Naujausios
Pliuškevičių giminė Žemaitijoje
Adolfas (Adolf) gimė 1850 m. balandžio 15 d. Titvydiškės (lenk. Tytwidyszki) bajorkaimyje netoli Šaukėnų, iš tėvo Kajetono Jurgio Pliuškevičiaus (Kajetan Jerzy Pluszkiewicz) ir motinos Teklės Lenkevičiūtės (Tekla Lenkiewiczówna). Titvydiškėje iki šių dienų išliko originalus urbanistinis planavimas, puikiai parodantis, kaip atrodė tipiškas Lietuvos bajorkaimis XIX a.
Būtent ten, Šaukėnų (lenk. Szawkiany) bažnyčioje, jo tėvas Jurgis prieš metus susituokė su Tekle Lenkevičiūte. Šeimos finansinė padėtis nebuvo labai stabili. Jie neturėjo nuosavos žemės ir iš pradžių kas kelerius metus kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Tuo metu, kai 1849 m. jie susituokė, Kajetonas Jurgis dar gyveno Petrikaičiuose (lenk. Petryszajcie), tačiau 1852 m. jie jau gyveno Tolučiuose (lenk. Tołucie), ten 1855 m. gimė Adolfo sesuo Ona (Anna), o 1855 m. – brolis Juozapas (Józef). 1857 m. jau Kentriuose (lenk. Kentry) gimsta Emilija Elena (Emilia Helena), o bent jau nuo 1859 m. šeima gyveno Krikliuose (lenk. Krykle), kur tais pačiais metais mirė jų sūnus Juozapas, gimęs 1855 m. Tolučiuose. Ir būtent Krikliai tapo Pliuškevičių šeimai namais ateinantiems 30 metų.
Įdomiausi yra mūsų šeimos dienoraščio įrašai, apimantys 1875–1983 metus, kuriuose kartais, tikriausiai nesąmoningai, dėl nepakankamų žinių, pateikiama klaidinga informacija, tačiau tyrimo metu man pavyko išsiaiškinti ir atitinkamai ištaisyti netikslumus. Adolfo ir Juzefos anūkė, Eleonoros duktė Aldona Brakowska-Wiśniowska savo dienoraštyje rašo: „Adolfas Pliuškevičius iš tėvų paveldėjo dvarą netoli Šiaulių miesto. Jis pirmą kartą vedė savo namų šeimininkę, labai gražią ir gerą moterį. Ši žmona mirė per pirmąjį gimdymą, vaikas taip pat gimė negyvas.“
Tačiau iš dokumentų žinome, kad visos šios valdos buvo nuomojamos, todėl Adolfas negalėjo paveldėti iš savo tėvų jokio dvaro:
– Kriklai (lenk. Krykle), Šaukėnų parapija, dvaras, kuriame Pliuškevičiai gyveno 1859–1889 m. Čia gimė Adolfo ir Juzefos vaikai: 1882 m. – Eleonora, 1883 m. – Marija, 1888 m. – Eugenija, o 1889 m. – mano prosenelė Jadvyga.
– Gaštynai (lenk. Gosztyny), netoli Kybarčių, Kurtuvėnų parapija, kur jie gyveno nuo 1892 iki 1899 m. 1892 m. gimė Antanas, o 1894 m. – Fortunatas, tačiau fortūna jam nebuvo palanki ir jis mirė netrukus po gimimo.
– Gegužiai (lenk. Gieguże), kur jie tikrai gyveno 1903–1907 m.
Vėliau šeimai teko pirkti butą Šiauliuose ir po 1907 m. ten apsigyventi.
Paskutinę savo nuosavybę – Daustorių-Pliuškaičių valdas Kelmės parapijoje, kurioje Pliuškevičiai gyveno mažų mažiausiai nuo 1592 m., mūsų šeima pardavė 1816 m.
Tačiau grįžkime prie anksčiau cituoto A. Brakowskos-Wiśniowska dienoraščio. Tik antrasis sakinys apie tai, kad Adolfas pirmą kartą vedė savo ekonomę, yra teisingas ir patvirtintas dokumentais. 1878 m. lapkričio 26 d. Adolfas, būdamas 28 metų, veda 26 metų Mariją (Maria), Pranciškaus ir Juzefos Stanevičių (Franciszek i Józefa Staniewiczowie) dukterį. Tuoktuvės įvyko Šaukėnų bažnyčioje. Jų laimė truko tik metus, nes 1879 m. lapkričio 18 d. Marija, „graži ekonomė“, miršta gimdydama.
Vėliau, tikriausiai Šaukėnų parapijos klebono Viktoro Rusteikos (Wiktor Rusteyko) (kunigo, persekioto 1863 m. sausio sukilimo metu ir už patriotizmą rusų ištremto į Gardiną), mano prosenelės Juzefos dėdės, dėka Rusteikaitė ištekėjo už Adolfo Pliuškevičiaus.
Netoli Kriklių, Kybarčių dvare, tuo metu gyveno Stanislovo Rusteikos (Stanisław Rusteyko), mano prosenelio Felicijono (Felicjan) ir kunigo Viktoro brolio, šeima. Iš Kybarčių Rusteikų šakos yra kilęs Lietuvos vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika (Stefan Rusteyko), bolševikų nužudytas 1941 m.
Grįžkime prie mūsų Adolfo Pliuškevičiaus biografijos faktų. Praėjus metams ir trims mėnesiams po pirmosios žmonos Marijos mirties, 1881 m. vasario 3 d., Adolfas veda Felicijono ir Ievos iš Staševičių (Ewa Staszewiczówna) Rusteikų dukterį Juzefą. Galbūt dėl nuotakos dėdės vestuvės įvyko ne nuotakos gimtojoje Krekenavos parapijoje, o Šaukėnų bažnyčioje. Vestuvių metu Adolfui buvo 30 metų, o Juzefai – 27 metai.
Jau minėtame dienoraštyje taip apie savo močiutę Juzefą Rusteikaitę rašo jos anūkė Aldona: „Jaunystėje senelė turėjo gerbėją, kai jis jai pasipiršo, tėvai neleido susituokti, nes gerbėjas buvo iš vargingesnės šeimos. Močiutė norėjo įstoti į vienuolyną, bet tėvai neleido ir to. Gana vėlai močiutė ištekėjo už Adolfo Pliuškevičiaus ir su juo susilaukė penkių vaikų. Po vyro mirties pirmasis gerbėjas, likęs viengungiu, vėl pasipiršo močiutei. Tačiau ji nusprendė, kad jau per vėlu pradėti naują gyvenimą, ir atsisakė. Iki pat gyvenimo pabaigos ji buvo labai pamaldi. Senelis buvo užkietėjęs lietuvis, o močiutė – polonofilė ir visada tai pabrėždavo. Ji mirė sulaukusi devyniasdešimties metų.“
Kai Adolfas mirė, Juzefai buvo 51 metai ir ji galėjo pradėti naują gyvenimą santuokoje su savo jaunystės mylimuoju, tačiau nusprendė kitaip. Galbūt jei būtų žinojusi, kad jos vaikai netrukus iškeliaus po pasaulį, o ji kuriam laikui liks viena Šiauliuose, būtų pakeitusi nuomonę. Kai 1938 m. mirė Šiauliuose, jai buvo 85 metai.
Kad ne visi Pliuškevičių vaikai galėjo tęsti mokslus, liudija ši A. Brakovskos dienoraščio ištrauka, kurioje ji aprašo savo motinos Eleonoros likimą: „Baigus ketvirtą klasę, senelis (Adolfas) neleido tęsti mokslų, nes jam reikėjo pagalbos tvarkantis ūkyje. Buvo daug tarnų: mergų ir bernų, bet viską reikėjo prižiūrėti. Panašu, kad močiutė (Juzefa) nedegė noru padėti, tad mamai teko likti namuose. Kaip pasakojo mama, tai buvo pirmas ir vienintelis ginčas su tėvu. Tėvas mylėjo savo vyresnėlę ir nupirko jai kengūros kailiu pamuštą paltą. Šis kailis, X kartų aptrauktas nauja medžiaga, mamai tarnavo iki pat jos mirties.“
Pasakojama, kad Eleonora buvo tokia stipri, kad padėdavo bernams užsimesti ant nugaros sunkius maišus, o vienintelis Adolfo ir Juzefos sūnus Antanas dar buvo per jaunas, kad susitvarkytų su tokiomis pareigomis.
Jos sesuo ir mano prosenelė Jadvyga pasakojo apie daugybę dvare vykusių šokių vakarėlių. Ir apie tai, kaip moteris į kvietimą šokti visada atsakydavo reveransu.
Didžiąją savo gyvenimo dalį žinojau tik šiuos pasakojimus, įskaitant istoriją apie tai, kaip 1910 m. mano prosenelę Jadvygą iš Šiaulių slapta pagrobė stačiatikių mokytojas ir botanikas, Bialokrynicos miškininkystės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Bazilijus Karpovičius, po to, kai Jadvygos motina Juzefa nedavė sutikimo santuokai tarp katalikės bajorės ir stačiatikio rusų valdininko, turinčio lenkiškų ir ukrainietiškų šaknų. Bėganti įsimylėjėlių pora skubiai susituokė stačiatikių cerkvėje netoli Vilniaus geležinkelio stoties ir traukiniu išvyko į Voluinę.
Gegužių dvaro paieškos ir svetinga viešnagė
Tik Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje rastas mano proprosenelio Adolfo Pliuškevičiaus mirties 1904 m. metrikos įrašas, kuriame pirmą kartą buvo paminėti Gegužiai kaip jo mirties vieta, atvedė mane į šią nedidelę gyvenvietę ant Rėkyvos ežero kranto.
Karaliaus Žygimanto III Vazos valdymo laikais Gegužių kaimas priklausė Šiaulių ekonomijai. 1617 m. monarchas jį atidavė Katalikų bažnyčiai. Nuo 1887 m. dvarą administravo kunigas Krukovskis. Dvarą sudarė 2 108 ha žemės (1 609 ha ariamų laukų, 282 ha miškų ir 215 ha dykviečių). Dvaro pastatus sudarė gyvenamasis namas, tvartas, svirnas, klėtis, daržinė, vyno darykla ir keletas kitų pastatų, iš kurių šiandien išlikusi tik pusė dvaro sodybos, o mūrinis tvartas, deja, neseniai buvo nugriautas.
Pirmą kartą apsilankęs Šiauliuose radau senųjų kapinių kalvos viršūnėje mano proprosenelių Pliuškevičių ir jų dukters Eugenijos Jozokienės kapą.
Pirmiausia, naudodamasis lenkiška paieškos sistema, radau antkapio su mano senelių dukters pavarde nuotrauką, o paskui savo dideliam džiaugsmui atradau, kad ten palaidoti ir Adolfas bei Juzefa Pliuškevičiai.
Tada, įrašydamas naršyklėje lietuvišką pavadinimą „Gegužiai“, aptikau Aldonos Petravičienės, tuometinės bendruomenės pirmininkės, publikacijas. Ji buvo susirūpinusi baisia Gegužių dvaro būkle ir labai norėjo surasti Pliuškevičių giminės palikuonis.
Kodėl mūsų taip intensyviai ieškojo? Tiesa, mes nežinojome, kad daugiausia mano proprosenelio Adolfo Pliuškevičiaus dėka mūsų šeimos namai tapo lietuvių inteligentų, kovojusių prieš carą ir organizavusių nelegalų lietuviškų knygų gabenimą iš Rytų Prūsijos XX a. pradžioje, susitikimų vieta.
Kas buvo ir kuo save laikė Pliuškevičių šeima, šiame tekste bus paminėta dar keletą kartų.
Adolfo ir Juzefos Pliuškevičių dukterys taip pat buvo įsitraukusios į anticarinę veiklą. Mano prosenelė Jadvyga už tai 1905 m. buvo pašalinta iš Šiaulių mokyklos ir gavo „vilko“ bilietą. Jos sesuo Eugenija, kuri buvo politiškai aktyviausia, už savo veiklą prieš Pirmąjį pasaulinį karą gavo nepageidaujamo asmens Lietuvoje statusą ir buvo ištremta iš Kauno gubernijos. Ji išvyko į dabartinę Ukrainą ir galiausiai atsidūrė Charkove, akušerių mokykloje.
Mane maloniai nustebino vietos bendruomenė Gegužiuose. Čia 2015 m., minint Pliuškevičių šeimos įsitraukimą į veiklas už Lietuvos kultūrą, susitiko lenkiškoji ir lietuviškoji mūsų šeimos dalys.
Bendruomenė pristatė teatralizuotą vaidinimą, jame buvo rodomos scenos iš XX a. pradžios dvaro gyvenimo. Mačiau už stalo sėdinčius savo proprosenelius ir jų dukras, apsirengusius tradiciniais to meto kostiumais. Vienu metu į dvarą įsiveržia caro žandaras ir pradeda kratą. Senelės sesuo, vyriausia Eleonora, gimusi 1882 m., staiga nualpsta ir krenta ant lovos. Žandaras nedrįsta apieškoti lovos, kurioje guli artimųjų gaivinama mergina. Taip sumani Eleonora išgelbėjo visą šeimą nuo kratos.
Vietos bendruomenė surengė susitikimą, kuriame gausiai dalyvavo ne tik vietos gyventojai, bet ir vietos politikai bei istorikai. Bendruomenės pirmininkė Aldona Petravičienė paklausė, kodėl neatsinešiau Lenkijos vėliavos, nes ją norėta iškelti prie bendruomenės namų šalia Lietuvos vėliavos. Buvau sujaudintas. Vienas iš kalbėjusių žymių žmonių Algimantas Sėjūnas pabrėžė, kad jei nebūtų Žečpospolitos, šiandien čia būtų Rusija, ir mes visi turime tai žinoti.
Susitikimo metu taip pat kalbėjo Regimantas Pliuškevičius (miręs 2023 m.), Adolfo anūkas, Vilniaus universiteto matematikos ir informatikos dėstytojas, nuostabus, šiltas žmogus, kurį taip pat suradau 2015 m. Jo žmona visada stebėjosi, kodėl jos vyras Lietuvoje turėjo tiek mažai giminių. Net nežinojo, kad daugelis jo giminaičių šiuo metu gyvena Lenkijoje.
Kalbėdamas Regimantas susijaudino iki ašarų. Jis parodė į mane ir pasakė: „Marcino dėka aš susigrąžinau savo šeimą.“ Dėl tokių akimirkų verta patirti visus genealoginių tyrimų sunkumus. Gaila, kad sovietinė okupacija Lietuvoje, taip pat ir Lenkijoje (tik kiek kitokia forma), daugelį metų neleido užmegzti giminystės ryšių. Juk mano senelis Bazilijus Karpovičius (Bazyli Karpowicz), gyvenęs iki 1988 m., buvo artimas Regimanto pusbrolis. Jo tėvas Antonas ir mano senelio motina buvo brolis ir sesuo, kuriuos siejo labai šilti, nuoširdūs tarpusavio santykiai.
Kitas gražus susitikimas įvyko 2023 m. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Lieporių filiale, kur buvo pristatoma fotografijų paroda „Gegužių dvaro moterys“. Čia dalyvavo vietos bendruomenė ir istorikas J. Sireika.
Tačiau persikelkime į XX a. pradžios Gegužius. Dar gyvas Adolfas Pliuškevičius. Tikriausiai yra 1903 m. birželis, šilta, karšta vasara prie Rėkyvos ežero.
Be Adolfo ir jo žmonos Juzefos iš Rusteikų, Pliuškevičių dvare gyvena keturios dukterys: 21 metų Eleonora, 20 metų Marija, 15 metų Eugenija, 14 metų Jadvyga ir jų 11 metų brolis Antanas, į kurį tikriausiai nekreipdavo dėmesio nė vienas iš tuo metu šeimą lankančių svečių. Jis dar per mažas dalyvauti rimtose diskusijose.
Keturios seserys yra jaunos merginos ir, tikėtina, traukia jaunuolių dėmesį, savo atsiminimuose patvirtina Antanas Povylius. Jomis domisi ir dvare besilankantys lietuvių intelektualai. Tarp jų: J. Jablonskis, P. Višinskis, A. Povylius, S. ir K. Šalkauskiai, J. Ambrozaitis. Tuo metu Pliuškevičių namuose viešėdavo ir dramaturgas, tuomet 19-metis Bronius Laucevičius-Vargšas, kuriam Eugenija rodė ypatingą palankumą.
Ši istorija yra aprašoma žinomo visuomenės veikėjo A. Povyliaus atsiminimuose: „Priėmusioji pas save B. Novliskaitė iš mus išsiderėjo sąlygas: vengiant namų sargo, literatūrą, reikalui esant, iminėti išimtinai tik nakties metu, be to, patalpos aslą, kurioje literatūra buvo pakasta, kiekvieną kartą turi būti atitinkamai užtaisyta. Keliais atvejais mums su Stepa Gruzdyte /Graurokienė/ literatūrą teko ,,vogti“ pačiu vidurnakčiu. 1904 m. pavasary, nežiūrint ta nors ir pakili, suslėptiesiems spausdiniams ėmė grėsti apsėmimas ir iš čia paskubomis teko vėl evakuoti kur kitur. Šiuo atveju teko išimtinai man vienam pačiam rūpintis. Visą literatūros kieki pergabenau i Pliuškevičiaus nuomotąjį ūkį Gegužiuose / Parekyvėje/. Savininkės p-lės Pliuškevičiutės atgabentąją, kiek sušlapusią literatūrą, negaišdamos rūpestingai išdžiovinę suslėpė kur išmanę./.../
Apie Pliuškevičiaus kiemą, kaip susijusį su to meto liet. sajūdžiu tenka žodžiu kitu kiek plačiau išsitarti. Tiesa, ši šeima save laikė lenkais /bajorų kilmės/ tačiau dėka susidariusių aplinkybių, šis kiemas veliau tapo liet. veiklai palankiu kampeliu. Pliuškievičiaus kiemas, pirm visko, buvo „merginų kiemas“: Eleonora, Marija, Eugenija ir Jadvyga – merginos kaip lelijos. Dauguma iš mūsiškių pradžioje į šį kiemą lankydavomės pramogų vedini. Kartą gi 1904 m. birželyje vieno šeštadienio vakarą, per laukus parekyve nutraukėme: Jabłonskis, Višinskis, Ambrozaitis, Žiupsnis, Laucevičius B. -Vargšas, P. Gapševičius, Kairiūnas, S. ir K. Šalkauskiai ir aš. Iš šeimininko Pliuškevičiaus pusės – malonus, svetingas priėmimas, kas iš syk sudarė draugišką atmosferą. Pasikalbejimas, vėliau gi pramoginė dalis (dainos) vyko lietuviškai. Ir šis, pastarasis mūsų atsilankymas, kaip mes vėliau privatiškai pabrėždavom, nulėmė Pliuskievičiaus kiemą tapti „lietuvišku kiemu“. Po to Pliuškieviciutes jau nebeabejojamai tapo nuoširdžiomis mūsu bendrininkėmis. Be kita ko suminetinas ir vienas įvykes nuotykis, susijęs su nelegalios liter. slėpimu. 1908 m. kam tai iš lenkų policijai nurodžius, pas Pliuškevičių buvo įvykdyta krata. Paslėptoji literatūra buvo patalpinta kušetės stalčiuose. Atsitiko taip, kad tuo momentu sirguliavusi Eleonora suvaidino „apalpusia“, kurią iš kratą vykdžiusių žandarų suskato slaugyti, kratos vykdymą nutraukdami. Taip viskas laimingai ir baigėsi.”
Čia galima įžvelgti tam tikrų netikslumų. Sunku įsivaizduoti, kad tai galėjo įvykti 1908 m. Jau 1907 m. Eleonora buvo ištekėjusi už Justino Brakovskio, ji laukėsi ir tuo metu gyveno Voluinėje, Ukrainos šiaurės vakaruose.
Anksčiau cituotame A. Brakovskos šeimos dienoraštyje teigiama, kad lovoje turėjo būti paslėpti ginklai, o ne knygos: „XX a. pradžioje Lietuvoje vyko politiniai neramumai. Mama taip pat dalyvavo, ji man pasakojo, kaip per kratą gulėjo lovoje, kurioje buvo paslėpti ginklai.“
Galbūt pati Eleonora geriau žinojo, kas buvo paslėpta lovoje, nors į šeimos pasakojimus visada reikia žiūrėti labai atsargiai. Tačiau patį įvykį su žandarais patvirtina du šaltiniai: mūsų šeimos dienoraštis ir Antano Povyliaus atsiminimai.
(Tęsinys kitame „Atolankų“ numeryje)
