Naujausios
1961 metų lapkritį išvykdamas armijon būtiniausius daiktus susidėjau į tą patį lagaminą, su kuriuo buvau pasiekęs Paryžių. Lagaminas atrodė ne visai įprastai – mat buvau jį apklijavęs aplankytų Prancūzijos miestų herbų ir kitokiais lipdukais. Ištikimas prancūziškos kelionės palydovas lydėjo tik iki pirmo karinio dalinio Baltarusijoje. Lagaminas iškart krito į akį paskutines dienas tarnaujantiems, netrukus demobilizuosimiems kareiviams (dembeliams) – jie jau laukė naujokų, kad tuojau pat geruoju ar ir nelabai geruoju nusavintų patikusį daiktą. Vienas demobilizuojamasis atkišo man neaiškios spalvos ir švaros kuprinę (rusiškai vadinosi veščmešok, atseit daiktmaišis): mainom, nemainysi dabar, tai kitam daliny vis tiek čemodaną iš tavęs atims, ir daiktmaišio gãli nepasiūlyti.
Lagamino buvo gaila. Sarmata prisiminti, kaip idėjiškai reagavau: susijaudinęs pradėjau pamokslą apie sovietinio kario padorumą, garbę... Čia pat buvau apramintas – ir dembelių, ir saviškių. Apsimainėm. Netrukus, kituose daliniuose, kuriuose teko praleisti šiek tiek laiko pakeliui į savosios paskirties dalinį, panašiu būdu mus išvadavo ir iš kitų daiktų (ypač drabužių), kurių kur kas labiau negu mums reikėjo vaikinams, tuosyk baigiantiems stovėti plačiosios tėvynės sargyboje...
Raketų dalinys, kuriame teko tarnauti, buvo įsikūręs Gardino srityje, netoli Smurgáinių (baltarusių kalba Смaргонь [Smargon’]) miesto. Keletą dienų keliasdešimties vyrų iš Lietuvos pulkelis dar laikėmės kartu, vedami į valgyklą ir liepiami dainuoti užtraukdavom Atskrend sakalėlis, bet greitai buvom išskirstyti, didžioji dalis išvežta į kitus pulkus.
Kuopoje, į kurią patekau, pasimačiau besąs vienas lietuvis. Susipažįstam. Pasisakau vardą: Kazỹs. Rusams keistokai skamba antras vardo skiemuo, kaip sunkvežimis ЗИС [ZIS]. Vienas dembelis paskelbia: „Budeš Kostej“. – „Nebudu. U menia jest’ svojo imia...“ [Būsi Kostia. – Nebūsiu. Aš turiu savo vardą. Ar tu norėtum, kad aš tave vadinčiau svetimu vardu?]. Likau Kãzis, su kirčiu pirmame skiemenyje.
Atmintin įstrigo tai, kad kareiviai rusai kitataučius tarpusavy vadino savaip, pravardžiavo. Ukrainiečiai buvo chacholai, Vakarų ukrainiečiai – benderovcai, Vidurinės Azijos tautų atstovai, taip pat azerbaidžaniečiai – čiurkos... Į pribaltus lyg ir kiek pagarbiau žiūrėjo. Tas menkinimas buvo šimtmetinio požiūrio į caro Rusijai priklausiusias tautas atspindys, imperinės rusų ideologijos buitinė apraiška.
Tame pat Smurgainių pulke, tik 2-ame batalione (maniškis buvo 1-as) liko kareiviauti studijų bičiulis iš pedagoginio instituto fizikas Ignas Kundrotas. Iš namų abu buvom pasiėmę aukštojo mokslo baigimo ženklelius (rombus) ir sutarę juos įsisegėm (įsisukom) į kareiviškas palaidines – buvom girdėję, kad sulauksim mažiau patyčių, kaip salagos (pirmamečiai kareiviai), pelnysim daugiau pagarbos. Tikrai. Ne vienas kareivis ir karininkas pasiteiraudavo: „Ką, su aukštuoju išsilavinimu?“ Ženklą segėti niekas nedraudė. Apie karininkus turiu pasakyti, kad daugelis jų buvo gana kultūringi žmonės, jaunesni iš jų baigę aukštąsias karo mokyklas – tą rodė segimi rombai.
Kone visą laiką tarnavau eiliniu kareiviu. Gaudavau tris rublius per mėnesį, buvau sotus ir šiltai aprengtas. (Tuo tarpu Joana – 1961 metų vasarą, Žalgirio mūšio dieną, buvome susituokę, – internatinės mokyklos mokytoja ir auklėtoja, gaudama 50 rublių, vertėsi sunkiau: susimokėjus už butą ne kažin kiek tų rublelių likdavę. Laimė, iki tėvų kaimo, Bubių, buvo netoli...). Tik įpusėjus antruosius tarnybos metus, po keturių mėnesių karininkų kursų Polocke (juos baigėm visi, kurie turėjom aukštąjį arba specialųjį vidurinį išsilavinimą), tapau seržantu (ne karininku, nes kursai suteikė tik atsargos karininko, jaunesniojo leitenanto, laipsnį), rodos, ir algos pridėjo.
Vienas įsimintiniausių įvykių kareiviaujant buvo keli mėnesiai tarnybos Vidurinėje Azijoje. Mat 1962 metų spalio antroje pusėje kilo Karibų krizė, kitaip dar vadinama Kubos raketų krize. Jungtinių Valstijų žvalgyba Kuboje aptiko sovietų įrengiamas raketų bazes ir pareikalavo raketas išsivežti. Sovietų sąjunga savo ruožtu pareikalavo, kad JAV panaikintų savo raketų bazes Turkijoje. Kaip tik tomis dienomis, didžiausios įtampos metu, kai būta prie Trečiojo pasaulinio karo slenksčio, mūsų pulkas gavo įsakymą gabenti savo raketas į Kubą, mat jos buvusios kaip tik tokios, kokių ten reikėję – ilgojo nuotolio.
Į Fidelio Kastro šalį susiruošė pirmasis, maniškis, batalionas. Bet iš jo buvom pašalinti estai, latviai, lietuviai ir žydai – perkelti į antrąjį batalioną. Oficialiai girdėjom paaiškinimą, kad iš į Kubą vyksiančio bataliono iškeliami kareiviai, į armiją paimti iš buvusių vokiečių okupuotų teritorijų. Šiaip ar taip, maniškis, dabar jau antrasis, batalionas sėdom į traukinį ir išriedėjom į rytus, į Astrachanės sritį, išsidėsčiusią prie Volgos žemupio ir Kaspijos jūros. Išsėdę iš traukinio sunkvežimiais dulkėjom per stepes į Kapustin Jarą, kur buvo kosmodromas ir raketų poligonas. Apgyvendinti didžiulėse palapinėse įsitraukėm į manevrus – turėjom pasirengti iššauti savo raketą kažkur į Sibiro platybes. Iššovėm neblogai, buvom įvertinti ketvertu.
Su pirmojo bataliono vyrais susitikom vėl grįžę į Smurgainis. Ką iš jų sužinojom? Buvę aprengti civiliniais kostiumais (karininkai vienõs, kareiviai – kiek kitokios spalvos), susodinti į karinius laivus, triumuose – raketos. Nuplukdyti į Kubą pačios Kubos kaip ir nepamatę: gyvenę kareivinėse, pirmoji sargybos linija buvusi jų pačių, sovietų, antroji, išorinė, – kubiečių. Taip pagyvenę – ir atgal. Tuosyk Trečiojo pasaulinio išvengta...
Antriems kareiviavimo metams einant į pabaigą su Ignu Kundrotu sutarėm prašytis demobilizuojami iki rugsėjo, kad su naujais mokslo metais galėtume pradėti pedagoginius darbus. Išsiaiškinom, kad pulko vadas neturi teisės išleisti mūsų anksčiau, tam reikia divizijos vado įsakymo. Susižinojom, kada divizijos vadas lankysis mūsų pulke. Optimistiškai nuteikė žinia, kad iki karo jis mokytojavęs... Kreipėmės į atvykusį divizijos vadą, aišku, prisiminė ikikarinę pedagoginę jaunystę ir – paskutines rugpjūčio dienas jau leidom namuose.
