Onos Lukauskaitės atminimui

Onos Lu­kaus­kai­tės at­­mi­­ni­­mui

1983 me­tų gruo­džio 24 die­ną Či­ka­go­je lei­džia­ma­me lie­tu­vių laik­raš­ty­je „Drau­gas“ bu­vo iš­spaus­din­tas To­mo Venc­lo­vos pa­ra­šy­tas Onos Lu­kaus­kai­tės-Poš­kie­nės ne­kro­lo­gas. Dau­giau nei 30 me­tų jis nie­kur ki­tur ne­bu­vo per­spaus­din­tas.

To­mas VENC­­LO­­VA

1983 me­tų gruo­džio ket­vir­tą­ją at­si­svei­ki­no su Lie­tu­va ir pa­sau­liu Ona Lu­kaus­kai­tė-Poš­kie­nė, poe­tė ir vi­suo­me­ni­nin­kė, vie­na iš pa­čių gar­bin­giau­sių as­me­ny­bių, ko­kias ka­da nors bu­vo pa­gim­džiu­si mū­sų tau­ta. Bū­si­mie­ji is­to­ri­kai mi­nės jos var­dą ša­lia to­kių lie­tu­vių mo­te­rų, kaip Gab­rie­lė Pet­ke­vi­čai­tė-Bi­tė ar­ba Ma­ri­ja Peč­kaus­kai­tė. Bū­si­mie­ji is­to­ri­kai, be abe­jo, taip pat pri­si­mins, jog Onai Lu­kaus­kai­tei te­ko gy­ven­ti ir veik­ti kur kas sun­kes­niais lai­kais, ne­gu jos iš­gar­sė­ju­sioms pirm­ta­kėms.

Ona Lu­kaus­kai­tė mi­rė li­go­ni­nė­je Šiau­liuo­se; gruo­džio šeš­tą­ją pa­lai­do­ta ten pat, Gin­kū­nų ka­pi­nė­se. Šian­dien ne­ga­liu ap­lan­ky­ti sa­vo vy­res­nio­sios drau­gės ka­po. Gal ir nie­ka­da ne­ga­lė­siu. Ga­liu tik iš­tar­ti šiuos ke­lis at­si­svei­ki­ni­mo žo­džius.

Vi­sas Onos Lu­kaus­kai­tės gy­ve­ni­mas su­si­jęs su Šiau­liais. Ten ji gi­mė 1906 me­tų sau­sio 29 die­ną, ten ir mi­rė vos po­ra mė­ne­sių prieš sa­vo sep­ty­nias­de­šimt aš­tun­tą­jį gim­ta­die­nį. Ta­čiau per sa­vo am­žių ma­tė ne tik Šiau­lius, bet ir Va­ka­rų Eu­ro­pos sos­ti­nes, ir Ark­ti­kos konc­la­ge­rius. Ga­lė­jo lik­ti bro­liš­ka­me ka­pe am­ži­no­jo pa­ša­lo zo­no­je, be pa­mink­lo, be jo­kios žy­mės. Tas li­ki­mas jai grė­sė ne­tgi pa­sku­ti­niai­siais gy­ve­ni­mo me­tais. Bet šian­dien ji su­ta­po su gim­tą­ja Lie­tu­vos že­me. Kar­ta po kar­tos lan­kys jos ka­pą ir puoš jį gė­lė­mis, net jei­gu val­džiai už­tek­tų įžū­lu­mo ta­tai kliu­dy­ti. Šian­dien tai mū­sų di­de­lė pa­guo­da.

Onos Lu­kaus­kai­tės tė­vai bu­vo de­mok­ra­ti­nių pa­žiū­rų žmo­nės, ir ne­prik­lau­so­my­bės lai­kais ji bu­vo kai­rio­jo vi­suo­me­nės spar­no vei­kė­ja. Da­ly­va­vo to­je pa­čio­je li­te­ra­tū­ri­nė­je gru­pė­je, kaip ir Ka­zys Bo­ru­ta, Ka­zys Ja­ku­bė­nas, Sa­lo­mė­ja Nė­ris. Du jos poe­zi­jos rin­ki­niai – „Bran­giau­sias pė­das“ ir „Ei­lė­raš­čių krai­tis“, iš­leis­ti tuo me­tu, liks mū­sų li­te­ra­tū­ros lo­by­ne. Žy­mus kri­ti­kas ir pro­tin­gas žmo­gus Pet­ras Juo­de­lis mėg­da­vo tvir­tin­ti, jog Ha­nė Lu­kaus­kai­tė, kaip ji tuo­met pa­si­ra­ši­nė­da­vo, – ta­len­tin­ges­nė poe­tė už Sa­lo­mė­ją Nė­rį. Apie tai, ži­no­ma, ga­li spręs­ti tik­tai is­to­ri­ja. Ta­čiau šian­dien vi­siš­kai aiš­ku, jog Ona Lu­kaus­kai­tė pa­si­rin­ko tei­sin­ges­nį ke­lią ne­gu Sa­lo­mė­ja Nė­ris ir dau­ge­lis tos gru­pės ra­šy­to­jų. Nep­rik­lau­so­my­bės lai­kais ji už­tar­da­vo nu­skriaus­tuo­sius – ir ly­giai taip pat ry­žo­si elg­tis ta­da, kai Lie­tu­va ne­te­ko ne­prik­lau­so­my­bės. Drau­ge su sa­vo bi­čiu­liu Ka­ziu Bo­ru­ta Sta­li­no lai­kais bu­vo nu­teis­ta už de­mok­ra­ti­nę bei tau­ti­nę veik­lą. Ka­lė­jo Vor­ku­tos konc­la­ge­riuo­se li­gi 1955 me­tų, be­ne pa­čiu blo­giau­siuo­ju is­to­ri­jos lai­ko­tar­piu. Ona Lu­kaus­kai­tė pa­ra­šė ap­sa­ky­mų, ir šian­dien plin­tan­čių Lie­tu­vos sa­vi­lai­do­je. Ka­da nors tie ap­sa­ky­mai bus mi­ni­mi gre­ta Ba­lio Sruo­gos Die­vų miš­ko.

Su­si­pa­ži­nau su Ona Lu­kaus­kai­te 1972 me­tais ma­ža­me, pil­na­me kny­gų kam­ba­rė­ly­je, kur ji lei­do se­nat­vę. Ma­no žmo­na ta­da pa­si­siū­lė ma­ne nu­ves­ti „pas įdo­miau­sią­ją Šiau­lių mo­te­rį“ – ir nei kiek ne­suk­ly­do. Ne tik aš, bet ir dau­ge­lis ga­lė­jo pa­si­mo­ky­ti iš Onos Lu­kaus­kai­tės pi­lie­ti­nės drą­sos, užuo­jau­tos žmo­nėms, blai­vios ir gi­lios pa­žiū­ros į ap­lin­ką ir is­to­ri­ją. Ka­da ki­lo su­ma­ny­mas kur­ti Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pę, man bu­vo pa­ves­ta tuo rei­ka­lu pa­si­šne­kė­ti su Ona Lu­kaus­kai­te. Po trum­pu­čio po­kal­bio vie­no­je Šiau­lių mies­to gat­vė­je, to­liau nuo pa­ša­li­nių liu­di­nin­kų, ji ne­dve­jo­da­ma su­ti­ko įsto­ti į gru­pę. Kai su­ren­gė­me vie­šą spau­dos kon­fe­ren­ci­ją, Ona Lu­kaus­kai­tė kiek juo­kau­jan­čiu to­nu pa­sa­kė Vik­to­rui Pet­kui ir man: „Gal tru­pu­tį pa­si­sku­bi­no­te. Ta­čiau nob­les­se ob­li­ge – gar­bė įpa­rei­go­ja. Da­bar jau nie­kas iš mū­sų ne­be­ga­li trauk­tis. Aš grei­čiau­siai bū­siu iš­trem­ta, bet man tai ne nau­jie­na, ir esu tam pa­si­ren­gu­si.“

Ne­sit­rauk­da­ma nė per pė­dą, ji da­ly­va­vo Hel­sin­kio gru­pės veik­lo­je ne­tgi ta­da, kai ki­ti jos na­riai bu­vo įka­lin­ti, iš­blaš­ky­ti ar žu­vo. Tar­dy­mai ir sun­kūs per­gy­ve­ni­mai, be abe­jo, ar­dė jos svei­ka­tą, ku­ri ir šiaip ne­bu­vo tvir­ta. Bet pa­si­da­vi­mo iš jos ne­su­lauk­ta nie­kad. Ona Lu­kaus­kai­tė lai­kė hel­sin­kie­čių veik­lą tei­sė­ta ir svar­bia Lie­tu­vos li­ki­mui. Kaip pa­pras­tai, ji ne­kly­do.

Ona Lu­kaus­kai­tė bu­vo vie­na ne­dau­ge­lio lie­tu­vių – No­be­lio tai­kos pre­mi­jos kan­di­da­tų. Pa­lai­kiau su ja ry­šį li­gi pa­sku­ti­nių­jų die­nų: kaip tas ry­šys bu­vo pa­lai­ko­mas, dar ne me­tas kal­bė­ti. Li­gi pa­sku­ti­nių­jų die­nų su­vo­kiau, kad Lie­tu­vo­je yra ma­žų ma­žiau­siai vie­nas vi­siš­kai lais­vas žmo­gus. Sa­ko­ma, jog vie­nas tei­su­sis ga­li iš­gel­bė­ti bet ko­kį mies­tą, ne­tgi So­do­mą ir Go­mo­rą. Ona Lu­kaus­kai­tė bu­vo iš to­kių tei­sių­jų.

Ži­nau, kad Lie­tu­vos že­mė jai bus leng­va.

1983

To­mas Venc­lo­va Šiau­liuo­se šią lie­pą.