Pasakos kuria gėrio pasaulį

Pasakos kuria gėrio pasaulį

Šiau­lie­tis vai­kiš­kų kny­gų au­to­rius ir iliust­ra­to­rius Dai­nius Šu­kys neap­sip­ran­ta va­di­na­mas ra­šy­to­ju. Dai­nius yra iš­lei­dęs še­šias pa­sa­kų kny­gas, Lat­vi­jo­je jo kny­gą „Ežys, ku­ris my­lė­jo slap­ta“ ma­žie­ji skai­ty­to­jai iš­rin­ko vie­na skai­to­miau­sių, o Re­zek­nės teat­ras pa­sta­tė spek­tak­lį. Šiau­lie­tis iliust­ra­vo ir ke­tu­rias pran­cū­zų au­to­rių kny­gas. „Kiek­vie­na kny­ga tu­ri sie­lą, – sa­ko D. Šu­kys. – Lai­min­gi žmo­nės, ku­rie my­li kny­gas ir ga­li pa­jaus­ti ste­buk­lą, net kai tą pa­čią kny­gą skai­tai ke­le­tą kar­tų.“

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

Vie­to­je ani­ma­ci­jos

Du de­šimt­me­čius D. Šu­kys dir­bo dien­raš­čio „Šiau­lių kraš­tas“ di­zai­ne­riu, kas­met skai­ty­to­jus nu­džiu­gin­da­vo ori­gi­na­liais ka­len­do­riais.

Prieš šven­tes D. Šu­kys iš­lei­do nau­jau­sią pa­sa­ką „Trys par­šiu­kai, Spi­ra­by­ra ir su­gi­žęs pie­nas“. Tai – šeš­to­ji au­to­riaus su­kur­ta ir iliust­ruo­ta pa­sa­ka.

D. Šu­kio na­muo­se ant pa­lan­gės iš­ri­kiuo­tos nuo­tai­kin­gos, tar­si iš kny­gų at­gi­ju­sios gy­vū­nų skulp­tū­rė­lės, su­kur­tos pa­pjė ma­šė tech­ni­ka. Ant mor­kos sė­di triu­šis, gre­ta sto­vi kar­vė, par­še­lis, il­gaū­sis ka­ti­nas.

„Skulp­tū­ra pa­de­da pa­jaus­ti for­mą, pie­ši­niai pa­vyks­ta ge­res­ni. Tai – pa­žai­di­mas, bū­das ati­trūk­ti nuo kny­ge­lių, pie­ši­mo. Kiek­vie­ną va­sa­rą pa­vyks­ta vis ge­res­ni ka­ti­nai“, – šyp­so­si D. Šu­kys.

Ant sta­lo lau­kia iliust­ra­ci­jų es­ki­zai. Pieš­tu­ku au­to­rius at­sklei­džia įvai­riau­sias kny­gų he­ro­jų emo­ci­jas.

Len­ty­no­se su­dė­lio­ta gau­sy­bė kny­gų: šiau­lie­tis neat­sis­pi­ria kny­gų aist­rai.

Ant sie­nos ka­bo di­džiu­lis gi­mi­nės ge­nea­lo­gi­nis me­dis. Dai­niaus praei­ty­je – dau­gy­bė gar­sių pa­var­džių, tarp ku­rių ir gra­fai Zu­bo­vai.

Dai­nius me­nu ir kū­ry­ba do­mė­jo­si nuo vai­kys­tės. Lan­kė tuo­me­ti­nius Šiau­lių pio­nie­rių na­mus, Šiau­lių dai­lės mo­kyk­lą. Vė­liau mo­kė­si tuo­me­ti­nia­me Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me ju­ve­ly­ro spe­cia­ly­bės, bet apie pa­puo­ša­lus tei­gia nie­ko neiš­ma­nąs.

„Man pa­si­se­kė, nes vi­są gy­ve­ni­mą tu­rė­jau nuo­sta­bius dai­lės mo­ky­to­jus, dės­ty­to­jus. Ypač esu dė­kin­gas dės­ty­to­jams iš Tel­šių“, – sa­ko vai­kiš­kų kny­gų au­to­rius.

Vai­kys­tė­je di­džiu­lį įspū­dį D. Šu­kiui pa­li­ko ja­po­nų stu­di­jos „Toei Ani­ma­tion“ ani­ma­ci­nė pa­sa­ka „Ba­tuo­tas ka­ti­nas“. Ėmė sva­jo­ti apie ani­ma­to­riaus spe­cia­ly­bę, bet te­ko ei­ti tre­jus me­tus tar­nau­ti jū­rei­viu Kry­me.

Tar­nau­da­mas Se­vas­to­po­ly­je, lais­va­lai­kiu sva­jo­jo, ką veiks grį­žęs į Lie­tu­vą, mąs­ty­da­vo, ko­kius no­rė­tų pa­sta­ty­ti ani­ma­ci­nius fil­mus, ko­kie bū­tų per­so­na­žai. Tuo­met ir gi­mė kar­vė Pe­le­no­na ir ežys Dra­das. Kai 1991 me­tais grį­žo į Lie­tu­vą, ne ani­ma­ci­ja bu­vo gal­vo­je. Vis­kas nu­gu­lė kaž­kur to­li.

Bet per­so­na­žai iš gal­vos nie­kur ne­din­go. Kaip ir la­ki vaiz­duo­tė bei kū­ry­biš­ku­mas.

„Su sū­nu­mi No­ju­mi skai­ty­da­vo­me Sven Nordq­vist kny­gas apie Pet­so­ną. Kaip ir kiek­vie­nam tė­vui, tris­de­šim­tą kar­tą skai­tan­čiam pa­sa­kas, žio­vu­lys su­ra­kin­da­vo bur­ną. Pet­so­nas man jau bu­vo at­si­bo­dęs. Ėmiau sa­vais žo­džiais sek­ti min­ti­nai iš­mok­tą teks­tą. Pra­džio­je sū­nus py­ko, kad „ne taip“, bet kai ke­le­tą kar­tų per­so­na­žams su­tei­kiau ki­tų ga­lių, Pet­so­nas ta­po zom­biu, su­per­me­nu ar net mo­te­ri­mi, įpras­tos sce­nos ne­ti­kė­tai ta­po daug įdo­mes­nės, su nau­jo­mis de­ta­lė­mis, net ko­miš­ko­mis si­tua­ci­jo­mis. Sū­nus pa­ju­to kū­ry­bos lais­vę. Net pa­ts pe­rė­mė pa­sa­ko­to­jo va­džias. Daž­nai va­ka­re ki­ken­da­vo­me iš ga­li­mų pa­sa­kos va­ria­ci­jų. Pra­dė­jęs imp­ro­vi­zuo­ti, pa­gal­vo­jau, kad ga­liu ra­šy­ti sa­vo is­to­ri­jas.“

Nau­ją im­pul­są šiau­lie­čio kū­ry­bai da­vė feis­bu­kas. So­cia­li­nia­me tink­le pra­dė­jo da­ly­tis sa­vo pie­ši­niais, ra­šy­ti ne­di­de­lius teks­tus. Ki­lo nau­jų idė­jų: per­so­na­žai bu­vo iš­raiš­kin­gi, tad vis no­rė­jo­si kaž­ką po jais pa­ra­šy­ti.

Po tru­pu­tį at­si­ra­do cik­las „Links­mo­jo tvar­to nu­ti­ki­mai“ ir pir­mo­ji kny­ga „Viš­ta, ku­rią pra­ri­jo rū­kas“, iš­leis­ta 2014 me­tais.

Pra­di­nu­kams ir jų ma­moms

– O pa­ts vai­kys­tė­je mė­go­te pa­sa­kas?

– Kny­gas ry­da­vau vie­ną po ki­tos. Bu­vau įsi­pra­šęs į bib­lio­te­ką pa­dė­ti tvar­ky­ti kny­gų. Kai atei­da­vo nau­ja siun­ta, iš­pa­kuo­da­vau ir bū­da­vau pir­ma­sis skai­ty­to­jas. Pers­kai­čiau vi­sas pa­sau­lio pa­sa­kas, „Ze­ni­to“, „Drą­sių­jų ke­lių“ se­ri­jas, fan­tas­tų Rė­jaus Bred­be­rio, Ai­ze­ko Azi­mo­vo kny­gas...

Iš pa­sa­kų pa­sau­lio ant­spau­dą vi­sam gy­ve­ni­mui pa­li­ko Tu­ve Jan­son, Ast­ri­dos Lindg­ren kū­ry­ba. La­bai pa­ti­ko Bro­lių Gri­mų pa­sa­kų kny­gos iliust­ra­ci­jos – šią kny­gą iki šiol pa­var­tau. Ka­zio Bo­ru­tos „Bal­ta­ra­gio ma­lū­nas“ tebėra man vie­na gra­žiau­sių apy­sa­kų. Iš šiuo­lai­ki­nių pa­tin­ka Neil Gai­man „Žvaigž­džių dul­kės“, Otf­ry­do Prois­le­rio „Kra­ba­tas“. Ne kar­tą skai­čiau M. Bul­ga­ko­vo „Meist­ras ir Mar­ga­ri­ta“.

– Ra­šo­te ne tik vai­kams, bet ir jų tė­vams?

– Skai­ty­da­mas sū­nui su­pra­tau, kad rei­kia pa­sa­ko­ti to­kias pa­sa­kas, kad bū­tų pa­čiam įdo­mu skai­ty­ti. Vai­kai mus ste­bi, iš mū­sų mo­ko­si, mėg­džio­ja. Jei suau­gęs skai­ty­da­mas šyp­so­sis ar su­rea­guos į vie­ną ar ki­tą min­tį, vai­kas bū­ti­nai į tai at­kreips dė­me­sį. Kai ma­nęs klau­sia, ko­kio am­žiaus vai­kams ra­šau, at­sa­kau: pra­di­nu­kams, jų ma­moms ir mo­čiu­tėms.

– Ko­kius įsi­vaiz­duo­ja­te sa­vo skai­ty­to­jus?

– To­kius, ku­rie no­ri dar ir dar skai­ty­ti. Man sa­kė, kad vie­na mer­gai­tė ma­no kny­gos ne­de­da į len­ty­ną, o ją ne­šio­ja­si į mo­kyk­lą. „Skai­to kaip de­ser­tą“, – to­kie ver­ti­ni­mai pa­ke­lia iki de­be­sų.

– Tu­ri­te du vai­kus. Ar jie yra jū­sų kny­gų ver­tin­to­jai?

– Ne. Jie įpra­tę, kad ra­šau ir pie­šiu. Kai iš­lei­dau pir­mą­ją kny­ge­lę, nu­ve­žiau uoš­vei. Sū­nus bu­vo lau­ke, uoš­vė pa­kvie­tė: „No­jau, ateik, tu­riu tau kaž­ką ne­pap­ras­to!“ Sū­nus net su­ši­lęs par­lė­kė į kam­ba­rį. „Nu­sip­lauk ran­kas!“ Nu­sip­lau­na. Uoš­vė iš­tie­sia kny­ge­lę. Bū­tu­mė­te ma­tę nu­si­vy­li­mą ma­no sū­naus aky­se! Kny­gą jis jau bu­vo „šim­tą kar­tų“ ma­tęs kom­piu­te­ry­je!

– Kaip su­do­min­ti kny­go­mis Z, al­fa kar­tos vai­kus, ku­rie jau gi­mė su iš­ma­niuo­ju te­le­fo­nu ran­ko­je?

– Kar­tu skai­ty­ti. No­jus da­bar penk­to­kas, o bū­da­mas tre­čio­je kla­sė­je per­skai­tė vi­są „Ha­rį Po­te­rį“. Im­da­vo sto­rą kny­gą ir, kaip aš vai­kys­tė­je, džiaug­da­vo­si: kuo sto­res­nė kny­ga, tuo bus dau­giau ma­lo­nu­mo skai­ty­ti. Da­bar ker­ta „Žval­go mo­ki­nį“ ir džiau­gia­si, kad se­ri­jo­je daug kny­gų.

Su­si­tin­ka su skai­ty­to­jais

– Va­ži­nė­ja­te po Lie­tu­vos mo­kyk­las, ko­kių emo­ci­jų pa­ti­ria­te su­si­ti­ki­muo­se?

– Tai kaž­kas ne­rea­laus ir nuo­sta­baus. Kla­sė­se, kur ne­di­de­lės au­di­to­ri­jos, pie­šiu krei­da ant len­tos ir ku­riu imp­ro­vi­zuo­tą pa­sa­ko­ji­mą ant tos juo­dos len­tos, kur rei­kia nuo­bo­džiai tai­syk­lin­gai ra­šy­ti rai­des, ar skai­čiuo­ti ma­te­ma­ti­kos už­da­vi­nį! Au­di­to­ri­ja at­vi­ra, nuo­šir­di, emo­ci­jos bū­na la­bai ge­ros. Pats pa­si­se­miu idė­jų ir po­zi­ty­vios nuo­tai­kos.

Kai atei­nu į kla­sę, bū­nu daž­niau­siai ne­ži­no­mas. Bet po ke­le­to mi­nu­čių at­si­ran­da dia­lo­gas, pa­sa­ko­ju, kaip gims­ta pa­sa­kos, ko­dėl pie­šiu vie­no­kią ar ki­to­kią iliust­ra­ci­ją.

– Ar vai­kams ra­šy­to­jas yra au­to­ri­te­tas?

– Ne­ži­nau... Kol nė­ra per­skai­tę ma­no kny­gos, jie ne­ga­li ver­tin­ti pa­sa­ko­ji­mų, bet jiems vi­sa­da pa­lie­ka di­džiu­lį įspū­dį jų aky­se gi­mę pie­ši­niai. Vi­liuo­si, kad ma­no pa­sa­ko­ji­mas, dai­lės pa­mo­kė­lė su­ža­dins jų smal­su­mą ir ma­no kny­ge­lės bus per­skai­ty­tos. Vi­sa­da pra­šau pa­ra­šy­ti at­si­lie­pi­mų – svar­bus at­ga­li­nis ry­šys, nes ta­da jau­tie­si rei­ka­lin­gas.

Neįp­ras­ta va­din­tis ra­šy­to­ju. Aš – vai­kiš­kų kny­ge­lių au­to­rius.

– Kaip au­to­riui iš­gy­ven­ti lei­dy­bos vers­le, ko­kia Lie­tu­vos rin­ka?

– Iš pra­džių ma­niau, kad leis­ti kny­gą yra kaž­kas to­kio, kad tai – gry­na kū­ry­ba, bet iliu­zi­jos bu­vo su­griau­tos, nes tai yra vers­las. O kur vers­las, me­nas nuei­na į ki­tą pla­ną.

Kny­gas pa­de­da leis­ti ma­no drau­gas ir gi­mi­nai­tis Vil­niaus di­zai­no ko­le­gi­jos di­rek­to­rius Al­dis Fle­džins­kas. Esu jam la­bai dė­kin­gas.

Ti­kiuo­si anks­tes­nes kny­gas iš­leis­ti pa­kar­to­ti­nai. Kny­gos tir­po ir iš­tir­po rin­ko­je, jų ne­bė­ra, o nu­va­žia­vęs į mo­kyk­lą su­pran­tu, kad se­nų­jų ma­no kny­gų vai­kai nei ma­tę, nei gir­dė­ję. Nors „Trys par­šiu­kai, Spi­ra­by­ra ir su­gi­žęs pie­nas“ yra jau šeš­ta kny­ga.

Ti­kiuo­si, kad per­ri­siu Si­zi­fo ak­me­nį per kal­vos vir­šū­nę ir ma­ne pa­ma­tys Lie­tu­vos rin­ka. Ta­da gal ga­lė­siu gy­ven­ti tik iš kny­gų.

Pie­ši­niai pa­pil­do pa­sa­ko­ji­mą

– Tu­ri­te sa­vo vai­kų li­te­ra­tū­ros fa­vo­ri­tų?

– Yra dai­li­nin­kų, ku­rių ta­len­tu ne­ga­liu at­si­ste­bė­ti. Sten­giuo­si sem­tis iš jų pa­tir­ties. Įsi­gy­ju jų iliust­ruo­tų kny­gų. Go­džiai var­tau pus­la­pis po pus­la­pio, kaž­kas vi­du­je su­vir­pa. Tuo­met no­riu im­tis pieš­tu­ko, da­žų ir kur­ti. Ei­ti prie­kin.

No­riu, kad ma­no kny­gų iliust­ra­ci­jos bū­tų la­bai gra­žios. No­riu to­bu­ly­bės, bet kai kny­gą iš­lei­džiu, gai­liuo­si, kad kaž­ko ne­pa­da­riau, kad kaž­ką ne taip pa­da­riau, kad pa­sku­bė­jau. Ma­nau, kad gra­žiau­sios ma­no kny­gos gim­ta­die­nis dar atei­ty­je.

– Jū­sų pa­sa­kų he­ro­jai la­bai ori­gi­na­lūs, šmaikš­čiai pa­va­din­ti. Iš ko­kių fan­ta­zi­jos klo­dų jie gims­ta?

– Žo­džių žais­mas. Pe­le­no­na skam­ba kaip Eleo­no­ra, Ma­ri­jo­na; Pin­cius – kaip Prin­cius, tik ma­ža mer­gai­tė neiš­ta­ria „r"; Po­li­ne­zi­jus – jei par­šas mėgs­ta klau­sy­ti mu­zi­kos, kaip jį ki­taip pa­va­din­si? Dra­do var­do kil­mės jau ne­be­pa­me­nu, liks pa­slap­ti­mi. Ra­ga­na Nie­ka­do­rė – gy­ve­ni­mo bū­das kaip ant del­no. Dar esu su­gal­vo­jęs var­dą kar­vei – Be­le­da­vė, jį pa­si­tau­py­siu ki­tam pa­sa­ko­ji­mui.

Nau­jo­je kny­go­je vie­nas iš per­so­na­žų bu­vo kiš­kis Po­nas Ko­pūs­tė­nas. Bet teks­te Po­nas Ko­pūs­tė­nas su­skam­bė­jo nuo­bo­džiai. Pa­va­di­nau jį Mor­ku­mi. Pa­var­čiau ke­le­tą kny­ge­lių vai­kams, o ten jau po Mor­kų tu­pi! Iš­me­čiau iš pa­sa­kos kiš­kį, o jo vie­tą už­lei­dau triu­šiui. Pri­si­mi­niau, kaip se­ne­lis vai­kys­tė­je triu­šius au­gi­no. Nar­vuo­se tik šie­nas ir spi­ros. Ėda ir by­ra. Taip ir gi­mė nau­ja­da­ras – Spi­ra­by­ra.

– Kny­gų pa­grin­di­niai he­ro­jai ne žmo­nės, o gy­vū­nai. Ko­dėl?

– Vi­są gy­ve­ni­mą pie­šiau gy­vū­nus. Bu­vo pro­ble­ma, kai kny­go­je „Bly­nų sli­bi­nas“ rei­kė­jo nu­pieš­ti prin­ce­sę. Var­gau su ja, grei­čiau jau šim­tą ka­ti­nų bū­čiau nu­pie­šęs.

Pie­šiu, es­ki­zuo­ju la­bai daug. Nie­ka­da ne­nau­do­ju trin­tu­ko. Kiek­vie­na li­ni­ja yra svar­bi. Pra­de­du pieš­ti nuo gal­vos, nuo gy­vū­no snu­ku­čio, akių, no­sies. Mi­mi­kos. Tu­ri bū­ti emo­ci­ja. Tu­ri „pra­bil­ti“. Kai iš­girs­tu jų lū­po­se žo­džius, ži­nau, kad ge­rai. Pie­šiu pieš­tu­ku, bet ske­nuo­tus pie­ši­nius spal­vi­nu kom­piu­te­riu. Taip daug pa­to­giau. Ne­su­dė­tin­ga pa­keis­ti iliust­ra­ci­jų ko­lo­ri­tą, kom­po­zi­ci­ją. Lie­da­mas ak­va­re­lę daž­nai pa­si­gen­du kla­vi­šų kom­bi­na­ci­jos „CTRL+ Z“.

– Kas jū­sų kny­go­se svar­biau – teks­tas ar iliust­ra­ci­jos?

– Teks­tas la­bai svar­bu, o iliust­ra­ci­ja tu­ri jį pa­pil­dy­ti. Ant­raei­lės de­ta­lės pa­puo­šia kny­gą. Pa­sa­kos ei­na sa­vo tėk­me, bet ap­lin­kui dar kaž­kas vyks­ta. Pa­vyz­džiui, kai pie­šiau į sli­bi­no pi­lį atei­nan­čią žmo­ną – ra­ga­ną, nu­pie­šiau ir dvy­li­ka juod­var­nių. Iliust­ra­ci­jo­se bū­na ir aso­cia­ci­jų su ki­to­mis pa­sa­ko­mis.

– Pra­dė­da­mas ra­šy­ti pa­sa­ką, ži­no­te, kuo ji baig­sis?

– Įvai­riai bū­na. Bū­na, kad pa­sa­ka už­si­ka­bi­na nuo žais­min­go sa­ki­nio. Da­bar ra­šau nau­ją pa­sa­ką, su­kū­riau pra­bu­dęs nak­tį. Ežiu­kas su­ra­do se­ne­lio pa­lė­pė­je fo­toa­pa­ra­tą. Juos­te­lė vie­na, kad­rų ma­žai, o miš­ke vi­si no­ri fo­tog­ra­fuo­tis: tris­de­šimt kiš­kių, nes jų miš­ke dau­giau­sia, vil­kas, gud­ri la­pė, viš­tos ir, ži­no­ma, var­na iš I. Kry­lo­vo pa­sa­kė­čios.

Ra­šant pa­sa­ką, dir­bant su teks­tu vi­sa in­for­ma­ci­ja, net at­si­trau­kus nuo kom­piu­te­rio, dūz­gia gal­vo­je. Per­so­na­žų po­kal­biai, in­to­na­ci­jos gims­ta ne­ti­kė­tai. Bū­na, kad ir nak­tį pra­bu­dęs už­si­ra­šau vie­ną ar ki­tą min­tį, ku­ri pri­ver­tė šyp­te­lė­ti pa­tam­sy­je. Kar­tais dia­lo­guo­se nu­skam­bė­ju­si min­tis tam­pa ker­ti­niu ak­me­niu, ant ku­rio pa­sta­tau vi­są kū­ri­nį: „Ra­ga­na ir­gi mo­te­ris“.

Pa­sa­ko­se yra ir po­smų. Ne­se­niai per­skai­čiau min­tį, kad ge­riau­siai ku­ria­si ei­nant. Ta­me yra tie­sos, aš vai­kys­tė­je daug va­ži­nė­jau dvi­ra­čiu. Gry­na­me ore min­da­mas pe­da­lus at­si­ri­bo­ji nuo vi­so pa­sau­lio ir min­tys tam­pa daug skaid­res­nės. Gal dvi­ra­tis ma­ne iš­mo­kė su­si­kaup­ti ra­šant pa­sa­kas? Ne vel­tui ei­les su­kū­riau vaikš­čio­da­mas gat­vė­mis.

– Jū­sų gy­vū­nai yra su žmo­giš­ko­mis silp­ny­bė­mis ir stip­ry­bė­mis. Ar jie tu­ri pro­to­ti­pus?

– Pro­to­ti­pų ne­tu­ri, nors gal rei­kė­tų paieš­ko­ti. Be abe­jo, kiek­vie­nas per­so­na­žas tu­ri kaž­ko­kį as­me­ny­bės ti­pą. Vi­sa­dos pri­de­du nuo sa­vęs dau­giau spal­vų. Kny­go­je ga­liu bū­ti vi­sa­ga­lis.

– Ar ku­riant pa­sa­ką svar­bus mo­ra­las?

– Ne­no­riu mo­ra­li­zuo­ti. Nie­kas ne­mėgs­ta baks­no­ji­mo pirš­tu. Blo­gio, gė­rio są­vo­kas kiek­vie­nas at­si­rinks pa­ts. Ra­šau apie drau­gys­tę, san­ty­kius, mei­lę.

Pa­žįs­ta­mas už­sie­nio skai­ty­to­jams

– Šie­met Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos or­ga­ni­zuo­ja­ma­me gra­žiau­sios kny­gos kon­kur­se už kny­gą „Ska­niau­sias vai­kas“ jums bu­vo skir­ta Gra­žiau­siai iliust­ruo­tos kny­gos no­mi­na­ci­ja, per­nai kny­gų vai­kams ir jau­ni­mo gru­pė­je nu­ga­lė­jo kny­ga „Ka­ra­liš­kas van­duo“. Svar­bu, kad kny­ga bū­tų ne tik įdo­mi, bet ir gra­ži?

– Kiek­vie­na kny­ga tu­ri sa­vo sie­lą. Kiek­vie­na kny­ga – vi­sas pa­sau­lis, vi­sa­ta. Nors kny­ge­lė­je yra ri­bo­tas ir ne­kin­ta­mas ženk­lų skai­čius, jo­je sly­pi be­ga­ly­bė. Iliust­ra­ci­jų ko­lo­ri­tu sten­giuo­si at­skleis­ti sa­vo nuo­tai­ką, veiks­mo sce­nos emo­ci­ją.

Man la­bai pa­tin­ka ak­va­re­lė. Nors ma­no kny­ge­lės spal­vin­tos skait­me­ni­ne tech­ni­ka, kiek įma­ny­da­mas sten­giuo­si su­kur­ti ak­va­re­lės iliu­zi­ją.

Sa­vo kny­goms sie­kiu su­teik­ti tik tei­gia­mas emo­ci­jas. Daug dė­me­sio ski­riu dia­lo­gams, po­kal­bio leng­vu­mui, na­tū­ra­lu­mui. Jei ma­no są­mo­jis, po­kštas už­ka­bi­na ir ma­no skai­ty­to­jai šyp­so­si – man la­bai ge­ra.

Man kny­gų ra­šy­mas – ma­lo­nu­mas, ne­no­rė­čiau, kad jis virs­tų ama­tu.

– Kaip jū­sų kū­ry­bo­je at­si­ra­do Pa­ry­žius?

– Per tą pa­tį so­cia­li­nį tink­lą. Man ra­šo daug: vo­kie­čiai, pran­cū­zai, aust­ra­lai, ame­ri­kie­čiai. No­ri įsi­gy­ti dar­bų, es­ki­zų, klau­sia, ar yra kny­gų ver­ti­mų.

Ma­ne su­si­ra­do pa­ry­žie­tė Emi­lie Maj. Jos vyk­do­mo pro­jek­to kny­ge­lės yra skir­tos la­bai ma­žiems vai­kams. Nors teks­tas pri­mi­ty­vus, man lei­džia kur­ti iliust­ra­ci­jas su dau­ge­liu smulk­me­nų: taip, kaip man pa­tin­ka. Iliust­ra­vau ke­tu­rias pran­cū­zų kny­gas, iliust­ra­ci­jų lau­kia penk­ta kny­ge­lė.

– Su jū­sų kū­ry­ba pa­žįs­ta­mi ir lat­vių skai­ty­to­jai?

– Per lei­dyk­lą „Tik­ra kny­ga“ lat­viš­kai yra iš­leis­ta kny­ga „Ežys, ku­ris my­lė­jo slap­ta“. Ant­ro­ji, „Viš­ta, ku­rią pra­ri­jo rū­kas“, ati­duo­ta į spau­dą.

Kny­gą „Ežys, ku­ris my­lė­jo slap­ta“ ma­žie­ji Lat­vi­jos skai­ty­to­jai iš­rin­ko į ant­rą vie­tą pa­gal skai­to­mu­mą. Lat­vių vai­kai, ko ge­ro, ma­ne, la­biau ži­no nei Lie­tu­vos.

Re­zek­nės teat­ras pa­sta­tė spek­tak­lį kny­gos „Ežys, ku­ris my­lė­jo slap­ta“ mo­ty­vais. Pats dar ne­ma­čiau. Bet sma­gu ir įdo­mu.

– Nau­jau­sia kny­ga „Trys par­šiu­kai, Spi­ra­by­ra ir su­gi­žęs pie­nas“ pir­mo­ji pro­gi­nė – ka­lė­di­nė kny­ga. Ji ki­to­kia?

– Taip. Kny­gos prie­šis­to­rė bu­vo idė­ja lė­lių teat­ro sce­na­ri­jui. Kny­ga ki­to­kia – il­ges­nė, 80 pus­la­pių, po­pu­lia­ru­mo ji su­lau­kė iš kar­to.

– Kaip vai­kų pa­sau­lė­žiū­rą kei­čia pa­sa­kos? Ko­dėl svar­bu skai­ty­ti?

– Pa­sa­kos la­vi­na vai­kų vaiz­duo­tę. Nes­var­bu, kny­gos su iliust­ra­ci­jo­mis ar be, vis tiek kiek­vie­nas per­so­na­žą pa­tal­pi­na į sa­vo įsi­vaiz­duo­ja­mą pa­sau­lį. Tą pa­čią kny­gą skai­ty­da­mi, ma­to­me skir­tin­gus da­ly­kus.

Vai­kams rei­kia pa­sa­kų apie gė­rį, drau­gys­tę: skai­ty­da­mi apie tai kny­go­se, su­voks, kad gy­ve­ni­mas ku­pi­nas gė­rio ir kad tik nuo mū­sų pa­čių pri­klau­so, kiek gė­rio įsi­lei­džia­me į sa­ve.

Kny­gos man iki šiol yra ste­buk­las. Lau­kiu ki­tų dai­li­nin­kų kny­gų, daug per­ku in­ter­ne­tu. Kaip ma­žas vai­kas go­džiai var­tau jų kny­gas, žiū­riu, uos­tau.

Lai­min­gi žmo­nės, ku­rie my­li kny­gas ir ga­li pa­jaus­ti ste­buk­lą, kai tą pa­čią kny­gą skai­tai ke­le­tą kar­tų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Vai­kams rei­kia pa­sa­kų apie gė­rį, drau­gys­tę. Skai­ty­da­mi apie tai kny­go­se, su­voks, kad gy­ve­ni­mas ku­pi­nas gė­rio ir kad tik nuo mū­sų pa­čių pri­klau­so, kiek gė­rio įsi­lei­džia­me į sa­ve“, – sa­ko šiau­lie­tis vai­kiš­kų kny­gų au­to­rius ir iliust­ra­to­rius Dai­nius Šu­kys.

Dai­nius Šu­kys da­ro daug es­ki­zų, nie­ka­da ne­nau­do­ja trin­tu­ko: kiek­vie­na li­ni­ja yra svar­bi.

Dai­niaus Šu­kio iliust­ra­ci­jo­se svar­bios de­ta­lės.

Dai­niui Šu­kiui la­bai pa­tin­ka ak­va­re­lė. Nors kny­ge­lės spal­vin­tos skait­me­ni­ne tech­ni­ka, au­to­rius sten­gia­si su­kur­ti ak­va­re­lės iliu­zi­ją.

Pieš­ti au­to­rius pra­de­da nuo gy­vū­no snu­ku­čio, akių, no­sies: tu­ri bū­ti emo­ci­ja.

Dai­niaus Šu­kio pa­sa­kos yra iš­leis­tos lie­tu­vių ir lat­vių kal­bo­mis, au­to­rius yra iliust­ra­vęs pran­cū­ziš­kų kny­ge­lių.

Nau­jau­sia Dai­niaus Šu­kio kny­ga „Trys par­šiu­kai, Spi­ra­by­ra ir su­gi­žęs pie­nas“.

Kny­gos Dai­niui Šu­kiui iki šiol yra ste­buk­las.

Dai­nius Šu­kys sa­ko, kad pie­šia­mi he­ro­jai tu­ri „pra­bil­ti“.