Pagarbos duoklė išskirtinio talento dailininkui

Leo­no Ka­ra­liū­no parengta knyga apie Adomą Varną.
Gruodžio 7 d. šurmuliavo Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Vilniuje. Čia rinkosi joniškiečiai ir kultūros gerbėjai, nekantriai laukiantys susitikimo su Leonu Karaliūnu ir jo darbais, skirtais kraštiečio dailininko Adomo Varno (1879–1979) gimimo 145-osioms gimimo metinėms. Buvo pristatytos L. Karaliūno parengtos knygos „Adomo Varno Lietuvos kryžiai 1921–1926“ (2023) ir „Lietuvos dailės patriarchas Adomas Varnas: gyvenimo faktai ir kūryba“ (2024), parodytas jo režisuotas dokumetinis filmas apie A. Varno gyvenimą ir kūrybą.

 

L. Karaliūnas – Joniškio Garbės pilietis, šio krašto kultūrinio paveldo puoselėtojas ir mecenatas, savo lėšomis išleidęs 29 knygas, sukūręs 7 dokumentinius filmus, įkūręs pirmąjį Lietuvoje krepšinio muziejų. Į susirinkusius kreipėsi filmą įgarsinęs legendinis diktorius, gražiausio balso savininkas Juozas Šalkauskas, skambėjo Vilniaus mokytojų namų romansų ansamblio „Juodoji rožė“ dainos. Bibliotekoje surengta joniškietės dailininkės Ilonos Bulytės-Čeilutkienės piešinių, kuriais iliustruotos abi knygos apie A. Varną, parodėlė.

Buvo sunku patikėti, kad solidžios ir geros poligrafinės kokybės knygos išleistos ne didmiestyje, bet keli šimtai kilometrų nuo Vilniaus esančiame šiaurės Lietuvos mieste privataus asmens – L. Karaliūno – iniciatyva. Tai unikalus atvejis dailės knygų leidyboje, kuris vertas visokeriopos pagarbos.

Rengti knygas apie Adomą Varną – didelė atsakomybė. Jis – vienas žinomiausių visų laikų Lietuvos dailininkų – tapytojas, grafikas, scenografas, taikomosios dailės kūrėjas, sulaukęs šimto metų, pergyvenęs karus ir negandas, simboliškai sujungęs tėvynės ir Lietuvos išeivijos meninį gyvenimą.

Savo universalia ir įvairiapuse kūryba menininkas gerokai pastūmėjo tam tikras dailės rūšis ir žanrus. Jo kūryba, net nebūdama labai moderni ir nelaužiusi meno taisyklių, buvo reikšminga, nes atliepė Lietuvos kultūriniams poreikiams.

A. Varnas darė tai, ko labiausiai reikėjo Lietuvos valstybei. Reikėjo pažinti ir ateinančioms kartoms išsaugoti tautodailę, jis piešė ir fotografavo kryžius. Jaunai Lietuvos Respublikai reikėjo savų pinigų, jis juos projektavo ir prižiūrėjo spausdinimą Čekoslovakijoje, dalyvavo pašto ženklų ir kortų projektavimo konkursuose, juose pelnė aukštas vietas.

Reikėjo savos taikomosios grafikos ir scenografijos, jis apipavidalino leidinius ir spektaklius, piešė karikatūras. Reikėjo lietuviškų profesinių terminų, jis dalyvavo Jono Jablonskio sudarytos terminijos komisijos darbe. 1920 m. Kaune buvo Lietuvių meno kūrėjų draugijos organizatorius ir pirmininkas. Dėstė Kauno meno mokykloje, paskelbė dailės kritikos straipsnių, dalyvavo Čiurlionio galerijos steigimo komisijoje. Tai tik dalis jo įvairiapusės veiklos, nes viską sunku išvardyti.

„Adomo Varno Lietuvos kryžiai, 1921–1926“

Adomas Varnas vienas pirmųjų įžvelgė kryždirbystės, kuri smarkiai nyko, unikalumą. Tai, kad Lietuvos kryždirbystė 2001 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – ir A. Varno, pradėjusio piešti ir fotografuoti kryžius dar 1905 m., nuopelnas. Dailininkas aktyviai populiarino kryžius tarpukario Lietuvoje. 1928 m. jis su generolu Vladu Nagevičiumi organizavo akciją „Kryžiai – Lietuvos 10-mečio jubiliejui“, įtvirtinusią kryžių kaip lietuvių tautinio tapatumo simbolį. Tarpukariu sukaupti A. Varno kryžių fotografijų ir negatyvų rinkiniai iki šiol yra svarbus XIX a. ir XX a. pirmos pusės kryždirbystės tradicijų tyrimo šaltinis.

Prie 1926 m. A. Varno išleistų dviejų tomų albumo „Lietuvos kryžiai“ vis grįžta kryždirbystės tyrėjai. Abu tomai buvo parengti 100 egz. tiražu rankų būdu ir A. Varnas vis pasvajodavo juos pamatyti išleistus. Deja, svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Vis dėlto albumą su naujais moksliniais tekstais pirmieji išleido ne lietuviai, bet lenkai. 2005 m. Poznanėje pasirodė knyga „Adomas Varnas: krzyze litewskie“ (sudarė Joanna Ostaszewska-Nowicka, II leidimas – 2010).

L. Karaliūno knyga „Adomo Varno Lietuvos kryžiai, 1921–1926“ taip pat priklausytų A. Varno palikimo populiarinimui ir jo vizijos pamatyti kryžių albumą išleistą įgyvendinimui. Horizontalus formatas kiek primena 1926-ųjų leidinį, tačiau jis netapatus A. Varno originalui. Tai greičiau albumo transformacija, kurioje panaudotos kai kurios 1926 m. A. Varno leidinio nuotraukos ir ankstesnę medžiagą papildantys originalūs tekstai lietuvių ir anglų kalbomis.

Įvadinėje dalyje randame glaustą informaciją, kurią reikėtų žinoti apie A. Varno darbus kryždirbystės srityje. Prisimenami ir kiti kryžius populiarinę asmenys: Mykolas Brenšteinas, Antanas Jaroševičius. Pristatoma 1924 m. A. Varno kryžių nuotraukų paroda Žemės ūkio rūmuose Kaune ir 1926-ųjų kryžių fotografijų paroda Čiurlionio galerijoje, taip pat 1925 m. tarptautinė dekoratyvinio meno ekspozicija su kryžių nuotraukomis ir lietuvių etnografiniais dirbiniais Moncoje (Italija), kurią įrengė A. Varnas. Albumą pagyvina Ilonos Bulytės-Čeilutkienės iliustracijos, sukurtos pagal dailininko kryžių nuotraukas.

„Lietuvos dailės patriarchas Adomas Varnas: gyvenimo faktai ir kūryba“

Adomas Varnas – išskirtinai spalvinga figūra, teikianti daug įdomios medžiagos knygos autoriui. Jis vertas ne tik dokumentinių, bet ir vaidybinių filmų ar romano. Pirmiausia dėl asmeninių charakterio savybių. Ko verta jo išraiškinga povyza ir tikro idealisto, romantiko, kovotojo charakteris. Tauri asmenybė, patriotas, mylintis ir tarnaujantis savo kraštui. Buvo individualistas, neįsitraukė į bohemos gyvenimą. Daug matė ir patyrė krimtęs mokslus ir gyvendamas įvairiose valstybėse: Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje.

Intriguoja ir asmeninis dailininko gyvenimas – vaikystė, ankstyva tėvo netektis, gyvenimo kelią lėmusios moterys: motina Pranciška, seserys, pirmoji žmona Margarita Rikkers, duktė Rasa Rikkers, antroji žmona Marija Kuraitytė-Varnienė. Nuotykių romano verti epizodai apie A. Varno bėgimą nuo žandarų, šuolį iš traukinio, gyvenimą su svetimais dokumentais užsienyje. Ir dar meilė. Skirdamasis su pirmąja žmona, A. Varnas pareiškė: „Negaliu išlaikyti šeimos, turiu rinktis tarp šeimyninio gyvenimo ir meno. Renkuosi meną.“ Skamba idealistiškai, tačiau tikrovėje jautrus menininkas turėjo kentėti išgyvendamas šeimos griūtį.

Produktyviausia ir brandžiausia A. Varnui buvo buvo XX a. pirmoji pusė. Jo realistinę kūrybą palytėjo simbolizmas, modernas, po Pirmojo pasaulinio karo – realizmas su art deco priemaiša. Dailininkas buvo aktyvus, dažnai rengdavo asmenines parodas, jo užrašuose randame, kad grįžęs atostogų vasarą tėviškėje sukurdavo po 50 paveikslų. Į lietuvių dailės parodas atsiųsdavo iki pusšimčio ir daugiau darbų. Kūriniai turėjo neblogą komercinį pasisekimą, todėl Lietuvių dailės draugija prašė leisti paveikslus reprodukuoti kaip atvirukus.

Vis dėlto dėmesio A. Varno kūrybai ir asmenybei trūksta, o L. Karaliūno leidinys kompensuoja šią stoką. Sovietmečiu A. Varnas nebuvo pakankamai vertinamas kaip emigrantas, tačiau nepateisinama, kad nepriklausomoje Lietuvoje jis dažnai pristatomas tik kaip kryždirbystės populiarintojas ar Marijos Montesori auklėjimo sistemos šalininkas.

Knygos sudarytojas ir teksto autorius L. Karaliūnas įvade teigia, kad jo tikslas ne detaliai aprašyti A. Varno gyvenimą ir kūrybą, bet papasakoti ją vaizdais. Gausi ir kokybiška iliustracinė medžiaga, atliekanti pasakotojo vaidmenį, skiria šį leidinį nuo iki šiol pasirodžiusių. Pirmiausia jį lyginame su 1998 m. išleista Zitos Žemaitytės monografija apie A. Varną, kuri turėjo gana kuklų apdarą, nes pasirodė tada, kai Lietuva dar negalėjo sau leisti solidžių, kokybiškai iliustruotų leidinių.

L. Karaliūno knyga – visai kitokia, gražiai sumaketuota ir išleista. Makete gražiu ritmu kaitomos skirtingo dydžio dokumentinės nuotraukos, jas pagyvina Ilonos Bulytės-Čeilutkienės iliustracijos ir A. Varno kūrinių reprodukcijos. Tarp dokumentinių nuotraukų nemažai tokių, kurios publikuojamos pirmą kartą.

Monografija įvardyta albumu, tačiau greičiau tai mišraus žanro leidinys tarp knygos ir albumo, kuriame medžiaga išdėstyta chronologiškai, pagal temas: vaikystės ir studijų metai, gyvenimo kelionės, grįžimas į Lietuvą, kryžių fiksavimo ir populiarinimo metai, dalyvavimas pinigų, pašto ženklų ir kortų projektavimo konkursuose, dekoratyvinio meno paroda Moncoje, kūryba (portretai, peizažai, scenografija, grafika, karikatūros, nuotraukos), montesorinis judėjimas Lietuvoje.

Atskirame skyriuje aptariama 1938 m. individuali paroda Joniškyje, kurioje dalyvavo daug garbingų svečių, o reikšmingiausią vietą užėmė dailininko motina. Teminiai tekstai tikslingai eina greta nuotraukų ir kitų iliustracijų. Siekiant informatyvumo, publikuojamos ir istorinių asmenų, apie kuriuos kalbama, nuotraukos. Gale pateikiamas katalogas (darbai Nacionaliniame Čiurlionio muziejuje), respublikinio tautodailės konkurso A. Varno premijai laimėti medžiaga.

Jei skaitytojai nori trumpiausiu būdu gauti visą informaciją apie A. Varno asmenybę ir kūrybą, tai būtent tokiems vartotojams skirtas šis leidinys. Surinkta medžiaga padės joniškiečiams geriau pažinti savo kraštietį, taip pat pasitarnaus platesnei visuomenės daliai, ypač besimokančiam jaunimui.

Ne mažiau vertingas ir pusantros valandos trukmės dokumentinis filmas „Lietuvos dailės patriarchas Adomas Varnas: gyvenimo faktai ir kūryba“, kuriam scenarijų parašė Leonas Karaliūnas (operatorius Ričardas Norkus). Per visą filmą mus lydi nuostabus Juozo Šalkausko balsas.

Jame nuosekliai apžvelgiamas dailininko gyvenimo kelias ir kūryba. Į filmo kūrimą įsitraukė daug iškilių Lietuvos specialistų (istorikų, muziejininkų, krašto istorijos žinovų), kurie savo komentarais ir pasidalintomis žiniomis suteikė svorio istoriniam pasakojimui. Žiūrėdamas filmą ir girdėdamas originalų A. Varno balso įrašą pasijunti tarsi keliautum Lietuvos istorijos labirintais. Suprantamas filmo autoriaus entuziazmas populiarinti A. Varno kūrybą ir paskleisti plačiau jo biografijos faktus.

Artėja A. Varno jubiliejinis 150-asis gimtadienis. Norėtųsi tikėti, kad L. Karaliūno leidiniai ir dokumentinis filmas pasitarnaus tolesniems šio universalaus menininko, tiesiog renesansinės mąstysenos figūros palikimo tyrimams.