Naujausios
(Pa)vasario pastebėjimai
Edita SŪDŽIŪTĖ
Atkutusi kambario muselė atiduoda pagarbą dangui, kuriame vėl nujaučia (p a) v a s a r į.
Kitoje kranto pusėje mato, kaip ant aukščiausios stogo antenos vis ilgiau nesušalusi (iš)tupi varna. Kaip šaligatvis, lietumi nusilaižęs plikledį, jam įprastu rakursu apžiūrinėja išvirkščiąją trumpėjančių sijonėlių siūlę. Kaip šaltų pelkių paviršiai priglaudžia stogų ir gatvės žibintų atvaizdus, jų nenuskandindami. Kaip priešais esančio namo balkone nepakeitęs pozos peržiemojo pliušinis meškiukas. Kaip jo viengungis šeimininkas išeina parūkyti ir pakalbėti telefonu. Meškiukas telefono neturi, vadinasi, šeimininkas kalbasi ne su juo. Vyras turi dryžuotą chalatą ir kartais balkone drauge rūkančią moterį.
Dienos ilgėja, bet kitame lange naktimis blyksi trumpiausios šventinės dienos girliandų lemputės, matyt, vis dar tikėdamosi sulaukti labai vėluojančio Kalėdų stebuklo.
Namas priešais yra mano priešas – atima galimybę neišeinant iš namų matyti platesnius pavasarėjančio vasario horizontus ir verčia žiūrėti žmonėms į akis. Atstumas neleidžia matyti rainelių spalvos, bet akių dugnas aiškiai matosi.
Kitame balkone matau rūkančią moterį, kuri dundant Naujųjų fejerverkams gosliai bučiavosi. Balkonas buvo tamsus, bet kambary palikta šviesa tapo puikiu jų scenos apšvietimu. Seilių šampanas paliko „Alitą“ be pelno.
Visi, gyvendami tame pačiame fiziniame išmatavime, pelną ir laiką matuoja skirtingai. Nes tas išmatavimas beribis. Toks beribis, kad kartais sunku suvokti, kaip tie žmonės, kurie turi susitikti, neprasilenkia.
Pamazgų spalvos danguje vienas palieka kitą: nuo stogo antenos pakyla varnas, palikdamas varną. Pati kalta, kad ji varna.. Dangus nekaltas.
Nuo varnų žvilgsnis grįžta prie žmonių. Atstumas nedidelis: varnos gyvena ant stogo, žmonės po juo. Man, gyvenančiai priešais, akių maršrutas trumpas ir nekintantis: varnos – žmonės, varnos – žmonės. Toks trumpas ir toks greitas, kad kartais objektai susilieja, sukurdami optinę apgaulę: žmonės – varnos, žmonės – varnos.
Kitame balkone visais metų laikais moteris šluoja. Šluoja dulkes, šluoja lietų, šluoja sniegą, šluoja nieką. Paleidžia viską į orą, nesusemia.
Paauglystėje aš irgi šluodavau, bet susemdavau.. Balkone nieko, išskyrus balandžių išmatas, neatsirasdavo. Kai kitų šiukšlių neturėdavau, jos tapdavo vieninteliu savaime ir lengviausiai atsinaujinančiu būdu papildyti šiukšliadėžę. Nes kieme, prie šiukšlių mašinos, galėdavau sutikti savo meilę. 7 valandą ryto. To pakakdavo, kad išgyvenčiau...iki kito šiukšlių mašinos signalo. Vėliau atsirado konteineriai ir susitikimai tapo nebeprognozuojami. Apeigų neliko.
„- Geriau būtų buvę ateiti tą pat valandą,- tarė lapė.- Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo laimingesnė aš jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų...
- Kas yra apeigos?
- Tai taip pat jau seniai užmiršta sąvoka, – tarė lapė. – Tokia, kurios dėka viena diena skiriasi nuo kitų dienų, viena valanda – nuo kitų valandų.“ (A. de Sent-Egziuperi „Mažasis princas")
Ketvirtajame aukšte žila moteris balkono neturi, bet turi ritualą: kas rytą atvėrusi langą dulkina pagalvę ir palieka ją ant lauko palangės. Kartą pagalvė nukrito ir pataikė tiesiai ant krūmus pjovusio darbininko. Tuo metu tas lenkėsi, viena ranka siekdamas paimti šaką, kitą atmetęs atgal su įjungtu benzininiu pjūklu. Taip ir perskrodė ją, be pasiruošimo ir nusiteikimo. Oras apsipylė pūkų ir plunksnų baltuma. Nuostabiausias reginys: šitiek plunksnų ir jokio kraujo!
Sutemos žmonių akis paslepia už storų užuolaidų prieblandos, šis jų laikas nėra skirtas man. Man lieka tik greta namo žibintų šviesos skylamušiu išgenėti medžių ažūrai, (sn)audžiantys laiką iš sekmadienio į pirmadienį. Kai kitų nelieka, aš lieku. Pati sau.
Naktimis dar šąla, bet dienomis kaip ir mano kambario draugė muselė laiminga atiduodu pagarbą dangui, nes vėl nujaučiu pavasarį – laiką ir pelną. Pelnas šiuo atveju – ne materiali, o dvasinė kategorija, kuri užklumpa mažais ištiktukais: Ak! O! Ah!
Jeigu tu, mielas laike, ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jausti pelną. Ir kuo toliau, tuo laimingesnė aš jausiuos.
2014 m. vasaris
Edita SŪDŽIŪTĖ. Moteris.
Edita SŪDŽIŪTĖ. (S)kristi.