Padėjo mažyliams išvysti pasaulio šviesą

Laiš­kas „Ato­lan­koms“

Pa­dė­jo ma­žy­liams iš­vys­ti pa­sau­lio švie­są

Aku­še­rių aku­še­rei Pran­ciš­kai Kau­py­tei (1925-2016) at­mi­nti

2016 m. va­sa­rio 3 d. mi­rė šiau­lie­tė Pran­ciš­ka Kau­py­tė, gar­bin­ga ir daug nu­si­pel­niu­si Šiau­lių mies­tui per sa­vo 91 me­tų am­žių. Tai bu­vo pro­fe­sio­na­li me­di­kė-aku­še­rė, su mei­le ir at­si­da­vi­mu paau­ko­ju­si 48 me­tus Šiau­lių gim­dy­mo na­mų pa­cien­tėms, vi­sų mei­liai va­di­na­ma Pra­nu­te.

Pra­nu­tė gi­mė 1925 m. sau­sio 22 d. Gai­liū­nų vnk., Šiau­lių vals­čiu­je. Tė­vai An­ta­nas Kau­pis (1874-1949) ir Apo­lo­ni­ja Če­pai­tė bu­vo ūki­nin­kai. Jie tu­rė­jo 30 ha dir­ba­mos že­mės su ge­rai su­tvar­ky­ta so­dy­ba. Be­veik vi­si tro­be­siai bu­vo nau­ji, sta­ty­ti po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro vie­toj per ka­rą su­de­gu­sių. Se­nam so­de bu­vo iš­li­ku­sios ke­lios la­bai aukš­tos kriau­šės, dar XIX šimt­me­ty­je so­din­tos. Taip pat iš­li­ko ke­le­tas se­nų obe­lų ir di­džiu­lis kle­vas, jo sto­ra­me ka­mie­ne bu­vo daug dre­vių, ku­rias mė­go vo­ve­rės. Ša­lia to kle­vo bu­vo vyš­ny­nas, o prie na­mo pa­ra­di­nių du­rų – dar­že­lis ,,kliom­ba“ ir ta­kai su gė­lė­mis ša­lia. Ant­ras di­des­nis dar­že­lis bu­vo na­mo prie­ša­ky­je. Aly­vų ir jaz­mi­nų krū­mai šį dar­že­lį sky­rė nuo kie­mo, o aka­ci­jų gy­vat­vo­rė – nuo so­do. Kie­mo vi­du­ry bu­vo dar vie­nas gė­ly­nas, ap­va­li ,,kliomba”, ku­rioj nuo pa­va­sa­rio iki ru­dens šal­nų žy­dė­da­vo gė­lės. To­kioj gra­žioj ap­lin­koj tė­vų my­li­ma au­go Pra­nu­tė.

Na­muo­se jos pir­ma­sis mo­ky­to­jas drau­ge su bro­liu Vla­du bu­vo dė­dė Ka­zi­mie­ras Če­pas (1896-1937). Bū­da­ma pen­kių me­tų jau mo­kė­jo skai­ty­ti, ra­šy­ti ir arit­me­ti­kos. To­liau mo­kė­si Ver­bū­nų pra­džios mo­kyk­lo­je, o bai­gu­si ją moks­lus tę­sė Šiau­lių mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je. Abi­tū­ros eg­za­mi­nus iš­lai­kiu­si la­bai ge­rais pa­žy­miais, įsto­jo į Kau­no aku­še­rių mo­kyk­lą, ku­rią bent du kar­tus tu­rė­jo pa­lik­ti ir su­grįž­ti į tė­viš­kę: pir­mą­syk 1943 m. ru­de­nį mo­kyk­lo­je už­si­krė­tu­si gelt­li­ge (he­pa­ti­tu A), ant­rą­syk 1944-1945 m. žie­mą slau­gy­ti dė­mė­tą­ja šil­ti­ne ser­gan­čią Mo­ti­ną. Nuo šios li­gos Mo­ti­na mi­rė. O Pra­nu­tė slau­gy­da­ma ją neiš­ven­gė dė­mė­to­sios šil­ti­nės už­kra­to ir vos li­ko gy­va. Po sun­kios li­gos at­si­ga­vu­si vėl sėk­min­gai mo­kė­si Kau­no aku­še­rių mo­kyk­lo­je. 1946 m. šią mo­kyk­lą bai­gė su aku­še­rės dip­lo­mu. Tais pa­čiais me­tais, at­li­ku­si pra­kti­ką Kau­no m. kli­ni­ko­se, pra­dė­jo dirb­ti Šiau­lių m. gim­dy­mo na­muo­se ir juo­se iš­dir­bo 48 me­tus.

Už ge­rą dar­bą bu­vo įver­tin­ta ne vie­nu me­da­liu, pa­gy­ri­mo raš­tu, ke­lia­la­piais į ku­ror­tus So­vie­tų Są­jun­go­je, da­ly­vau­da­vo pa­žin­ti­nė­se eks­kur­si­jo­se.

Dirb­da­ma Pra­nu­tė bu­vo įtrauk­ta į vi­suo­me­ni­nę veik­lą, iš­rink­ta į so­vie­ti­nę Šiau­lių mies­to ta­ry­bą, nors ki­lu­si ne iš ,,liau­dies“ ar dar­bi­nin­kų, bet iš ,,buo­žių“, pa­si­tu­rin­čių ūki­nin­kų šei­mos, ku­ri bu­vo skau­džiai nu­ken­tė­ju­si nuo so­vie­ti­nių oku­pan­tų. Tė­vas mi­ręs Si­bi­ro trem­ty­je, ūkis nu­sa­vin­tas, o so­dy­ba su­de­gin­ta. Ne­pil­na­me­tė se­suo Va­len­ti­na nu­teis­ta pen­ke­riems me­tams sun­kių­jų dar­bų la­ge­ry­je Mor­do­vi­jo­je. Dau­giau kaip me­tus ją iš­lai­kė Vil­niu­je KGB po­že­my­je ir Lu­kiš­kių ka­lė­ji­me. Ne­pa­li­ko Pra­nu­tė sa­vo se­sers ne­lai­mė­je: kas mė­ne­sį va­žiuo­da­vo į Vil­nių, sto­vė­da­vo il­go­je ei­lė­je prie ka­lė­ji­mo su mais­to ry­še­liu se­sei. Vė­liau siun­ti­nė­da­vo il­gai ne­gen­dan­čius pro­duk­tus į Mor­do­vi­ją. To­kia šei­mos is­to­ri­ja ne­lei­do jai kaip sa­va­no­rei iš So­vie­tų Są­jun­gos pa­dir­bė­ti Af­ri­ko­je.

1994 m. Pra­nu­tė išė­jo į pen­si­ją. Lais­va­lai­kiu, dar dirb­da­ma, pra­dė­jo teik­ti me­di­ci­ni­nes pa­slau­gas sa­vo dau­gia­bu­čio na­mo kai­my­nams: ma­tuo­da­vo krau­jos­pū­dį, lei­do vais­tus į ve­ną. Tuos pa­tar­na­vi­mus da­rė be­veik iki gy­ve­ni­mo ga­lo, nors jos pa­čios jė­gos men­ko, da­rė­si sun­ku lip­ti aukš­tyn laip­tais, vaikš­čio­da­ma greit pa­varg­da­vo. Bet vis dar bu­vo jud­ri ir sa­va­ran­kiš­ka. Mė­go da­ry­ti ge­rus dar­bus.

O lais­va­lai­kiu va­ži­nė­jo į eks­kur­si­jas, su tu­ris­tų bū­re­lio ,,Žings­niai“ na­riais iš­vaikš­ti­nė­jo miš­kus nuo Šiau­lių iki Kel­mės, mau­dė­si eže­ruo­se, uo­ga­vo, gry­ba­vo. Bu­vo vai­šin­ga, ne­tin­gė­jo reng­ti suė­ji­mus drau­gams sa­vo bu­te, kur bu­vo ne tik val­go­ma, bet ir dai­nuo­ja­ma, ir šo­ka­ma. Daž­nai su bi­čiu­le Eleo­no­ra ir se­se Va­len­ti­na ei­da­vo į mu­zie­jus ir Pa­veiks­lų ga­le­ri­ją žiū­rė­ti nau­jų pa­ro­dų. Mė­go teat­rą, ,,Po­li­fo­ni­jos“ ir ber­niu­kų cho­ro ,,Da­gi­lė­lis“ kon­cer­tus.

2014 m. gruo­džio mė­ne­sį Pra­nu­tė bu­vo pa­gerb­ta ir ap­do­va­no­ta Šiau­liuo­se vy­ku­sio­je Lie­tu­vos Aku­še­rių aso­cia­ci­jos kon­fe­ren­ci­jo­je. Į ją su­va­žia­vo iš Kau­no ir Klai­pė­dos gy­dy­to­jai gi­ne­ko­lo­gai ir dau­gy­bė aku­še­rių, jau­nų ir sen­jo­rių. Gy­dy­to­jai su­pa­žin­di­no da­ly­vius su nau­jau­siais moks­lo iš­ra­di­mais gi­ne­ko­lo­gi­jos sri­ty­je. Po to į sce­ną bu­vo pa­kvies­tos aku­še­rės sen­jo­rės. Be­je, vie­na iš pir­mų­jų ta­me gar­siai skai­to­ma­me są­ra­še bu­vo Pra­nu­tė. Du il­gai su ja dir­bę dak­ta­rai su­grie­bę ją už­kė­lė ant sce­nos. Ten Aku­še­rių aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kės ji bu­vo pri­sta­ty­ta kaip aku­še­rių aku­še­rė, pa­svei­kin­ta ar­tė­jan­čio 90-ojo ju­bi­lie­jaus pro­ga, ap­do­va­no­ta.

Atš­ven­tu­si ju­bi­lie­jų Pra­nu­tė vy­ko į Kau­ną, kad pa­keis­tų lę­šiu­ką aky­je. Jo ne­ga­vu­si, pa­ti vie­na au­to­bu­su grį­žo į Šiau­lius. Lę­šiu­ką pa­ga­liau pa­kei­tė rug­sė­jo mė­ne­sį, ir vis­kas bu­vo ge­rai, kol kar­tą nuė­ju­si į par­duo­tu­vę, kur žmo­nėms lei­džia­ma pa­gu­lė­ti ,,elekt­ri­nė­je“ lo­vo­je (Pra­nu­tė mė­go tą sa­vo­tiš­ką ma­sa­žą), pa­vir­to ir su­si­lau­žė kai­rį­jį šlau­ni­kau­lį. Po sėk­min­gos ope­ra­ci­jos bu­vo per­kel­ta į il­ga­lai­kio gy­dy­mo ir rea­bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nę. Kū­čių va­ka­rą ją iš­ti­ko in­sul­tas. 2016 m. va­sa­rio 3 d. jos gy­vy­bė ty­liai už­ge­so.

Su gau­sia pa­ly­da jos ur­na bu­vo nu­vež­ta į Ku­žių baž­ny­čią. Ge­du­lin­gas mi­šias už Pra­nu­tės vė­lę au­ko­jo nau­ja­sis kle­bo­nas To­mas Rei­nys, bol­še­vi­kų žiau­riai nu­kan­kin­to ar­ki­vys­ku­po M. Rei­nio gi­mi­nai­tis. Pa­lai­do­ta su vi­so­mis re­li­gi­nė­mis apei­go­mis Ku­žių se­no­sio­se ka­pi­nė­se šei­mos ka­pe.

Pra­bė­go vie­ne­ri me­tai, bet jos šei­mai ir ar­ti­mie­siems dar sun­ku su­si­tai­ky­ti su skau­džia ne­tek­ti­mi.

Bro­lis Vla­das KAU­PAS

2017 m., Flo­ri­da, JAV

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Pra­nu­tė Kau­py­tė – gar­bin­ga ir daug nu­si­pel­niu­si Šiau­lių mies­tui pro­fe­sio­na­li me­di­kė.

Pra­nu­tė Kau­py­tė su bro­liu Vla­du Kau­pu Kry­žių kal­ne.