Naujausios
Pagerbtas kalbininkas Albertas Rosinas
Giriškių kaime (Šaukėnų seniūnija, Kelmės rajonas) atidengtas atminimo akmuo prieš trejetą metų mirusiam žymiam kalbininkui, baltistui, profesoriui Albertui Rosinui. Šiame kaime, kurio dalis anksčiau buvo vadinama Pajuodupiu, A. Rosinas gimė ir augo, baigė Šaukėnų vidurinę mokyklą.
Išvykęs studijuoti į Vilnių ir vėliau, tapęs garsiu mokslininku, Albertas Rosinas niekuomet nepamiršo savo tėviškės ir Šaukėnų krašto. Savojo kraštiečio nepamiršta ir šaukėniškiai.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
„Dainuodavome užlipę ant žaiginio“
Į Alberto Rosino tėviškę paminėti profesoriaus mirties trečiųjų metinių ir atidengti paminklinio akmens būrelis šaukėniškių ir svečių simboliškai patraukė su daina.
Prisiminimais apie A. Rosiną dalijosi jo artimieji.
A. Rosino našlė Gražina Rosinienė sakė, jog daina ją labai sujaudino, nukėlė į jaunystę.
„Mudu su Albertu dainuodavome užlipę ant žaiginio. Dažniausiai – pavakary, saulei leidžiantis. Dainuodavome įvairias dainas: ir liaudiškas, ir studentiškas, ir net arijas iš operų“, – sakė G. Rosinienė.
Moteris prisiminė ir savo anytą Oną Rosinienę – jautrią, švelnią, mylinčią. O kaip ji laukdavo savo vaikų, marčių, žentų ir vaikaičių! Su didžiausiu džiaugsmu sugrįžusius pasitikdavo, ne su mažesniu liūdesiu išlydėdavo.
Savo kelionę į jaunystę Gražina Rosinienė baigė vyro eilėraščiu, parašytu 1957 metais išvykstant iš savo gimtųjų namų į Vilnių studijuoti.
Albertas Rosinas niekuomet nepamiršo savo tėviškės, krašto, kuriame užaugo. Kai tik galėdavo, apsilankydavo.
Profesoriaus prisiminimai apie Pajuodupio kaimą išlikę jo paties redaguotoje knygoje „Vailoko, Giriškių, Giriškiukų, Akliuko, Galvydiškės nykstantys kaimai“, filme „Šaukėnų seniūnijos nykstantys kaimai. Vailoko ir Giriškių kaimai“.
„Mas padarysma“
Alberto Rosino brolis Antanas dėkojo visiems, kurie šioje erdvėje paskleidė didelę kultūrinę ir dvasinę dovaną, įprasmino mielo ir brangaus žmogaus vardą.
Antanas Rosinas prisiminė savo mamos juokavimus, jog brolis gimęs drąsus ir tvirtas vyras, kuris, jei tik būtų mokėjęs kalbėti, būtų išrėkęs "Valgyti!“ arba, tiksliau – žemaitiškai „Ėsti!“ Džiaugėsi ir senasis Rosinas, jog gimus sūnui, bus kam į plūgą kibti.
„Aš buvau kur kas silpnesnis. Bet abudu kibome į gyvenimą. Albertas mane prie savęs tarsi prisirišo. Jei reikėdavo ką padaryti, už abu atsakydavo: „Mas padarysma.“ Turėjome dvitraukį pjūklą, arklą. Net mokykloje su Albertu buvome abiejų kraštų krepšinio puolėjai, abu literatai“, – sakė A. Rosinas.
Antanas Rosinas prisiminė, jog jo su broliu vaikystės laikais augusi ta pati liepa. Ir dabar, kaip ir prieš keletą dešimtmečių, tarp didžiulio medžio šakų įtaisyta bičių gaudyklė, kabo "smūtkelis", prieš kurį ir Rosinai, ir kaimynai kilnodavo kepures.
Nuo literatūros – prie kalbos
Antano Rosino teigimu, jo brolis Albertas studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros į Vilnių išvyko labiausiai įtakojamas mokytojos Venclovaitės.
Albertas Rosinas labai domėjosi žmonių pasakojimais, prisiminimais, kalbomis, žodžiais, daiktais. Todėl nenuostabu, kad vieną vasarą nusprendė pereiti tik prie kalbos studijų.
Kaimynystėje gyvenęs senasis Jokūbas Liutkus, tarp skudurų gulėdamas ir nežinia su kuo kalbėdamasis, į lubas žiūrėdamas, daug įdomių sakinių sudėliodavo.
Antanas Rosinas prisiminė, jog brolis ne vieną sakinį užrašęs nuvežė į universitetą. Tarp išskirtinių sakinių buvęs ir maždaug toks: „Ty prakeiti švilpia visas muna vyšnias nuknisa.“
„Albertas ilgai džiaugėsi švilpius atradęs, tvirtino Pegaso daugiau nebegaudysiąs, o užsiimsiąs rimtomis kalbos studijomis. Brolis mąstė logiškai, buvo labai valingas. Bet aš jį vadinu mokslo kankiniu. Albertas nesižvalgė į šonus, ėjo savo keliu. Jam buvo nusispjauti į visokius komunizmo statymus. Nors ideologai broliui bandė pakenkti, jis sugebėjo tapti tikrai rimtu mokslininku“, – sakė Antanas Rosinas.
Dešimt monografijų
Kalbininkas, filologijos mokslų habilituotas daktaras, profesorius Albertas Rosinas apdovanotas Lietuvos mokslo, Jono Kazlausko, Kazimiero Būgos premijomis.
Išleido dešimt monografijų. Svarbiausi darbai – apie lietuvių bendrinės kalbos įvardžių semantinę struktūrą, baltų kalbų įvardžius ir jų morfologijos raidą, latvių kalbos daiktavardžio linksniavimo sistemą, Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinę ir morfologinę struktūrą. A. Rosinas parengė 1-5 tomus P. Skardžiaus, 1-2 tomus J. Kazlausko rinktinių raštų.
Dėstė Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialo Kalbų katedroje, (1983–1989 metais buvo katedros vedėjas), nuo 1989 metų – Vilniaus universitete (1990-1996 metais – Baltų filologijos katedros vedėjas). Septynerius metus (1990-1997) vadovavo Lietuvių kalbos draugijai, 1992-1998 metais – Vasltybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas.
1969 metais apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – dr.) disertaciją „Lietuvių ir kitų baltų kalbų gimininiai įvardžiai. Daryba ir linksniavimas“, 1984 metais – daktaro (dabar – habil. dr.) disertaciją „Baltų kalbų įvardžiai: sinchronija ir diachronija“.
Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose Albertas Rosinas paskelbė apie 80 straipsnių istorinės ir lyginamosios gramatikos klausimais, periodiniuose leidiniuose rašė lietuvių kalbos ugdymo ir kultūros temomis (apie 100 straipsnių), redagavo mokslo darbus. Buvo tarptautinio lingvistinio žurnalo „Baltistica“ redaktorių kolegijos narys.
Autorės nuotr.
TĖVIŠKĖ: Žymaus kalbininko Alberto Rosino tėviškę mini paminklinis akmuo, kurį atidengė jo sesers Zuzanos sūnus Valdas Navickas ir pusbrolis Robertas Atkočaitis.
BROLIS: Prisiminimais apie Albertą Rosiną dalijosi jo brolis Antanas.
SUGRĮŽIMAS: Į A. Rosino tėviškę būrelis šaukėniškių ir svečių simboliškai atkeliavo su daina.
ATMINTIS: „Istorija ir žmonių atmintis išsaugojo labai brangų Alberto Rosino vardą“, – sakė Šaukėnų kraštotyros muziejaus muziejininkė Elena Burdulienė.