsų kūrybą?
– Sau tokio paminklo dar nenorėčiau statyti.
– Ar kurdama mėgstate provokuoti?
– Man įdomiau provokuoti save pačią naujoms patirtims. O tyčia kitų neprovokuoju. Žiūrovas meno kūrinį priima taip, kaip pats nori, o jei tai išprovokuoja jaudulį ar kitas emocijas, man tik smagiau. Tai reiškia, kad dialogas įvyko.
Karantinas – kaip dovana
– Esate Šiaulių dailės galerijos kultūrinės veiklos vadybininkė. Kokias sritis apima jūsų darbinė veikla?
– Mano veikos spektras galerijoje pakankamai platus ir lankstus – nuo viešųjų ryšių iki edukacijos. Bet labiausiai man patinka laikas, per kurį ruošiamės naujoms parodoms. Jų per metus atidarome net 25.
Man įdomus užkulisiniai susitikimai su autoriais, įdomu išgirsti jų patirtis ir pamatyti tai, ko šurmulinguose atidarymuose nesimato.
Pavyzdžiui, stebėti, kaip su galerijos erdve susigyvena Niujorke kurianti Ieva Mediodia ar Evaldas Jansas. Tas kelias dienas, skirtas ekspozicijos paruošimui, galiu stebėti ir mokytis. Man tai labai svarbu ir kaip kūrėjai, ir kaip meno institucijos darbuotojai.
– Galerijoje vedate ir kūrybines dirbtuves. Kuo įdomus darbas su vaikais? Ar būna, jog kažko iš jų išmokstate?
– Iš vaikų mokausi nuolat. Tai nėra taip sudėtinga, kaip atrodo, nes juk visi buvome vaikai.
Bendrauju su jais kaip su bičiuliais ir esu dėkinga, kad galiu pasidalinti savo patirtimi bei sužinoti, kuo gyvena jų karta. Iš jų mokausi kantrybės. Skamba paradoksaliai, nes vaikai įprastai šia savybe nepasižymi, tačiau turėtumėt pamatyti, kaip jie praranda laiko nuovoką piešdami! Tikriausiai tai ir yra visa kūrybos magija.
Neseniai pradėjome su edukacijų dalyviais kurti ir animacinius filmukus. Man patinka, kad su vaikais galima bendrauti kaip su lygiaverčiu pašnekovu ir kartu žiūrėti Švankmajerio filmus ar kalbėti apie Meibridžą. Taip mokausi ir aš, ir jie.
– Šiemet daugelio planus sujaukė pandemija. Esate sakiusi, kad „karantinas man buvo dovana“. Kodėl?
– Nes puikiai pavyko suderinti darbą nuotoliniu būdu ir laisvą laiką skirti asmeninei kūrybai.
Toks visuotinis reiškinys apskritai gali pasitaikyti tik kartą per 100 metų. Suprantu, kad ne visiems jis atnešė džiaugsmą ir dėl to man labai gaila, tačiau kaip kūrėjai man tai buvo puiki medžiaga kūrybai.
Pasaulio visuomenė tarsi stikliniame skruzdėlyne virto stebėjimo ir refleksijų objektu. Labai įdomi patirtis. Menininkas privalo būti stebėtojas, net pačiose nepatogiausiose situacijose.
– Kas dabar labiausiai dirgina vaizduotę?
– Konkrečiai šiuo metu – alkis. Įsivaizduoju pilną lėkštę kokosų sriubos!
– Domitės mitais, fotografijose įsikūnijate į personažus. Tai – dar viena saviraiškos forma?
– Man tai – žaidimas, nebrėžiu ribos tarp kūrybos ir kasdienio gyvenimo. Neįmanoma atskirti šių dviejų tikrovių, jos neišvengiamai persipina.
Gyvenamoji vieta – nepasiteisinimas
– Su kokiais menininkais bendradarbiaujate?
– Bendradarbiavimo projektai man vieni įdomiausių. Pastaruoju metu keletą kūrybinių jungčių turime su muzikantu Sheep Effect. Taip gimė ir mano pirmas animuotas klipas „HIGH!How are you?“
Artėjančio medijų meno festivalio ENTER metu taip pat esame numatę staigmenų.
Šiuo metu taip pat kuriu viršelį pirmajai jaunosios kartos prozininkės Linos Simutytės knygai, apsakymų rinkiniui „Miesto šventė“ (leidykla „Kauko laiptai“).
– Kas jums, kaip žiūrovei, įdomu Šiaulių meno lauke?
– Žinoma, man aktualus gatvės menas, galėtų jo atsirasti daugiau. Džiugina naujai atsidarius Lietuvos dailininkų sąjungos buveinė, kurioje vyksta vienadienės, bet įdomios parodos.
Šiaulių dailės galerija rengia net du šiuolaikinio meno kultūrai reikšmingus festivalius VIRUS ir ENTER. Abu renginiai miesto bendruomenei leidžia susipažinti su mūsų laikmečio aktualiausiais autoriais ir jų kūryba.
– Ar Šiauliai tinkamas miestas kūrėjui? Ko, jūsų akimis, trūksta miestui?
– Mėgstu sakyti, kad jei erdvė gali apriboti kūrėjo galias, jų neišlaisvins ir metropolis.
Žinoma, dideli miestai gali įkvėpti, ten intensyviau verda kultūrinis gyvenimas, tačiau, kūryba yra nuolat cirkuliuojanti energija ir jei nesugebi rasti medžiagos kūrybai savo kvartale, jos nepavyks pasiimti ir iš kitur.
Mano karta apskritai nuolat migruoja, savęs taip pat neriboju, stengiuosi daug keliauti, bet kūrybai vis tiek reikia susikaupimo, tad ne taip svarbu, sėdėsi savo kambaryje Šiauliuose ar Madride.
Reikia būti pakankamai dinamišku, kad gyvenamoji vieta netaptų pasiteisinimu kūrybinei stagnacijai, nes ir didmiesčiai pilni neišsipildžiusių svajonių.
– Kokia jaunoji menininkų karta Šiauliuose?
– Drąsi ir bendruomeniška. Man labai patinka, kai kūrybingi žmonės kuria tarsi nematomą tinklą, kad kartu sukurtų ką nors gražaus. Mūsų bendruomenė labai nedidelė, bet labai jauki ir atvira.
Reikia būti pakankamai dinamišku, kad gyvenamoji vieta netaptų pasiteisinimu kūrybinei stagnacijai.
