Pa­si­kei­tęs me­no kon­teks­tas Šiau­lius nu­stū­mė į pa­­raš­­tes

Pa­si­kei­tęs me­no kon­teks­tas Šiau­lius nu­stū­mė į pa­­raš­­tes

Pa­si­kei­tęs me­no kon­teks­tas Šiau­lius nu­stū­mė į pa­­raš­­tes

Kei­čia­si me­no kon­teks­tas, me­ni­nin­ko sta­tu­sas. Šiau­liai iš la­bai ak­ty­vaus dai­lės mies­to yra at­si­dū­rę pa­raš­tė­se. Apie tai ir kal­bė­jo­mės su Vir­gi­ni­ju­mi KIN­ČI­NAI­ČIU vaikš­ti­nė­da­mi po Dai­lės ga­le­ri­jos sa­les praė­jus ke­le­tui die­nų po tra­di­ci­nės mies­to me­ni­nin­kų pa­ro­dos ati­da­ry­mo.

– Mo­no­lo­go ne­be­bus. Me­no­ty­ri­nin­kai nie­ko ne­be­ga­li pa­sa­ky­ti apie to­kias tra­di­ci­nes pa­ro­das, ka­dan­gi jos nie­kam neį­do­mios me­ni­ne pra­sme, ne­bent so­cia­li­ne, kul­tū­ri­ne, bet ir tai tik kaip eg­zo­ti­ka, – po­kal­bį pra­dė­jo vie­nas įta­kin­giau­sių ir įdo­miau­sių ne tik Šiau­lių – vi­sos ša­lies me­no­ty­ri­nin­kų V. Kin­či­nai­tis.

– Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą atė­jo są­ly­gi­nai ne­daug žmo­nių, pri­si­me­nant, kad per me­ti­nes mies­to dai­li­nin­kų pa­ro­das lūž­da­vo ir sa­lės, ir bal­ko­nas. Ga­le­ri­jos di­rek­to­rė Ro­mual­da At­ko­čiū­nie­nė vel­tui klau­sė, gal no­ri kas apie šią pa­ro­dą pa­si­sa­ky­ti. Nė žo­džio ati­da­ry­me ne­pra­ta­rei ir pa­ts. Kas vyks­ta Šiau­lių dai­lės gy­ve­ni­me?

– Ma­tyt, la­bai se­niai bu­vai Dai­lės ga­le­ri­jos ati­da­ry­muo­se, ant­raip nu­steb­tu­mei, kiek daug bu­vo žmo­nių. Ir ko­kia di­de­lė bu­vo šven­tė pa­gal tai, kas pa­sta­ruo­ju me­tu vyks­ta Šiau­lių dai­lės gy­ve­ni­me ir ko­kios yra pa­sku­ti­nio­ de­šimt­me­čio ten­den­ci­jos. Aš džiū­ga­vau ma­ty­da­mas tiek daug žmo­nių – ne­ma­ty­tų ir ma­ty­tų, jau­nų. Ma­nau, kad tai vis­gi bu­vo mies­to dai­lės šven­tė!

Žvel­giant į šią pa­ro­dą – jo­kios dra­mos nė­ra, jei­gu mes ją ver­ti­na­me me­ti­nių pa­ro­dų kon­teks­te. Ko­dėl pa­ro­do­je be­veik nė­ra, iš­sky­rus ke­lis, Šiau­lių dai­lės kla­si­kų? Pa­vyz­džiui, Si­gi­tas Pran­cui­tis vi­sai ne­se­niai per vi­sas ga­le­ri­jos sa­les bu­vo su­ren­gęs di­džiu­lę ap­žval­gi­nę pa­ro­dą, ki­to­je mies­to ga­le­ri­jo­je taip pat vy­ko jo per­so­na­li­nė pa­ro­da. Dau­ge­lis ki­tų me­ni­nin­kų taip pat yra ne­se­niai su­ren­gę sa­vo per­so­na­li­nes pa­ro­das ar­ba jas pla­nuo­ja. Dai­li­nin­kai pa­si­ren­ka tak­ti­ką ne­si­smul­kin­ti, ne­ro­dy­ti ke­lių dar­bų, o smū­giuo­ti pa­ro­dant daug iš kar­to. Taip, nė­ra ir Arū­no Uo­gin­to, bet jis ren­gė­si per­so­na­li­nei pa­ro­dai Plun­gė­je, tuo pa­čiu me­tu ją ir ati­da­rė, to­dėl me­ti­nę mies­to dai­li­nin­kų pa­ro­dą į pa­raš­tes nu­stū­mė. Tai nie­ko nau­jo – to­kie pro­ce­sai vy­ko vi­sa­da!

– Vi­sa­da? Tie, kas do­mė­jo­si dai­lės gy­ve­ni­mu, at­si­me­na, ko­kios bū­da­vo dai­li­nin­kų ko­vos su pa­rai­to­to­mis ran­ko­vė­mis ir pa­kel­tais bal­sais, kad pa­tek­tų į me­ti­nę mies­to dai­li­nin­kų pa­ro­dą. Kiek dėl iš­bro­kuo­tų ir į me­ti­nę pa­ro­dą ne­pa­te­ku­sių dar­bų bū­da­vo dan­tų grie­ži­mo!

– Šį laik­me­tį už­mirš­ki­me. Taip nie­ka­da ne­be­bus. Toks lai­kas nie­ka­da ne­be­sug­rįš. Nie­kas dėl tos me­ti­nės pa­ro­dos ne­be­kon­ku­ruos. To­dėl, kad pa­si­kei­tė pa­sau­lis, pa­si­kei­tė Šiau­liai, pa­si­kei­tė vi­sas me­no kon­teks­tas. Pa­si­kei­tė ir žiū­ro­vas, me­no var­to­to­jas. Pa­si­kei­tė me­no ir me­ni­nin­ko sta­tu­sas vi­suo­me­nė­je. Dar prieš ke­lio­li­ka me­tų me­ni­nin­kas bu­vo ma­to­mas, ži­no­mas Šiau­liuo­se, o me­no pa­sau­lis įdo­mus vi­suo­me­nei. Dai­li­nin­kų stu­di­jos mies­te kles­tė­jo. Dai­lės mo­kyk­la bu­vo pres­ti­ži­nė. Į Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to, vė­liau uni­ver­si­te­to Dai­lės fa­kul­te­tą sto­da­vę jau­ni žmo­nės tu­rė­da­vo įveik­ti di­džiu­lius kon­kur­sus. Į me­ti­nes dai­li­nin­kų pa­ro­das ga­lė­jo pa­tek­ti tik su­bren­dę me­ni­nin­kai, stu­den­tai apie tai ne­ga­lė­da­vo net pa­sva­jo­ti!

Už­mirš­ki­me, kaip bu­vo. Da­bar jau dvy­li­ka­me­čiai tam­pa mi­li­jo­nie­riais vers­lo, kul­tū­ros sri­ty­je. Še­šio­lik­me­čiai tam­pa įmo­nių va­do­vais. Jei­gu me­ni­nin­kas ne­pa­da­ro kar­je­ros iki 25–30 me­tų, jis jau ne­be me­ni­nin­kas, jis jau iš­kri­tęs iš me­no žai­di­mo.

Ne tik me­ne yra di­džiu­lis in­ten­sy­vu­mas, apy­kai­ta ir apy­var­ta. Vis­kas kei­čia­si kiek­vie­ną se­zo­ną – me­no ma­dos, me­no ir vi­suo­me­nės san­ty­kis. To­dėl to­kia­me me­no ir kul­tū­ros var­to­ji­mo kon­teks­te tra­di­ci­nė 56-oji pa­ro­da, ku­ri tę­sia gi­lių so­vie­ti­nių lai­kų gar­bin­go me­no tra­di­ci­ją, jo­kiu bū­du ne­be­ga­li bū­ti to­kia pat svar­bi ir tu­rė­ti to­kį pat sta­tu­są.

Prieš 25-erius me­tus nu­mi­rė to­kių me­ti­nių pa­ro­dų tra­di­ci­ja Lie­tu­vo­je, nes ji ne­be­pa­si­tei­si­no – nė vie­nas Lie­tu­vos mies­tas ne­beor­ga­ni­zuo­ja to­kių pa­ro­dų, nes jos yra va­di­na­mos su­neš­ti­nė­mis, jos yra kaip mu­gė, tur­gus. Šiuo­lai­ki­nis me­nas, me­no kū­ri­nys tie­siog ne­beeks­po­nuo­ja­mas to­kio­je erd­vė­je. Jam tu­ri bū­ti pa­rink­ta te­mi­nė, ap­gal­vo­ta erd­vė, ku­ri iš­ryš­kin­tų pa­ro­dos idė­ją, kū­ri­nį, pa­brėž­tų me­ni­nin­ką. Ka­dan­gi Šiau­liai, de­ja, šia­me kon­teks­te bu­vo at­si­li­kę, to­dėl ir iš­li­ko ta me­ti­nė pa­ro­da.

– Bet juk šiau­lie­čiai vi­sa­da di­džia­vo­si iš­lai­kę to­kios pa­ro­dos tra­di­ci­ją.

– Taip! Mes di­džia­vo­mės se­na, at­gy­ve­nu­sia tra­di­ci­ja, ku­ri ki­tuo­se mies­tuo­se bu­vo už­mirš­ta. To­dėl mes taip ir ne­per­si­ver­tė­me į nau­ją kul­tū­ri­nį, pa­ro­di­nį, ku­ruo­ja­mų pa­ro­dų kon­teks­tą. Mes tu­ri­me to­kią tra­di­ci­ją, ku­ri yra „ar­cheo­lo­gi­nė iš­ka­se­na“ me­no pa­sau­ly­je. Ga­li­ma tuo ir di­džiuo­tis! Da­bar tai jau yra eg­zo­ti­ka!

– Te­ko gir­dė­ti, kad pa­ro­dos ren­gė­jai – Dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­rius – pra­šė dai­li­nin­kų, kad tik ką nors at­neš­tų į šią pa­ro­dą. Ar ver­ta kal­bė­ti apie šios pa­ro­dos kū­ri­nių ly­gį?

– Šiuo­lai­ki­nio me­no pa­sau­ly­je nė­ra to­kio po­bū­džio pa­ro­dų ir jos ne­va­di­na­mos pa­ro­do­mis, į jas neatk­rei­pia jo­kio dė­me­sio joks me­no­ty­ri­nin­kas. To­kių pa­ro­dų po­bū­dis tik­rai pri­klau­so gi­liai praei­čiai, kai be jo­kios idė­jos, be jo­kios at­sa­ko­my­bės, be jo­kios išanks­ti­nės ver­ty­bi­nės sis­te­mos ar nuo­sta­tos, vi­siš­kai skir­tin­gi tu­ri­niu, plas­ti­ka kū­ri­niai at­si­du­ria vie­no­je erd­vė­je. Tuo­met kū­ri­niai pra­ran­da sa­vo ver­tę, neiš­ryš­ki­na­mos ge­riau­sios jų sa­vy­bės, kai pa­ro­do­je su­ne­ša­mos vi­siš­kai skir­tin­gos me­no rū­šys – skulp­tū­ra, gra­fi­ka, ob­jek­tai, ins­ta­lia­ci­ja, mė­gė­jiš­ka ir pro­fe­sio­na­li bei vi­du­ti­nė ta­py­ba. Vi­sa tai rei­kia kaž­kaip ap­jung­ti, tai su­ke­lia su­maiš­tį pro­fe­sio­na­liam, su­ge­ban­čiam ver­tin­ti me­no kū­ri­nius ir pa­ro­das lan­ky­to­jui. Esa­me pri­si­ri­šę prie tos tra­di­ci­jos, bet į tai jau rei­kia žiū­rė­ti tik kaip į gra­žią eg­zo­ti­ką, ku­ri me­ni­nės ver­tės net ir ne­tu­ri. Ji tu­ri kul­tū­ri­nę ver­tę, ji tu­ri so­cia­li­nę, bend­ruo­me­ni­nę ver­tę, bet ne me­ni­nę. To­kia pa­ro­da mes ne­ga­li­me pa­si­gir­ti jo­kio­je na­cio­na­li­nė­je spau­do­je. Joks me­no­ty­ri­nin­kas apie ją ne­ra­šys ir neatk­reips į ją dė­me­sio, to­dėl kad mes pa­tys į ją jau neatk­rei­pia­me dė­me­sio: ne­nuš­li­fuo­ja­me ko­kios nors kon­cep­ci­jos.

– Ko­kia pa­ro­dos kon­cep­ci­ja ga­lė­tų bū­ti?

– Įsi­vaiz­duo­ki­me, kaip at­ro­dy­tų 56-oji šiau­lie­čių dai­li­nin­kų pa­ro­da, jei­gu jo­je bū­tų, tar­ki­me, eks­po­nuo­ja­mi 1956 me­tais ko­kio­je nors pa­ro­do­je ro­dy­ti dar­bai, ar­ba su­reng­tu­me 1956 me­tais gi­mu­sių me­ni­nin­kų kū­ri­nius. Bent jau to­kia idė­ja sie­tų bend­rą me­ni­nin­kų pa­ro­dą. Ar­ba ga­li­ma bū­tų reng­ti pa­ro­dą, ku­rio­je bū­tų eks­po­nuo­ja­mi dar­bai, ins­pi­ruo­ti ko­kio nors me­tų įvy­kio. To­kie dar­bai šio­je pa­ro­do­je yra Vid­man­to Za­rė­kos – „Ata­ka I“ ir „Ata­ka II“.

Jei­gu bū­tų pa­ro­dos kon­cep­ci­ja, žiū­ro­vas ži­no­tų, ko šio­je pa­ro­do­je ieš­ko­ti, ko ti­kė­tis. Žiū­ro­vas ta­da ga­lė­tų įver­tin­ti me­ni­nin­ko ge­bė­ji­mus rea­guo­ti į svar­bius įvy­kius – taip už­si­megs dia­lo­gas, me­ni­nin­ko ry­šys su vi­suo­me­ne, me­no­ty­ri­nin­ku, žiū­ro­vu. O su­neš­ti­nė pa­ro­da tu­ri tik­tai sim­bo­li­nę ver­tę.

– Kas to­kias kon­cep­ci­jas tu­rė­tų kur­ti? Pa­tys me­ni­nin­kai? Dai­li­nin­kų or­ga­ni­za­ci­ja? Ga­le­ri­ja?

– Per pa­sku­ti­nius ke­lio­li­ka me­tų kei­tė­si Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kai. Bu­vo įvai­riau­sių me­ti­nių pa­ro­dų – te­mi­nės, dia­lo­gai su ki­tais mies­tais, už­sie­nio ša­lių me­ni­nin­kais. Šie­met gre­ta tos pa­ro­dos ga­li­ma bu­vo lan­ky­ti dai­li­nin­kų stu­di­jas – tai ir­gi įdo­mu. O jei­gu ap­si­spręs­ta, kad ta pa­ro­da bus su­neš­ti­nė, ver­tin­ki­me ją pa­gal tai, kas ką at­ne­šė į tą mū­sų me­no tur­gų.

– Pa­ro­do­je da­ly­vau­jan­čių dai­li­nin­kų są­ra­še pa­si­gen­da­ma dau­ge­lio pa­var­džių. Ko­dėl?

– Vie­na bu­vo, kai pa­ro­da lai­kė­si ant me­ni­nin­kų no­ro da­ly­vau­ti me­ti­nė­se pa­ro­do­se, kai tai bu­vo svar­biau­sia me­no aikš­te­lė, kai jo­je svar­bu bu­vo pa­si­ro­dy­ti, kad įtvir­tin­tu­mei sa­vo, kaip me­ni­nin­ko, sta­tu­są so­cia­li­nia­me ir po­li­ti­nia­me lyg­me­ny­je, kai rei­kė­jo gau­ti dar­bą, stu­di­jai pa­tal­pas mies­te. Tik­rai tu­rė­jo­me pro­fe­sio­na­lių ta­py­to­jų bran­duo­lį – Eduar­das Juch­ne­vi­čius, Si­gi­tas Pran­cui­tis, Vi­to­lis ir Rai­mon­das Tru­šiai, Po­vi­las Ani­ki­nas, Ro­ma­nas Vil­kaus­kas ir dau­ge­lis ki­tų. Šio­je pa­ro­do­je nė­ra nė vie­no iš jų. Juos sie­jo tai, kad jie bu­vo bai­gę Dai­lės ins­ti­tu­tą, tu­rė­jo pui­kią dai­lės mo­kyk­lą. O šio­je pa­ro­do­je mes ma­to­me iš­skir­ti­nai tik mū­sų mies­te­lio auk­lė­ti­nius, iš­sky­rus ke­le­tą – Ri­čar­dą Gar­ba­čiaus­ką, An­ta­ną ir Al­do­ną Vi­soc­kus.

Ne­be­tu­ri­me tos „sun­kio­sios ar­ti­le­ri­jos“ – jie pa­si­trau­kė iš tos sim­bo­li­nės ko­vos, ku­ri jiems jau ne­be­tu­ri jo­kios reikš­mės, to­dėl su­ras­ti mo­ty­vų ir ar­gu­men­tų, ko­dėl jie tu­rė­tų da­ly­vau­ti to­je pa­ro­do­je, – la­bai sun­ku.

Gal­būt or­ga­ni­za­to­riams jau at­si­bo­do ei­ti ir pra­šy­ti – būk ge­ras, da­ly­vauk me­ti­nė­je pa­ro­do­je... kai dau­ge­lis dai­li­nin­kų sa­vo ego pa­ten­ki­na per­so­na­li­nė­se pa­ro­do­se.

– Bu­vo pa­ro­dos lan­ky­to­jų, ku­rie at­vi­rai ste­bė­jo­si, kad kai ku­rių me­ni­nin­kų dar­bų ant pa­grin­di­nių ga­le­ri­jos sie­nų to­kio­je pa­ro­do­je anks­čiau ne­bū­tų ga­lė­ję įsi­vaiz­duo­ti.

– Sa­ky­ki­me, kad kai ku­rie me­ni­nin­kai jau su­bren­do me­ti­nė­je dai­li­nin­kų pa­ro­do­je pa­grin­di­nei sie­nai, dėl ku­rios kaž­ka­da ko­vo­jo Šiau­lių dai­lės eli­tas, mū­sų dai­lės asai.

Ar ga­li­ma tu­rė­ti pri­ekaiš­tų Da­liaus Pu­zi­no „ožiui“? Pa­si­žiū­rė­ki­me, ko­kie lie­mens lin­kiai, kaip vis­kas to­bu­lai su­ves­ta, ko­kios sta­bi­lios at­ra­mos, aki­vaiz­du, kad tai ga­li pa­da­ry­ti tik di­zai­ne­ris, ar­chi­tek­tas! Da­lius su mu­mis ko­ke­tuo­ja ir kvie­čia mus nu­si­šyp­so­ti!

Ga­li­me klaus­ti, nuo ka­da Vi­lius Šliu­že­lis – skulp­to­rius?! Bet jis pa­tei­kė pui­kiau­sios plas­ti­kos kū­ri­nį „Mat­ri­ca“. Kiek jis skai­čia­vo, dė­lio­jo, kad to­kią konst­ruk­ci­ją su­kur­tų, užuo­t at­ne­šęs įpras­tą sa­vo gra­fi­kos dar­be­lį!

Pui­kus šven­to­sios Ma­ri­jos bius­tas „Iš­ma­nio­ji“ (au­to­rius Al­vi­das Paš­kaus­kas) – šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos, skulp­tū­ra, kon­cep­ci­ja. Būda­vo pui­kios Gin­ta­ro Mar­ti­nio­nio (1956–2017) ke­ra­mi­kos, Pet­ro Rakš­ti­ko plas­tiš­kos me­džio skulp­tū­ros, bet to­kios iš­ma­nio­sios Ma­ri­jos juk nė­ra bu­vę! Įsi­vaiz­duo­ki­me, jei­gu ši „Ma­ri­ja“ sto­vė­tų tam­sio­je sa­lė­je vie­na ir ek­ra­nė­lis su pul­suo­jan­čia šir­di­mi švies­tų – šis kū­ri­nys pui­kiau­siai skam­bė­tų šiuo­lai­ki­nės pa­ro­dos eks­po­na­vi­mo ly­gy­je. O da­bar jis iš­nyks­ta tarp įvai­riau­sių ob­jek­tų – ta­me ir yra tur­gaus pro­ble­ma, ir to­kios pa­ro­dos tė­ra tik me­ti­nis šou. Su kū­ri­niais rei­kė­tų elg­tis at­sar­giau, pa­gar­biau, bet to neį­ma­no­ma pa­da­ry­ti to­kio­se su­neš­ti­nė­se pa­ro­do­se. To­dėl jos ir ne­be­pa­si­tei­si­na.

Štai Bro­niaus Ru­džio iš­baig­ta eks­po­zi­ci­ja – toks ero­ti­nis fi­gū­rė­lių šou. Me­ni­nin­kas tu­ri sko­nį, ži­no, kaip tu­ri at­ro­dy­ti jo eks­po­nuo­ja­mas kū­ri­nys, to­dėl iš­si­rei­ka­la­vo sau sa­lės – nė­jo ten, su vi­sais kar­tu.

Pa­ro­dos eks­po­zi­ci­ja, tie­sa, ir ge­ro­kai iš­re­tė­ju­si. Ir tai nė­ra blo­gai. Mes tiek me­tų sten­gė­mės ją re­tin­ti! Juk ant vie­nos sie­nos tilp­da­vo, pa­vyz­džiui, sep­ty­ni dar­bai, da­bar – du, ant ki­tos – dvi­de­šimt, da­bar – pen­ki.

– Šiau­liuo­se prieš po­rą de­šimt­me­čių pra­si­dė­jo ga­na in­ten­sy­vios „ris­ty­nės“ tarp vi­du­ri­nio­sios, vy­res­nio­sios kar­tos Šiau­lių dai­lės kla­si­kų ir jau­no­sios kar­tos. Pats vi­sa­da bu­vai jau­nų­jų „ad­vo­ka­tu“, vi­sa­da pro­pa­guo­da­vai ir pa­lai­ky­da­vai šiuo­lai­ki­nį me­ną. Ar ko­va jau bai­gė­si? Kas pa­skelb­tas nu­ga­lė­to­ju?

– Me­no pa­sau­ly­je vi­sais am­žiais bu­vo įnir­tin­gos grum­ty­nės, pra­de­dant nuo vi­du­ram­žių meist­rų, re­ne­san­so me­ni­nin­kų ir bai­giant mo­der­niais lai­kais, kai vie­na kar­ta su ki­ta var­žo­si dėl įta­kos, sim­bo­li­nio ka­pi­ta­lo, sa­vo sti­liaus įtvir­ti­ni­mo. Na­tū­ra­lu, kad ir Šiau­liuo­se vy­ko tos ko­vos. Se­no­ji gvar­di­ja bu­vo stu­mia­ma, pro­pa­guo­ja­mas šiuo­lai­ki­nis me­nas. Aš taip pat daug prie to pri­si­dė­jau reng­da­mas šiuo­lai­ki­nio me­no fes­ti­va­lius, pa­ro­das, ra­šy­da­mas teks­tus. Tai bu­vo virs­mo me­tas, po­stsą­jū­di­nė Lie­tu­va. Pa­laips­niui šiuo­lai­ki­nis me­nas įsi­tvir­ti­no kaip nor­ma. Tie­siog bu­vo bū­ti­ny­bė įsi­tvir­tin­ti šiuo­lai­ki­niam me­nui, ku­ris tuo me­tu ėjo iš Eu­ro­pos ir nie­kas jo čia la­bai leng­vai ne­no­rė­jo priim­ti. Net vi­deome­no nie­kas ne­va­di­no me­nu – tu­rė­jo­me pra­dė­ti or­ga­ni­zuo­ti „En­ter“ fes­ti­va­lį, kad vi­deome­nas tu­rė­tų sa­vo vie­tą.

Kai kla­si­ki­nis ir šiuo­lai­ki­nis me­nas jau ta­po nor­ma, kai abie­jų kar­tų at­sto­vai pra­dė­jo drau­ge dės­ty­ti Šiau­lių dai­lės fa­kul­te­te ir tra­di­ci­nę ta­py­bą, ir vi­deome­ną, paaiš­kė­jo, kad ta jau­no­ji kar­ta tie­siog ne­su­si­for­ma­vo, ne­bu­vo kas pa­kei­čia „se­ną­ją gvar­di­ją“ – išei­nan­čią, sens­tan­čią, už­lei­džian­čią sa­vo po­zi­ci­jas. De­ja, nea­tė­jo tiek pat ir to­kių pat stip­rių me­ni­nin­kų gru­pė, ku­ri ga­lė­tų tęs­ti mies­to vaiz­duo­ja­mo­jo me­no tra­di­ci­jas.

O ta­da Šiau­liuo­se dar pra­si­dė­jo ir di­džiu­lė de­mog­ra­fi­nė dest­ruk­ci­ja, kai čia gy­ve­nę jau­ni me­ni­nin­kai iš­ke­lia­vo į pa­sau­lį ieš­ko­ti sau ge­re­snės vie­tos ir kur­ti sa­vo kar­je­rą. Jei­gu jie ta­len­tin­ges­ni – kaip jie ga­li lik­ti Šiau­liuo­se, jei ta­len­tin­gi me­ni­nin­kai ne­lie­ka net ir Vil­niu­je ar Lon­do­ne, nes va­žiuo­ja į Niu­jor­ką?.. Me­no pa­sau­lis yra la­bai reik­lus, kon­ku­ren­ci­nis. Jei­gu no­ri da­ly­vau­ti me­ne, da­ly­vau­ji kon­ku­ren­ci­jos lau­ke. O Šiau­liuo­se me­ni­nin­kas jo­kio­je kon­ku­ren­ci­nė­je ko­vo­je ne­tu­ri ga­li­my­bės da­ly­vau­ti.

To­dėl Šiau­liai iš­tuš­tė­jo ir nea­tė­jo kar­ta, ku­ri da­bar tu­rė­tų bū­ti vi­du­ri­nio­ am­žiaus ir rep­re­zen­tuo­ti mies­tą res­pub­li­ki­nė­se, tarp­tau­ti­nė­se pa­ro­do­se. Šiau­liai tu­ri tik pa­vie­nius me­ni­nin­kus, pa­vie­nes ini­cia­ty­vas ir vos ne vos už au­sų tem­pia­mus pa­čius jau­niau­sius me­ni­nin­kus, ku­riuos, li­ku­sius da­bar Šiau­liuo­se, ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant vie­nos ran­kos pirš­tų.

Si­tua­ci­ja iš tie­sų yra pa­si­kei­tu­si ir dėl to, kad Šiau­lių kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą for­muo­ja at­vež­ti­nis me­nas, at­vyks­tan­tys au­to­riai. Ly­giai taip pat yra ir su mu­zi­ka, teat­ru, ki­nu. Tu­rim tik pa­sy­vų, iner­tiš­ką me­no pro­duk­tų var­to­to­ją, ku­ris yra su­for­muo­ja­mas rek­la­mos – atei­na, suvartoja–pasižiūri ir išei­na iki ki­to įvy­kio. Grei­čiau­siai to ki­to įvy­kio jis net ir ne­lau­kia, nes įvy­kiu var­to­to­jas tu­ri bū­ti su­do­min­tas, su­vi­lio­tas. To­dėl vis dau­giau rei­kia in­ves­tuo­ti į kul­tū­ros ren­gi­nių rek­la­mą.

– Ar ti­kė­jai­si to, kai Šiau­liuo­se anuo­met ta­pai ak­ty­viu mo­der­naus me­no pra­di­nin­ku ir ša­li­nin­ku, pa­lai­kiu­siu jau­nuo­sius kū­rė­jus?

– Ži­no­ma, aš ti­kė­jau, kad vis­kas vys­ty­sis ir kils tik aukš­tyn. Kad bus Šiau­liuo­se daug me­ni­nin­kų ir daug įvai­rių me­no rū­šių. Dar prieš ke­le­rius me­tus Šiau­liuo­se juk bu­vo ir au­dio­vi­zua­li­nio me­no spe­cia­ly­bė.

Da­bar bet ku­riuo at­ve­ju Šiau­lių dai­lės fa­kul­te­to ne­bė­ra, net jei­gu ir yra dar ke­le­tas dai­lę stu­di­juo­jan­čių stu­den­tų.

Tai ro­do bend­ras mies­to ten­den­ci­jas. Jei­gu mes su­si­ku­ria­me sau iliu­zi­ją, kad vis­kas yra ge­rai ir pa­si­duo­da­me to­kiai uto­pi­jai, tai pa­si­žiū­rė­ję į konk­re­čius pro­ce­sus – kaip gy­ve­na me­ni­nin­kai, ko­kios ten­den­ci­jos skulp­tū­ro­je, ta­py­bo­je, gra­fi­ko­je ar vi­deome­ne – ma­to­me tik že­mė­jan­čią krei­vę ir vi­siš­kai dirb­ti­nai ku­ria­mą si­tua­ci­ją, kai ban­do­ma įteig­ti ir mies­tie­čiams, ir pa­tiems sau, kad vis­kas ge­rai.

Nė­ra „ge­rai“. Yra vi­siš­kai kri­ti­nė bū­se­na. Rei­kia tuos iš­šū­kius su­vok­ti. Su­vok­ti, kad yra vi­siš­kai ki­tas mies­tas, ki­ta mies­to pub­li­ka, ki­tas kon­teks­tas ir ban­dy­ti prie jo tai­ky­tis jį su­pra­tus. Įdo­mu tai, kad kiek­vie­nais me­tais mies­te kin­ta si­tua­ci­ja ir vi­siš­kai kin­ta au­di­to­ri­ja – žiū­ro­vas. Pa­vyz­džiui, Dai­lės ga­le­ri­ja ne­be­tu­ri žiū­ro­vų stu­den­tų, nors dar prieš ke­lio­li­ka me­tų jie bu­vo pa­grin­di­nė pa­ro­dų au­di­to­ri­ja. Pas­ku­ti­niais me­tais tu­rė­jo­me tik gim­na­zis­tus, bet kas­met ma­žė­ja ir gim­na­zis­tų. Tu­ri­me tik Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to stu­den­tus! Ir aki­vaiz­du, kad mies­te Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to pub­li­kos gau­sė­ja vi­suo­se me­no ren­gi­niuo­se. Da­bar ir aš jiems pra­dė­jau skai­ty­ti pa­skai­tas.

Šiau­liuo­se for­muo­ja­si ir šio­kia to­kia vi­du­ri­nio­ji kla­sė su tam tik­ro­mis pa­ja­mo­mis, ku­riai rei­kia ko­ky­biš­kes­nio me­no, ku­ri va­ži­nė­ja į ki­tuo­se mies­tuo­se vyks­tan­čius kon­cer­tus, pa­ro­das, fes­ti­va­lius.

– 56-ojo­je šiau­lie­čių dai­li­nin­kų pa­ro­do­je kaip nie­ka­da gau­su tau­to­dai­li­nin­kų dar­bų. Be­je, me­ti­nė­je tau­to­dai­lės pa­ro­do­je šį pa­va­sa­rį bu­vo ne­pa­ly­gi­na­mai dau­giau ir žiū­ro­vų, ir da­ly­vių. Tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­do­je dar­bai skai­čiuo­ti tūks­tan­čiais, kū­rė­jai – šim­tais. Ką tai ro­do?

– 56-oji šiau­lie­čių pa­ro­da at­spin­di vi­sas bend­ras ten­den­ci­jas – vi­siš­ką at­sai­nu­mą me­ti­nei pa­ro­dai, eli­ti­nės, aukš­čiau­sio­s pra­bos me­ni­nin­kų ga­lu­ti­nį pa­si­trau­ki­mą ir jau­no­sios me­ni­nin­kų kar­tos ne­ge­bė­ji­mą nei pa­keis­ti, nei pri­lyg­ti Šiau­lių dai­lės eli­tui.

– Ko­dėl su pro­fe­so­riu­mi V. Rim­ku­mi neuž­siau­gi­no­te ne tik gau­sa­us bū­rio jau­nų­jų me­ni­nin­kų ir jū­sų abie­jų ka­lib­rui pri­lygs­tan­čių me­no­ty­ri­nin­kų?

– Vil­niu­je yra ke­li šim­tai me­no­ty­ri­nin­kų, Šiau­liuo­se – du ir abu be­veik ne­be­ra­šo šia te­ma. Apie kai ku­riuos įvy­kius pa­ra­šo ne­bent pa­tys me­ni­nin­kai, pa­vyz­džiui, Arū­nas Uo­gin­tas. Esa­me ket­vir­tas pa­gal dy­dį Lie­tu­vos mies­tas, ku­ria­me nė­ra jo­kios kri­ti­nės min­ties, nors pa­ro­dų, at­ro­do, vyks­ta be­veik kas sa­vai­tę!

Per tris­de­šimt me­tų į Šiau­lius neat­va­žia­vo be­veik nė vie­nas bai­gęs Dai­lės aka­de­mi­ją me­ni­nin­kas ir ne­pra­dė­jo čia sa­vo kar­je­ros. Tai kaip mes ga­li­me ly­gin­ti aną, ak­ty­vaus me­no, pa­sau­lį su Šiau­lių? Jei­gu prieš ke­le­rius me­tus iš Šiau­lių iš­va­žiuo­da­vo dar tik bai­gę Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­tą jau­ni me­ni­nin­kai, po to pra­dė­jo iš­va­ži­nė­ti tik įsto­ję, o po to pra­dė­jo iš­va­ži­nė­ti gim­na­zis­tai, ku­rie no­rė­jo baig­ti ge­res­nes gim­na­zi­jas.

– Tai ro­do ne Šiau­lių me­no, o Šiau­lių mies­to diag­no­zę?

– Taip. To­dėl kad ir kaip no­rė­tu­me gy­ven­ti did­mies­ty­je – jo ne­bė­ra, jis ne­be­tu­ri di­na­mi­kos, ener­gi­jos, ta­pa­tu­mo. Tai yra tik jau­kus pro­vin­ci­nis, pa­to­gus la­biau pen­si­nio am­žiaus lai­kams mies­tas. Tie­sa, kul­tū­rin­gas. Bus dar kul­tū­rin­ges­nis ir tvar­kin­ges­nis, kai bus iš­grįs­tos aikš­tės, su­tvar­ky­tas par­kas. To­kia­me mies­te bus pa­to­gu leis­ti se­nat­vę, au­gin­ti anū­kus. Talk­šos eže­re pa­si­rū­pin­ki­me dau­giau val­te­lių, ku­rio­se ga­lė­tų plau­kio­ti se­ne­liai su anū­kais ir per šven­tes su­grįž­tan­tis vie­nas ki­tas bu­vęs šiau­lie­tis! Tai nė­ra blo­gai! Pa­sau­ly­je yra daug bank­ru­ta­vu­sių mies­tų, daug šiuo­lai­ki­nio me­no cent­rų, ku­rie vir­to so­cia­li­nė­mis įstai­go­mis!

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis tei­gia, kad pa­si­kei­tė me­no kon­teks­tas ir me­ti­nės dai­li­nin­kų pa­ro­dos ne­bė­ra ak­tua­lios nei dai­li­nin­kams, nei žiū­ro­vui, nes tai yra „su­neš­ti­nis tur­gus“ be bend­ros pa­ro­dos kon­cep­ci­jos.

Al­vi­das Paš­kaus­kas. Iš­ma­nio­ji.

Dai­li­nin­kų kū­ri­nių eks­po­zi­ci­ja tra­di­ci­nė­je 56-ojo­je šiau­lie­čių me­ni­nin­kų pa­ro­do­je ge­ro­kai iš­re­tė­ju­si, dar­bai ne­be­sug­rūs­ti, jų eks­po­na­vi­mui ten­ka dau­giau vie­tos. Kai­rė­je – ta­py­to­jos Vi­tos Ža­ba­raus­kai­tės kū­ri­niai, de­ši­niau – An­ta­no Še­ro­no.

Vi­ta­li­jos Kur­ti­nai­tie­nės ke­ra­mi­kos kū­ri­nys „Šven­tė“ – iš­si­ski­ria iš bend­ro kū­ri­nių kon­teks­to.