Naujausios
Tautiškumo problematika XIX ir XX amžių sandūroje Žemaitijoje
Adolfas, mano proprosenelis, mamos ir senelio visada buvo neigiamai vadinamas litvomanu. Nors namuose tarpusavyje buvo kalbama lenkiškai, kas tuo metu buvo normalu ir įprasta tarp šio luomo žmonių, kai atvykę svečiai kreipdavosi į Adolfą lenkiškai, mano protėvis išdidžiai ir provokuojančiai atsakydavo lietuviškai: nesuprantu. Tarp lenkiškai kalbančių bajorų Žemaitijoje tuo metu tai buvo laikoma didele keistenybe.
„Jaunosios Lenkijos“ laikotarpiu intelektualinis elitas ėmė domėtis liaudies, kaimo kultūra, kuri netgi peraugo į valstietiškumą. Garsūs poetai ir dailininkai ėmė tuoktis su merginomis iš liaudies, t. y. lenkų valstietėmis, ir tai tapo garsiųjų Vispianskio „Vestuvių“ siužetu.
Kita vertus, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje bajorai pradėjo ieškoti savo šaknų. Gilus Lietuvos lenkų bajorų ekonominis nuosmukis po 1863 m. ir visiškas lenkiškumo išstūmimas iš viešojo gyvenimo kreipė Lietuvos žydus į rusų kultūrą. Ir būtent dėl žydų inteligentijos ir pusiau inteligentijos rusifikacijos Lietuvos miestų rusiškumas augo net katalikiškoje buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje.
Po 1863 m. prasidėjo naujos Lietuvos kultūrinio gyvenimo permainos. Anksčiau vyravusi lenkų kultūra, kurios atstovai buvo išstumti iš valstybinių postų, randa prieglobsti Bažnyčioje ir namų židiniuose. Tačiau jai užtenka jėgų plisti tarp ne lenkų katalikų gyventojų. Rusų kultūra vis labiau dominuoja ne tik dėl administracinių nuostatų, bet ir dėl organiško baltarusių stačiatikių ir žydų gyventojų pasidavimo. Šių dviejų kultūrų – lenkų katalikų ir rusų stačiatikių – susidūrimo fone XIX a. pabaigoje lietuviškasis sąjūdis vis labiau stiprėjo šalies kultūriniame gyvenime, kol XX a. pradžioje ypač įsitvirtino Žemaitijoje.
XIX a. ir XX a. pradžioje atskiri lietuviai ir baltarusiai, taip pat ištisos jų grupės, gyvenančios Lietuvos miestuose, dėl lenkiškos aplinkos ir katalikų bažnyčios įtakos sulenkėja. Tą patį galima pastebėti net ir emigracijoje. Įdomu tai, kad baltarusiai-katalikai ir lietuviai tampa lenkais Dinaburge (Daugpilyje), Rygoje ir Sankt Peterburge. Iš Amerikos grįžtantys baltarusiai-katalikai tampa polonizacijos židiniu dėl jų kontaktų su JAV lenkų bažnytiniu-bendruomeniniu gyvenimu. Šis polonizacijos procesas tęsiasi, nepaisant visiškai unikalios lenkiškumo padėties Lietuvoje, tačiau etnografiškai lietuviškoje aplinkoje vis labiau silpnėja, nes lietuvių kultūra darosi vis priešiškesnė lenkiškumui.
Įdomu tai, kad šioje kovoje iš Mazovijos kilusios šeimos dažnai užima labai tvirtą poziciją lietuvių pusėje, o grynai vietinės lietuvių kilmės šeimos – lenkų pusėje. Taip pat yra reikšmingų bajorų elito asmenybių, kurios XX a. pradžioje lenkų kalba atvirai ragina siekti stipraus lietuviško separatizmo, tačiau glaudžioje sąjungoje su Rusija.
Lenkiškai kalbanti Lietuvos bajorija XIX a. yra įdomus reiškinys atvykėliui iš Karūnos; mums tai labai maloniai skambanti „Kresų“ kalba, kurioje daug senosios lenkų kalbos, bet taip ir rusų kalbos įtakos. Šiandien tokia lenkų kalba tebekalba mano Rusteikų giminė Liaudoje. Jei jie atvažiuoja į Lenkiją, kas kartais juos labai erzina, žmonės laiko juos baltarusiais ar ukrainiečiais, nors jie kalba gražia lenkų kalba, bet ne taip, kaip šiandien kalbama Lenkijoje. Mano šeima visada vartojo Lietuvoje vartojamas mažybines formas. Antanas rašė savo seseriai, o mano prosenelei 1939 m. „Brangioji Jadziunka“. O mano mama niekada nesakė apie savo močiutę babcia, bet visada sakydavo Babunia. Mes iki šiol apie savo tėvus niekada nesakome tata ar mama, bet tatuś ir mamusia.
Tokią labai stipriai etnografiškai lietuvišką aplinką turėjome Žemaitijoje, netoli Šiaulių, kur gyveno mano šeima. Pliuškevičiai buvo tikri Lietuvos bajorai. Tačiau dėl stiprios natūralios Lietuvos polonizacijos, kurią dar labiau sustiprino karai, Lietuvos nusiaubimas, ypač po švedų tvano ir žiaurios rusų invazijos XVII a. viduryje, ilgainiui lėmė, kad lietuvių dokumentuose išnyko senoji rusų kalba ir ėmė dominuoti lenkų kalba. Daugelį vietinių Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų pakeitė gausiai atvykę lenkų naujakuriai.
Kaip lotyniškai kalbantis Romos imperijos pilietis, taip ir bajoras, nepriklausomai nuo to, kokioje žemėje jis gyveno – Karūnos ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – jautėsi esąs išdidus, visateisis Žečpospolitos pilietis, turintis teisę rinkti karalių
Žečpospolitos bajorija buvo labai gausi, palyginti su Rusija ar Vakarų šalimis, kur jos procentinė dalis sudarė nuo 0,8 iki 1,5%, o mūsų bendroje valstybėje jos skaičius siekė10 % piliečių. Lenkijos Mazovijoje buvo regionų, kuriuose 50% gyventojų priklausė bajorų luomui. Ir šie žmonės laikui bėgant perėmė lenkų kultūrą ir lenkų kalbą, nepriklausomai nuo savo etninių šaknų. Nesvarbu, ar bajoras gyveno Karūnoje, ar Lietuvoje, jis laikė save visateisiu Žečpospolitos, kuri XVIII a. vis labiau tapatinama su Lenkijos Karalyste, piliečiu.
Tai turėjo taip pat ir neigiamų pasekmių. Bajorai lenkų tauta laikė tik savo luomo atstovus, o miestiečiai ir valstiečiai buvo išstumti iš jos. Toks elitinis, bet kartu ir egoistinis požiūris, kitoks negu Vakarų Europoje, vienijo bajoriją kaip didelę šeimą, tačiau iš didelės visuomenės dalies atėmė teisę būti lenkais, t. y. lygiateisiais piliečiais. Štai kodėl vėliau per kiekvieną sukilimą Lietuvoje ar Karūnoje prieš carinę Rusiją daugiausia sukildavo bajorija.
Analizuodami Lietuvos bajorų iš Žemaitijos ar Mazovijos papročius, elgesį ir teismų procesus, pamatysime tą pačią gyvenviečių struktūrą, tą pačią teismų kultūrą, panašų bajorų aršumą ir karingumą kovojant už savo teises.
Pliuškevičių pavardė: kaitos įvairenybės
Tyrinėdamas XVI–XVII a. Žemaitijos ar Upytės žemės knygas, įžvelgiu įdomų dėsningumą – laipsnišką ne tik pačių knygų, bet ir ištisų senąja rusų kalba užrašytų frazių lenkinimą. XVI a. ir dar XVII a. pirmoje pusėje įrašuose dominuoja frazė, pvz: „Aš, Augustinas Pliuškevičius, Žemaičių žemės ponas dvarininkas“... ir t. t., ir t. t.. Nuo XVII a. vidurio šis įrašas keičiasi į „Aš, Augustinas Pliuškevičius, Jo Karališkosios Didenybės dvarininkas...“.
Pliuškevičių giminė Pliuškevičiais tapo po Pirmojo pasaulinio karo, jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau istorijoje tokia forma niekada neegzistavo. Mano giminė buvo vietiniai Lietuvos bajorai, šimtus metų gyvenantys šiose žemėse. Mano svajonė buvo atsekti tuos laikus, kai pavardė Pliuškevičius įgavo savo pirminę lietuvišką formą. Mano tikslas buvo ne ieškoti jų lenkiškumo, kurį galima rasti jų kultūroje ir kalboje, bet būtent rasti jų lietuviškas šaknis, kurios man buvo akivaizdžios.
Pirmiausia Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje Vilniuje radau 1795 m. mūsų giminės genealoginį medį, kuris buvo sudarytas siekiant įrodyti Daustorių dvaro ir apylinkių, kuriuos Pliuškevičiai pardavė ponams Gruževskiams, paveldėjimo laipsnį. Ir būtent ten, tame medyje, pirmą kartą pasirodo apibūdinimas, susijęs su Jurgiu Pliuškevičiumi (Jerzy Pluszkiewicz) – Pliszkajtis (Pliškaitis). Nors tai nėra seniausias medyje minimas protėvis, o pats medis mus nuveda iki Andriaus (Andrzej), gimusio kažkur XVI a. pabaigoje, kuris jau vadinamas Pluszkiewicz pavarde, kas yra visiškai nelogiška.
Tai nustebino, nes visuose man prieinamuose dokumentuose, pradedant Jurgio krikšto, įvykusio Kelmės bažnyčioje 1686 m. balandžio 16 d., liudijimu ir baigiant jo 1741 m. testamentu, jis visada vadinamas Pluszkiewicz, niekada Pliszkajtis, nors tuo metu šios parapijos metrikų įrašuose pasitaiko Pliškaičių įrašai.
Norėdamas išsiaiškinti tiesą, tyrinėdamas Žemaitijos žemės aktus turėjau grįžti į 1592–1628 m. laikotarpį. Pavardė Pluszkiewicz, Pliszkiewicz tokia forma pasirodo tik XVII a. penktajame dešimtmetyje.
Iki 1624 m. ji nėra minima jokia forma. Iki tos datos dokumentuose naudojami tik tėvavardžiai. Taip 1616 m. seniausiais 1819 m. giminės medyje paminėtas protėvis Vaitiekus (Wojciech) dovanoja Daustorių dvarą savo sūnui Andriui (Andrzej) ir jo žmonai Onai (Anna), Motiejaus (Maciej) dukteriai. Dokumento originale yra tokia frazė: „Aš Vojcechas Gžegoževičius Jurevičiaus dovanoju dvarą savo sūnui Andžejui Voicechovičiui ir jo žmonai Anai Macejevnai“ (Aš, Vaitiekus Jurgio sūnus dovanoju dvarą savo sūnui Andriui Vaitiekaus ir jo žmonai Onai, Motiejaus). Kas nors šį dokumentą gali traktuoti kaip kitos šeimos dokumentą, bet ne aš. Aš žinau, kad čia sutampa Daustorių dvaras, sutampa tėvo vardas, sutampa ne tik sūnaus vardas, bet ir žmonos vardas Anna, bei jos mergautinė pavardė Maciejewna. Iš vėlesnių dokumentų žinome, kad tai buvo Motiejaus Stanevičiaus (Maciej Staniewicz) duktė Ona.
Tuomet žemės buvo padalytos į laukus, kuriuose apsigyveno bajorai ir riteriai. Daustorių laukas buvo padalytas į įvairias mažesnes vietoves, tokias kaip Pliuškaičiai ar Juciai.
1624 m. Žemaičių žemės knygose pirmą kartą minima pavardė Pliškaitis (Pliszkajtis) ir Daustorių – Pliškaičių dvaras. Tai pirmasis rašytinis dokumentas, 100% patvirtinantis mūsų giminės buvimą, kuriame Povilas, Jurgio sūnus Pliškaitis (Paweł, syn Grzegorza Pliszkajtis) užrašo dalį Daustorių-Pliškaičių dvaro savo žmonai. Mūsų giminei šis dvaras turėjo priklausyti ilgesnį laiką, nes vėlesniame 1649 m. akte, Povilas Gžegoževičius, šį kartą Pliškis (Pliszkis) (vėl pasikeitė pavardės forma), dovanoja Daustorius savo sūnui Dovydui Pliškevičiui (Dawid Pliszkiewicz) (dar ne Pliu, o Pli...), rašydamas, kad ši žemė nuo seno priklausė jo protėviams.
Dar anksčiau, XVI a. devintajame ar dešimtajame dešimtmetyje, įrašuose minimas Jurgis, Petro sūnus (Grzegorz Piotrowicz), kai kuriuose dokumentuose vadinamas Jucaičiu (Jucajt), Daustorių savininkas. Jis galėjo būti mūsų Vaitiekaus tėvas. Žemiau pateikiu 1628 m. akto fragmentą, kuriame pirmą kartą mano protėvis Andrius senąja rusų kalba vadinamas ponu Andriumi, Vaitiekovičiumi Pliškaičiu (Andrzej Wojciechowicz Pliszkajtis) (VUB SA 146_F.7.350).
Šalia Daustorių buvo ne tik Pliškaičių gyvenvietė, kuri pirmą kartą paminėta 1624 m., bet ir Jucių gyvenvietė. Mūsų šeima tiesiog neturėjo susiformavusios pavardės, kartais ji įgaudavo formą, kilusią iš tėvavardžio: Grzegorzewicz, Piotrowicz arba nuo kaimo, kuriame gyveno, t. y. Pliškaičiai (Pliszkajtis) arba Jucaičiai (Jucajt).
Mūsų giminės medyje 1795 m. paminėtas mūsų Andriaus, Vaitiekaus sūnaus Pliuškevičiaus žemės įsigijimo 1628 m. aktas, ir tokį dokumentą iš tiesų radau Žemaitijos žemės knygose. Jame Andrius vadinamas Pliszkajt, o ne Pliszkajtis. Kantaučių parapijoje gyvenę Pliuškevičiai dar XVI a. pirmoje pusėje vadinami Pluszki, Pluszkio, kad vėliau taptų Pliuškevičiais. Taigi turime tokias lietuviškas pirmines šios pavardės formas: Pliszkajtis, Pliszkajt, Pliszkis, Pluszki, Pluszkio.
Kaip rašė profesorius G. Blaščikas (Grzegorz Błaszczyk) knygoje „Žemaitijos bajorų herbynas“, pavardė gali būti kilusi iš lietuviško žodžio „pliuškis“ – neramus žmogus, lengvabūdis, pozuotojas, plepys, šmaikštuolis. Tuo tarpu, vienas Lietuvos tyrinėtojas Pliuškevičius kildina iš žodžio plušėti – tai reiškia sunkiai dirbti.
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad lietuviška mano giminės pavardės forma buvo nepastovi, keitėsi ir funkcionavo palyginti trumpai, nuo 1624 iki 1649 m. Paskui šimtus metų nedalomai vyravo pavardė Pluszkiewicz.
Stebina, kad Sankt Peterburge rastoje 1819 m. bajorystės išvadoje Pliuškevičių šeima, nepaisant to, kad Žemaitija oficialiai niekada nepriklausė Lenkijos karalystei, rašo taip: „Senoji giminės istorija nėra žinoma, tačiau žinome, kad ši giminė nuo senų laikų, mažiausiai 200 metų, buvo įsikūrusi Lenkijos karalystėje, Žemaitijos kunigaikštystėje“.
Šis įrašas rodo, kad XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje Žečpospolitos bajoriai visą šios Didžiosios kunigaikštystės teritoriją tapatino su Lenkijos karalyste.
Analizuodami senuosius rusų įrašus, taip pat pastebime labai stiprią lenkų kalbos įtaką. Ištisas teksto dalis šiandien tikriausiai geriau suprastų lenkas nei rusas. Kita vertus, įrašuose senąja lenkų kalba rasime daug rusicizmų, dvaras, pavyzdžiui, įvardijamas kaip imienicze, taip pat konkrečių asmenų tėvavardžių vartojimą, kuris yra būdingas Rytų kultūrai. XVIII a. dokumentuose tai išnyksta, todėl daug sunkiau interpretuoti kilmę, jei nežinome, kieno tai buvo palikuoniai. Iš XVII a. akto galime sužinoti svarbios informacijos: „Aš, Jo Karališkosios Didenybės, Žemaitijos kunigaikštystės, Beržėnų valsčiaus dvarininkas Samuelis, Augustino sūnus, Pliuškevičius (Samuel Augustynowicz Pluszkiewicz) ir mano žmona Marijona, Stanislovo duktė, (?), Samuelienė Puikevičiūtė. (Marianna Stanisławówna Puyjkiewiczówna Samuelowa Pluszkiewiczowa)...“
Dešimtmečius po to, kai 1795 m. Žečpospolita prarado nepriklausomybę, jos grobėjai stengėsi sunaikinti šiose teritorijose vyraujančią lenkų kultūrą. Jie kovojo prieš kalbą ir lenkiškas mokyklas. Jie taip pat kovojo prieš pačią bajoriją, stengdamiesi radikaliai sumažinti šio luomo atstovų skaičių, įvesdami prievolę atsekti savo kilmę ir įrodyti, kad protėviai praeityje turėjo dvarų ir valstiečių. Daugeliui šeimų tai buvo labai sunku, nes Žečpospolitoje didelė dalis bajorų turėjo tik po 1 dūmą (taip mokesčių registruose buvo vadinamas namų ūkis), be jokių valstiečių dūmų. Todėl bajorijos atstovai dažnai imdavo klastoti dokumentus, pasinaudodami caro valdininkų kvailumu. XVIII a. Pliuškevičių šeima netikėtai tapo nemažo dvaro netoli Panevėžio savininkais, kuriam pateikia suklastotus dokumentus. Jie buvo bajorai nuo senų senovės ir turėjo teisę būti priskirti šiam luomui. Tačiau rusų administracija trukdė jų bajorystės pripažinimo procedūrai, dėl ko daugelis šeimų turėjo netekti joms priklausančių privilegijų. Tačiau klastočių dėka mano šeima patvirtino savo bajorystę. Mano prosenelė Jadvyga Pliuškevičiūtė, gimusi netoli Šaukėnų, didžiuodamasi kartojo mano mamai: „Atmink, kad mes esame Потомственное дворянство, t.y. bajorija pagal kilmę „. Prisiminkime, kad rusų valdžia vertė buvusios Abiejų Tautų Respublikos gyventojus prašytis priimamiems į Rusijos bajorų gretas.
Akivaizdu, kad vokiečiai ir rusai stengėsi išnaudoti bet kokį konfliktą lenkų-lietuvių ir lenkų-ukrainiečių ginčams pakurstyti. Katalikų kunigas buvo baudžiamas už graikų katalikų laidotuves, o bauda panaudojama finansuoti pagalbą graikų katalikams ir atvirkščiai. Dar vėliau komunistai sumaniai išnaudojo blogo lenkų pono ir vargšo lietuvio, ukrainiečio ar baltarusio valstiečio įvaizdį.
Kita vertus, Žemaitijoje gyvenantys miestiečiai ir valstiečiai galėjo jaustis svetimi teritorijoje, kurioje dominavo jų negimtosios lenkų kalbos kultūra. Todėl XIX a. Žemaitijoje prasideda kova tiek už lietuvių kalbą bažnyčiose, tiek ir rašytiniame žodyje, kultūroje ir literatūroje. O lenkakalbių elito tarpe visoje Žečpospolitoje vyko kova už lenkų kalbos, kurią siekė išnaikinti caras ir Prūsijos vokiečių valdžia, išsaugojimą. Tuomet, kai vokiečiai šalino lenkų kalbą iš mokyklų ir mušė lenkų vaikus botagu už tai, kad šie nenorėjo vokiškai kalbėti poterių, jie noriai rėmė Lietuvą jos kovoje su carine Rusija, spausdinant lietuviškas knygas Rytų Prūsijoje. Paprasčiausiai Lenkijos ir lenkų geopolitinė padėtis buvo sudėtingesnė, nes su ja, kaip su gausesniu ir ekonomiškai stipresniu elementu, rusai ir vokiečiai kovojo labiau nei su kitais. Kita vertus, lietuvių kalba, kovodama su caru, sulaukė Vokietijos paramos, kurios lenkų kalba tuo metu negalėjo tikėtis.
Vienintelis stiprios lenkų kultūros židinys, kurio nespaudė užkariautojai, buvo Austrijos užgrobta teritorija, su kuria Lietuva neturėjo nieko bendro.
Rašau šiuos žodžius tam, kad mūsų brangūs broliai lietuviai geriau suprastų istorinius niuansus ir pažvelgtų į viską iš kiek kitokios perspektyvos. Kai kalbuosi ir rašau lenkams, stengiuosi juos paskatinti, kad ir jie į Lietuvos reikalus pažvelgtų iš kitos pusės. Šiandien mano giminės gyvena Lietuvoje, kalba lietuviškai, jaučiasi šimtaprocentiniais lietuviais, nes jau šimtus metų yra lietuviai. Ir dalis mano giminės, su Adolfu Pliuškevičiumi priešaky, jautė, kad nori grįžti prie to lietuviškumo visomis formomis – kalba, dainomis, tradicijomis ir papročiais. Šis sąjūdis kilo tam, kad lietuvių kalba išliktų ne tik rusiškumo, bet ir lenkiškumo jūroje. Aš tai suprantu ir tikiu, kad kiekvienas turi šventą teisę į tai, kaip ir kiekviena tauta turi šventą teisę išlikti.
Tačiau reikia prisiminti, kad šie Lietuvos žemėse gyvenę bajorai, šimtus metų kalbėję 99% lenkiškai, kūrė jos istoriją, steigė mokyklas ir bažnyčias, sulenkėjo natūraliai, o ne priversti kieno nors botagu ar svetimos kariuomenės batais. Atminkite, kad ne visi kadaise jautėsi tokie kategoriški lietuviai, lenkai ar baltarusiai. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą daugelis dabartinės Baltarusijos gyventojų vadino save tuteišiais, kalbėjo ne lenkų ar baltarusių kalbomis, o tuteišiškai.
Dažnai politikai kovoja dėl žmonių sielų. Tačiau prisiminkime, kad didžiulėje XVI a. LDK kai kurie rusėnų didikai, gyvenę dabartinėje Ukrainoje, save išdidžiai vadino „mes, lietuviai“. Kartais pernelyg nacionalistinė abiejų pusių politika, neretai remiama Vokietijos ar Rusijos, galėjo lemti, kad žmonės, kurie kadaise galėję būti palankūs Lietuvai, nusigręžė nuo jos arba nusigręžė nuo Lenkijos. Vienas J. Pilsudskio bendražygis paliko jį ir perėjo į Lietuvos pusę, kai pamatė, kokia kryptimi eina naujoji Lenkijos valstybė, ir dalis Lenkijos lietuvių taip pat priešiškai žiūrėjo į naujai besikuriančią vadinamąją Kauno Lietuvą, kaip ji buvo vadinama Antrojoje Lenkijos Respublikoje.
Ir šiuo bendru mūsų gražios istorijos paveldu turėtume naudotis ir imti iš jo viską, kas geriausia, atmesdami viską, kas buvo bloga. Nepamirškime, kad visi tie Žemaitijos ir kitų Lietuvos regionų gyventojai, kurie rašo lenkiškai ir jaučiasi lenkų kultūros dalimi, yra ir jūsų protėviai lietuviai. Esame viena didelė šeima.
Gyvenimas tam tikru metu vienoje ar kitoje sienos pusėje, nulėmė, kad Eleonoros ir Jadvygos Pliuškevičiūčių, 1908–1910 m. persikėlusių į Voluinę, tuomet priklausiusią Antrajai Lenkijos Respublikai, palikuoniai tapo lenkais, o Marijos, Antano ir Eugenijos, po 1918 m. likusių nepriklausomoje Lietuvoje, palikuoniai – lietuviais, šiuolaikine etnine prasme.
Svarbu, kad šiandien mes vėl palaikome labai gerus ryšius, o Lenkija ir Lietuva stengiasi veikti kartu dėl mūsų bendro saugumo. Tik kartu esame stiprūs ir privalome būti vieningi, kad vėl svetimšaliai šimtams metų neištrintų mūsų iš Europos žemėlapio.
