Paminklas Motinai

Paminklas Motinai

Į žurnalisto Vytauto KIRKUČIO klausimus atsako rašytojas, Juozo Paukštelio premijos laureatas Apolinaras ČEPULIS. Jis gimė Akmenaičių kaime (Šiaulių rajonas), prie Ventos prabėgo jo vaikystė ir dalis jaunystės. Mokėsi Kuršėnų vidurinėje mokykloje. Šiuo metu gyvena Vilniuje.

– Pokalbio pradžioje – apie kelis netikėtumus. Romaną „Likimo upė“ (2003) ir jo tęsinį „Rėvos“ (2007) išleidžia technikos žmogus (baigėte Kauno politechnikos institutą, dirbote technologu, konstruktoriumi, Metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filialo skyriaus vadovu), žymus išradėjas (12-os išradimų diplomai), mokslininkas (paskelbėte 34 mokslinius darbus; 1967 metais apgynėte technikos mokslų daktaro disertaciją), sulaukęs 70-mečio... Ilgas kelias...

– Daug metų širdyje nešiojau norą pastatyti rašytinį paminklą savo Motinai, kuri, tėvui mirus, per kančias ir vargą, pati sunkiai pragyvendama, mane užaugino ir išleido į mokslus. Akmeninį paminklą sumąsčiau, suprojektavau ir, pasiskolinęs iš skulptorių įrankių, nukaliau ir pastačiau ant Mamos kapo Micaičiuose, o rašytinį paminklą per kelerius metus parašiau ir jį dabar vertina tie, kas skaito mano parašytas knygas.

Vasarą mano mama, kol dar turėjo jėgų, darbuodavosi kaime, o žiemai, atidavusi karvutę ir šieną sesers sūnui į Urkuvėnus, atvažiuodavo į Vilnių ir gyveno pas mane. Kai pareidavau iš darbo, o ji jau buvo per dieną aplankiusi porą bažnytėlių, sėdėdavom ir kalbėdavom apie jos jaunystę, tėvus, seniai prabėgusius metus, karus, kaimynus...

Daug ką užsirašinėjau. Daug jos pasakotų minčių ir įvykių sugulė „Likimo upių“ puslapiuose. Daug įvykių sužinota lankantis pa kaimynus, Urkuvėnuose ir kituose kaimuose... Kai ką ir pats pergyvenau ir atsiminiau, nes gyvenau to paties kaimo gyvenimą. Dalį reikėjo sukurti... Rašant reikėjo pačiam perjausti ir įsigilinti į aprašomų veikėjų tarpusavio santykius, mintis, troškimus, norus, motyvaciją, jausmus, reikėjo gyvenimo įvykių griaučiams suteikti gyvenimiškos šilumos, dvasios ir gyvybės...

Žodis po žodžio, sakinys po sakinio, puslapis po puslapio ir susikrovė vežimas, kurio palikti savyje nebeužteko jėgų. Norėjosi visu tuo pasidalinti su kitais.... Po to, kai knygos jau buvo parašytos, dar prisidėjo dveji ar treji metai, kol redaktorės rado laiko jas suredaguoti, o leidyklos – išleisti. Pats rašymo procesas užtruko 4-5 metus. Reikia turėti omenyje, kad braukymo buvo daugiau, nei rašymo. Kai kurie skyriai, kaip perteklinė medžiaga, liko už knygos ribų... Manau, kad skaitytojui, susipažinusiam su knygų turiniu, turėtų būti suprantama, kad tokios knygos sovietmečiu negalėjo išvysti dienos šviesos...

– Jūsų romanai „Likimo upė“ ir pirmojo romano tęsinys „Rėvos“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Pirmasis įvertintas Juozo Paukštelio premija. Iki šiol jie skaitomi, aptarinėjami. Kas, Jūsų manymu, taip sudomino skaitytojus?

– Man pačiam, parašiusiam knygas „Likimo upė“ ir „Likimo upė. Rėvos“, labai sunku pasakyti, kas konkrečiai jose sudomino skaitytojus. Į tą klausimą, mano manymu, išsamiai atsakė literatūros kritikė profesorė Elena Nijolė Bukelienė knygoje „Tarp rašytojo ir skaitytojo“.

Bandysiu išdėstyti kai kurias savo mintis.

Knygose aprašomas senokai praėjęs laikmetis, bet, mano nuomone, vaizduojami gyvenimo įvykiai savaip aktualūs ir šiandien. Daug žmonių ir jų likimų gyvenimo upė nusinešė savo vandenimis į nebūtį. Tuose likimuose buvo džiaugsmo, vargo, sunkaus darbo, vilties, netekčių, meilės ir neapykantos. Visais laikais žmonės dirbo, bendravo, padėjo vieni kitiems, mylėjo, neapkentė, svetimoteriavo, augino vaikus, tikėdamiesi iš jų paramos senatvėje, smurtavo šeimose, meldėsi bažnyčiose, ėjo išpažinties, prisiekinėjo laikytis dešimties Dievo įsakymų... Deja, bet ne visi jų laikėsi ir laikosi dabar....

Ar viso to nėra ir šiandieniniame gyvenime? Visus tuos jausmus, vargus ir rūpesčius, pergyvena ir šių dienų žmonės. Vieni juos pergyvena patys, o apie mirusius šiandien sužinoma iš knygų arba iš dar gyvųjų prisiminimų ir jų pasakojimų.

Pažiūrėkim televizorių, paklausykim radijo, paskaitykim laikraščius ir pamatysim, kad jausmai ir įvykiai kartojasi, tik gyvenimiškos situacijos keičiasi. Kiek gimdyvių neaugina, pameta, išsižada, nužudo savo išnešiotus, tik ką gimusius vaikučius. Atsirado taip vadinamos „surogatinės motinos“ sąvoka. Kiek Motinų augina kitų pagimdytus kūdikius, kiek „gegučių“ vaikus palieka auginti kitiems? Ar tai ne šiandieninė tematika? Keičiasi tik istorinės aplinkybės, o žmonių tarpusavio santykiai kaip anksčiau, taip ir dabar buvo ir yra sudėtingi, nors daug kas juose keitėsi...

Per praėjusį laikmetį iš dalies pakito žmonių mąstymas, jų žodynas... Anais laikais gūdžiame kaime apie meilę mažai buvo kalbama, nors mylima buvo taip pat, kaip ir dabar. Ji buvo jaučiama širdimi ir kūnu. Žmonių moralę ir dorą laikyseną nuolatos sekė ir stengėsi palaikyti ir išsaugoti Bažnyčia. Tada ir meilės sąvoka buvo visai kitokia, ji buvo daugiau siejama su šeima ir pareiga prieš žmogų ir Dievą, o ne taip, kaip dabar, kai žodis meilė dažnai prilyginama žodžiui „seksas“. Nors tai daugiaprasmis žodis, bet daugelis jį supranta vienareikšmiškai. Anksčiau moteris ar mergina buvo apibūdinama visai kitais epitetais: graži, žavi, liemeninga, straina, gundanti, jaudinanti, lyg kraujas su pienu ir t.t... O dabar pasidarė tik seksuali ...

– Esate sakęs, kad užaugote skaitydamas klasikinę literatūrą. Jus mokykloje lietuvių kalbos mokė poetas Stasys Anglickis. Kaip vertinate šiandieninę prozą ir jaunųjų autorių žodį? Iki Jūsų kalbos grožio jiems dar labai toli, o gal ir nepasiekiama...

– Esu dėkingas „Likimo upės“ redaktorėms Giedrei Kmitienei ir Bronei Balčienei, suredagavusioms knygos tekstą. Ypač už tai, kad jos „sulietuvino“ aprašomąją knygos teksto dalį, o veikėjų kalbą, mano prašymu, paliko beveik tokią, kokią buvau parašęs.

Giliu mano įsitikinimu, mūsų senolių, ypač kaimo žmonių, kalba yra tarsi gėlas šaltinio vanduo su visais jo turimais mineralais, o išgryninta kalba pasidaro tik kaip destiliuotas vanduo, kaip cheminis H2O produktas. „Kas galėtų nustatyti, kur ir kokios tų leistinų ar būtinų kalbos taisymų ribos? Ar mes ne per daug sterilizuojame savo kalbą, prarasdami jos istoriškumo spalvas?“ – klausia profesorė Elena Nijolė Bukelienė minėtoje knygoje.

Tačiau yra ir kitas aspektas... Vyresnio amžiaus žmonės, išaugę ant žemės, dirbę sunkius ūkio darbus ir pergyvenę karus ir visokiausius gyvenimo nepriteklius, skaitydami „Likimo upę“ prisimena, tarsi iš naujo pergyvena, protu ir širdimi perjaučia anų laikų prakaito skonį ir kvapą, džiaugiasi, kad atsiradus techninėms naujovėms sumažėjo sunkaus fizinio darbo...

O didelė dabartinio jaunimo, užaugusio ant miesto bruko, norinčio lengvai dirbti, bet greitai praturtėti, dalis vargiai ar benori skaityti knygas apie senų laikų vargus ir rūpesčius... Knygų vietą dažniausiai užima kompiuteris ir kiti kūną ir protą nevarginantys užsiėmimai...

– Įdomu, kad kalbos grožiu žavisi ir žmogaus gyvenimo psichologinius atspalvius puikiai jaučia žmogus „iš technikos pasaulio“...

– 2005 metais buvau priimtas į Rašytojų sąjungą. Po knygos išleidimo jau buvo praėję dveji metai. Man ypač įsiminė priėmimo procedūra... Rekomendacijas parašė rašytojai Vytautas Girdzijauskas, vertėja ir redaktorė Bronė Balčienė, ir profesorė Elena Bukelienė.

Skaitant rekomendacijas komisijos nariai šnekučiavo tarpusavyje, kiti skaitinėjo knygos viršelio nugarinį puslapį ir, pakraipę galvą, matyt nustebinti to puslapio turinio, dar pavartę knygą perdavinėjo „Likimo upę“ iš rankų į rankas. Atrodė, kad šią knygą, kaip ir jos autorių, jie mato pirmą kartą. Labiausiai juos stebino, kaip ši nematyta „asaba“ iš technikos pasaulio, kaip koks „Pilypas iš kanapių“ braunasi į jų šventai išpuoselėtą literatūros daržą.

Tačiau svarbu ne tai. Laikui bėgant supratau, kad mano parašytas knygas dažniausiai pirmos perskaitydavo rašytojų žmonos, o patys rašytojai galbūt skaito tik knygas perskaičiusių žmonų įtakoje. Patys rašytojai mano knygų turinio, stiliaus bei meninio lygio atžvilgiu liko tylūs ir išdidžiai orūs...

– Dažnai apsilankote Akmenaičiuose (Šiaulių rajone), savo gimtajame kaime, lankote artimųjų kapus Micaičių kapinėse. Kokios mintys užplūsta? Gal jos vėl dėliosis į naujas knygas? Gal suguls į prisiminimų puslapius? Juk ne viskas dar išsakyta ir pasakyta romanuose...

– Anksčiau dažniau, dabar rečiau apsilankau Micaičiuose, kurių kapinėse palaidota mano mama. Lankydamas mamos kapą aplankau ir buvusius, dar gyvus, Akmenaičių žmones, gyvenančius Micaičiuose, nes Akmenaičių kaimo prie Ventos jau nebėra. Kaimo vietoje – plynas laukas, kuriame švilpauja vėjas, užkliūdamas tik už kryžių ir medelių buvusiose kaimo kapinaitėse ir už paminklinio kryžiaus kaimui ir jo gyventojams, pastatytame buvusių ir čia gyvenusių kaimo žmonių atminimui, kelių sankirtoje, kažkada buvusiame mano šeimos ūkio lauke, kuriame dabar darbuojasi jau kitas ūkininkas.

Daug Akmenaičių kaimo žmonių likimų drauge su visos Lietuvos gyvenimo įvykiais nuplaukė „Likimo upe“ į Baltjūres. „Likimo upėje“ aprašytas vos ne šimtmečio kaimo paprastų žmonių gyvenimas. Knyga – tai mažo Lietuvos kaimelio svarbiausių įvykių kronika, tarsi šeimininkės nuo šviežio pieno nugriebta grietinė ir suspaustas sūris.

Apsilankant šiame plyname lauke širdį suspaudžia vaikystės prisiminimai... Mintyse matau buvusias kaimynų gyvenvietes, pasikalbu su kaimynais, prisimenu, kaip jodamas į Ventą maudyti arklių, arkliui suklupus nukritau į griovį, kaip su tėvu leidom sulą iš beržų, kaip Satkauskų kalvėje žaizdre kaitinau ir bandžiau pailginti adatą mamos siuvamai mašinai „Singer“, kaip Gricius paskleidė gandą kaime, kad turi aparatą reumatui gydyti, kaip bandė išgydyti, išvaryti reumatą iš senosios Kučinskienės kojų su išimtu iš sudaužyto rusų tanko elektriniu magnetu, pritaisytu prie rankinio suktuvo... Įdavęs senutei vieną laidą į ranką, o kitu apvyniojęs senutės kojas pradėjo sukti... Senutė, nukrėsta elektros srovės, baisiai klykdama griuvo, o po to, vaikščiodama pas kaimynus, keikė Gricių pikčiausiais žodžiais: „Kad aš tokio durniaus kada beklausyčiau“...

Kalvėje sumeistravau mažytę „garo“ mašinėlę. Pučiant į vamzdelį sukdavosi smagratis... Mokyklai tai buvo vaizdo priemonė... Negi dabar viską beprisiminsi... O ir kam tai bus įdomu skaityti? Tai liko už „Likimo upės“ krantų, jos senvagėse... Minčių būna visokių... Ar jos bus įgyvendintos, nežinau...

– Esate Lietuvoje žinomas bitininkas, kartą prasitaręs, kad „bitės traukia kaip ugnis – dinamika, judesiu, šiluma (...) Norom nenorom pradedi į jas žiūrėti kaip į protingus gyvūnėlius, kartais net imi tikėti, kad tai skraidantys mažyčiai žmogeliukai. Bičių šeima – protingos demokratijos pavyzdys. Žmonės nesugeba įgyvendinti tokios demokratijos.“ Iš kur toji bitininkystė? Kiek ji siejasi su rašytojo kūryba?

– Mažas būdamas stebėjau, kaip bitininkavo tėvas ir mama, o tėvui mirus (man jau buvo 12 metų), pradėjau padėti bites žiūrėti mamai. Perskaičiau profesoriaus Jono Kriščiūno knygą „Bitininkystė“ ir susižavėjęs bičių gyvenimu susirgau bitininkystės liga.

Diagnozė atsinaujino baigus aukštuosius mokslus ir tęsiasi iki šių dienų. Su rašytojo kūryba ji siejasi tiek, kad išėjęs į pensiją vasaros metu turiu daug darbo bityne, o žiemą, turėdamas laisvo laiko, kai niekas netrukdo, galiu rašyti. Apie bites esu parašęs keletą straipsnių į periodinę ir bitininkų spaudą.

Ne kartą kilo minčių bičių šeimos gyvenimą palyginti su žmonių valstybės gyvenimu, panagrinėti, kuo tie gyvenimai panašūs ir kuo jie skiriasi? Nors atskiros bitės gyvenimas labai trumpas, bet bičių, kaip biologinės rūšies, amžius siekia priešistorinius laikus. Bites ir žmones sieja panašūs charakterio bruožai: godumas, kolektyvinis darbo ir savisaugos jausmas, darbštumas, atsidavimas savo šeimai, darbų pasiskirstymas šeimos viduje ir kt. Savita bičių „demokratija“, paremta šeimos struktūra ir biologiniais instinktais... Bitės – visos už vieną, o viena už visas... O pas žmones kaip? Yra apie ką susimąstyti...

Kol esam gyvi, apie daug ką pagalvojam, kai ką ir padarom, bet daug ką paliekam kitai dienai. Mintys, kol jos neužrašomos ar kitaip neįdaiktinamos, savaime išnyksta ir nepalieka pėdsako... Gal palaukim rytojaus, pažiūrėkim, kiek jėgų ir minčių atneš mums naujas auštantis rytas, gal kokia nors mintis taps kūnu...

A. ČEPULIO asmeninio albumo nuotr.

Apolinaro Čepulio romanuose vaizduojami įvykiai aktualūs ir šiandienos skaitytojams.