Naujausios
Žuvo išduoti
Partizanų palaikai ieškomi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) iniciatyva. 2021 metais LGGRTC buvo įkurtas Paieškų ir identifikavimo skyrius, vadovaujamas Rimanto Zagrecko. Skaičiuojama, kad nežinia kur yra užkasta apie 20 tūkstančių pokario pasipriešinimo kovų dalyvių. Skyriaus darbuotojai inicijuoja paieškas, kaupia žuvusiųjų giminių DNR banką.
Viena iš paieškos krypčių – V. Montvydo ir jo adjutanto B. Alūzos užkasimo vieta.
V. Montvydas (1911–1953) 1944 metų vasarą su kitais įkūrė Telšių apskrities Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę ir jai vadovavo. Nuo 1945 metų rugpjūčio priklausė Šatrijos rinktinei, 1947 metais tapo jos vadu. 1948 metų žiemą su Žemaičių apygardos vadu A. Milaševičiumi atkūrė apygardos štabą ir tapo jo viršininku, o 1948 metų birželį – apygardos vadu. Apygardai vadovavo 5 metus ir 3 mėnesius.
V. Montvydas itin daug dėmesio skyrė pogrindžio spaudai, jo rūpesčiu leisti laikraščiai „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“, „Laisvės balsas“, išleistas eilėraščių rinkinys „Laisvės kovų aidai“.
Bronius Alūza gimė 1933 metais tuometinio Užvenčio valsčiaus Želvių kaime (dabar Kelmės r.). Šių metų rugsėjo 23 dieną jam sukaktų 90 metų.
Išėjus partizanauti seseriai Monikai Alūzaitei-Kuličauskienei, brolis buvo tardomas. Įspėtas dėl suėmimo, pasitraukė į pogrindį, įsijungė į Šatrijos rinktinę. Vėliau Žemaičių apygardos vadas V. Montvydas paskyrė jį savo adjutantu.
V. Montvydas ir jo adjutantas žuvo išduoti prie Lūksto ežero, kūnai buvo išniekinti Varniuose prie stribų būstinės.
V. Montvydas augino penkis vaikus, iki šiol aktyviai tėvo palaikų ieško dukra Irena Montvydaitė-Giedraitienė. B. Alūzos sesuo Monika Alūzaitė-Kuličauskienė anapilin išėjo 1997 metais Užventyje. Moteris aktyviai rinko partizaninio karo istoriją, sudarė pirmąjį atsiminimų, pasakojimų ir straipsnių rinkinio „Erškėčių keliu“ tomą. 2020 metais išleista M. Ėmužio knyga „Partizanė: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“.
Senos mįslės
Archeologinė ekspedicija Varniuose vyko nuo liepos 31-osios iki rugpjūčio 11 dienos. Su archeologais dirbo ir antropologė Jovita Kadikinaitė.
Apie galimą palaikų užkasimo vietą žinomos dvi versijos. Viena – kad palaikai guli Varnių stribyno kieme šalia tvenkinio. Kita – šalia senųjų, vadinamų Vario, kapelių (juose nebelaidojama nuo XX amžiaus pradžios). Būtent šioje vietoje archeologai ir dirbo.
„Šaltinis, kuriuo rėmėmės, nėra pirminis, bet tarp žmonių sklando legenda. Irena Montvydaitė-Giedraitienė papasakojo apie partizanų vado ryšininko Vytauto Dinapo pokalbį su Varnių gyventoja Natalija Kučinskiene, pas ją partizaninio karo metais stribai gėrė degtinę, o kai buvo įšilę, pradėjo vienas kitam girtis, kaip užkasė V. Montvydą ir jo adjutantą B. Alūzą už Vario kapelių. Netgi ranka dar kyšojo, tai ją su kastuvu nukirto“, – versiją perpasakoja G. Petrauskas.
Kilo klausimas: kur yra „už Vario kapelių“? Tai – Varnių pietinė dalis, už Vario kapelių driekiasi ganyklos, pavasarį patvinus priartėja Debesnų pelkė.
Archeologai bendradarbiavo su Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Varnių regioninio parko grupe – Andrius Bajorūnas atkreipė dėmesį, kad 1944 metų vokiečių aeronuotraukoje kalvelės šlaite matosi artilerijos sviedinio duobė. Galbūt joje buvo paslėpti palaikai?
„Kodėl nepabandžius? Yra versija, reikia ją tikrinti, nors šaltinis ir ne tiesioginis“, – sako G. Petrauskas.
Praėjusiais metais archeologai atliko pirminius tyrimus – gręžė gręžinius – ieškojo duobės. Įtarimų sukėlė šlaitas, kur grąžtas be pastangų įsmigdavo į gruntą. Išsiskyrė septyni gręžiniai, kur metro gylyje gruntas tebebuvo supurentas. Palyginus 1944 metų ir dabartines nuotraukas, buvo matyti, kad vieta atitinka, todėl šiemet ir buvo nuspręsta rengti ekspediciją.
Žinios plėtėsi: archeologas Žilvinas Montvydas, rinkęs duomenis apie Varnius, suteikė informacijos, jog I. Montvydaitės brolis 1994 metais jau ieškojo tėvo palaikų ir kasė ten, kur dabar nukrypo archeologų akys.
„Brolis ieškojo savarankiškai. 1994 metais jis vietos žiniasklaidoje buvo paskelbęs, kad perlaidos tėvo palaikus. Iš pradžių kreipėsi į Rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinio režimo metu, palaikų perkėlimo ir perlaidojimų vietų komisiją, gavo leidimą. Jis buvo numatęs palaikų ieškoti stribyno kieme. Dalyvavo Žemaičių muziejaus „Alka“ archeologė Laimutė Valatkienė, ekskavatorius iškasė tris duobes, rado kelis kauliukus, bet greičiausiai gyvulių. O tada, jau nesuderinęs, po kelių dienų paieškas tęsė Vario kapeliuose. Žinoma, kad po penkių dienų vėl atvyko L. Valatkienė, nufotografavo ir dabar mes iš nuotraukų atpažįstame dvi atkastas duobes, viena didžiulė toje vietoje, kur mes gręžėme ir planavome kasti perkasą, o kita šiek tiek tolėliau.“
V. Montvydo sūnus tą 1994 metų spalį visgi rado kaulų – palaikus sudėjo į karstą ir perlaidojo stribyno kieme, 2002 metais toje vietoje pastatytas kryžius. Kalbama, kad taip perlaidoti trijų ar keturių žmonių palaikai. Jie nebuvo identifikuoti, jų neįvertino nei archeologai, nei antropologai.
„Palaikai palaidoti kaip partizanų. O kas tie partizanai? Kapinių šlaite galėjo būti bet kas“, – svarsto G. Petrauskas.
Apie šiuos įvykius buvo rašyta spaudoje, vyko teismai, V. Montvydo sūnus sulaukė ir 200 litų baudos iš Kultūros paveldo inspekcijos.
Pasak G. Petrausko, akivaizdu, kad žmonės, kasdami ekskavatoriumi ar kastuvu be pasiruošimo, tikrai bus kažką pražiūrėję. Todėl archeologai ir surado vietą, kurioje tuomet buvo kasta duobė.
„Ką mes dabar suradome? Antropologai pasižiūrėjo – yra ir suaugusių žmonių kaulų, šalia perkasoje (ne duobėje) – vaikų, naujagimių kaulai, jie bus iš kapinių. Toje pačioje perkasoje jau vėliau radome ir du kapus, greičiausiai XIX amžiaus. Vyras, 25–35 metų, ir moteris, 25–40 metų. Palaikai buvo labai giliai, 2,3–2,4 metro gylyje nuo dabartinio paviršiaus. Vienų palaikų sutrupinta alkūnė, šalia kulka. Bet pirminiai duomenys rodo, kad tai XIX amžius. Gal sukilėlis? Gal pašautas knygnešys? Be galo įdomus detektyvas.“
Dabar, sako G. Petrauskas, laukiama antropologinių išvadų, galbūt palaikai bus siunčiami datuoti. Jei radiokarboninis metodas parodytų, kad palaikai gali būti XX amžiaus pradžios ar vidurio, išliktų tikimybė, kad tai partizanų palaikai. Ankstesnis laikas reikštų, kai tai – kapinių palaidojimai.
Paslaptys – po žeme
Neatmetama ir kita versija, kad ieškomų partizanų palaikai yra ten, kur dabar stovi paminklas – Varnių stribyno kieme.
Pasak G. Petrausko, apie 1970 metus buvo įrenginėjama turgavietė – ekskavatorininkas atsisakęs kasti, nes prie stribyno rado kaulų. Žmonių pasakojimu, žemės buvo nustumdytos į tvenkinio pusę. Darbą baigė antras ekskavatorininkas.
Jau nepriklausomybės metais I. Montvydaitė-Giedraitienė surado pirmąjį ekskavatorininką, bet jis atsisakė kalbėti, sakydamas, kad davė įžadą gyvenime apie tai niekam nepasakoti.
Apie 2000 metus valant tvenkinį durpėse buvo surastos dviejų žmonių kaukolės. Sudėjus į kartoninę dėžę, jos palaidotos virš 1994 metais užkasto karsto. Šios dvi kaukolės iš stribyno teritorijos, mano G. Petrauskas, tikrai gali būti partizanų.
Archeologas atkreipia dėmesį ir į archyvų duomenis. Palaikų palaidojimo akte, rašytame saugumo struktūrų darbuotojų, yra duomenų apie Ireną Petkutę-Neringą – ji žuvo keturiomis dienomis vėliau nei V. Montvydas ir B. Alūza. Poetė, partizanų spaudos leidėja štabo bunkeryje apsupta nusišovė 1953 metų rugpjūčio 27 dieną. Palaikų surašymo akte užsimenama, kad I. Petkutės palaikai užkasti netoli stribyno kiemo. Monikos Alūzaitės duomenimis – stribyne po slyva.
„Mes turime 1944 ir 1952 metų nuotraukas iš lėktuvo ir matome stribyno teritoriją. Ji buvo aptverta, ribas galima nustatyti sugretinus su dabartiniais žemėlapiais. Keliame prielaidą – galbūt visi trys partizanai galėjo būti kartu užkasti stribyno kieme?“ – kelia dar vieną klausimą G. Petrauskas. Jo duomenimis, Varnių stribyno kieme iš viso gali būti užkasta apie 20 partizanų.
Kol kas klausimų dar gerokai daugiau nei atsakymų – galbūt archeologai į Varnius grįš kitais metais. G. Petrauskas pajuokauja – tęsti detektyvo „CSI Varniai“.
„Ekspedicijos metu Agnė Marcinkevičiūtė filmavo dokumentinį filmą. V. Montvydo dukra, gyvenanti Jurbarke, buvo du kartus atvažiavusi, nuolat bendravo. Sakė: „Reikia dabar Varnių stribyną patikrinti“, – pasakoja G. Petrauskas.
Ieško visoje Lietuvoje
G. Petrauskas tyrinėja ir daugiau partizanų istorijos mįslių. Šių metų birželį vadovavo LGGRTC surengtai archeologinei ekspedicijai – ieškojo Streikų, garsių Obelių (Rokiškio r.) krašto partizanų, spėjamos bunkerio vietos. Bet manoma, kad rasta „pašto dėžutė“ – teritorija tarp vietinio ryšininko ir bunkerio, kurioje galbūt buvo slepiamos maisto atsargos, ginklai, susirašinėjimas.
Streikai, sako tyrėjas, labai gerai laikėsi konspiracijos, todėl taip ilgai išsilaikė.
Kita tyrimų vieta buvo Pasvalio rajone, šalia Joniškėlio. Ieškota 1946 metų vasario 23 dieną Uniūnų kaime (dabar Pakruojo r.) žuvusių partizanų palaikų. Išniekinti jie buvo Joniškėlyje.
„Gana ankstyvas laikotarpis, palaikais sovietinis saugumas dar ne taip rūpindavosi, galiausiai jie buvo numesti pamiškėje už plytinės. Stribai bandė sudeginti, buvo įšalas, apdegusius palaikus nebedegė, tad paliko. Vietos žmonės paprašė, ar būtų galima užkasti. Jiems leido, užkasė kažkur pamiškėje. Apie 1996–1998 metus jų ieškota vietos iniciatyvių žmonių, bet rasti nepavyko“, – sako archeologas.
Pasak G. Petrausko, 1990 metais buvo pastatytas paminklas žuvusiems. Toje vietoje archeologai pirmame etape gręžiniais ir ieškojo duobės.
„Palaikus surasti prašo vieno iš žuvusiųjų dukra. Paminklo vieta mums nurodo, kur jie buvo užkasti – paminklas pastatytas dviejų ūkininkų laukų paribyje. Ištirtas plotas dar nėra didelis, išgręžėme 228 gręžinius kas metrą“, – sako archeologas. Antram etapui į šią vietą grupė dar grįš spalio mėnesį.
Pasak G. Petrausko, paieškas labai apsunkina tai, kad beveik nebėra pirminių šaltinių. Liudininkus dažnai apgauna atmintis, nes nuo įvykių praėjo daug laiko, pasikeitė kraštovaizdis, duomenys prieštaringi. Tad paieškose remiamasi prielaidomis, svarstoma, kur palaikus būtų patogiau užkasti (galbūt vietovėje yra buvę apkasai, duobė ar panašiai), bandoma suprasti braižą, nors kiekvienas atvejis yra individualus.
G. Petrausko duomenimis, vien Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga nuo 1988-ųjų iki 1997 metų yra perlaidojusi beveik 2 000 palaikų. „Tai, kas nesurasta, neiškasta Atgimimo metais, pirmaisiais Nepriklausomybės metais, vadinasi, ne be reikalo – tai yra sudėtingesni atvejai“, – sako archeologas.
Pastaraisiais metais buvo rasti dviejų itin svarbių partizaninio karo asmenybių – Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio – palaikai. Kryptingai tęsiami tyrimai Lazdijuose, Leipalingyje.
Pasak G. Petrausko, ypač prasmingos paieškos, kol dar yra gyvų tiesioginių palikuonių.
Akmenės rajone ieško žiemgalių kapinyno
Vakar G. Petrauskas tyrimus pradėjo Akmenės rajone, bet šį kartą jau ieško ne partizanų palaikų, bet gerokai senesnės istorijos – žiemgalių kapinyno Latvijos paribyje. Į šį kraštą archeologas sugrįžta ne pirmą kartą – tyrimai čia vyksta nuo 2017 metų.
„Vietos ieškotojai atidavė Kultūros paveldo departamentui radinių. Turime ūkininkų sutikimą, ieškosime, kur gali būti kapinyno vieta. Tai gali būti vikingų laikotarpis, IX–XIII amžius. Radinių, atrodo, yra ir iš V–VI amžiaus, net iš III amžiaus“, – sako archeologas.
Akmenės rajone tyrimai vyks dvi savaites, dirbs nemaža grupė – praktiką atliks Klaipėdos ir Vilniaus universitetų studentai, įsijungs vietos žmonės. Anksčiau Akmenės rajone rasti eksponatai saugomi Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Pasak G. Petrausko, šis kraštas archeologijoje buvo balta dėmė, niekas netyrinėjo, tad pastarųjų metų atradimai keičia regiono istoriją.
