Naujausios
Šiaulių Monmartro respublikos dailės festivalis, šiemet vykęs rugpjūčio 2–9 dienomis ir virtęs dailės pleneru – simpoziumu sukvietė dvidešimt devynis menininkus iš Lietuvos ir iš užsienio: Ukrainos, Latvijos, Lenkijos, Nyderlandų ir Armėnijos. Šį kartą menininkams buvo pasiūlytas ne spalvinis šaukinys, kaip buvo įprasta prieš tai buvusiuose Monmartro respublikos menininkų susitikimuose. Menininkams buvo pasiūlyta tema. Tai – Saulės Šiauliai.
Emocinį Saulės Šiaulių pojūtį, vykstant plenerui, stiprino Šiauliuos ir aplinkiniuose miesteliuose rengti koncertai bei Kuršėnuose vykęs poezijos vakaras. Šia tema buvo siekta plenero rezultatuose – paveiksluose – išvysti, kaip dailininkai jaučia, kaip mato, ką mąsto apie Šiaulius ir kokias menines įžvalgas Saulės miestas jiems kelia.
Miestas pirmiausia yra fizinė erdvė, kurią charakterizuoja architektūra. Todėl nenuostabu, kad Šiaulių urbanistinius motyvų esama ne vieno tapytojo darbuose. Tarp jų minėtini Aldžio Klavinš, Birutės Kuicienės, Ilonos Daujotaitės – Janulienės, Intos Klasonės, Solvitos Spirge – Sene's, Juozo Pranckevičiaus, Lilės Puipienės, Matvejaus Vaisbergo, Olego Mazur-Prontenko, Vaivos Kovieraitės – Trumpės, Živilės Jasutytės, iš dalies – Aistės Kisarauskaitės, Gražinos Arlauskaitės – Vingrienės paveiksluose ir net kvapniosios Ryčio Garalevičius Frenkelio rožės savo sodrių atspalvių kvapą skleidžia architektūros fone.
Tačiau nė viename plenero menininko kūrinyje architektūra nėra tiesiog „fotografuojama“, nes vargu, ar tokiu atveju paveikslai apskritai turėtų vertę. Mat architektūra nėra kuriama tam, kad ją estetiškai išgyventume, nors, aišku, niekas nedraudžia to daryti, jei pastatas mums patinka. Kuriant pastatus, pirmiausiai orientuojamasi į jų funkciją. Ir tuo, kaip teigia žymus anglų filosofas Rogeris Scrutonas, architektūra esmingai skiriasi nuo poezijos, muzikos arba tapybos, kurios neturi jokios kitos paskirties, kaip tik vidinį jų išgyvenimą. Taigi, urbanistiniai motyvai, tapę paveikslų objektais, tėra viso labo tik portalai, atidarantys suvokėjo žvilgsnį kelionei gilyn. Į tą pasaulį, kuris matomas ne vien fizinėmis akimis, bet patiriamas vidinėmis išgalėmis. Kartais – netgi ir užuodžiamas, kaip Živilės Jasutytės šafrano kvapą menantis vaizdas su geltonai žalioje žolėje braidančiu katinu. O kartais – nostalgiškas, egzistuojantis it blankus prisiminimų migloje skendintis šešėlis, kaip Ilonos Daujotaitės – Janulienės ar Vaivos Kovieraitės -Trumpės drobėse.
Nepaisant to, kad plenero tema tiesiogiai nesusijusi su spalva, Saulės Šiaulius vis dėlto pagrįstai galima asocijuoti su saule, su beribiu dangumi, šviesa ir visomis galimomis saulės spalvyno variacijomis. Tą matome ukrainietės Anastasijos Prontenko paveiksle, kuriame geltonas saulės spindulių srautas krenta ant sienos, perėjęs jį paryškinantį vitražo filtrą. Dangus ir šviesa yra reikšmingi semantiniai ir plastiniai filosofinių Nyderlandų menininkės Jofke's van Loon paveikslų dėmenys, šviesai danguje didžiausias dėmesys yra skirtas armėno Pharaono Mirzoyano bei Zitos Vilutytės paveiksluose, priartėjusiuose prie didingos abstrakcijos.
Net ir tuo atveju, kai paveiksluose nėra saulės nušviesto Šiaulių dangaus, šviesius, saulėtus tonus regime įsiliejusius į žaismingas Editos Radvilavičiūtės – Utarienės, Gagiko Parsamiano, Živilės Bardzilauskaitės – Bergins abstrakcijas, į geometrizuotas, technologines struktūras primenančias Roko Šakio kompozicijas ir minkštos, takios plastikos Giedrės Riškutės darbus, kurie taip maloniai ir švelniai glunda prie žvilgsnio. O kaip visada juvelyriškai kruopštūs, kupini smulkiausių detalių klaipėdietės menininkės Vaidės Gaudiešiūtės kūriniai, nors ir nedisponuoja tiesiogine šviesa, savo pavadinimais aiškiai į šviesos lūkestį nurodo.
Tačiau Antanui Jasenkai, Algimantui Puipai, Petrui Rakštikui, Nyderlandų menininkei Merlijn Voncken Šiauliai yra tik pretekstas visiškai laisvos vaizduotės paveikslams rastis. Galima spėti, kad dviejų Antano Jasenkos figūrų formas turintys drabužiai su kapišonais yra užuomina į menininko draugystę su Algimantu Puipa, užsimezgusią būtet Šiauliuose plenero metu. O Algimantas Puipa nukelia žiūrovą į Juros periodą, kada Rėkyvos ežeru menininko fantazijos valia ant lyčių ramiausiai plaukiojo pingvinai. Merlijn Voncken vaizdinius turbūt inspiravo ne tik Šiaulių krašte matytos avys, bet ir bazinė jos kompiuterinių žaidimų dizaino specialybė. Na, o smagi, beveik eskiziška Kornelijaus Užuoto Šiaulių asociacija su kirais turbūt visiems plenero dalyviams atrodo labai įtikinama. Linksmų kalbų apie kirų rytais keliamą triukšmą tarp menininkų netrūko.
Suprantama, kad tokia Saulės Šiaulių plenero darbų tipologija yra sąlyginė, kadangi ji neaprėpia bene svarbiausio elemento, kuris turėtų būti bet kokio dailėtyros rašinio centre. Tai – struktūrinė ir koloristinė jų kompozicija. Kaip tik ji ir formuoja kūrinių emocinę pagavą, jų nuotaiką ir jausminį poveikį žiūrovui. Tačiau plenere kūrė pernelyg skirtingi dailininkai – gretinti juos vieną su kitu, ieškant meninės išraiškos bendrybių tam, kad būtų galima sugrupuoti kūrinius pagal plastinės raiškos panašumą, yra beveik neįmanoma. O galbūt, net ir aplenkiant pageidautinus dailėtyrinius reikalavimus, ir nereikia. Juk mūsų santykis su meno kūriniais yra visiškai individualus, tad emocinė jų interpretacija ir tebūna kiekvieno žiūrovo asmeninis susitikimas su Saulės Šiaulių plenero kūrėjais.
