Naujausios
Senelis – teatro siuvėjas
Keli kilometrai nuo Tytuvėnų buvo gyvybinga, pilna šeimų ir vaikų Šedbarų gyvenvietė. Čia gyveno Jono Sakalausko senelio, taip pat Jono šeima.
Senelis į Šedbarus atsikėlė po karo. Prieš karą gyveno Skuode. Turėjo savo siuvyklą. Vokiečių okupacijos metais teko bėgti į Vilnių. Čia Miesto teatre (dabar Vilniaus senasis teatras) įsidarbino siuvėju. Siuvo aktoriams kostiumus.
Pasibaigus karui, šeima ieškojo ramesnės, patikimesnės vietos – taip atsidūrė Šedbaruose. Čia senelis Jonas pasinėrė į kitas veiklas ir atskleidė įvairiausius savo talentus. Bitininkavo, taisė radijo imtuvus, konstravo. Jo rankomis ir išmone Šedbaruose buvo sukonstruotas elektrinis motociklas, turbūt vienas pirmųjų Lietuvoje.
J. Sakalauskas sukonstravo ir nedidelį vėjo malūną, kuris suko generatorių ir gamino elektrą. Senelis Jonas buvo laikomas vienu šviesiausių ir inteligentiškiausių Šedbarų gyvenvietės žmonių.
Šiauliuose gyveno senelio brolis, kuris buvo Šiaulių katedros klebonas ir Kauno kunigų seminarijos prorektorius.
Ausyse tebeskamba svirplių muzika
Žinomu operos solistu, o vėliau Operos ir baleto teatro direktoriumi tapęs šedbariškio Sakalausko anūkas Jonas gimė ir augo Vilniuje, Šeškinės mikrorajone. Tačiau ir dabar, jau sulaukęs brandos, naktį kartais išgirsta svirplius, uodžia kaimo kvapą, regi nepervargusius, nesusvetimėjusius Šedbarų kaimo žmones. Kaimas, kuriame praleido vaikystės ir paauglystės vasaras, įsigėrė į smegenis ir kraują.
„Šedbarai – mano kaimas, – sako Jonas. – Man skaudu, kai kaimą tapatina su blogiu, vadina provincija. Daugelis didžiųjų miestų gyventojų ar jų tėvų yra kilęs iš kaimų arba mažų miestelių. Provincija – tik mūsų galvose. Kai kalbame apie miestiečius ir kaimiečius, kalbame ne apie vietą. Provincialas gali gyventi ir Niujorke. Ir ne vieną išmintingą šviesuolį galime rasti Lietuvos kaimuose ir vienkiemiuose. Yra begalės pavyzdžių, kai kaime gyvenantys žmonės rašo mokslinius straipsnius, plačiomis pažiūromis ir dideliais polėkiais prilygsta pasaulio asmenybėms.
Pamenu, kai dirbau Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovu, gyvenau tarp uostamiesčio ir Vilniaus, dažnai koncertuodavau visoje Lietuvoje. Tuo metu manyje gimė pojūtis, kad esame labai arti vieni kitų, viena šalis, o tos ribos – pačių susikurtos.“
Toli į žmones išėjęs solistas apie kaimą kalba iš savo patirties. Šedbaruose, pas senelius praleido beveik visas vaikystės ir paauglystės vasaras. Nes padėti savo tėvams į Šedabarus dažną savaitgalį ir per atostogas važiuodavo Jono tėtė Antanas Sakalauskas – gabus inžinierius, baigęs radijo elektronikos studijas. Mokslo darbuotojas institute. Tačiau savaitgaliais nenustigdavo rankas suleisti į žemę. Buvo prisirišęs prie valstietiško gyvenimo būdo, neslėpė valstietiškos pasaulėjautos kaip ir visi to meto inteligentai.
„Visas Šeškinės mikrorajonas buvo iš kaimų suvažiavusių inteligentų, – mena Jonas. – Kas nevažiuodavo į kaimus pas tėvus, šalia miesto turėjo kolektyvinius sodus, daržus.“
Vaikystę Šedbaruose dabar jau pats vaikus auginantis operos solistas mena kaip spalvingą daugkartinį nuotykį, ištisą grandinę gyvenimo vyksmo: varto prieš kelias dienas pievoje nupjautą žolę, per gyvenvietę krypuoja arklių traukiami vežimai prikrauti šieno, vaikai ir suaugę mina šieną daržinėje, ravi ūkio ir senelių daržus, skina obuolius, serbentus, braškes sodininkystės ūkyje. Pjauna ir skaldo malkas žiemai. Tėvelio brolis Povilas Joną buvo išmokęs net traktorių vairuoti.
O po darbų gali niurktelti į ežeriuką, žaisti su gyvenvietės vaikais, kurių anuomet po Šedbarus lakstė tuntais.
Gyvybinga gyvenvietė ištuštėjo
Šedbarai Jono Sakalausko vaikystės laikais buvo tipiška sovietinė gyvenvietė su daugiabučiais namais, su bendrabučiu, kuriame apsigyvendavo į sodininkystės ūkį atvažiavę talkininkauti studentai, su vaikų darželiu ir kaimyniniame Ramoniškio kaime esančia mokykla, su parduotuve, kurioje buvo galima gauti kokį saldėsį.
Šedbarai gerokai skyrėsi nuo oraus, istoriniu paveldu besididžiuojančio, ežerais pasidabinusio Tytuvėnų miesto. Bet vaikams vasaroti ten būdavo labai smagu. Būsimoji scenos žvaigždė žaisdavo su pusseserėmis ir pusbroliais, su kitais kaimo vaikais.
Dabar Jonas į savu vadinamą kaimą beveik neužsuka. Seneliai iškeliavo Amžinybėn. Dėdė Povilas persikėlė gyventi į Tytuvėnus. Pusseserės išsilakstė po pasaulį.
Gyvenvietė ištuštėjo, nebeliko namų, kurių slenkstį galėtum peržengti kaip saviškis ar tolimesnis giminaitis. Tik kartais važiuodamas pro šalį Jonas užsuka į Šedbarus ir pro automobilio langą pasidairo po vaikystės gatveles.
Ir Kražiuose skambėjo opera
Nors Šedbarai šiek tiek nutolo nuo J. Sakalausko gyvenimo, Kelmės rajonas vis tiek jam liko nesvetimas. Pakviestas įsijungti į rajone įgyvendinamus kultūros projektus solistas visuomet sutinka. Kražių M.K. Sarbievijaus kultūros centre vyko jo vadovaujami Operos kursai.
„Labai kūrybinga Kražių kultūros centro direktorė Lina Mikalajūnaitė turi daug sumanymų. Su ja vykdėme bendrų kultūros ir edukacijos projektų. Kražiuose atradau ne tik Kražių festivalį, bet ir Vytauto kalnelį bei kitas kūrybai įkvepiančias vietas, susipažinau su garbinga Kražių miestelio istorija“, – įspūdžiais dalijasi operos solistas.
Artimi jam ir Tytuvėnai. Kaip šio krašto vaikas Jonas kviečiamas į Tytuvėnų miesto šventes, dalyvauja Tytuvėnų vasaros festivalių programose.
Pakruojis davė impulsą muzikai
Nenutrūkę J. Sakalausko ryšiai ir su Pakruoju. Ten šiuo metu yra likę daugiau giminių ir artimų žmonių negu Kelmės rajone: pusbroliai, pusseserės, dėdė, sūnėnai. Nuo paauglystės pažįstamas ir dabartinis Pakruojo meras.
Iš šalia Pakruojo dvaro esančio Noreikonių kaimelio kilusi solisto mama Vanda – gabi matematikė, baigusi dar ir geologijos studijas Maskvoje. Vaikystėje dalį vasaros Jonas praleisdavo ir pas pakruojiečius senelius. Būtent ten vienuolikmetis berniukas gavo pirmuosius impulsus susidraugauti su muzika.
Tuo metu Pakruojyje buvo susibūrusi sunkųjį roką grojusi ir propagavusi grupė, turėjusi daug sekėjų. Jų muzikos klausydavosi ir vyresnioji Jono sesuo Elena.
„Ir aš norėjau būti toks pat kietas kaip sesuo. Išmokau groti gitara. Šis instrumentas ir buvo pirmasis tramplinas kilti į muzikos aukštumas. Baigęs vidurinę įstojau į Tallat – Kelpšos konservatoriją, mokiausi chorinio dirigavimo. Tapęs Muzikos akademijos vokalo klasės studentu, konservatorijoje dėsčiau chorinį dirigavimą. Magistrantūroje mokiausi vokalo pas Virgilijų Noreiką, – pasakoja ponas Jonas.
Vienos durys užsidaro – atsidaro kitos
– Kad jau prakalbome apie mokslus, kiek žinau, baigėte ir vadybos magistro studijas ISM universitete. Ar tai susiję su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus pareigomis, kurias iki šiol ėjote?
– Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje su draugu įkūriau viešąją įstaigą. Organizavome festivalius. Ten įgavau pirmųjų praktinių vadybos įgūdžių. Vėliau vadovavau įvairioms kultūros įstaigoms, Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui. Vadybos studijos tik pagilino žinias ir įtvirtino, ką buvau patyręs praktikoje. Ypač vertingas buvo bendravimas su kitais bendramoksliais – didelių įmonių vadovais ir vadybininkais, aukšto lygio dėstytojais.
– Konkursą naujai kadencijai laimėjo kitas žmogus, tačiau Jus gerbiantis ir mylintis teatro kolektyvas suabejojo konkurso skaidrumu. Kaip jaučiatės jūs po tokių netikėtumų? Juk liks nebaigta daug pradėtų darbų ir neįgyvendinta daug naujų sumanymų.
– Toks galią turinčių žmonių sprendimas. Šiuo metu teatrui paskirtas laikinasis vadovas. Konkursas, kuris, mano manymu, buvo organizuotas netinkamai, apskųstas teismui. Tačiau aš asmeniškai norėčiau užversti šitą gyvenimo puslapį. Juk užsidarius vienoms durims, atsidaro kitos. Turiu daug ilgai brandintų, bet dar neįgyvendintų idėjų. Norėčiau atsidėti kūrybai, koncertams, tobulinti vokalą.
Palikti teatrą gaila. Dalis pradėtų projektų nebus tęsiama. Nemalonu, kad bus nubrauktas penkerių metų darbas. Bet labiausiai gaila palikti čia dirbančius žmones. Tai puikus, talentingas, draugiškas kolektyvas.
– Ką Jums reiškia gyvenimas su opera ir operoje? Esate išbandęs ir choro dirigento duoną. Kuri artimesnė širdžiai?
– Su opera susiję 20 pastarųjų mano gyvenimo metų. Tai vienas iš įspūdingiausių muzikos žanrų, jungiantis daugybę elementų. Pats esu sukūręs penkias operas, vieną miuziklą, dvi šokio operas ir daug muzikos spektakliams, tarp jų ir Šiaulių dramos teatre pastatytai „Duonkepio žmonai“. Patinka ir pačiam kurti vaidmenis. Vadovaudamas Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, pats čia nedainavau. Tačiau kūriau vaidmenis kaip kviestinis solistas kituose teatruose.
O prie dirigento pulto jau nestovėjau dešimt metų. Patiko diriguoti ir chorui, ir orkestrui. Tačiau širdis labiau linko prie dainavimo.
– Minėjote, jog šiomis dienomis, išėjęs iš teatro, mėgaujatės laisve ir nepriklausomybe. Ar ilgam menininkai Lietuvoje gali sau leisti panašią laisvę?
– Kurį laiką galiu sau leisti pailsėti, atsigauti, tačiau menininkas negali nekurti. Ir iki šiol, kai dirbau teatro vadovu, pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo koncertai. Turiu solinių koncertų užsakymų. Planuoju koncertinį turą po visą Lietuvą. Ketinu grįžti į grupę „el Fuego“.
Turiu planų koncertuoti ir užsienyje. Vyksta derybos su užsienio agentais. Dainavimas – man didžiausias malonumas, o tuo pačiu ir duona.
– Ką manote apie šiuolaikines sąlygas menui? Kokios vertybės čia dominuoja? Kokios aistros verda scenos užkulisiuose?
– Sąlygos gerokai pasikeitusios palyginus su tuo, kas buvo prieš dvidešimt metų. Daugėja galimybių tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Tačiau realybė dar nesutampa su skambiomis deklaracijomis, kad kultūra yra labai svarbi. Kultūrai reikėtų skirti daugiau dėmesio ir lėšų.
Labai trūksta spektaklių jaunimui. Reikėtų daugiau kultūros edukacijos ir profesionalaus meno sklaidos. Menas turėtų priartėti prie kiekvieno žmogaus, nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena, didmiestyje ar mažame miestelyje. Reikia išugdyti žmogų, kuris jaustų nuolatinį poreikį menui. Tuomet ateitų ir pagarba aukščiausio lygio meistriškumui.
O scenos užkulisiuose gyvenimas toks pat kaip ir visur. Sunkus darbas. Konkurencija. Traumos. Nutrūkusios karjeros. Nors sakoma, kad nėra teatro be intrigų, tačiau sunkiai dirbant intrigoms nei laiko, nei jėgų nelieka.
Žiūrovas mato aktorių šypsenas, grakščius balerinų judesius, tobulą vaidybą, girdi puikų balso tembrą. Gal ne kiekvienas ir susimąsto, kiek daug kruvino darbo įdėta ir prakaito išlieta iki kiekvienos premjeros.