Paroda paminėtas teatro dailininkės Joanos Taujanskienės 100-metis

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.
Scenovaizdžių ir kostiumų eskizų paroda „Nuo pirmo iki paskutinio žingsnio“ skirta ilgametės teatro dailininkės Joanos Taujanskienės (1924–1983) šimtmečiui.

Rugsėjo 25 dieną Valstybinio Šiaulių dramos teatro II aukšto fojė atidaryta ilgametės teatro dailininkės Joanos Taujanskienės (1924–1983) scenovaizdžių ir kostiumų eskizų paroda „Nuo pirmo iki paskutinio žingsnio“.

Prisiminimais apie teatro dailininkę dalijosi vyresniosios kartos aktoriai, amžininkai, J. Taujanskienės kūrybą apžvelgė teatro meno vadovė dr. Nomeda Šatkauskienė.

Dailininke Šiaulių dramos teatre J. Taujanskienė dirbo nuo 1954-ųjų iki 1979 metų. Sukūrė scenografiją ir kostiumus 101 spektakliui – vidutiniškai apipavidalindavo po 4–6 spektaklius kasmet.

Pasak N. Šatkauskienės, šiandien stebina ne tik Joanos produktyvumas, platus kultūrinis akiratis, bet ir gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų režisierių poreikių, įvairaus formato, turinio ir stiliaus spektaklių.

Parodoje pateikiama tik mažytė dalis archyvuose saugomų scenovaizdžių ir kostiumų eskizų. Eksponuojami originalūs tapyti scenovaizdžiai, kostiumų eskizai yra neįkainuojamas dokumentinis to laikmečio teatro paliudijimas.

J. Taujanskienė tvirtai laikėsi nuostatos, kad eskizai yra pagrindinis scenografo kūrybinis aktas, jo „atminties bankas“. Didelė dalis jos kurtų eskizų dingo teatro rekonstrukcijos metu, kai dailininkė jau sunkiai sirgo.

Parodoje matyti, kaip nuo pirmųjų gana iliustratyvių, tapybinių dekoracijų judėta link sąlyginių, futuristinių vaizdinių ir mobilių scenografinių konstrukcijų, kuriančių dinamišką daugiasluoksnę scenos erdvę.

Dailininkė kūrė scenografiją ir kostiumus įvairiausių epochų, krypčių, žanrų dramos kūriniams. Didelį dėmesį scenografijoje skyrė koloritui, spalvinei gamai, proporcijų darnai ir funkcionalumui. Dailininkės tapyti spektaklių eskizai buvo ne kartą eksponuoti parodose.

J. Taujanskienė visada siekė kūrybiško bendradarbiavimo su režisieriumi, bet kartu išlaikė savo, kaip kūrėjos, autonomiškumą. Ji buvo tolerantiška kitų teatro dailininkų nuomonei, globodavo ir noriai savo patirtimi dalijosi su jaunais teatro menininkais.

1989 metais Vytenis Rimkus išleido monografiją „Joana Taujanskienė“, joje apžvelgė dailininkės kūrybinį palikimą. Pasak V. Rimkaus, „ji buvo tarsi jungiamoji grandis tarp senosios aktorių plejados ir jaunosios kartos“, o kova už teatro prestižą buvo „tiesiog augte suaugusi su dailininkės asmenybe“.

Parodą „Nuo pirmo iki paskutinio žingsnio“ organizavo Valstybinis Šiaulių dramos teatras ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.